Aktualijos: leidykla "Sofoklis", knygų serija "Kultinės knygos"

Sveiki,

Ilgai svarsčiau išreikšti savo nuomonę apie netikėtai per pastaruosius kelerius metus sublizgusią naują grožinės literatūros leidyklą „Sofoklis“, kuri pasižymi įvairiai marga lektūra. Tiesą sakant, leidykla leidžia ir tokių knygų, kurių tikrai niekada nė į rankas neimčiau, tačiau pasirodžiusi knygų serija „Kultinės knygos“, regis, sėkmingai tęsia tradiciją. O juk žinote, kaip greitai pasimiršta ir apleidžiamos serijinės knygos...

Buvo minčių rinkti šios leidyklos „Kultines knygas“, bet nesu tikras, ar man patinka jų stilius ir vizualumas. Kaip ir būdinga visoms knygoms, jos leidžiamos kažkokiu vienu pavidalu t. y. braižu. Kažkada peikiau Almos litteros „XX a. aukso fondą“, o dabar tiesiog pasigendu gražiai ir estetiškai sustyguotų knygų serijų, kurios turėtų gilias tradicijas kaip, pavyzdžiui, Vagos leistoje „Pasaulio literatūros serija“ ar „Lietuvos rašytojų sąjungos“ nuostabus rinkinys „Lietuvių literatūros lobynas“, kuris net vėl susilaukė papildomo tiražo...

„Kultinės knygos“, na, nežinau, knygos labai geros ir mane traukia savo turiniu – daugelis iš jų antrąkart perleidžiami iš kitų leidyklų. Tačiau apipavidalinimas man nepatinka... Tiesą sakant ir spausdinimo, teksto surinkimo šriftas kažkaip atbaido. Serija leidžiama nelabai apgalvotai, tarsi bandant sujungti kultinės knygos turinį su komerciniu įvalkalu. Tačiau neturiu kitos išeitis. Mano namų bibliotekoje jau pamažu atsiranda šios serijos knygų ir džiaugiuosi, kad yra tokia galimybė vėl įsigyti geras ir pasaulyje pripažintas knygas. Tik, žinoma, kiek apmaudu dėl to, kad jos estetiškai atrodo, žargoniškai sakant, „papigiai“, o kaina kaip už gerą negelstančio popieriaus tomą!

O ką Jūs galvojate apie šią knygų seriją? Kad ir kokia ji, tikiuosi, kad „Sofoklio“ leidykla nesustos.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jamala "All or Nothing"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad dar kada klausysiuosi Eurovizijos nugalėtojos Jamalos dainų. Tai ganėtinai keista atlikėja, kuri turi išskirtinį balso tembrą, kurį geba panaudoti savo talentą dainuodama tiek etnines dainas, tiek ir manieringą elitinį džiazą. Jos ankstesni albumai – pritrenkiantys. Neseniai tuo pats įsitikinau, padarydamas jos kelių albumų perklausą ir šiandien noriu su Jumis pasidalyti viena kone labiausiai patikusia daina „All or Nothing“ (liet. Viskas arba nieko).

Iš tikrųjų „All ot Nothing“ yra antrasis Jamalos studijinis albumas ir tuo pačiu daina. Tiesa, daina taip niekada ir netapo singlu, kažkodėl singlais pasirinktos kitos dainos, tačiau šioji nepelnytai, mano nuomone, užmiršta. Albumas pasirodė 2013 kovo mėnesį, balandį – vinilinė plokštelė gurmanams. 

Atlikėja 2012-2013 smarkiai išpopuliarėjo dalyvaudama konkurse „Naujoji banga“. Jos specifinį balsą ir talentą pastebėjo ir įtakingos Rusijos muzikos žvaigždės. Albumas apskirtai, mano galva, nuostabus, nors jame daugiausia dainų anglų kalba ir nė iš tolo nekvepia etninių dainų dainavimu, o daina „All or Nothning“ primena tą seną ir gerą džiazą, grojantį skaniai kava kvepiančiose kavinėse, kur žmonės skaito knygas ir peržiūrinėja senas vinilines plokšteles, tarkim, „Rūdininkų knygyne“!

Smagi daina šiek tiek primena puikiosios Norah Jones dainavimo ir muzikos stilių. Pasiklausykite:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas nenori nakties" / "Nadie quiere la noche" / "Nobody wants the Night"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierė Isabel Coixet kine tikrai nebėra naujokė. Jos filmas „Mano gyvenimas po manęs“ (2003), „Elegija“ (2008) išties padarė nemenką įspūdį, tad nekantriai laukiau jos naujausio darbo, o kai sužinojau, kad filme vaidins nepakartojama Juliette Binoche – išvis nenustygau vietoje. Filmas „Niekas nenori nakties“ kai kurie dar verčia kaip „Niekam nereikia nakties“ (ispan. Nadie quiere la noche) (2015).

Filmas atidarė 65 Berlyno kino festivalį ir buvo vienas iš konkursinės programos filmų, tačiau kino kritikai neigiamų vertinimų nepagailėjo. Kai kas filmą įvertino kaip „negyvą ir pernelyg humanišką“, kai kam išlikimo istorija neįtikino, tačiau „Niekas nenori nakties“ nesutrukdė tėvynėje Ispanijoje pelnyti net 9 Gojos nominacijas, iš kurių daugiau už vizualumą ir kostiumus pelnė keletą statulėlių. Aktorė Juliette Binoche buvo nominuota šiam apdovanojimui kaip geriausia aktorė. Taigi, filmas visur pasitiktas gana prieštaringai, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, man jis netgi labai patiko.

Ši keista ir nepaprasta istorija tėra viena iš interpretacijų apie žymaus Arkties poliaus ir Šiaurės ašigalio tyrinėtojo Robert Piri žmoną, kuri 1909 metais leidžiasi į poliarinę žiemą ir kartu su vyro meiluže įstringa netvirtai suręstoje medinėje trobelėje. Iš esmės tai išlikimo drama, kur saulė virš horizonto nepakyla pusę metų, o moteris netrukus ima kamuoti badas... Filmas vizualiai patrauklus, apgalvoti kostiumai, kadrų intymumas, bet labiausiai, bent mane, pakerėjo Juliette Binoche vaidyba. Tiesiog negaliu atsistebėti šios aktorės būvimu kino kadruose. Neseniai teko žiūrėti daug naujausių jos darbų ir net nustėrau – nė vieno kičinio vaidmens, visi gilūs ir įtaigūs! Ne ką prasčiau ir įdomiau atrodė „Babilis“ (2006) žvaigždė Rinko Kikuchi, suvaidinusi vietos gyventoja Allaką. 

Tiesą sakant, filmas žavi XX amžiaus apgalvota atmosfera, moteriškumu, aktorių vaidyba, bado ir išgyvenimo žiaurumu. Kitą vertus, kad ir kaip man šis filmas patiktų, suprantu ir kritikų vertinimus. Taip, filme esama apčiuopiamos sintetikos ir patoso, to netikrumo ir veikiau vaizdavimo neįmanomo ryšio, kuris tampa išgyvenimo poetika, nei įtaigumo galia. Kad ir kiek matyčiau įvardytus šio filmo minusus, kad ir kiek jis gali pasirodyti nuobodus kitiems, mane šis filmas įtraukė, patiko jo lėta tėkmė, charakteriai, ir, Dieve, Juliette Binoche bei ta perteikta šiaurietiška žiemos atmosfera. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.0

Interviu iš Berlyno kino festivalio:

Jūsų Maištinga Siela