Dar vienas biografinis
filmas apie tikriausiai blogiausią Holivude kada nors egzistavusį režisierių
Tommy Wiseau, kuris 2003 metais pristatė pagal savo pjesę pastatytą vieną
prasčiausių ir labiausiai nevykusių darbų „Kambarys“. Filmas „Katastrofų kūrėjas“, dar kitur
verčiama kaip „Negandų kūrėjas“
(angl. Disaster Artist) (2017)
pasakoja apie šio keistuolio režisieriaus draugystę su vienu jaunuoliu ir jo
kūrybinius klystkelius, kuriant filmą „Kambarys“.
Pats niekada šio
„Kambario“ nemačiau, mane kur kas labiau domino šis profesionalus filmas,
atskleidžiantis kiek kitokį žmogaus pasaulį. Tiesą sakant, filmas išties
keistas, keista, kad taip apskritai dar gyvenime nutinka ir visgi biografija
labiau panašėjo į nepatogų „atsilikusio“ žmogaus paveikslą – čia kaip „Lūšnynų
milijonierius“, tik nepalyginamai „rimčiau“. Jeigu rimtai, pirmoji filmo pusė
kažkaip sunkiai kabino – nevykusios aktorių peržiūros, abejotina ir keista
dviejų jaunuolių draugystė, kuri lyg nieko gero nežadėjo ir štai – pats
įdomiausias filmo momentas – paties „Kambario“ filmavimas, kuris filme
pateikiamas absoliučiai komedijos žanro rėmuose, kad net sunku patikėti, jog
tai galėjo vykti iš tikrųjų. Akivaizdu, kad filmo režisierius James Franco,
kuris, beje, ir atliko pagrindinį vaidmenį šiame filme, sukūrė mitu pagrįstą
pasakojimą, nesistengdamas kažin ko atskleisti, demaskuoti, bet priešingai –
remdamasis pasakojimais ir nerealiais liudijimais sukurti savo spalvingą
versiją. Manau, kad jam iš esmės pavyko, bet...
Bet ar mane filmas
užbūrė? Toli gražu. Turėčiau priekaištų dėl pasakojimo rutuliojimo, tam tikrų
režisūrinių sprendimų, lėtos intrigos... Net nežinau, antroji filmo pusė,
aišku, stipresnė, kadangi jau pavyko įsijausti į atmosferą, bet kažkodėl
neapleidžia jausmas, kad pirmoji valanda mano liko iššvaistyta, laukiant
nežinia ko. Nei čia kažin kokia gurmaniška juosta, nei kažin kokia besmegeniui
sukurtas niekalas. Šiaip ar taip, vidutiniškai, kaip ir daugelis neblogai
įvertintų juostų.
Užkabino šioji
latvių poeto Uldis Bērziņš (g. 1944)
eilėraščio „1913“, kurį į lietuvių kalbą išvertė talentingas vertėjas Vladas
Braziūnas. Skaitydamas jo eilėraščius, publikuotus „Literatūra ir menas“,
prisiminiau, kad panaši intonacija ir kai kurie įvaizdžiai į Donaldo Kajoko
poeziją. Visada jaudina tai, kas intymu, išreikšta taip paprastai ir kartu taip
sakraliai.
Po šešerių metų
pertraukos Christina Aguilera šiais
metais birželio 15 dieną išleidžia naują savo muzikos albumą „Liberation“. Atlikėja
garsėjanti stilių įvairove ir rizikingais įvaizdžiais pavargo dirbti vien tik
televizijoje ir pajutusi naują impulsą kurti, nukrypo į hip-hopą ir jau savo
Stripped laikais patikimą RandB stiliaus muziką.
Pirmasis singlas iš
naujojo albumo vadinasi „Accelerate“, kuris vėlgi labai skiriasi nuo ankstesnių
atlikėjos kūrinių. Kai kuriuos senuosius gerbėjus ši daina papiktino, tačiau
atsirado ir nauja klausytojų banga, kuri iki tol nesiklausė šios atlikėjos.
Pirmajame single jai
talkina netgi du skirtingi atlikėjai. Vaizdo klipas, kaip jau įprasta
Christinos pasaulyje, sulaukė prieštaringų vertinimų kaip ir pati daina. Man asmeniškai
iš vienos pusės daina, besikeičianti ir nuolat ieškanti atlikėja žavi savo
transformacijomis, kitą vertus, vaizdo klipas šiek tiek nuobodokas ir
primenantis M. Cyrus naudojamus simbolius, pavyzdžiui, iškištas liežuvis.
Christina Aguilėra šįkart
kaip niekad nusimetusi makiažą, ryškius įvaizdžius, pateikia save gaivią, beveik
permatomai strazdanotą, primindama, kad paskutiniu metu natūralumas „ant bangos“.
Tiesą sakant, man daina taip pat patinka, ypač dainos pradžios partija. Daug ko
tikiuosi iš būsimo albumo, ypač naujų vėjų, o ar ji bus populiari, ar pasieks
komercinę sėkmę, tiesą sakant, man tai absoliučiai neįdomu.
Pasiklausykime ir
pasižiūrėkime vaizdo klipą:
Žodžiai / Lyrics
"Accelerate"
(feat. Ty Dolla $ign, 2 Chainz)
[Christina
Aguilera:]
Hide it 'til we feel it
Then we feel it, 'til we fight it, yeah
Hold it 'til we need it, never leave it
Didn't want it, yeah
[Christina Aguilera (Ty Dolla $ign):]
New York, worldwide (L.A., worldwide)
Borders my city (Girl, that's my home)
Just pulled up to the hotel (Hotel, hotel)
All my day ones here with me (Ah, yeah)
We got moola, power, we on fire tonight
Gonna get it how we want it
'Cause we 'bout it, 'bout that life
Baby, it's alright
(Baby, it's alright)
Baby, it's OK
(Baby, it's OK)
Spark round later (yea yea yea yea)
Don't worry 'bout tomorrow
I be with my ladies you can find me there
Try to play us, we gon' start a riot up in here
[Christina Aguilera:]
Accelerate, c'mon babe
Pick up your speed
Stamina, fill me up
That's what I need
[Ty Dolla $ign:]
Another shot
You comin' home with me
Fuck all these drugs, fuck all these clubs
What's wrong with me
[Christina Aguilera (Ty Dolla $ign):]
All my boss ladies (In the city, yeah)
Look at your Mercedes (Skrt skrt skrt skrt)
No matter long as you get there (Get there)
Just don't let it drive you crazy
Get that moola, power, you on fire tonight
You can get it how you want it
That's it, go tonight
Baby, it's alright
(Baby, it's alright)
Baby, it's OK
(Baby, it's OK)
Spark round later
Don't worry 'bout tomorrow (Nah, nah, nah, nah)
I be with my ladies you can find me there (Find me)
Try to play us, we gon' start a riot up in here
[Christina Aguilera:]
Accelerate, c'mon babe
Pick up your speed
Stamina, fill me up
That's what I need
[Ty Dolla $ign (2 Chainz):]
Another shot
You comin' home with me (Yeah)
Fuck all these drugs, fuck all these clubs (2 Chainz)
What's wrong with me
[2 Chainz:]
Right, left
Mic left
Mic check, trap check
Sex drive Nascar
Crash it like the NASDAQ
More than you can expect
Everything except jealousy and envy
We gon' move on past that
Joint strong, pass that
Ooh, girl, bad, bad
Where the, where the cash at?
Don't forget the hashtag
Pretty, pretty, so saditty
Work it out, muscle memory
Get the money, my ability
Until the end, 2000, infinity
I put it in, now that you're feelin' me
Look how I'm killin' it
Leavin' there to chill
You ain't got internet?
Just left the Benedict
I got them benefits
Did it deliberate
Killed you to prove I'm innocent
[Christina Aguilera:]
Hide it 'til we feel it
Then we feel it, 'til we fight it, yeah
Hold it 'til we need it, never leave it
Didn't want it, yeah
[Ty Dolla $ign:]
Fuck all these drugs, fuck all these clubs
What's wrong with me
[Christina Aguilera & Ty Dolla
$ign:]
Accelerate, c'mon babe
Pick up your speed
Stamina, fill me up
That's what I need (Oh, yeah)
Another shot
You comin' home with me
Fuck all these drugs, fuck all these clubs
What's wrong with me
Mėgstu kokybišką
azijiečių kiną, ypač japonai neblogi siaubo kino kūrėjai, turintys savas
tradicijas. Galbūt vedinas šių lūkesčių nusprendžiau pažiūrėti pagal knygą pastatytą
filmą „Įtariamasis X“ (angl. Suspect X) (2008).
Filmas pasakoja detektyvinę
istoriją apie moterį, kuri nužudo savo žiaurų buvusį vyrą, o kaimynas matematikos
genijus padeda jai nuslėpti įkalčius. Tiesą sakant, tai klasikinis nusikaltimas,
kuris iš esmės davė nemažą intrigos pliūpsnį juostos pradžioje, bet po to visas
įdomumas nuslūgo, kai didžiausias dėmesys buvo skiriamas mokslo genijų karams
pavaizduoti. Kai kada netgi iki preciziško absurdo, kuris ne tik neįtikina, bet
ir žlugdo bendrą filmo dvasią.
Tiksliųjų mokslų genijų
dialogai nuobodūs, kažkokie pernelyg infantilūs, perteikta bereikšmė intriga ir
paslaptis... Gerai, aš kaip žiūrovas vis tikiuosi, kad tai vienaip ar kitaip
pasiteisins filmo pabaigoje, tačiau kaip pagrindinis personažas pakviečia
varžovą „pasikalbėti“ tiesiog į kalnus ir įvyksta nevykęs manevras - apskritai
nereikalinga ir ištęsta scena, kuri nieko neatskleidžia nei apie veikėjus, nei
jų poelgius. Tiesiog tempimas gumos, kurioje pilna prasmę ir intrigą stelbiančių
dalykų.
Jeigu filmo pradžia
turėjo parako ir visą eigą kaip žiūrovas vyliausi, kad finalas „susprogdins“
kažin kokį iš akies praleistų pasakojimo detalių koliažinę bombą, tai ji buvo
absoliučiai neįdomi. Labiausiai pagrindinio matematiko genijaus perdėta
pasiaukojimo istorija, kuri absoliučiai nejaudino, nes nejaudino pats
personažas. O detektyvinė tiesos akimirka buvo drungna ir iš dalies jau
numanoma ir nieko čia naujo neprikursi. Filmas visumoje šiek tiek nuvylė, bet žiūrėti
vis vien galima.
Emir Kusturica –
režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių
darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos
svajonė“ (angl. Arizona Dream)
(1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis
kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997).
Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris,
kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su
šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai
yra mažiau.
Johny Depp ir Faye Dunaway
sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir
jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje,
kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius
išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais
dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek
tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais
poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas
negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai,
kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.
Nors ir čia man J. Depp
atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai
paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką
charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties
įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.
Filmas atmosferinis,
pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos
savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias
svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.
Eiti į spektaklius,
kuriuos kuria didžiausi ir labiausiai pripažinti Lietuvos teatro režisieriai, yra kiekvieno kultūros žmogaus vienas didžiausių malonumų. Eimunto Nekrošiaus
spektaklis „Cinkas“, pastatytas pagal baltarusių dokumentinės prozos meistrės
ir Nobelio laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinius (Cinko berniukai, Černobylio malda) – šiuos kūrinius turime
lietuviškai.
Kadangi esu skaitęs
„Cinko berniukus“, ėjau į spektaklį tikėdamasis provokacijos ir žiaurumo bei švelnumo kontrasto,
tikro pamišimo ir sveiku protu nesuvokiamų traumų, kuriuos patyrė S.
Aleksijevič kalbinami žmonės. Juk tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių tikslų,
statant šį spektaklį?
Pirmoji spektaklio scena
apie mažąją Svetlaną man buvo nesuprantama. Pasitelkęs minimalius, kone vaikų
teatro elementus, režisierius pasakoja apie autorės vaikystės nusivylimą – ji
Kalėdų proga gauna septynis baltus dramblius ir vienas iš jų dingsta. Vėliau
šis psichologinė balto dramblio metafora tampa inspiruojančia tiesos ieškojimo
nesuvokiamo žiaurumo žemėje inercija. Gerai, viskas čia lyg ir suprantama,
tačiau būtent visame spektaklyje Svetlanos vaidmuo ir kėlė daugiausiai klausimų.
Jis labai neapibrėžtas, mes net nežinome, kad ta per Svetlana žmogus,
informacijos nedaug net knygoje, kad jai reikėjo žvėriškos jėgos atremti
visuomenės smerkimą, tai faktas, tačiau kokiu būdu ji prisiviliodavo savo
pašnekovus, sunku nusakyti, tad čia veikia įvairūs psichofiziniai veiksmai,
kurie veikia kaip metaforos, pavyzdžiui, rankos spaudimas, kai pašnekovė kalba monologą,
arba kai veikėja menamai žaidžia šachmatais su mirusiu nuo radiacijos vyru ir
kiti teatriniai triukai, kurie iš esmės veikia ir papildo spektaklį.
Toks pasirinkimas
visiškai suprantamas, nes knyga juk statyta ne pagal pjesę, o pagal prozos
kūrinį, kuris susideda iš monologų-išpažinčių. Praėjus pusvalandžiui galiausiai
motina ima kalbėti teksto motinos žodžiais. Va, šito labiausiai ir laukiau,
kada šmaikščioje ir net ironiškoje teatro formoje prabyla vidinis monologas.
Čia ir turėjo būti pagrindinis spektaklio „aštrumas“, tai, dėl ko braukčiau
ašarą. Tiesą sakant, prisiminiau skaitytą knygą ir galiu pasakyti, kad
neabejotinai knyga darė stipresnį poveikį ir jaudino kur kas labiau. Nepasakyčiau,
kad monologai nepavykę, jie taip pat duoda emocinį poveikį, vietomis net
graudinausi, bet visumoje kai kada, rodos, pritrūko aktorinio talento, bet esu
linkęs manyti, kad veikiau pasirinkta režisieriaus metaforinės mizencenos, ta pantomimika
ir menamų daiktų gausa, kurie šalia skaudžių žodžių kūrė šiek tiek nejaukų absurdiškumo
įspūdį. Argi nebūtų geriau tikras stikliukas su tikra degtine? Kodėl baidomasi
to buitiškumo? Man atrodo, kad kaip tik būtų sukūrę natūralesnę terpę
atsiskleisti veikėjų psichikai.
Iš esmės spektakliu nesu
nei patenkintas, nei nusivylęs. Manau, buvo verta pamatyti, tačiau kažkaip
išėjęs iš salęs nesijaučiau pernelyg įkvėptas ar priveiktas emocijų, nes daugiau
galvojau apie tai, ko spektaklyje pasigedau, nei apie tai, kas jame buvo
sėkminga. Šiaip ar taip, tai E. Nekrošius ir nors spektaklis – ne stebuklas,
manau, kad neskaitę S. Aleksijevič knygų jį išvis gali suvokti kitaip.
