Filmas: "Prieglauda" / "El Orfanato"

Sveiki,

Tikriausiai vienas mėgstamiausių ispaniško siaubo filmų po „Pano labirinto“ ir „Kiti“ yra „Prieglauda“ (ispan. El Orfanato) (2007), kadaise regėtas kino teatre ir palikęs itin gerus prisiminimus. Po šitiek laiko kažkodėl nusprendžiau vėlei jį pažiūrėti. Nesu linkęs žiūrėti filmus antrą kartą, vis norisi pamatyti kažką naujo ir neregėto, ir tik išskirtinius filmus ryžtuosi susigrąžinti, vedamas keistų nostalgijų...

Po antro seanso kažkaip šiek tiek atlyžau. Nepaisant visko, filmas vis vien labai geras ir vykęs. Keli smarkūs kadrai netgi priverčia krūptelti, šįkart dėl forsuojančių ir staigių garso efektų. Istorija pasakoja apie didžiuliame name buvusią našlaičių prieglaudą, kurią vėl bando atidaryti kūdikio negalinti susilaukti moteris su vyru. Vedama nostalgijos, ji stebisi savo sūnaus pasakojimais apie nematomus draugus, kol vieną gražią dieną sūnus dingsta... Manau, kad „Prieglauda“ yra puikus siaubo ir trilerio filmo pavyzdys, kada nebanaliai pavyksta išgauti tai, ko taip gurmanai ilgėsi siaubo žanruose – tą ypatingą atmosferą, kur suteka mistika, siaubas ir pasaka. „Prieglaudoje“ išvien eina motinos skausmas ir atskira šiurpi prieglaudos paslaptis, kur viskas šiek tiek nenuspėjama, bet pajaučiama intuityviai.

Belen Rueda – viena mėgstamiausių ispanų aktorių, gaila, kad su ja filmai pasiekia taip retai, nors pati aktorė irgi nėra produktyvi, tačiau jai labai tinka vaidinti tokio tipažo filmuose. Apskritai tai sodrios atmosferos filmas su stipriu ir daugialypiai išvystytu scenarijumi, kuris įgyvendintas puikiai kinometografiškai. Gal jau antrą kartą žiūrint, kad ir po devynerių metų pertraukos, jau nebepadarė tokį stiprų įspūdį, tačiau, manau, kad tai vienas geriausių tokio žanro filmų, skaičiuojant nuo 2000 metų. Smarkiai rekomenduoju tiems, kurie atranda save kai gurmaną, nes nepaisant visko, filmas dar išlaiko ir pramoginio kino intrigą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Demonų miškas" / "The Forest"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šįkart apie lengvą ir nieko neįpareigojantį kiną – pramoginį siaubo filmą „Demonų miškas“ (angl. The Forest) (2016), kurį turėjo progos pamatyti ir Lietuvos žiūrovai komerciniuose kino teatruose. Lyg ir nieko ypatingo, lyg ir nieko nežadantis pasakojimas visgi kažkuo vilioja: Japonijoje esamas kalnas, kurio pašlaitėje žmonės eina nusižudyti. Pasakojimo filme taip ir nepavyko apipinti tomis legendomis, kurias kur kas įdomiau papasakoja dokumentiniai filmai apie šias vietoves. 

„Sostų žaidimų“ žvaigždė Natalie Dormer atlieka pagrindinį vaidmenį, suvaidindama Sarą ir Džesę, seseris dvynes. Smagu į šią gražuolę žiūrėti ir taip, kaip ji dirba su kamera, tačiau filmui ryškiai trūko gero siužetinio užpildymo. Gal dėl menko biudžeto, o gal dėl režisūrinio neprityrimo, intriga neišplaukia iš siužeto. Atrodo, su filmu lyg ir viskas gerai, lyg ir yra istorija, yra mistinės intrigos, tačiau ji neištransliuota, o pasitelktos priemonės primena pigius ir vidutiniškus Holivudo siaubo filmų užsakymus, kurie laisvai užkemša rinką, tačiau nepasiūlo nieko įdomesnio. Iš esmės apie „Demonų mišką“ galima pasakyti lygiai tą patį, jeigu ne pats miškas, tai tikriausiai betrūktų tik seno namo, kuriame visokiausiais rakursais rodytųsi vaiduokliai. Vos kelios įdomesnės scenos „Demonų miške“ paskęsta kažkokiame nusidėvėjusiame ir idėjas praradusioje režisūroje, kurį čia pat lyg ir nori pagyvinti, nejučia, atsiradęs trilerio elementas tarp herojų, tačiau, nemanau, kad jis buvo įtikinamai išvystytas.

„Demonų mišką“ pažiūrėjau visgi gana įdomiai, nesinorėjo kažkodėl nei prasukti, nei kad baigtųsi. Taip, filmas turi visas prastas šiuolaikinio siaubo filmo minusus – prasta režisūra, scenarijaus neįgyvendinimas, paviršutiniškumas, unikalumo stoka ir bla bla bla... Tačiau netgi suvokimas tų visų klaidų ir defektų komplekso, visgi filmas neprailgo ir kažkaip pažiūrėjau gana nuotaikingai nukreipdamas mintis nuo kasdieninių problemų.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Алла Пугачева - "Свеча Горела"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai nė sapnuoti nesapnavau, jog vieną dieną klausysiuosi rusų primadonos Alos Pugačiovos dainų. Jau nebe ta karta. Jeigu Lietuvos jaunimo paklaustumėt apie A. Pugačiovą, tikriausiai daugelis nė nežinotų, kas ji tokia yra, bet tik ne rusų kultūroje, kur Ala Pugačiova reiškia apskritai šios tautos pop muzikos kultūros pamatus ir yra garbinama taip, kaip Amerikoje Michael Jackson. 

Tiesą sakant, net nepamenu, kada ir kaip ši atlikėja įsibrovė į mano klausomų dainų list‘ą. Tikra mistika. Vienas jos nuostabiausių bent man daina yra „Žvakė dega“, kurią dabar ir noriu Jums pristatyti ir pasidalyti. Daina debiutavo 1999 metais ir sulaukė gerų atsiliepimų. Lyrinė daina tarsi aliuzija į tremtinių likimus, tačiau ne dėl to ji man patinka, bet tuo, kad joje pavyko suderinti poeziją su šamaniškos etninės kultūros muzika. Keisti sakralūs garsai, girdimi dainoje, derinami su pop klasikiniais muzikos garsais, tačiau pasirinktas neįprastas atlikimas – ritualinis dainavimas, prislopintu balso choru iliustruojant žvakės alsavimą, pripildant meditacinio pobūdžio garsų ir hipnotizuojančios pučiamųjų liaudies instrumentų.

Kaip ir ne viena Alos Pugačiovos daina, taip ir šioji turi istoriją, pasakojimo pradą, ryškų, augantį ir choru papildančią kulminaciją, todėl kaskart klausantis šios dainos, galima nugirsti instrumentinę ir emocinę išvystytą istoriją. Ką gi, belieka tik pasiklausyti:

Jūsų Maištinga Siela