Šįkart nuotraukų
rubrikoje – prancūzų aktorius Alain
Delon (g. 1935), kurį Venecijoje „prigavo“ jaukių balandžių apsupty
fotografas Jack Garofolo
(1923-2004), kuris buvo garsus įžymybių ir gatvės pasaulio fotografas. Šiandien
jo fotografija turi išliekamąją archyvinę vertę.
„Traukinių žymėjimo“ ir „Lūšnynų
milijonieriaus“ režisierius Danny Boyle pristatė kaprizingą biografinę dramą
apie 2011 metais nuo vėžio mirusį vieną garsiausių kompiuterio išradėjų, genijų
Steve Jobs, neįtikėtinai taikliu pavadinimu „Styvas Džobsas“ (angl. Steve
Jobs) (2015), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingasis Michael
Fassbender, o antraplanį įsimenamą vaidmenį – Kate Winslet.
Tiesą sakant, filmas nuo
pat pradžių įkyriai erzino, nes nuo pat pirmųjų kadrų buvo daug plepama, daug
ir nežinia, kur žiūrovas „patupdytas“, švaistomasi „Time“ žurnalo viršeliu, lyg
ir pykstasi, lyg ir draugauja filmo herojai ir ruošiasi naujo produkto, kuris
pakeis pasaulį, pristatymui... Prabėga 40 minučių, o Steve Jobs vėl ruošiasi pristatymui,
tik kitu laikmečiu. Tiesą sakant, jeigu įveikėte šio filmo pirmąją valandą,
antrąją juo jau tikrai mėgausitės, nes scenarijus išties vykęs ir puikus. Dažniausiai
mirusius nuo vėžio ar kokios nors ligos, katastrofos filmų kūrėjai norėdami
sukelti dramatizmo įspūdį, pasirenka pasakoti iš tragedijos zonos ir paverčia
veikėją kažin kokia kenčiančia auka-didvyriu, šio filmo strategija, ačiū
Dievui, visai kitokia!
Dramoje pavaizduoti trys
reikšmingi vieno žmogaus išėjimai į sceną, o tiksliau – gyvenimo, kūrybos ir
bendravimo užkulisiai, kurie kuriami pagal S. Jobs pažinojusių žmonių
pasakojimus. Jeigu tikitės didvyriško S. Jobs patoso – nesitikėkite, nes
pagrindinis herojus nepaprastai įdomus savo moralinėmis vertybėmis, kurios gana
prieštaringai pateikiamos kaip genijaus, stokojosi paprasčiausio žmogiškumo.
Steve Jobs asmenybės peizažas šiame filme itin dviprasmiškas ir ne visada
išryškinantis jo gerąsias savybes, todėl net filmui pasibaigus, nėra iki gali štampiškai sudedami akcentai, koks buvo
tas mūsų gerasis S. Jobs – o jis, kaip ir daugelis, buvo visoks: jeigu sekasi
vienoje srityje, kitoje gali atrodyti lyg koks demonas. Kitą vertus, ar tam
tikri trūkumai nėra lemiantys svertai, kurie sudarė sąlygas pasireikšti žmogaus
protui? Išties man patikęs asmenybės peizažas, su puikia vaidyba ir originaliu
scenarijumi – gurmanai, manau, tai tikrai įvertins.
Paskutiniu metu retai
bematau filmų apie visuotines sąmokslo teorijas. Slapta gydytojai yra prasitarę,
kad vaistų pramonėje veiksmingi kokie 10 procentų. Dar vienas šokiruojantis
filmas, kuris pasakoja apie sąmokslą tarp maisto pramonės ir medicininių „tiesų“,
dievaži, net dėstomų mūsų vadovėliuose ir universitetuose apie sveiką mitybą,
švelniai tariant, verčia išsižioti, žiūrint filmą „Kas per sveikata“ (angl. What
The Healt) (2017).
Kaskart mane tokie filmai
apie maisto pramonę šokiruoja. Tas šokiravimas man patinka, nes kaskart leidžia
žinoti, kad esu nuodijimas ir galiu kažką keisti ir daryti, bet... ir toliau
vartoju mėsą, riebalus ir t. t. Daugelis iš mūsų tai daro, nes, pasak šio
filmo, esame įtikinti, kad be mėsos negalėtume išgyventi, nes reikia proteinų
ir t. t. Iš tikrųjų filmo finalas, kuriame pateikiami veganai
penkiasdešimtmečiai, atrodantys kaip dvidešimtmečiai, suteikia vilties, kad
maisto pramonės ir korumpuotos medicinos pramonės sąmokslas neįveiks gyvybės.
Jeigu mokykloje ir visuomenėje mes mokome, kad rūkymas kenkia, tai kur kas
baisiau atrodo, ką padaro žmogui pieno ir mėsos vartojimas mūsų organizmui ir
galiausiai Žemės planetai. Jeigu filmas neįtikins kažką keisti ir jus papiktins
– jis savo funkciją vis tiek bus atlikęs. Sunku grumtis, žiūrint į tuos
vaizdus, kai galvoji apie močiutės cepelinus su spirgučiais ar tįstantį picos
sūrį, kurį kemšame net aplaižydami pirštus.
Iš esmės filmas
subalansuotas. Jeigu pradžioje daug dėmesio skiriama diagnostikai t. y. ligos
simptomams nusakyti, per vidurį atskleidžiama santykis tarp nesveiko maisto
kampanijų ir medicininos, (kuri deklaruoja, kad padeda širdies ir vėžio
susirgimus gydyti), interesų ryšį, tai pabaigoje užkrečiančiais pavyzdžiais pateikiamas
mūsų galvelėje suformuotų „tiesų“, mitų griovimas. Tiesą sakant, filmas vertas
ne vienos valandos apmąstymų, kas mes per žmonės, kad tikime viskuo, ką mums
sako vadovėlyje surašytos nupirktos tiesos, bet ir vėlgi, sunku grumtis su
sąmokslo teorijomis, kai visa sąmone esame juose paskendę ir neįsivaizduojame
kitokios realybės.
