Serialas: "Ponas Robotas" / "Mr. Robot" (1 sezonas)

Sveiki,

Šią vasarą išbandžiau dar vieną serialą, kuris šiaip jau labai puikiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų gana neiškalbingu ir netgi, sakyčiau, labai tiesmuku „Ponas Robotas“ (angl. Mr. Robot) pavadinimu. Pirmasis sezonas išties nuskynė puikius laurus, tą rodo ir neseniai paskelbtos Emmy nominacijos, kuriose šis serialas nominuotas net šešioms statulėlėms ir beveik neabejoju, kad vieną tai tikrai pelnys.

Grįžtant prie paties serialo, galiu pasakyti, kad iš dalies suprantu jo didžiulį populiarumą – serialas apie programišių ir informacines technologijas, o ypač duomenų sistemos įsilaužimus turėjo sudominti ne vieną „piratautoją“. Apskritai serialo koncepcija ne vien tik apie technologijų pasaulį, kiek apie mūsų visuomenės priklausomybę nuo elektroninio pasaulio. Serialas išties stebina savo lengvais įsilaužimais į asmeninius privačių asmenų kompiuterius, o pagrindiniam herojui Eliotui, regis, tai nieko nekainuoja, tik kelių minučių prisėdimo prie kompiuterio, kad galėtų įsilaužti į savo psichologės kompiuterį ir manipuliuoti jos gyvenimu. Bendrine prasme serialas dar ir apie „Velniop visuomenę“ bangą, ką jau seniai kužda kaip mūsų civilizacijos saulėlydį įvairios organizacijos ir sektos, jog reikia griauti pasaulio galinguosius ir atsiimti tai, kas priklauso paprastiems žmonėms.

Seriale masinė psichozė įsivyrauja sezono pabaigoje, tačiau visgi neįtikino manęs ši sumaištis, kadangi kai kada į gatves išėję žmonės labiau primena Helovyno vakarėlį nei tikruosius revoliucionierius, o naktinės išgertuvės naktiniame klube tą galutinai lyg ir užtvirtina. "Tūsas", o ne revoliucija. Čia Jūs rimtai?

Bene sudėtingiausias šiame seriale yra aktoriaus Sami Malek atliktas Elioto vaidmuo, kuris, pripažinkim, kietas riešutėlis. Pats kalbasi su savimi, žiūrovams mintimis „titruoja“ savo analizę, komentuoja veiksmus ir apskritai lyg ir esame jo galvoje, bet tik vos patikime, kad jau perpratome veikėjo pasaulį, žiūrėk, viskas ima ir sugriūva. Tai išties kažkiek keblu, nes atrodo, kad įklimpsti į gilų mėšlą ir serialo apsukos ima lėtėti.

 Darlina.

 Serialas be gėjų jau nebe serialas.

 Tyrelis.

 Baltoji rožė.

 Pagrindiniai aktoriai.

 Eliotas su tėvu.

Apskritai serialas nėra orientuotas į veiksmą, čia bandoma derinti veikėjo pakrikusią psichiką su programišių pasaulio intrigomis. Netolygios proporcijos atrodo ir programišių pasaulis bei besimezgantys Elioto asmeniniai santykiai. Tiesą sakant, sunkoka įvertinti veikėjo moralines nuostatas, už ką jis serga – ar jis „gerietis“? Ar tai priklauso nuo vaistų ir narkotikų kiekio jo organizme? Sunku pasakyti, nes jo veiksmai retkarčiais atrodo absoliučiai neadekvatūs, kas serialą lyg ir daro nepastovesnį ir įdomesnį, tačiau viskas taip mistifikuotai suveržta, kad net kiek atgraso, todėl ties kiekviena serija imu abejoti, ar benoriu žiūrėti toliau. Pernelyg daug bandoma mistifikuoti ir nusakyti dialogais, kurie nieko nenusako, kad ir pasakymas „jie pavojingi, jie grasina, su jais geriau nežaisti“. Kas tie jie? Regis, net per visą sezoną taip ir liko neaišku. Pernelyg kartais daug neaiškumo, arba mano akis pripratusi prie kitokio tempo serialų žiūrėjimo, o „Ponas Robotas“ ne šiaip sau lengvas serialiukas apie narkomaną programišių, bet iš esmės verčia nuolat įtemptai stebėti ir analizuoti, konstruktyviai jungti parodytus fragmentus, kol galiausiai atsiveria bendras serialo kontekstas su kiek kitokia pasakojimo maniera.

Prisipažinsiu, nemėgstu „ofisinių“ dramų, korporacinės intrigos gana man tolimos ir nuobodžios, kad ir kokios jos bebūtų realios, tačiau be Elioto mane domino ir kiti personažai, ypač Tyrelis, kuris, dievaži, su savo nėščia žmona primena šiuolaikinius Boni ir Klaidą. Jų keisti seksualiniai BDSM žaidimai, didelis pinigų ir įtakos troškulys kuria išties bauginančią atmosferą tarp jų, o jie ir taip atsiduoda steriliais ir netikrais santykiais. Tiesa, paties Tyrelio seksualiniai manevrai tarp vyrų ir moterų, tarp galios ir prarajos daro jį kažin kokį pavojingą ir beveik tikiu, kad antrame sezone jis dar išaus savo šampaną, kad ir kokias nesėkmes jis patyrė pirmajame sezone. Kol kas man neįdomi nei Elioto sesuo, nei blondinė Andžela kaip veikėjos, bet jų svarba seriale neabejotina. 

Apskritai „Ponas Robotas“ sunkus serialas, tampė man nervus ir jau po pirmųjų serijų sakiau, kad daugiau nežiūrėsiu, bet vis kažkas traukė užbaigti. Be jokios abejonės tai geras ir puikiai apgalvotas serialas su kiek kitokia intriga, nei mes esame įpratę matyti veiksmo ir fantastiniuose serialuose. Čia rasite ir intelektualių technologinių manevrų, bet stipriausia, sakyčiau, yra psichologinė pagrindinio veikėjo skleidžiama įtampa ir nepatikimumas, kuris ir stebina, ir provokuoja, ir erzina, tačiau tenka pripažinti, kad intelektualiai įdomu. Kol kas nežinau, ar esu pasiryžęs žiūrėti antrą sezoną, nes serialas, kad ir koks jis bebūtų geras, visgi kažkiek ne mano skonio.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Birutė Jonuškaitė "Maranta"

Birutė Jonuškaitė. „Maranta“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik buvau įpusėjęs skaityti naujausią Birutės Jonuškaitės romaną Maranta, sužinojau, kad rašytoja pelnė literatūrinę Liudo Dovydėno premiją. Sakau, gerai, kad šitaip rašytojai sekasi, o literatūrologai jau skelbia, kad tai geriausia rašytojos knyga. Pagalvojau: nenuostabu, juk įtraukta ir į Metų knygos rinkimus.

Visų pirma tenka prisipažinti, kad B. Jonuškaitės nepažinojau kaip rašytojos, tai jos pirmoji knyga, kuri pakliuvo man į rankas, o dar įvardyta kaip geriausia, tai kodėl nepradėjus nuo Marantos? Tik va, net trūktelėjau pečiais dėl pavadinimo, nes galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai moters vardas, o ne augalas. Tiesą sakant, neišmanau tų augalų ir jų pavadinimų, tai vien dėl pavadinimo rašytoja mano žinias apie augalų karalystę išplėtė geru grybšniu. 

Skaitymas, tiesą sakant, nebuvo lengvas. Kūrinys parašytas išties gerai ir romano koncepcija apskritai turi ne tik meninės vertės, bet, sakyčiau, jau ir istorinės ir kultūrinės prabos. Pirmiausia dėl ko Maranta Jums turėtų įsiminti, tai dėl aiškios Pietų aukštaičių, dzūkų, patarmės, kuri iš tikrųjų žavi ir visiškai nesudėtinga, tik skaitant garsėliau galima pajusti saldų šveplavimą – nieko nepadarysi, toks jotvingių genties palikimas. Etnografinio regiono politinė sankirta su lenkų pasienio žmonėmis taip pat romanui duoda savito kolorito, tačiau šeimos saga gana lietuviška, nesvarbu, kad ypatingoje geografinėje zonoje. Tam tikri vartojami žodžiai, kurie kruopščiai surašyti paraštėse ranka (netikėta išmonė!), kuo puikiausiai vartojami ir Žemaitijoje. 

Romanas mena beveik visą XX amžių nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Nors pasakojime yra nusakoma kaimiška buitis ir kasdienybė, nereikia apsigauti, B. Jonuškaitės proza moderni tiek pasakojimo polėkiu, tiek romano struktūra. Kalbant konkrečiai apie Marantos struktūrą, galime įžvelgti „vaiduokliškumo“ ir gana abstrakčių pasakojimo perėjimo būdų, erdvės (čia Amerika, čia Lietuva), laiko (čia Antrasis pasaulinis karas, čia modernus Vilnius), tiek kultūrinių niuansų. Atrodo, autorė bėgo nuo linijinio pasakojimo, kuris šeimos sagoms yra parankiausias, tačiau Marantoje pasakojimo „šuorai“ gana „pratakūs“, jie „skylėti“, todėl atrodo kad pasakotojas nors ir nuosekliai pasakoja tradicinės prozos maniera, tačiau tai sakrali prisiminimų kelionė laike, bandant suvokti dabarties priežastis ir suvokti pasakotojos Rasos tapatybę. Nors šeimoje esama nemažai paslapčių, prilygstančių Santa Barbaros siužeto vingiams, ypač incesto niuansai, vaikų tapatybių per šeimas maišymas ir slėpimas, tačiau Marantoje jie atrodo drastiškai žavūs, netgi smagiai netikėti. Pradžios pasakojimas taip užliūliuoja skaitytoją kaimiškos buities ir charakterio atskleidimo veikėjų portretuose pasakojimais, kad visiškai netikėta, kada autorė pradeda dar ir žaisti veikėjų likimais, tarsi rašytų scenarijų serialui. Šįkart sakydamas serialui, neturiu pretenzijų knygai, nes tie įvykiai pateikti nebanaliai, tačiau tampa atspirties tašku dvasiniam Rasos tobulėjimui, taigi tai kartu atleidimo kelias, aliuzija į Bibliją.

 Rašytoja Birutė Jonuškaitė.

Tiesą sakant, paskutinieji skyreliai apie Jeruzalę šiek tiek išmušė iš vėžio, kadangi jie jau tapo tokiais pokalbiai prie cigaretės. Rasos pokalbis su vietiniu arabu tampa kažkoks tapatybės ieškojimo per atleidimą ir susitaikymą pasidavimo apeigomis. Ir vėl netikėta – svetimšalis Rasai tampa guru, dvasios patarėju, kad ši išties ryžtasi keisti savo sudarkytus santykius tiek su dzūkų žeme, tiek su ten gyvenančiais giminaičiais. Dvasiniai ieškojimai Rasos gyvenime kiek pristabdė tapatybių dramas, tačiau pernelyg neatitrūko nuo bendro romano konteksto, bet, netgi sakyčiau, jas geografiškai išplėtė – sudraskyta siela veržiasi arčiau Dievo ir pagrindinis veikėjas evoliucionuoja, įvyksta romanui kone gyvybiškai būtinas poslinkis – esminis veikėjo pokytis. 

Knygoje ryškiausi charakteriai, žinoma, yra Dominyka ir Kostas. Jų charakterių kontrastas kiek netikėtas, nes dažniausiai vyrai šeimose vaizduojami tradiciškai pernelyg rūstūs, dargi alkoholikai, kurie vaikams mėgsta ir per kuprą „užmesti“. Šįkart Dominyka šeimoje ta „kietoji“ ir šiek tiek dėl to įdomiau, kada stereotipiniai lytiškumo šeimos politikoje įvaizdžiai Marantoje „išdalyti“ kiek kitaip. Deja, ne tokie spalvingi pasirodė Saulės ir kitų vaikų portretai, kuriuos paįvairina jau skirtinga kultūrinė patirtis, todėl natūralu, kad sužadinti skaitytojui dėmesį reikėjo imtis melodramatiškų siužetinių vingių, kurie iš esmės įdomūs ir šiam pasakojimui tinka.

Apibendrinant romaną, galiu pasakyti, kad jis kiek ne mano skonio. Priminė man Eglės Žagrakalytės Eigulio dukra: Byla 117, netgi kai kuriuos Romualdo Granausko kūrinius. Be jokios abejonės, Maranta yra talentingai ir išmoningai parašytas kūrinys, turintis išliekamąją meninę vertę, tinka tiek pramoginiam, tiek intelektualiam skaitytojui. Sodrūs charakteriai, netikėti likimai, moteriškai šviesus pasakojimas išskleidžia istorijos trapumo jausmą, truputis mistikos dvelksmo – tokias istorijas turi ir saugo kiekviena šeimos dinastija. Romane svarbus ėjimas keliu, vedimas ir pasitikėjimas, juo kūrinys prasideda, tačiau vedimas, kad ir koks jis būtų – fizinis ar pasakotojos ėjimas dvasiniais prisiminimų keliais, – jis šioje knygoj , pasirodo, nesibaigia, nes prierašas kūrinio gale liudija, kad mūsų netolimoje ateityje laukia romano tęsinys.

Jūsų Maištinga Siela