Knyga: Patti Smith "Tiesiog vaikai"

Patti Smith. „Tiesiog vaikai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017 – 360 p.

Sveiki, skaitytojai.

Jeigu kas nors praeivių lietuvių paklausinėtų, kas yra tokia Patti Smith, vargu, ar atsirastų daug žinančių šią atlikėją. Bet jeigu paklaustų, kas yra Madonna ar Lady Gaga, tikriausiai, retas, kuris neatsakytų. Gal dėl to, kad tai ne Lady Gaga, o Patti Smith, šios knygos populiarumas Lietuvoje nėra tokio masto, koks jis tapo JAV, kai ši knyga pasirodė. Taigi roko ir alternatyviosios muzikos atlikėjos Patti Smith (g. 1946) knyga Tiesiog vaikai (angl. Just Kids) Lietuvoje tarp intelektualų ir bohemos tapo tikru bestseleriu, aptarinėjamu interneto platybėse. Kadangi šiemet daugiau skaitau dokumentinę prozą, šioji knyga, rekonstruojanti bohemišką 7 dešimtmečio Niujorką, tiesiog tapo privalomuoju kūriniu mano sąraše.

Prieš kelerius metus teko matyti dokumentinį filmą apie žymų Niujorko fotografą Robert Mapplethorpe (angl. Robert Mapplethorpe: Look at the Pictures, 2016), šiemet pasirodė ir vaidybinis filmas apie šį menininką. Tąkart šokiruojančiai buvo pristatyta jo sadomazochistinio stiliaus fotografijos darbų istorija, o Patti Smith tame dokumentiniame filme šmirinėjo tik kaip antraeilis personažas, rodos, labiau trukdantis, nei papildantis Roberto kūrybai. Nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų skaitysiu jos memuarus apie jųdviejų draugystę.

Knyga laikoma viena geriausių dokumentinės prozos pavyzdžių ir šiuo atveju prieštarauti negaliu, nes knyga užburianti. Net jeigu nesate apsišvietę ir nežinote daugelio dalykų apie Niujorko septinto-aštunto dešimtmečio bohemišką šio didmiesčio gyventojų gyvenimą, knyga vis vien paliks nemenką įspūdį. Knygoje daug pavardžių, įėjusių į istoriją, tad tenka pripažinti, kad nemaža dalis jų man nieko nesakė, nors džiaugiausi vien atpažinęs „The Doors“, Joaną Japlin, Joną Meką ir dar dalį tų dienų menininkų, kurie darė ir tebedaro didžiulę įtaką meno pasaulyje. Seksualinės revoliucijos ištiktame mieste, Vudstoko eros pradžioje, Vietnamo karo šešėlyje ir narkotikų liūnų gelmėje jaunoji menininkė Patti Smith aprašo savo sunkią kasdienybę Niujorke su tokia pakylėta ir uždegančiai sakralia dvasia, kad rodos, jog žodžiai skamba prasmingiau ir nuoširdžiau už pačios Biblijos pasakojimus.

Patti Smith

Tiesiog vaikų kompozicija nors ir fokusuojasi į vieno dešimtmečio pasakojimą, tačiau tai rėminės kompozicijos pasakojimas, kuris įrėmintas tarp Patti Smith vaikystės dvasinių potyrių ir 1989 metų Roberto Mappelethorpe mirties akimirkos. Iš esmės Patti Smith neslepia, kad Robertas buvo jos gyvenimo žmogus, daugiau nei vien tik mylimasis, knygoje, galima sakyti, pavyko autorei perteikti tai, kas vadinama Geothe‘s sielų giminyste. Tikriausiai skaitytojas gali numanyti, kad šis santykis nebuvo toks lengvas, daug skaudžių dalykų nutylėta paraštėse arba nublukinti laiko, mat jųdviejų draugystės metu Robertas atsiskleidė kaip homoseksualas ir autorė jo tapatybę priėmė, nors ir iki galo nesusitaikė.

Vaikiškos viltys, sudėtingas brandos etapas, bohemiška viešbučio „Chelsea“ aplinka, kurioje sukiojasi daugybę kylančių ir gęstančių menininkų. Šioje knygoje perteikta viskas taip, kad net paprasčiausi rankdarbiai, kad ir paprastos atvirutės kūrimas tampa kažin kokiu laikmečio tendencijas atskleidžiančiu reiškiniu. Retrospektyviai rekonstruodama laikmetį autorė sukuria iliuziją, kad pats skaitytojas kartu su ja gali išgyventi tą Niujorką, kurio niekada nebebus, pajausti jos asmeninę sėkmę bei nuosmukius, badą ir klestėjimą.

Visgi bohemos pasaulio retrospekcija nėra pagrindinė šios knygos rašymo priežastis, veikiau ji fokusuojama į autorės ryšio su nuo AIDS mirusio draugo Roberto apmąstymą. Autorė neslepia, kad ilgą laiką ieškojo tinkamo tono pradėti šį pasakojimą, gal dėl to, knyga išėjo tokia brandi, pavykusi ir aksominė, nes sukuriamas įspūdis, kad už sakinių tvyro kažkas, ko šitaip iš esmės siekė gėlių vaikai – dvasinė pagarba, besąlyginis noras priimti žmogų toks, koks jis yra. Tiesą sakant, jeigu dabar reiktų šią knygą su kažkuo palyginti, neturėčiau alternatyvų. Nesu tiek daug tokios literatūros skaitęs, tačiau patirtis skaitant Tiesiog vaikus puiki. Ypač knygai einant link pabaigos, kai veriasi turtingas ir nelengvas Patti Smith gyvenimiškasis patirties peizažas, jos kelionės į Prancūziją, gaudant savo asmeninę mūzą, apmąstant Arthur Rimbaud literatūrą ir savo grupės sukūrimo užkulisius, aiškėja Patti Smith giluminė filosofija, kuri susiformavo iš tos turtingos kultūrinės patirties.

Daug žinomų genijų tame laikotarpyje krito dėl vienatvės, mirė dėl alkoholio ir narkotikų, dėl to, kad jautėsi neįvertinti, o štai Patti Smith išgyveno tarsi per stebuklą, atsilaikiusi skauduliams ir pagundoms nugarmėti į liūną. Manau, tokia literatūra įkvepia gyventi, nepaisant nieko. Prisipažinsiu, kai užverčiau Tiesiog vaikų paskutinį puslapį, net ašarą nubraukiau. Vis sunkiau ir sunkiau mane pravirkdyti literatūra, bet Patti Smith vis dar priminė, kad yra tų nesukirbintų stygų manyje, dėl kurių ne gėda tiesiog būti vaiku ir pravirkti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Toks gyvenimas!" / "Le sens de la fête" / "C'est La Vie"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada traukia dėmesį, dažniausiai pateisina lūkesčius. Štai kažkada Lietuvoje tapęs dideliu hitu filmas „Neliečiamieji“ manęs nesužavėjo, tiesą sakant, priminė holivudine maniera istoriją, perteikta prancūziškoje kultūroje – ką norite, tą sakykite, ir iki šiol labai kritiškai priimu šį filmą. Tų pačių režisierių naujausias darbas pavadinimu „Toks gyvenimas!“ (pranc. C‘est la Vie) (2017) turi net keletą pavadinimo variantų, nepatiko vien jau dėl nuvalkioto pavadinimo, tačiau labai mėgstu prancūziškas komedijas, tad suteikiau dar vieną progą.

Iš esmės filmas, kaip ir „Neliečiamieji“ atitinka to lengvo turinio ir jau kažkur matytų siužetinių apmatų istoriją, kuri tinka masiniam ir neišrankiam žiūrovui, bet nepilna koja iš dalies patenkina ir užgrūdintus kino gurmanus. Tokio tipažo „fifti-fifti“ paskutiniu metu ypač populiarūs Lietuvoje. Lyg ir nenuprotina mąstančiojo, bet ir nesmurgdo ir atlėpusio seiliaus. Toks filmas tiks pavargėliams, nors gana skeptiškai žiūrėjau pirmąjį pusvalandį, nes jame rodėsi pernelyg daug chaosinio efekto, kurį kelia vestuvių ruošėjų aplinka ir nuolatiniai plepalai ir tauškai (labai plepus filmas!), tačiau tai yra dalis šurmulingojo efekto, kurį kuria nuolatinė įtampa ir daug susikertančių konfliktinių situacijų koliažas.

Iš vienos pusės viskas gerai, iš kitos lyg erzina, nes pamažu tampa aišku, kad vestuvėse bus krachas. Galiausiai scenarijus ima pulsuoti ir atsiranda kitų spalvų, gyvenimiškos patirties, išminties tonacijų, absurdo ir iš visų šių komponentų susideda gana neprastas optimistinių nuotaikų filmas, kurį sužiūrės daugelis tikrai neprastai, o jeigu dar buvote (esate?) pametę galvas dėl „Neliečiamųjų“, tai tikriausiai šį filmą pravartu pamatyti ir be jokios ypatingos progos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7.0

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Adele - Whe We Were Young [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje ir vėl – Adele, tik šįkart su savo kita daina „When We Were Young“, kuris įtrauktas į trečiąjį atlikėjos albumą „25“ (2015). Prieš keletą metų pasirodęs albumas visiems įstrigo dėl super hito „Hello“, tarsi nustumdama kitus kūrinius į antrą planą. Bet šioji daina neliko pamiršta ir ji kuo puikiausiai skamba tarp hitų, atsiradusių vėliau.

Kaip jau įprastą, tai yra dar viena Adeles baladė, kurioje pasireiškia specifinis atlikėjos širdį draskantis vokalas. Įsimenama melodija, jaukūs unisoninis bekas labai tinka šiai jautriai dainai, kurią niūniuoju be perstojo. Jeigu Ievos Zasimauskaitės daina skamba „Kai mes buvome seni“, tai Adele viską žiūri iš priešingos perspektyvos „Kai mes buvome jauni“. Jis tapo antruoju albumo singlu taip ir nesulaukęs vaizdo klipą, klipą atstojo gyvai nufilmuotas pasirodymas įrašų studijoje. Taip, šiuo atveju Adele lieka taupiai skrupulinga ir vaizdo klipais nesižarsto. Daina JAV su milijoniniu pardavimu tapo platininiu, sėkmės susilaukė ir daugelyje šalių, užkopusi į itin aukštas reitingo pozicijas.

Rolling Stone kritiniame straipsnyje akcentavo, kad šioji daina labiau primena 70-ųjų dainos atmosferą ir kompoziciją, buvo lyginama su kai kuriais Elton John ir Barbra Streisand kūriniais. Ir jie iš esmės yra teisūs, kadangi tada susiformavo klasikinė pop baladė, kurios pagrindu kuriamos ir šiuolaikinės baladės.

Šiandien siūlau tiesiog pasimėgauti šiuo kūriniu.

Žodžiai / Lyrics

"When We Were Young"

Everybody loves the things you do
From the way you talk to the way you move
Everybody here is watching you
'Cause you feel like home
You're like a dream come true

But if by chance you're here alone
Can I have a moment before I go?
'Cause I've been by myself all night long
Hoping you're someone I used to know

You look like a movie
You sound like a song
My God, this reminds me
Of when we were young

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
Before we realized
We were sad of getting old
It made us restless
It was just like a movie
It was just like a song

I was so scared to face my fears
Nobody told me that you'd be here
And I swear you moved overseas
That's what you said, when you left me

You still look like a movie
You still sound like a song
My God, this reminds me
Of when we were young

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
Before we realized
We were sad of getting old
It made us restless
It was just like a movie
It was just like a song

When we were young [4x]

It's hard to admit that
Everything just takes me back
To when you were there
To when you were there
And a part of me keeps holding on
Just in case it hasn't gone
I guess I still care
Do you still care?

It was just like a movie
It was just like a song
My God, this reminds me
Of when we were young

When we were young [4x]

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
Before we realized
We were sad of getting old
It made us restless
Oh I'm so mad I'm getting old
It makes me reckless
It was just like a movie
It was just like a song
When we were young

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Nirvana - Smells Like Teen Spirit [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kai 1987 metais susibūrė grupė „Nirvana“, tikriausiai niekas nė pagalvoti negalėjo, kad jie amžiams pakeis roko muzikos veidą. Per savo gyvavimo laikotarpį jie įrašė viso labo tik tris studijinius albumus. Sėkmingiausias iš jų tapo antrasis „Nevermind“, pasirodęs 1991 metais. Jame ir pasirodė vienas didžiausių grupės hitų „Smells Like Teen Spirit“ (liet. Kvepia kaip paauglio dvasia).

Daina beregint susilaukė daugybės klausytojų, ją gyrė muzikos kritikai. Dar 1991 metais tikriausiai niekas nė negalėjo pagalvoti, kad šioji daina taps ištisos roko epochos ženklu, liudijančiu naujosios klausytojų kartos jausenas, gal dėl to dabar šioji daina daugeliui kelia tokią didelę nostalgiją. Netgi po vokalisto savižudybės 1994 metais daina nenustojo būti populiari, kai kurie ją vadina tiesiog geriausia visų laikų roko daina.

Tiesa, pats nepriklausau Nirvanos egzistavimo kartai, tačiau tai jau tapo tikra klasika ir Nirvanos kūrinius dar atranda ir kitos klausytojų kartos, kurios vienaip ar kitaip tapatinasi su tokia muzika. Nors Nirvanos šiaip nesiklausau, bet šioji daina kažin kokia stebuklinga, kabinanti ir ne paslaptis, mėgstu jos paklausyti, kai esu supykęs, sudirgęs ir tiesiog neturiu kur išlieti neigiamos energijos. Šiandien paklausykime dar kartą šio nuostabaus kūrinio.

Žodžiai / Lyrics

"Smells Like Teen Spirit"

Load up on guns, bring your friends
It's fun to lose and to pretend
She's over bored and self assured
Oh no, I know a dirty word

Hello, hello, hello, how low? [x3]
Hello, hello, hello!

With the lights out, it's less dangerous
Here we are now, entertain us
I feel stupid and contagious
Here we are now, entertain us
A mulatto
An albino
A mosquito
My libido
Yeah, hey, yay

I'm worse at what I do best
And for this gift I feel blessed
Our little group has always been
And always will until the end

Hello, hello, hello, how low? [x3]
Hello, hello, hello!

With the lights out, it's less dangerous
Here we are now, entertain us
I feel stupid and contagious
Here we are now, entertain us
A mulatto
An albino
A mosquito
My libido
Yeah, hey, yay

And I forget just why I taste
Oh yeah, I guess it makes me smile
I found it hard, it's hard to find
Oh well, whatever, never mind

Hello, hello, hello, how low? [x3]
Hello, hello, hello!

With the lights out, it's less dangerous
Here we are now, entertain us
I feel stupid and contagious
Here we are now, entertain us
A mulatto
An albino
A mosquito
My libido

A denial! [x9]

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užburtas ratas" / "Wonder Wheel"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesiogine to žodžio prasme buvau pasiilgęs Woody Allen filmų ir kaip tik ant kelio išpuolė jo naujausias darbas „Užburtas ratas“ (angl. Wonder Wheel) (2017), kuriame, kaip jau ir įprastą pas šį režisierių, sutinkame ne vieną pirmo ryškumo suburtą aktorių komandą. Bandžiau prisiminti, ar Kate Winslet dar nėra dirbusi su šiuo režisieriumi ir niekaip negalėjau prisiminti, regis, kad ne, ir net pats nustebau, kaipgi čia taip.

Istorija mus nukelia į stilizuotą šeštą dešimtmetį, kur prie Velnio rato ir atrakcionų vyksta darbininkų klasės gyvenimas ir dramos. Dėmesio centre – sunkiai dirbanti motina Džina, kuri užmezga santykius su jaunesniu vaikinu, nors pati yra ištekėjusi ir turi piromaną sūnų. Viskas kaip tikroje muilo operoje, tik čia magijos dvelksmo suteikia režisieriaus ryški nostalgija senajam Holivudui. Šiaip jau daug intelektualių pokalbių būna Alleno filmuose, šįkart liko tik rudimentai kaip antai gelbėtojo poste dirbantis Justin Timberlako kuriamas personažas, kuris skaito... hummm.. senąją graikų literatūrą. Visa kita – likę tik atmosferiniai niuansai, dėl ko tikrai verta atsipalaiduoti ir mėgautis kostiumais, spalvomis, aplinkos detalėmis, to dešimtmečio itin ryškiais vyro ir moterų darbų stereotipais.

Žinoma, tai nėra geriausias režisieriaus filmas, tačiau išsiilgusiems nekaprizingos, tačiau elegantiškos istorijos su kibirkštėle, manau, labai tiks kaip ir prieš tai Alleno filmas „Aukštuomenės klubas“. Žiūrint šį filmą, neapleidžia jausmas, jog viskas kaip ir senajame Holivude yra šiek tiek netikra, šiek tiek teatralizuota ir šiek tiek pernelyg naivu, bet nuo to prasčiau nėra, priešingai – sukuria įspūdį, kad esu pilnas nostalgijos šiai senai kino mokyklai. Tiesą sakant, „Užburtas ratas“ atsirado pačiu laiku, tada, kada man reikėjo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklo pilis" / "The Glass Castle"

Sveiki, kino žiūrovai,

Biografinė drama, pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką, turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.

Alkoholis, pažadai, dūžtančios viltys, šeimos santykiai... Daug dalykų šioje istorijoje, kas pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.

Tokias netipines istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“ kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo), tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.

Jautri, įvairiapusė juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Rimas Burokas, Patti Smith, Robert Mapplethorpe (Literatūra ir menas, Tiesiog vaikai)

Sveiki,

Gulėdamas prie savo naktinio stalelio pastebėjau šių dviejų leidinių viršelio panašumus. Ant „Literatūra ir menas“ – sovietmečiu nesuprastas ir nukankintas poetas Rimas Burokas su Silvija, o kitoje – Patti Smith su savo sielos draugu Robert Mapplethope, pastarasis nuo AIDS 1989 metais, ant knygos „Tiesiog vaikai“ viršelio.

Absoliučiai, sakyčiau, vien tik sutapimas, tačiau žvelgiant į abiejų kūrėjų gyvenimus, tam tikrų panašumą atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Net ir žurnalai su knygomis, kartais sukrenta broliškai pasikalbėti. Apie gyvenimą ir reikalus.

Jūsų Maištinga Siela