Filmas: "Atstumtieji" / "The Holdovers"

 

Sveiki,

 

Pradėsiu nuo to, kad mėgstu režisierių Alexander Payne, jo filmai „Paveldėtojai“, „Klystkeliai“ ir „Nebraska“ įvairiuose kino festivaliuose tapo hitų hitais, tad ir naujausias jo darbas „Atstumtieji“ (angl. The Holdovers) (2023) jau pamažu įtraukiamas į įvairius geriausių šių metų kino filmų sąrašus.

 

Naujausiame savo filme A. Payne mus nukelia į septinto dešimtmečio pačią pabaigą, kuriame vaizduoja internatinę ir griežtą turčių sūnums skirtą mokyklą. Kalėdos sūneliai grįžta namo, išskyrus Angusą, kurio motina paliko jį Kalėdos internate su baisiu prižiūrėtoju, mokytoju Paulu. Per ateinančias žiemos atostogų dienas Paului ir Angusui tenka susibičiuliauti, tiesa, nelengvai. Internete taip pat savo istoriją turi juodaodė valgyklos virėja Merė, kuri visai neseniai kare neteko savo sūnaus, todėl šios Kalėdos labiau ne šventė, o gedulas, tačiau visi veikėjai, nors ir apgaubti keistai pilkos ir rudos disciplininės laikmečio atmosferos, autoritetingų mokytojų ir paklusnių mokinių hierarchijos, visgi istorija tuo pat metu išlieka viltinga.

 

Filmas nufilmuotas ir sumontuotas pagal klasikinius 7-9 dešimtmečio kanonus. Pats pasakojimo ritmas lėtas ir sutelktas į veikėjų emocijas, tačiau nepersistengia su psichologizavimu. Angusas labai rizikuoja, nes po šio išmetimo iš mokyklos jam gresia karo mokykla, į kurią niekas nenori. Visgi veikėjams tenka „nusikarūnuoti“, pamiršti mokytojo aroganciją ir mokinio maištą, atsiverti kaip žmonės ir priimti naujas gyvenimo pamokas. Visgi filmas pavyko atmosferiškai, jį žiūri kaip iš kokios klasikos serijos ir nelabai suprasi, kad jis nufilmuotas visai neseniai. Daugel dalykų man priminė „Atstumtųjų“ pasakojimas. Visų pirma, kaip niekad dvelkia filmo nuvalkiotas didaktinis tonas, žiūrovams stačiai pamokslaujama ir lyg paveikslėliais scenomis rodomas teisingas elgesys, tad įtariu, kad nemėgstantiems atviro moralizavimo, filmu gali ir nusivilti. Kitą vertus, esame atpratę nuo tokio kino, naujesnioji karta išlepinta „Marvel“ serijos klišėmis staiga šiame filme gali pamatyti jau į kapus nuvarytus senus filmo triukus, kurie, bent jau mano galvoje, susimiksavo iš įvairių klasika tapusių filmų. Pavyzdžiui, iš dalies filmas primena siaubo filmą „Švytėjimas“ – didžiulėje internatinėje mokykloje švenčių laikotarpiu lieka įstrigę veikėjai, tačiau visa filmo minties sugestija primena labai tvarkingą ir puritoniškai atidirbtą „Pusryčių klubo“ (1985) ar „Mirusių poetų draugijos“ (1989) toną. Visgi filmo istorija nieko naujo mums idėjiškai neperteikia, ko nebūtų perteikę senieji filmai, tačiau „Atstumtaisiais“ galima mėgautis kaip desertiniu gurmanišku filmu dėl vaidybos, dėl sentimentų senajam kinui. Šiuo atžvilgiu, režisieriaus „Klystkeliai“ lieka nepranokti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiunglių kruizas" / "Jungle Cruise"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Jaume Collet-Serra per savo karjerą sukūrė ne vieną siaubo ir įtempto veiksmo filmą, pradedant anuomet šiurpinančiais „Vaško namais“, „Našlaite“ ir baigiant „Non-stop“ bei „Sekluma“. Kiek netikėta, kad iš tamsių juostų režisierius perėjo į spalvingą Disney stiliaus pasakojimą „Džiunglių kruizas“ (angl. Jungle Cruise) (2021). Dideliais pinigais ir spalvinga kinematografija pasižymintis filmas, sakyčiau, tinka nuo paauglių iki pačios senatvinės auditorijos.

 

Dviem pagrindiniais smuikeliais filme „groja“ visiems puikiai žinomi kultiniai „didelių projektų“ aktoriai t. y. Dwayne Johnson ir Emily Blunt. Ką naujo ir gero begali pasiūlyti Disney kino kompanija, kai jau pamažu pradeda atslūgti pasakų „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“ bei kitų atnaujintų versijų rodymai? Ogi „Džiunglių kruizą“! Istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, kai Vakarų civilizacija vis dar „serga“ mokslinėmis ekspedicijomis į egzotiškiausius pasaulio kampelius, o šiurpios kelionių gotikinės istorijos audrina skaitytojų vaizduotę. Ryžtinga ir apsukri daktarė Lilė pavagia paslaptingą strėlės antgalį, kuris yra Pietų Amerikos džiunglėse niekam nežinomos magiškos vietos raktas. Panaudojus raktą, bus galima, pasak legendos, gauti stebuklingo augalo, kuris pagydo bet kokias pasaulio ligas. Mokslininkė su broliu leidžiasi į pasaulio pakraštį ir čia susipažįsta su Amazonės upių baseino kruizo kapitonu, tačiau ant jų kulnų lipa godus vokietis, kuriam augalo reikia norint laimėti karą...

 

Žodžiu, turime visą siužetą su spalvingais veikėjais, pastarieji atitinka visus Disney stiliaus ir tokio žanro filmo veikėjų charakteristikas. Tvirta Lilę atstovauja feminizmui, nes dėvi kelnes ir geba išsisukti iš bet kokių aplinkybių ir dar įkrėsti į kailį piktadariams. Džiunglėse verkšlenantis homoseksualas galiausiai išmoksta muštis, o laivo kapitonas, kad ir koks raumeningas ir brutalus beatrodytų, iš tikrųjų yra altruistas romantikas, o ką jau pasakyti apie blogiuką vokietį? Visi veikėjai savo nesudėtingomis programomis tarsi išdrožti pagal tuos pačius Volto Disnėjaus animacinių filmų brošiūras iš XX amžiaus vidurio.

 

Nepaisant, kad viskas tarsi šabloniškame sapne, filmas nėra toks jau prastas. Man jis priminė vaikystėje matytos „Mumijos“ bei „Laros Croft“ filmų serijų mišinius, nes ta pati dvasia, polėkis, pasakojimo moduliacija, tik šiame filme viskas šiuolaikiškiau ir efektyviau, žvelgiant į visuminį technikos lygį. Visgi filmas didžiąją dalį yra bėgimas ir kliūčių barjerų įveikimas, todėl vaizdiniai itin ilgai išlieka dinamiški, atsipūsti lieka vos viena kita scena. Kas man patiko ir nustebino? Spalvos, Viktorijos laikų ekspeditorių dvasia (nors ji ir dirbtina) bei tam tikri siužetiniai „paturbinimai“, pavyzdžiui, konkistadorų dvasios įtraukimas kaip istorinių kontekstų praplėtimas ir pan. Visgi filmas ne iliustruotas mokslinis žurnalas, o tik butaforinė linksma interpretacija, leidžianti tiesiog kaip senais gerais laikais mėgautis tomis jau kadais išartikuliuotomis idėjomis, bet kartu patirti nuotykį. Kas pasakys, kad filmas nepavykęs? Pavykęs, jei atmesime šablonus ir nepradėsime jo nagrinėti po gabalėlį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Morgana" / "Morgan"

Sveiki, skaitytojai ir filmų gerbėjai,

Siaubo trileris „Morgana“ (liet. Morgan) (2016), mano nuomone, iš visų sukąstų pastangų sukurtas tam, kad užpildytų neįsimintinų „chilinimui“ skirtų filmų srautui, kuriuos dažniausiai žiūrime nuvargę po darbų, dažniausiai įsiropštę su laptopais į lovą ir nė neįpusėję, jau užverčiame ekranus, nes paprasčiausiai nei filmas mus pernelyg domina, nei jėgų belieka jį ištverti. Tiesą sakant, aš ištvėriau iki galo ir tik dėl to, kad buvau gerai išsimiegojęs.

Filmas apie ką? Mokslinės fantastikos pagrindu kalamas siaubo trileris apie pakeistų DNR žmonių veisimą, kurie vadinami „daiktais“. Absoliučiai filmas tipažinis: veikėjų charakteriai vienplaniai, nuspėjami, neišraiškingi. Filmas iš esmės, kaip ir ta mokslinė fantastika, negyvas, sintetinis ir tai jaučiasi nuo pirmųjų iki paskutinių kadrų. Siužetinė linija pernelyg primityvi ir po filmo apie visokius dirbtinius intelektus, atrodo, gana prastokai. Stebina nebent surinktų aktorių srautas, kuris išties įspūdingas, bet jų vaidmenys tokie primityvūs, kad tiesiog jų talentas ir patirties įdirbis išnyksta mažo biudžeto filme, kad atrodo, lyg žiūrėtume itin mėgėjiškai nufilmuoto ambicingo režisieriaus darbą.

Žinoma, filmą kažkiek stumia į priekį trilerio vyksmas, tačiau ir jis pernelyg nuspėjamas, kažkur matytas, o kulminacija ir atomazga, nors ir verčia žiūrėti iki galo, bet iš esmės ji nuvilianti, nes nėra nė kruopelytės inovacijos. Kate Mara, „Kortų namelio“ aktorė, absoliučiai neįdomi ir tipažinė, pagaliau neįdomi mano atradimas Anya Taylor-Joy, kuri turi superinį potencialą, bet kol kas tai prasčiausias jos atliktas vaidmuo. Ir tai visai ne jos kaltė, bet režisūrinio įdirbio stoka, originalumo stoka, negyvumas ir sterilumas, kuris turėjo lyg ir būti filmo atmosferinis niuansas, buvo tiesiog nevykęs. Net nesiūlyčiau žiūrėti neįsimenančio ir pilko filmo, kuris negali nieko daugiau pasiūlyt nei tiesiog „prastumti laiką“. 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis princas" / "Le Petit Prince"

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų animacinis filmas „Mažasis princas“ (pran. Le Petit Prince) (2015), kuris siejamas tiesiogiai su A. de Saint–Exupery literatūriniu šedevru „Mažasis princas“, ir kurio leidimas Lietuvoje sulaukė daugybės pačių įvairiausių formatų ir yra nuolat atnaujinamas, o pasakojimas įtrauktas į pradinių klasių mokyklinę programą – tai tikrai verčia suklusti. Smagu, kad visgi buvo nuspręsta neatkartoti knygos siužeto, o jį inovatyviai pratęsti, surandant šiuolaikinės raiškos priemones. Istorija pasakoja apie mergaitę, gyvenančią standartizuotojoje ir tvarkingoje gatvėje, o jos laikas suplanuotas minučių tikslumu – tai supermamytės nuopelnas, ugdant atsakingą savo atžalą. Tik šalia keistas senukas-kaimynas ima ardyti nusistovėjusią tvarką, primindamas mergaitei, kad ji nepamirštų džiaugtis vaikyste...

Graži ir paprasta filmo idėja, kuri labai tinka visai šeimai – tėvai gauna savo pamokslų rinkinį, vaikai sugraužia savo dozę. Iš esmės, būtų keista ir neįdomu, jeigu filmas neturėtų didaktinių prieskonių. Visgi kūrėjams pavyko surasti tikslingą priėjimą prie žiūrovo ir pateikti aiškias mintis taip, kad jos neatrodytų bukinančiai erzinančios. Tas, kas skaitė „Mažąjį princą“, tas tikrai pajus nostalgiją tarp to, kur mus nuneša vaikystėje atrastos knygos ir kur yra ilgas ir nuobodus geometrijos „zubrinimas“ prie vadovėlių. Būti sveikai išdykusiam – štai ką sako ši istorija, nepamiršti savo vaikystės ir individualumo.

Iš esmės tai gražus animacinis filmas. Gal kiek nuspėjama, gal kiek pernelyg stokojanti kažkokių įdomesnių idėjų, pernelyg struktūruota ir aiškiai pateikta, tačiau atsižvelgiant į žanrą, filmas toks gal ir turėjo būti. Rekomenduoju šeimynoms.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė ir malonė" / "Love & Mercy"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant visiškai „Kino pavasariui“ link pabaigos, teko dar išvysti daugelį ką sužavėjusią kino juostą „Meilė ir malonė“ (angl. Love and Mercy) (2014). Tai biografinė juosta, pasakojanti apie grupės „The Beach Boys“ karjeros pakylimus ir nuosmukius, bent jau taip turėtų atrodyti iš pradžių, vėliau išaiškėja, jog istorija koncentruojasi tik į vieną iš brolių – Brian Wilson, kuris būdamas dar visai jaunas užsidaro studijoje ir bando sukurti albumą šedevrą, kol galiausiai susiduria su savo paties demonais, na, kaip dažniausiai talentingiems kūrėjams, kurie pradeda girdėti balsus, ir nutinka.

„Meilė ir malonė“ pagal grupės dainą pavadintas filmas iš tikrųjų atspindi visą pasakojimo esmę, nuo tamsių bedugnių iki meilės. 7-8 dešimtmetyje Amerikoje apskritai buvo labai populiaru atstatyti savo šeimos vaikus ir iš jų formuoti grupes, tokie tėvai dažniausiai būdavo itin reiklūs savo vaikams, prisiminkime Michael Jackson gyvenimo istoriją... Smurtas iš tėvo, sužalojimai, galvoje nuolat skambanti muzika, kuri neatitinka laikmečio reikalavimų varo iš proto ir tokioje terpėje pasakojama Briano istorija, kurį atlieka talentingasis aktorius Paul Dano. Paraleliai pasakojama Briano istorija jau po daugel metų, kai jis serga įvairiomis psichologinėmis ligomis, tačiau netikėtai susižavi blondine, kuri parduoda automobilius. Daugelį metų šeima manipuliavo Briano, slopino jį vaistais, kad ir toliau kurtų ir neštų pelną, tiesą sakant, sunki ir reali istorija, kuri pasibaigia tik 1992 metais, kai Brianui pavyksta išsivaduoti dėka savo būsimos žmonos.

Gal pernelyg daug atskleidžiau detalių, tačiau filmas išties geras. Kalbant apie atmosferą, hipių laikus, Rytų pakrantės saulėtą bohemišką kultūrą, muzikos poreikį – režisierius tiesiog negailėjo nei laiko nei noro akcentuoti kiekvieną detalę, kad žiūrovas iš tikrųjų pasijustų grįžęs į tuos laikus. Sunku pasakyti, ką mums, lietuviams, kurie gyveno pagal visai kitokios epochos standartus, reiškia šio filmo rekonstrukcijos ir kokios jos atrodo sodrios ir gilios amerikiečių akims. Labai patiko aktorių pasirodymas, apskritai bendra filmo atmosfera, nors ir buvo keista, kodėl žavi blondinė šitaip prisirišo prie smarkiai bauginančio Briano ir jo nepaleido, ką jame įžvelgė ir kaip jį išgelbėjo, tuo atžvilgiu žmonės yra keisti ir įdomūs, juos traukia nebūtinai tai, kas standartizuotai gražu. Pasirodo, gražūs gali būti ir suluošinti žmonės. Tiesiog geras biografinis filmas „su siela“ ir noru papasakoti žmogaus kūrėjo nelengvą gyvenimo kelią.

P. S. The Beach Boys daina „God Only Knows“ tapo šio „Kino pavasario“ festivalio reklamine muzikėle. Taikliai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela