Knyga: Virginia Woolf "Į švyturį"

Virginia Woolf. Į ŠVYTURĮ. – Vilnius: Versus aureus, 2012.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šiemet mano susidomėjimas Virginia Woolf kūryba išaugo keleriopai, todėl suskaičiau viską, kas šiuo metu yra išversta į lietuvių kalbą. Paskutinioji jos knyga Į švyturį, pačios V. Woolf parašyta 1927 metais, mes sulaukėme neseniai net du leidimus – vienas iš jų yra Laimanto Jonušio versija pasirodė 2011 ir ją išleido leidykla Vaga ir 2012 metais Versus aureus pristatė kitą versiją, kurią vertė Milda Keršienė-Dyke, pastarosios versiją ir teko skaityti.

Žvelgiant visų pirma į du vertimus, akis užkliūva už viršelio. Abu, mano nuomone, leidiniai nelabai atitinka pačios knygos vibracijas. Vagos versija, manding, pernelyg kvepia kurortiniu romano viršeliu, o Versus aureus laiptų spiralė dvelkia pernelyg chaotišku postmoderninizmu, o juk leidžiama tokia klasikė! Kiek teko domėtis abiem vertimais, daugelis sutinka, kad išversti abu variantai gerai iš originalų kalbos, daug poteksčių niuansų išsaugota, leksikos skambumas, atidumas V. Woolf laikmečiui ir bendra romano energetika daugiau ar mažiau išsaugota, nors, kaip teikė pats vertėjas L. Jonušys, joks vertimas neprilygs originaliam kūriniui.

Iš esmės esu patenkintas ir Mildos Keršienės-Dyke vertimu. Virginia Woolf Į švyturį rašė nepaprastai intensyviai ir produktyviai, o sakiniai neįprastai sudėtingi, vingrūs, mintys nors ir dėsningos, bet moderniai šokinėjančios bei lūžinėjančios pasakojimo laike. Daug įdomių vertimų niuansų, sudėtingos leksikos, todėl iškart prisipažinsiu, kad tikriausiai tai sunkiausiai skaitytinas lietuvių kalba jos kūrinys ir galbūt abstrakčiausias, bet toli gražu neprasčiausias. Pati rašytoja šį kūrinį laikė vienu geriausiu savo darbu, jis patiko ir Virginijos seseriai Vanesai, kuri išlikusiuose laiškuose patvirtina, kad Į švyturį yra biografinis rašytojos kūrinys, pasakojantis tėvų ir dar vaikais buvusių seserų gyvenimo nuotrupas ir su nepaprastu įstabumu atkartojusi tėvų santykius ir charakterius. 

Kūrinys ne iškart pasiduoda skaitytojui, nes gana vingrūs sakiniai, būdingi XX a. pirmosios pusės pasaulinės literatūros klasikams, ypač Marcel Proust kūrybai, čia taip pat persiduoda per norą užfiksuoti psichologinius ir psichinius žmogaus parametrus. V. Woolf nepasiduoda paprastiems veikėjų charakterizavimams, ne, ji per kitų veikėjų požiūrius, nuotolius formuoja kiekvieno žmogaus biografiją, kuri nebūtinai paremta tikslingumu, bet bendri dėsniai išryškėja bendruose veikėjų požiūrių koliažuose. Tekste nėra daug tiesioginės kalbos, daugiausia bendraujama apie buitį, kasdieninius darbus ir kalbama apie tai, kad rytoj tikėtina nepavyks nuplaukti į švyturį, kuris tampa viso romano vienu geidžiamiausiu tiek pasakotojo, tiek personažų dvasios traukos objektu. Švyturys įgauna simbolinės prasmės, šviesos stulpo, atleidimo ir susitaikymo, perkėlimo į kitą personažų dvasinę evoliucijos grandį. Švyturio pozicija nepaprastai svarbi, nes jis kūrinyje yra ir pagrindinis metafizinio laiko matas, nes vienoks švyturys yra romano pradžioje, kol ponia Ramsi dar gyva, ir vienoks jis romano pabaigoje, kai šeima plaukia į salą.

Nors Virginia Woolf susitelkia į Ramsių šeimos bendravimo subtilybes, ji intarpais aštrina ir eskaluoja jai pamėgtą lyčių lygybės temą, kas leistina ir kas neleistina moterims vyrų atžvilgiu, kodėl vieni personažai moteris laiko visiškomis nemokšomis, negebančiomis net rašyti ir tapyti. Ryškėja laikmečio, feministinių idėjų užuomazgos, polemizuojama per švelnius paradoksus, laužant tradicines anglų sampratas apie vyro ir moters santykius visuomenėje ir šeimoje. 

Romaną sudaro trys dalys: Langas, Laikas eina, Švyturys. Trys laiko slinktys, kuriose įvykiai tai sulėtėja, tai intensyviai sugreitėja, nelyginant V. Woolf ranką valdytų ne rašytojos sąmonė, bet kino filmo kamera. Aštrius romano „kampus“, užangažuotus filosofavimus, psichofizinių veikėjų veiksmų aiškinimus per kito personažo pasaulėvoką nugludina ryškūs, įdomūs ir šiek tiek poetizuoti, bet nebanalūs jūros peizažų aprašymai, kurie kūrinyje yra ne kas kitas, kaip metaforizuotas personažų dvasinis inspiravimas, išreikštas paslėptu noru pasiekti švyturį, savotišką išganymą, atleidimą už tai, kas padaryta, kas nepadaryta, kas nutylėta, kas neatseikėta paties likimo. Manding, šis ilgesys kyla iš pačios rašytojos intencijų, užgniaužto noro kažką surasti praeities ir ateities laikuose esmingo, galbūt netgi galėtume dabar įžvelgti savotiško autoterapinio rašymo dėsnio, nagrinėjant romano autobiografiškumo niuansus.

Lyginant su Ponia Delovėj ir Orlandas kūriniais, sakyčiau, šis romanas yra pats tamsiausias, labiausiai „apaugęs“ žodžiais nenusakomu neišsipildymo, kažko didingo neatsiradimu žmonių, o gal ir pačios V. Woolf, gyvenimuose. Tai kūrinys apie laikinumą, pokyčius su Pirmojo pasaulinio karo padariniais, todėl praradimas tampa esmine laikinumo realizacijos dominante. Nuojauta, kad kas nors įvyks, kad suirs įprasta Ramsių šeimos santykių kristalizacija, jaučiama jau nuo pat romano pradžių.

Įspūdingiausia kūrinio vieta – finalas, kuriame pasiekiama įtampos kulminacija. Daugybę aliuzijų į tai, kad veikėjai nepasieks švyturio, kad jie nugarmės, panelei Lilei Brisko tapant iš sausumos jūrą, kad jų valtis apsivers, suduš į uolas, kad šeima neįveiks praradimo sunkumo, kad pono Ramsio sūnus puls ir užmuš savo tėvą, kad jų viltys ir svajonės užges nė nepasiekus salos kranto. Virginia Woolf kuria tamsiausios paros metą prieš aušrą su tokiu emociniu užtaisu, kad pasibaigus knygai nei pamiršti, kaip iš pradžių buvo ją keblu skaityti.

Romanas Į švyturį buvo literatūriškai įdomus pasivaikščiojimas po Ramsi šeimos narių dvasinės biografijas, kartu tai buvo puikus ir brandus literatūrinis žodis, grėsminga ir kartu rami „čechoviška“ pasivaikščiojimo maniera, kada geriant arbatą, dūžta veikėjų likimai. Į švyturį taip pat man gražiai susisiejo su Alesandro Barico kūriniu Jūra vandenynas – žinote, tapymas, išgyvenimai, XX amžiaus pirmosios pusės tradicijų ir moderniojo pasaulio „tuoktuvės“, angliško etiketo pretenzingumas, jausmingumas sumišęs su mąstymo intensyvėjimu. Visa tą epochos dvasią ir dar daugiau rasite Virginia Woolf romane Į švyturį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Venera kailiuose" / "La Vénus à la fourrure" / "Venus in Fur"

Sveiki, kino žiūrovai,

Drąsiai galiu sakyti, kad vieni iš šių metų buvo man, kaip kino žiūrovui, režisieriaus Roman Polanski kino metai. Pamačiau daugiau nei penkis jo filmus iš labai skirtingų jo kaip kino kūrėjo epochų. Vienas naujausių jo filmų yra „Venera kailiuose“ (pranc. La Venus a la fourrure) (2013). Tai labai skirtingas filmas nuo likusių jo sukurtų filmų. Aišku, paskutinieji Polanskio darbai yra teatralizuoti, mažos erdvės, sutelktas didelis emocinis ir psichologinis tarpusavio personažų tankis, todėl darbai atrodo įtempti, evoliucionuojantis ir sproginėjantys čia pat. Panašiai kaip ir jo filme „Kivirčas“ (2011), taip ir „Venera kailiuose“, viskas vyksta čia ir dabar, viskas teatralizuota ir kartu be galo plastiška, kad dingsta riba tarp pjesės ir įvykio.

Įdomi fetišistinė tema, kurią, manau, su mielu noru pažiūrės ne tik sadomazochistiniams sekso žaidimams prijaučiantys žiūrovai, bet ir tikrieji kino gurmanai, manau, kad neprastai filmą galėtų pažiūrėti ir apskritai komercinio kino žiūrovas, tik jam bus šiek tiek keista tema, filmo pjesės pateikimas kine. Tiesą sakant, Polanskis vėl glumina, gundo, flirtuoja su žiūrovu ir leidžia flirtuoti kino aktoriams. Tai po gana ilgos pertraukos režisierius sugrįžo į frankofoniškąjį kiną, gal iš dalies ir dėl to, kad jam uždrausta grįžti į JAV, nes yra kaltinamas savo dukters išnaudojimu. Tuo Polankis tampa tik dar įdomesnis.

Įdomi psichologizuota psichologinių traumų tema, priklausomybės tarnystei, kaip saugumo jausmo moduliacijos ir žinoma visa vizualizacija – teatras kine, atmosfera, įtampa, lėbavimas tarp tikrovės, pjesės ir aktorių jausenų, kurias labai įdomiai, spalvingai, charakteringai išreiškia prancūzų aktoriai Emmanuele Seigner ir Mathie Amalric. Tie, kurie nors kiek viena akimi seka ar daugiau žiūri prancūzišką kiną, manau, turėtų prisiminti šiuos aktorius.

Šiaip tikrai labai įdomiai pažiūrėjau, pajutau tai, ko norisi iš kino – provokacijos, intelektualaus flirto, įdomių režisūrinių sprendimų, formos, aktorinės meistrystės. Kaip filmą žiūri maskulinistai, aš nežinau, bet radikaliausios feministės, manau, turėtų po filmo ploti katučiu. Aš plojau ne dėl to, kad vyras kone paliko ant baslio, bet dėl paties filmo stiprybės ir galybės paveikti žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parklando ligoninė" / "Parkland"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Parklando ligoninė“ (angl. Parckland) (2013). Žinote, apie JAV prezidento Kenedžio nušovimą yra sukurta tiek legendų, TV laidų, dokumentinių filmų, kad tiesiog legenda ant legendos klojama kaip nauji pamatai ant naujų. Režisierių Peter Landesman pažįstu iš puikaus filmo „Vergija“ (2007) apie žmonių pardavinėjimą. Šįkart režisierius ėmėsi tikro iššūkio, nes visada rizikinga vaizduoti tam tikrus „priartintus“ įvykius, kurie remiasi politika ir patriotinėmis gairėmis.

„Parklando ligoninė“ nėra tas filmas, kuris susižiūri staigiai ir iš jo išeini pakylėtas, daug politinių niuansų, erzinančių, o gal ir nelabai, pačių JAV vidaus valstijų reikalai. Nušautas galingiausios pasaulio valstybės prezidentas – daug isterijos, politinės arogancijos, perdėtos politinio etiketo sureikšminimo, todėl man, kaip lietuviui, nelabai aišku, ar režisierius čia šaržuoja, bando klibinti Kenedžio mirties aplinkybės, judina politinio sąmokslo teriją, interpretuoja, bando demaskuoti kai kurias JAV nematomas korumpuotas JAV valdžios struktūras? Tiesą sakant, susimąsčiau tik vieną, kad Kenedis buvo žmogus „tik prezidentas“, o dėl jo ašarą braukė kone kiekvienas aktorius, o kur tie, kuriems buvo nė motais šis įvykis? Vieno žmogaus gyvybė nesvarbi, kiek svarbi Kenedžio? Kodėl visų karališkųjų, prezidentų asmenų žūtys tokios baisios ir sukrečiančios, kai tuo tarpu visi numoja ranka į ką tik per gatvę ėjusios močiutės „nudaužimą“, kai patys beveik neturime sąsajų su politikos asmenimis, nes jie tik žiniasklaidos konstruktas? Nesubanalintai, bet esmingai tarp asmens kulto ir paprasto žmogaus gyvybės vertės disponuoja šis filmas, tuo jis man patiko.

O šiaip filmas gana niūrus, vienplanis, sutektas tik į vieną ir tą patį įvykį, todėl džiaugiuosi, kad nėra itin užtęstas, todėl pažiūrėjau gana įdomiai, bet kažkokio žavesiu kaip pats filmas, manding, neturi tokios meninės paveikios galios, nes vis tiek per filmo filtrus prasimuša dokumentika, kuria scenaristai ir režisierius remiasi kaip į pagrindinius šaltinius ir tai nėra blogai. Nėra blogai tokie filmai, bet žiūrėti vien politizuotus filmas nėra sveika, nes galima pavirsti maniaku.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė ir turbulencija" / "Amour et Turbulences"

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti prancūzų romantinę komediją „Meilė ir turbulencija“ (pranc. Amour et Turbulences) (2013). Na, prancūziškos komedijos, sakyčiau, yra vienos geriausių pasaulyje, todėl jas žiūriu tausojančiai ir gana retai, bet tai, ką pamačiau šiame filme, mane, tiesą sakant, nelabai kas nustebino.

Scenarijus, sakyčiau, gana neprastas, bet filmas labai smarkiai paveiktas Holividinės komedijų kalvės – scenarijaus tipažas ir išklotinė labai artima Holivudo mokyklai, o vaizdavimas, veikėjų charakteristika taip pat labai panaši ir jei ne prancūzų aktoriai, tiesą sakant, nacionalinių kino skirtumų nė su kvapu nepajusčiau. Negelbėjo ir keletas romantiškų ir per ilgų scenų nufilmuotų Eifelio bokšto viršūnėje – tai tikriausiai dėl to, kad filmui, kaip prancūziškai produkcijai, kėliau pernelyg nepagrįstus nacionalinio kino ypatumus, kitą vertus, kodėl turėčiau teisintis?

Filmas gana vidutinis. Aišku, linksmas, žaismingas, be išskirtinių režisūrinių suktybių, įmantrybių, pritaikytas totaliai pramoginio kino žiūrovams, kitaip sakant, hedonistinis filmas, kuris neduoda praktiškai nieko, išskyrus pusantros valandos vėpsojimo į simpatiškus prancūzų aktorius. Itin žaisminga atrodė aktorė Ludivine Sagnier, neprastų fizinių duomenų aktorius Nicolas Bedos, tačiau abu buvo įsprausti į žanro kanonus ir negalėjo nieko permesti įdomesnio, kaip įprastas komedijos kino šablonus, pvz., dialogus, elgsenas, reakcijas... Mano kolegai, kuris irgi tuo pačiu metu žiūrėjo šį filmą (antrą kartą!) be galo patiko tiek filmas, tiek aktoriai ir sakė, kad mane prilups, jei duosiu mažiau nei 9 šiam filmui, bet aš kitaip negaliu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: Las Moras Pacha-Mama Malbec 2011

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai apie ragautą Las Moras Pacha-Mama Malbec 2011 metų vyną. Tai argentinietiškas raudonasis sausas vynas su tipiška, sakyčiau, argentinietiška antros pusės etikete, kurioje vėl aprašomi vietos papročiai, paprastai apie kokios nors šventos dievybės garbinimą ir gražiai, literatūriškai surišant su vyno darymo ritualu. Daugelis neblogų ir net man labai patinkančių vynų turi šį aprašą, todėl ir šis vynas nėra jokia išimtis.

Retai kada nusiviliu Pietų Amerikos vynais. Paskutinįkart tai buvo pernai, kai Čilės vyną gėriau tarsi pjuvenų sunką – per aštrų, pjudė, traukė gomurį. Las Moras Pacha-mama 2011 metų derlius turi lengvų „pjuvenų“ užuomazgų, tačiau didžiąją persvarą ima vaisių ir gėlių aromatai. Sunku iš pirmųjų gurkšnių nusakyti, kokie būtent pirmieji skonio deriniai užsimezga, tarsi vieni su kitais konkuruotų ir nebūtų vienareikšmiško lyderio, todėl vyno spėlionės tampa loterija. Visgi vėliau, manding, atsivėrė slyvų ir juodųjų serbentų derinys, kuris prasimušė pro „medienos“ užuomazgas.

Iš esmės man vynas patiko. Nebuvau itin džiugioje euforijoje, bet džiaugiausi šį bei tą aptikęs Argentinos žemėje. Vynuogių rūšis Malbec, kuri buvo išrasta Pietų Amerikoje, tikriausiai dar nebuvo mano iki galo įsisavinta, todėl ateityje dar norėčiau grįžti prie šios vynuogės ir atrasti kažko, ko dar nė pats nežinau, ką norėčiau atrasti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kaina parduotuvėse: ~21 lt.

Jūsų Maištinga Siela