Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (5 sezonas)

Sveiki,

Kas gero įvyko penktajame „Sostų karai“ (Sostų žaidimas) (angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...

Iš esmės šis postūmis neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek keistis.

Didingi vaizdai, atveria viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku, kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei, kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas – motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei Lenai Headey! 

 Nauji veikėjai...

 Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.

 Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.

 Arija mokosi keisti pavidalus.

 Slibinai užaugo.

 Ištikimas iki kaulo smegenų.

 Esminės permainos karaliaus mieste.

 Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.

 Neužauga ir Drakonų motina?

Neužauga Lansteris niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką, bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista, nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...

Sansa! Ištekėjo už sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą, tiesiog Arija, gyvenanti sau.

Sunku „Sostų karus“ analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną. 

Penktojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Skaitymo ypatumai: knyga prie jūros - man ne "draugė"

Sveiki, 

Va, šįryt padaryta nuotrauka: rytinė kava su knygomis prie apskrito stalelio. Galvojau, kokią knygą vežtis į prie jūros. Visos lyg ir savo formatu tinka – nedidelės apimties, patogios, žinomi autoriai, žinoma, ko daugiau ar mažiau iš jų tikėtis. Na, išskyrus Rolandą Rastauską (RoRa), kurio eseistikos dar niekad neskaičiau, bet baisiausiai knieti, gal dėl to, kad jo kaip eseisto nepažįstu ir palikau namuose. Kaip sakant, geresniems laikams ir maloniems literatūriniams atradimams. 

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“ ar J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“? Kad ir kaip norėčiau griebti „Barbarus...“, visgi pasiėmiau „Jaunoji nuotaka“ – pradėsiu nuo jos. A. Baricco visada gaivus ir lengvai bei poetiškai tinkantis praslysti prie jūros ir... ak, koks nusivylimas.

Ne, ne knyga, bet beveik nemoku skaityti prie jūros. Jeigu išvis įmanoma skaityti. Gerai, atsiguli ant audinio, atkiši nugarą saulei kepinti ir iškenti 5-10 minučių, pro juodus stiklo akinius tekstas srūva prakaitu ir į galvą lenda mintys, kad geriau trauktis į pavėsį ar pasiklausyti mp3. Ir žinote, tai ne pirmas kartas, kai tiesiog knyga nesiskaito prie jūros. Jūra nori dėmesio sau, o knyga sau. Tai nesuderinama. Kaip meilė ir kaktusas. Kaip gaivios ir traškios salotos lyginant su riebiais šunienos kotletas. Geriausia visgi, manau, knygų prie jūros man nuo šiol nebesinešioti, o skaityti ten, kur geriausiai skaitosi – namuose. 

P. S. Na, ir taip, aš pavydžiu žmonėms, kurie gali skaityti bet kur ir bet kada, kad ir važiuodami viešuoju transportu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eimi" / "Amy"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai dokumentinis biografinis filmas „Eimi“ (angl. Amy) (2015) bus šiais metais viena geriausių matytų kino juostų apskritai. Po filmo vis dar galvoje skamba Amy Winehouse daina „Back to Black“, o ir niekaip emocijos pliūpsnis nedingsta, tarsi būčiau prisilietęs prie kažko labai intymaus ir neleistino.

Šįkart filmą vertinsiu ypač subjektyviai, nes esu labai „priveiktas“ emocijų. Kuo daugiau žiūriu filmų, tuo vis sunkiau atrasti juostą, kuri darytų emocijų spaudimą. Tai tarsi sportas, kuo didesnę distanciją reikia nubėgti, tuo filmas geresnis, o jeigu filmas ilgos distancijos pasiūlyti negali, kad ir koks jis geras bebūtų, tada laukia sprinterio nusivylimas. Ačiū Dievui, su šiuo filmu taip nėra. Vis galvoju, kad apskritai dokumentinių filmų oazė pas mane neišnaudota ir jų yra tikrai daug vertų ir laukiančių, tik reiktų labiau pasidairyti.

Kalbant apskritai apie „Eimi“ – tai nuoseklus dokumentinis filmas, atskleidžiantis Amy Winehouse asmenybės evoliuciją. Nuo 1998 metų, kai ji buvo tik paauglė iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Filmas beveik absoliučiai sukonstruotas iš gautų asmeninių archyvų, kurios sočiai pakako nubrėžti punktyrą per šios išskirtinės muzikos ikonos. Nors atlikėja viso labo išleido tik du studijinius albumus, tačiau dėl savo elgesio ir išskirtinio balso tembro spėjo įeiti į muzikos istoriją. Filmas ir glumina, ir sujaudina iki širdies gelmių. Tiesą sakant, esu seniai atsisakęs žavėtis destrukcinėmis asmenybėmis, tačiau Amy vėl kažką atkasė manyje, kad negalėjau atsitraukti jos istorijos...

Filme stebina atlikėjos kuklumas ir kartu ekstravagantiškas elgesys, bet labiausiai jos trapumas ir noras „prisirišti“ prie mylimo žmogaus. Galbūt mylimas žmogus iš esmės ir nulėmė, kad ji įsipainiojo į narkotikų ir alkoholio liūną, kas ją padarė menininke, patekusią į ilgąjį 27 metų mirties ribos sąrašą.

Drįstu sakyti, jeigu anksčiau nemėgote A. Winehouse dainų, tai po šio filmo tikrai bent kartą „pasiyoutubinsit“ ir net galbūt įtrauksite šios atlikėjos unikalius kūrinius į klausomų dainų sąrašus. Aš jau tai padariau!

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas tiesiog nuostabus, prikaustantis, kerintis savo talento ir viešumo kainos proporcijomis, sielos šviesa ir čia pat atsiveriančiomis tamsiomis asmenybės destrukcijos prarajomis, o viskas dar užpildoma puikiu džiaziniu Amy vokalu. Tiesiog neturiu priekaištų – filmas vertas paties geriausio žiūrovo.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela