Kai pamačiau iš pirmo
žvilgsnio šią nykią ir nuobodžią fotografiją, pamaniau, kad ji darytą tokią
pilką dieną kur nors Vilniuje prie šv. Kotrynos bažnyčios, bet ne... Tai gūdūs
1986 metais ir tai yra Kijevas, buvęs LDK miestas. Mėgstu tokią pilkumą
(kartais!), kuri kažin kelia kokius sentimentus. Rodos, paprasta fotografija iš
kaštonų miesto, bet šitiek sentimentų, šitiek prisiminimų...
Dalijuosi šia fotografija
šiandien su Jumis. Ir kas, kad fotografija ne mėlyno skaidrumo jūra iš
Zanzibaro, o tik pilkai plieninė, beveik lietuviška, kasdienybės pilkuma,
kurioje kartais irgi gražu.
Auksiniam gaubliui
nominuota drama „Bet kokia kaina“
(angl. Hell or High Water) (2016)
tikriausiai daugeliui sukėlė neprastų sentimentų laukinių vakarų epams, netgi
savotiškiems niūriems vesternams. Filmas, kuris patenkins didelius rimto kino
smaližius ir gurmanus, manding, pasirodė šiek tiek nuobodokas.
Supraskite mane
teisingai, filmas tikrai geras, stiprus ir rimtas scenarijus apie likimo
nelepintus brolius, turinčius įvairių sutrikimų, savų vertybių, idealų, tėvo
paliktų randų ir visada jaudina tėvų ir vaikų santykiai, ypač, kai atžalos
pasuka ne tokiais keliais, kokiais galėjo pasukti. Tačiau šis filmas... tiesiog
jo žinia manęs nepasiekė, praktiškai nesujaudino, o po pirmųjų apiplėšimo
scenų, kas iš esmės ir buvo įdomiausia, staiga įklimpo į begalinę rutiną ir
istorija lyg ir jau matyta, o potekstės jau kadaise ištransliuotos ankstesnių
filmų. Puiki aktorių vaidyba ir kieta, rūsti vyriškai vakarietišką dvasią
transliuojanti režisūra, pasirodė, kai kada pernelyg teatralizuota, o
charakteriai šabloniškai sugadinti ir jau kažkur matyti.
Taip, filmas geras, bet
jis vis tiek man neįtiko. Tarsi to vakaro seansas būtų pro šydą. Žinote tą
keistą jausmą, kai valgai tiek daug, o pavalgęs nesijauti pasisotinęs, tai
panašiai su šiuo filmu nutiko man: nei jutau kažkokį pasitenkinimą, nei
kažkokią kančią, tarsi žiūrėčiau šiuolaikinių kaubojų dramą. Beje, priminė
filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tačiau pastarasis buvo kur kas
geresnis.
Vienas didžiausių
praėjusių mokslinės fantastinių filmų buvo „Atvykimas“
(angl. Arrival) (2016), pasakojantis
neįprastą ateivių pasirodymą žemėje. Dar viena istorija apie ateivius... Kiek
gi galima? Ogi jei idėjos ir realizavimas geras, vadinasi, galima ir dar kartą
apie tą patį. Garsus režisierius Denis Villeneuve, kuris sukūrė įspūdingą filmą
„Moteris, kuri dainuoja“ ir absoliučiai, mano akimis, nuobodų filmą „Sicario:
narkotikų karas“, šįkart imasi sėkmingai naujo žanro.
Kanadietis režisierius
ieško savito braižo ir žiūros taško. Akivaizdu, kad filme „Atvykimas“, kuris
lyg ir turėjo pamaloninti mases specialiaisiais efektais, veiksmo aštrumu bei
neregėtais ateivių kostiumais ir technologijomis, šįkart sukalė veikiau draminį
filmą, o ne gražų pataikavimą. Tuo filmas ir yra stiprus – scenarijus, kuris
turi simbolinės reikšmės. Vidutinio amžiaus poliglotė, netekusi savo vaiko,
imasi susikalbėti su nežemiškomis būtybėmis ir iš esmės kiek filmas primena
„Tarp žvaigždžių“, tačiau akivaizdu, kad filmo idėja yra ne patys ateiviai ir
ne jų atvykimas, bet visos situacijos moralinis pamokymas. Susiskaldžiusi
žmonijos civilizacija skirtingai sutinka ateivius, bet galiausiai priveda ne
prie kontaktų su pačiais ateiviais, kiek komunikavimui tarp žmonijos tautų.
Būtent komunikavimo svarba išryškina bendrąjį filmo idėjinį lauką ir kartu
papasakoja asmeninę vertėjos Luizos istoriją.
Keletas gražių siužetinių
apžaidimų gana pagyvina filmą, o neskubus ir mažaveiksmis siužetas labiau kuria
dramatišką vidinę įtampą, nei sakykime, koks veiksmo apokalipsinis filmas apie
ateivius. Vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorė „ant bangos“ Amy Adams, kuri
jau buvo įvertinta už šį vaidmenį įvairiuose apdovanojimuose. Šiame filme, kaip
ir „Supermene“ (netgi personažų vardai sutampa!) atitinka aktorės panašų
braižą, tik čia kur kas jai skiriama daugiau dėmesio.
Apibendrinant filmą, galiu
pasakyti, kad jis vienas geresnių ir įdomesnių, nes kažkuo kitoks, kitaip
pažiūrėta į pačią situaciją, scenarijų ir pasakojimo pobūdį. Nepasakyčiau, kad
itin sužavėjo, tačiau filmas išties geras. Rekomenduočiau pažiūrėti.
