Filmas: "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" / "Crouching Tiger, Hidden Dragon"

Sveiki,

„Protas ir jausmai“, „Kuproto kalno“ ir kitų filmų hitų režisierius Ang Lee vienas žinomiausių darbų yra „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (angl. Chrouching Tiger, Hidden Dragon) (2000), kuris buvo apdovanotas net keturiais „Oskarais“, tarp jų – geriausias filmas užsienio kalba. Režisierius kuria tikrus hitus, jo filmai virsta klasikiniais, prisiminkime ir tą patį estetiškai puikiai sukurtą ir pateiktą „Pi gyvenimas“.

„Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ – tai estetikos gomurio verta kino juosta, paremta rafinuota kiniška klasikine kultūra. Čia rasite ir kovų menų, kurie primena šokius, čia rasite daug kostiumų, atmosferos ir, žinoma, visam pasaulyje suprantama meilės istorija. Prabanga tviskanti kino juosta išties vos tik pasirodžiusi galėjo stebinti žiūrovus savo estetiniais niuansais, bet žiūrint šiandien, kiek juokinga, nes nuolatos įsivaizduoji aktorius ant pririštų lynų ir skraidančius ant kartoninių namų stogų. Tai, kas buvo prieš aštuoniolika metų tikra kino magija ir pasigerėjimas, šiandien jau kelia šiokių tokių abejonių. Gal net ne abejonių, kiek sentimentų, kaip iš pažiūros paprasti sukurti dalykai priversdavo aikčioti, o dabar, atėjus kompiuterinės grafikos erai, net ir pats prabangiausias filmas kartais kelia žiovulį ir norisi sprukti iš kino salės.

Visgi tai įdomi istorija ir bent man, senosios kinų kultūros mėgėjui, buvo smagu pasižiūrėti ne tik stilingas kovų scenas, bet ir ištyrinėti magišką ir egzotišką atmosferą, pritvinkusią kiniškos mitologijos ir kultūros atributų. Žinoma, filmas absoliuti klasika, kuris jau niekada nepasens ir taps pavyzdžiu dar ilgai kitoms režisierių ir žiūrovų kartoms.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): graikų poetas Yiorgos Chouliaras (Γιώργος Χουλιάρας) apie kūrybą

Sveiki,

Perskaitęs „Literatūroje ir mene“ graikų kilmės poeto Jorgas Chouliaras (g. 1951) interviu apie kūrybą, norėjosi šį bei tą pasibraukti pieštuku. Nežinau, ar sutikčiau su šio poeto visomis mintimis, tačiau diskusijai išties įdomus jo požiūris ir suvokimas apie meilę, mirtį bei kūrybą.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Plastiko mikroelementai Arkties vandenyse - šiukšlinkime, kol pastipsime

Sveiki,

Jau visa savaitė iš galvos neiškrinta perskaitytas faktas apie plastiko mikrodaleles Arkties vandenyse. Galima tiesiog nuprotėti – ar neužtenka savų problemų, kad reikia galvoti apie kažkokį užterštumą Arktyje? Galbūt. Tačiau mane tai sukrėtė. Juk Arktyje ledas, daug gėlo švaraus kondensuoto lede vandens? Pasirodo, nė velnio. Vandenynų srovės nuneša ten mūsų nuostabios civilizacijos daleles ir paverčia planeta sąvartynu.

O pasirodo yra šitaip. Mokslininkai paėmė vandens mėginį ir per mikroskopą ištyrė Arkties vandenuką, kuriame rado net 17 skirtingų plastiko dalelių! Septyniolika! Pradedant guma nuo padangų ir baigiant nailonu, skirtu pėdkelnėms gaminti. Ir visa tai viename litre atsitiktinio iš pažiūros švaraus jūros vandens mėginyje.

Per paskutiniuosius tris metus tų elementų padaugėjo keletą kartų. O mes net žoleles prekybos centre perkame, kad tik ne palaidas, o būtinai į plastiką suvyniotas, juk tai taip kelia saugumo ir šviežumo įspūdį, kad nė nepagalvojame, kiek kasdien išmetame šios medžiagos. Palyginimui – kasdien žmonija sunaudoja apie milijardą vienkartinių plastikinių kavos puodelių. Sudėkime tokį kiekį, pavyzdžiui, Vilniaus centre. Vienos dienos porciją. O visų metų? Dešimtmečio? Miesto, savaime, aišku, nebeliktų. Plastiko ledynmetis užklotų sostinę kilometriniu sluoksniu. Ir tai vien tik puodeliai, o kur padangos, sudėto maisto išsinešti pakuotės ir kiti dalykėliai? Mes maudomės tame plastike.

Truputį koktu, kai iš plastiko daromos kalėdinės eglutės ir tai vadinama ekologija, nors po to vis vien bambaliai ir pliauzės atsiduria aplinkoje. Nereikia viso to liūdno karnavalo vadinti ekologija.

Nieko nuostabaus, kad saulė šviečia. Ir nieko nuostabaus, kad plastikas šyla vandenyne. Ir nieko nuostabaus, kad vyksta klimato kaita. Ir nieko nuostabaus, kad per savo neišmanymą ir egoizmą vieną dieną išnyksime. Ai, bet kam apie tai galvoti...

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuvos elito patyčių pliūpsnis - veidrodis dažno lietuvio

Sveiki,

Prisiminiau po „Eurovizijos“ sprogusias vadinamojo elito patyčių pliūpsnius nugalėtojai Nettai iš Izraelio. Iš esmės man jau Eurovizija buvusi nebuvusi – praėjo ir pamiršau, tačiau neadekvatūs reagavimai ir patyčios iš tikrųjų atskleidžia keletą tiesų apie mūsų tautą.

Visų pirma, pašiepti – tai kompensuoti savo menkavertiškumą, Eurovizijos atveju – numalšinti savotišką Ievos dainos neįvertinimą. Juk panašiai elgiasi ir mokiniai gavę prastą įvertinimą – šiaušia ir kolioja mokytojus, bandydami pakelti savo emocijų lygį, tikėdamiesi iš aplinkinių pritarimo. Tai nebrandus žingsnis, kuris demaskuoja mūsų brandos, netolerancijos lygį. Arba kaip vienoje spaudoje buvo pabrėžiama – mūsų elitas supuvęs iš vidaus.  Bet juk ne vien elitas sprogdino pašiepiančias žinutes, bet ir dažnas lietuvis. Nenorėkime, kad mūsų žinomi žmonės būtų kažkokios kelrodės žvaigždės, jeigu etatinis lietuvis irgi toks.

Antra – neadekvatus žurnalistinis atakavimas tų, kurie prasižengė. Visur publikuota Jurgos Lago fotografija ir antraštė su „stora boba“ kuo aiškiausiai atrodo kaip bausmė pačiai Jurgai Lago. Kiek dabar turi stiprybės moteris, kurią dabar viešai teisia visi? Aš tikriausiai jausčiausi šlykštus kiekvieną akimirką, nes neturiu tokio chamizmo, kad man viskas dzin. Prisiminiau tokias mergaites iš Marijampolės, kurios šlapinosi ant kapų, filmavosi ir po to kaip juokelį paskleidė po internetą – tėvams didžiulis šokas, mergaitės net į mokyklą nebegali eiti... Juk tai savotiškas nusikaltimas ir bausmė.

Gaila, kad taip skaudžiai turime mokytis iš savo klaidų, tačiau ar turime kitą pasirinkimą?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marisha Pessl "Naktinis filmas"

Marisha Pessl. „Naktinis filmas“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 768 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinį dešimtį metų neturėjome skųstis verčiamais į lietuvių kalbą kuo puikiausiais detektyviniais ir kriminaliniais trileriais. Šioje literatūros nišoje, žinoma, daugiausia dominavo skandinavų literatūra. Niekada nebuvau itin didelis šios literatūros mėgėjas, tačiau, ką teko skaityti, tas labai įtraukdavo, bet nesunku pastebėti bendras tendencijas po kokių penkių perskaitytų skirtingų autorių knygų ir tokia literatūra tiesiog išsikvepia. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tokių knygų buvau pradėjęs vengti.

Bet nelabasis atvedė kartą į knygyną ir tarp naujienų radau amerikiečių autorės Marisha Pessl storiausią detektyvinį romaną Naktinis filmas (angl. Night Film), kurios atgalinė anotacija tiesiog žaibiškai įtraukė, kad per Vilniaus knygų mugę ėmiau ieškoti šios knygos ir, žinoma, įsigijau.

Tiesą sakant, sutinku, kad tokios kompozicijos knygos dar neteko skaityti kaip ir šiemet pasirodžiusios Eleanor Catton romaną Šviesuliai – išties įdomios ir netikėtos struktūros kūriniai, tačiau būna ir taip, kad struktūra stulbinanti, bet pasakojimas susitraukęs į varškės grūdelius ir ne visada „kabina“. Naktinis filmas visų pirmiausia patraukia savo tamsiomis ir paslaptingomis idėjomis, specialiai šiam romanui sukurtais periodinės spaudos straipsniais, fotografijomis bei internetiniais susirašinėjimais, kuriuos skaityti, prisipažinsiu, buvo kur kas įdomiau nei pačią romano detektyvinę liniją.

Autorei pavyko sukurti savotišką kino mitą apie paslaptingą režisierių Kordovą, apie kurį visuomenė tiek mažai žino. Siaubo filmų kūrėjo prototipas panašus į kelių iš tikrųjų gyvenusių „tamsių režisierių“ asmenybių, vienas ryškiausių, savaime suprantama, Alfred Hitchcock. Apie Kordovą pateikta informacija išties išmoningai ir viliojančiai, kad nesunku įsitraukti į detektyvą, nes būtent Kordovos asmenybė, jo tamsios paslaptys ir kuriama antžmogiškas įvaizdis (magas, burtininkas, kerėtojas, vampyras, vunderkindas ir kt.) kaitina skaitytojo vaizduotę. Taip pat ir jo dukros Ešlės gyvenimo ir mirties istorija, apipinta daugybės mitų ir paskalų. Du tamsūs kertiniai akmenys, kuriuos bando išsiaiškinti trijulė – žurnalistas Makgratas, nevykėlė aktorė Nora bei keliaujantis valkata Hauperis.

Būtent šioji trijulė, jų susitikimas, šalutiniai pokalbiai buvo silpniausioji romano dalis, nes priminė pigius amerikietiškus meilės romanus ar net tuos pačius prastus filmus su komedijos elementais. Tie standartiniai juokeliai, tipiniai charakteriai tiesiog gali net suerzinti, ypač tuos, kurie neturi imuniteto populiariosios literatūros klišėms. Romane viso to banalaus flirto, kai kurių detektyvo ir jo padėjėjų pokalbių galėjo apskritai nebūti, nes būtent per daug skiriama dėmesio šalutiniams bereikšmiams įvykiams, pavyzdžiui, žurnalisto ir dukters Sem bendravimas tiesiog trukdydavo augančiai romano įtampai ir imdavo jaustis nereikalingas užtęsimas, kuris sukeldavo jausmą, kad autorė nori tikriausiai išauginti galingą ir didingą pasakojimą daugžodžiaudama. Kad autorei pavyko ambicingas ir sudėtinas detektyvas, tuo net neabejoju, tačiau 150 puslapių sutrumpinti tekstą, atsisakant personažų pasisėdėjimų kavinėje vėl apibendrinant dialogu, ką ir taip ką tik perskaitė skaitytojas, jau toli gražu primena karvės žolės atrajojimą, o ne juvelyrinį romaną.

Marisha Pessl.

Turiu priekaištų ir dėl trijulės charakterių kūrimo. Kitą vertus, klišes būtų galima pateisinti, kad Marisha Pessl kūrė sąmoningai pagal filmams būdingą logiką, o ne dėl to, kad nesugebėjo nuo to pabėgti. Užmojis rekonstruoti klasikinių detektyvinių filmų aplinką ir dėsningumą ir net „išauginti“ kaip perregimą realybę yra stiprios fikcinės literatūros pavyzdys, kur nestandartiniai ir originalūs sprendimai sukuria hipnotizuojantį pasakojimą, kurios svarbiausias intrigos pamatas yra abejonės dėl visko, netgi dėl to, kaip vyksta Makgrato tyrimas.

Ar bereikia sakyti, kad romanas labai amerikietiškas? Jame pasitelkiama tiek mistikos, tiek apgaulės, kad skaitytojas būtų įklampintas į abejones, kad atrodo, jog visa knyga yra skirta vien tik užuominoms ir paslaptingoms nuorodoms, o atsakymų niekada nesulauksime. Aišku, autorė, kaip ir galima numanyti, iki pat paskutinio sakinio išlieka ištikima dviprasmybėms. Iki galo taip ir neaišku, kur nuvedė žurnalistą Kordovos byla, tačiau to žinoti ir nereikia, kadangi pats smagumas ir yra nežinomybė ir siužetiniai klystkeliai bei vingrybės.

Stipriausia visos šios knygos pusė yra idėjinis lygmuo – sukurti knygoje filmo jauseną, kad esi nuolatos filmuojamas, kitaip sakant, realybė tampa filmu, kuris yra tikresnis už pačią realybę. Panašiai kaip Makgratas pasijunta praradęs pusiausvyrą ir sveiką nuovoką, taip ir skaitytojas, sekdamas Makgrato klystkeliais. Pasitelkdama įvairių žanrų formas, autorė sukuria ištisą hipnotizuojančią realybės pojūtį, kurį tikriausiai nesunkiai būtų galima ekranizuoti ir kažin ar tai būtų kur kas įdomiau nei vien tik tekstu sukurti ištisą išgaubtą pasaulį, kuris patenkins ir gurmanus, ir neišrankius populiariosios literatūros skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas mūsų tėtis?" / "Father Figures"

Sveiki,

Pasiilgstu ko nors šmaikščiai banalaus, gal dėl to pasirinkau naujesnę komediją „Kas mūsų tėtis?“ (angl. Father Figures) (2017). Baisiai jau norėjau pamatyti Glenn Close, kad ir kokioje banalioje komedijoje ji bepasirodytų. Filmas įtraukia beregint, tačiau beregint ir nuvilia, nes nepateisina geros komedijos lūkesčių.

Visų pirma siužetiškai filmas silpnas, kadangi negali pasiūlyti nieko originalaus ir įdomaus. Apie du brolius dvynius, visiškai nepanašius vienas į kitą, kurie išsiruošia į kelionę ir aplanka (jau tradiciškai) tris vyrus, kurie potencialiai gali būti jų biologiniai tėvai. Iš esmės tai juk muzikinio filmo „Mama Mia“ pirmosios dalies siužetinė linija, kuri buvo jau panaudota ne viename filme. Du broliai leidžiasi į kelionę, kurioje susimuša, išsiaiškina santykius ir galiausiai vėl susitaiko... Tuščiaviduriai griaučiai aplipdyti amerikietiškais jau gerai žinomais juokeliais apie seksą, antrą galą ir, žinoma, apie amerikietiško mentaliteto trūkumus.

Visgi filmas vietomis juokingas, jeigu tikiesi to, ko tikiesi iš prastokos amerikietiškos komedijos. Nei čia stebėtis, nei čia ką, tik kas penkiolika minučių vis dirsčioji, kada toji juosta pasibaigs, nes truputėlį filmas užtęstas, pusvalandžiu galėjo ir sutrumpinti. Visgi sentimentali pabaiga šiek tiek sukirbino ir privertė įsiklausyti į išpažintinius monologus, tačiau tokių gaivališkų scenų per visą filmą vos viena kita. Tiesą sakant, nesigailiu žiūrėjęs, nes būtent tokio tipažo filmo ir tikėjausi, tačiau tai nėra filmas, kurį rekomenduočiau žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 22/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas dryžuota pižama" / "The Boy in the Striped Pajamas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai prieš dešimt metų mačiau pirmą kartą „Berniukas dryžuota pižama“ (angl. The Boy in the Striped Pajamas) (2008) net neabejojau, kad filmas kaip ir „Šindlerio sąrašas“ ir visi „holokaustiniai filmai“ taps tikra klasika. Praėjus dešimtmečiui, visgi neklydau ir filmas tikrai tokiu tapo. Šiandien žiūrėdamas šį filmą vėl prisiminiau, kaip tirtėjau pirmą kartą, nes istorija emocionaliai paveiki ir jeigu nežiūrėjote anonso ir net niekada nesate matę ir girdėję šio filmo, manau, verta jį pasižiūrėti nė nesidomint apie jį, nes nuostaba dėl siužetinio manevro išlieka kur kas gilesnė, nei, tarkim, mano atveju, kai žiūrėjau antrąsyk.

Filmų apie dujų kameras išties daug ir kasmet jų vis atsiranda vis įdomesnių, originalesnių ir vis labiau jaudinančių. Aišku, epiškumu ir užmačiomis „Šindlerio sąrašo“ kol kas, mano supratimu, niekas neišjudino, kaip, sakykime vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, kuris praktiškai panardina į lagerio gyvenimą ir sukuria kažin kaip būvimą kartu su lagerio žmonėmis. Štai „Dievų miškas“ tarp tų gretų atrodo neužbaigtai nukvėpęs ir nevertas gero filmo vardo – atleisk, Algimantai Puipa, bet „Vilniaus getas“ kur kas geriau.

Kuo geras „Berniukas dryžuota pižama“? Tuo, kad jį gali žiūrėti ir mokiniai, kurie gali susipažinti su nacistiniu rėžimu. Istorija pasakojama iš aštuonmečio perspektyvos ir nuosekliai veda prie šeimos tragedijos, kuri „suskamba“ visos žydų tautos tragedijos fone kaip grįžtamasis ryšys. Visą filmą prasmunkančios koncentracijos stovyklos detalės audrina jautresnio žiūrovo vaizduotę, nors aiškių ir „didingų“ smurto protrūkių filme nerasite, viską filtruoja mažo berniuko sąmonė per pasaulio pažinimą, tad net suaugusieji atrodo nesuprantami ir dekoratyvus, aišku, iki tam tikros ribos. Šioji vaiko perspektyva kaip ir filme „Gyvenimas yra gražus“ veikia kiek kitaip ir leidžia pajusti, koks kartais gali būti nesuprantamas ir iškreiptas „civilizuotas“ nacionalistinis pasaulis. Žinoma, filmo finalas yra tai, dėl ko susmūgiuoja žiūrovą, todėl visas filmas yra ne tiek padariniams apmąstyti, kiek tiksliau paveikti žiūrovą emociškai. Nesiginčysiu, filmui tai ir pavyksta padaryti, gal dėl refleksijos trūkumo šis filmas kiek ir nusileidžia, tarkim, „Pano labirintui“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela