Filmas: "Karvių sąmokslo teorija" / "Cowspiracy: The Sustainability Secret"

Sveiki,

Žinote, kai tiek daug sukuriama filmų apie įvairias sąmokslo teorijas, pradedant visokiais tamplieriais, religijomis ir sektomis, užvaldančius civilizaciją ir net ateivius, kad net sunku po to atsikvošėti, tačiau ekologija ir neatsinaujinantys Žemės ištekliai bei žmogaus vartotojiškumas yra tai, kas matoma plika akimi ir mes visi prie to prisidedame kasdien. Apie tai filmas „Karvių sąmokslo teorija“ (angl. Cowspiracy: The Sustainability Secret) (2014), kurį režisavo Kip Andresen – man jau žinomas iš kitų tiriamųjų filmų dokumentinių filmų kūrėjas.

Iš esmės šiame filme jis atskleidžia gal jau kai kam nebeseną naujieną apie tai, kad planetą kur kas labiau niokoja gyvulininkystės verslas nei, tarkim, naftos ištekliai. Visi apie gyvulininkystę ir mėsos valgymo tradicijas linkę šnekėti pakuždomis, tarsi tai sveika, priimtina, juk taip buvo su seneliais, proseneliais... Tačiau filmas atskleidžia baisią statistiką apie gyvulininkystės taršą – kiek milijardų gyvulių paskerdžiama, kiek reikia gėlo vandens išauginti jautį ir kiek mėšlo kasmet užtektų padengti žemyną! Iš esmės gyvulininkystė kažkada buvusi mūsų civilizacijos pamatas tampa tikru planetos prakeiksmu, bet baisiausia, kad didžiosios kampanijos, netgi tokios kaip Greenpeas – tyli ir tokiais dalykais nesidomi, nes rinkoje sukasi galia ir dideli pinigai. Iš esmės filmas yra viena varginanti ir pavojinga tiriamoji kelionė po organizacijas, kad net keista, kaip tyrėjas dar gyvas po šio filmo... Galbūt viešumas ir yra vienintelė priežastis, kad jis dar gyvas, nes tik matomumas neleidžia su juo susidoroti...

Iš esmės, bent man, šiame filme lyg ir nieko naujo nebuvo, nors jo tikslas – grynai švietėjiškas. Net neabejoju, kad pradedančiajam sveikai maitintis ir mąstyti apie Žemės planetos ateitį šis filmas yra būtinas. Tokie filmai yra tiesiog sąmoningumo budintajai, o egoistams – propagandinis šlamštas.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolis ir velnias" / "Монах и бес"

Sveiki,

Bežiūrėdamas vieną naujesnių naujojo rusų kino filmų „Vienuolis ir velnias“ (rus. Монах и бес) (2016) staiga prisiminiau Gogolio tekstus ir tą patį klasikinį Sovietų Sąjungos siaubo filmą „Baubas“, tiksliau ne tą klasikinę versiją, bet tą, kurią sukūrė prieš ketvertą metų ir taip puikiai visi žiūrovai sumalė į miltus, o man taip gražiai susižiūrėjo tie etniniai, religiniai ir komedijos junginiai, kad iki šiol tą filmą prisimenu kaip sodrų pavyzdį, jog rusų kinas nėra vien tik mafija ir tas, kuris savo tėvynėje uždraustas, nes kritikuoja sistemą.

„Vienuolis ir velnias“ savastimi kažkiek primena naujausią „Baubo“ versiją, nes jame esti šėtonas ir žmogelis, kamuojamas religinių išbandymų. Šėtono ir žmogaus kelionė virsta piligrimine kelione į Šventąją žemę, kurios metu pats šėtono princas netenka savo galių ir prisilietęs prie tikinčiųjų galios ima virsti žmogumi. Aišku, filmas prisodrintas paradoksalių juokelių, kuruos kelia juodas davatkiškumas ir kaltės atpirkimas – ypač pirmasis pusvalandis, kuris vietos vyskupui tampa tikru išbandymu su apsėstuoju tikinčiuoju. Filme net šmėkšteli caras Aleksandras, tad istoriniai aštuonioliktojo amžiaus atributai, ypač tiems, kurie simpatizuoja šiai epochai, manau, yra ką pamatyti.

Šmaikščios situacijos, konfesijų atstovų išbandymai ir velnias toli gražu neprimenantis „seksovo“ Liuciferio, kokį mėgsta vaizduoti, tarkim, amerikiečiai, rusiškajame variante man labiau priminė visa savo pateiktimi miuziklą „Velnio nuotaką“ ar senąsias čekų pasakų ekranizacijas. Pasiilgusiems užkeiktų kūdrų, meldų ir paprastų vietovių, manau, filmas patiks. Visgi neapleidžia jausmas, kad visas filmas nufilmuotas labai teatralizuotai, tarsi išlaužta iš piršto, stengiamas tyčia hiperbolizuoti, norint išgauti kuo daugiau ekspresijos. Tiesą sakant, filmas ir yra pastatytas kaip vienas didelis teatras ir tik išmaniųjų technologijų t. y. grafinių dizaino nepanaudojimas tėra tik vienas didelis žingsnis, kuo šis filmas, tarkim, nėra panašus į „Piktadarės istoriją“ – juk istorijos atsivertimo esmė tai ta pati.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių namai" / "Marrowbone"

Sveiki,

Esu iš tikrųjų visokių siaubo ir mistinių istorijų fanatikas ir kaskart sukirbu, kai gaunu galimybę ką nors pažiūrėti iš šios serijos filmų. Vienas laukiamiausių filmų buvo ispanų režisieriaus Sergio G. Sanchez filmas „Šešėlių namai“ (angl. Marrowbone) (2017). Na, režisierius yra dirbęs prie ispanų mistinio filmo, kuris, beje, man labai patiko, „Prieglauda“ (2007), tad beveik nekilo įtarimų, kad filmas pateisins mano lūkesčius.

Iš esmės neklydau, nors filmo pradžia ganėtinai simboliška ir klišinė – senas namas, į kurį įėjus „stebuklingai“ pamirštami prisiminimai, prie mirusios motinos ketveriukė ištiesia rankas ir prisiekia amžinai būti neperskiriami... Vis galvoji, kad šitiek  šablonų, šitiek nevykusių teatralizuotų ir nenatūralių klišių gausa užslopins visas žiūrovų jusles. Vėliau, žinoma, režisūriniai reikalai pagerėja ir žiūrovas panardinamas į mistinę istoriją, tad kiek daugiau tokių filmų matęs žmogus tikrai suuos, kad visu filmu metu su veikėjais yra kažkas kitaip. Tiesą sakant, dalį filmo mįslės įminiau vos tik jam prasidėjus, kita dalis – kaip tai įvyko, teko sulaukti jau filmo atomazgos.

Džiaugiuosi, kad režisierius susikvietė jaunosios kartos aktorius, kuriems jau keleri metai simpatizuoju ir, manau, kad bent keli iš jų turi realius šansus tapti tikrais veteranais. Jeigu turėčiau keletą priekaištų dėl režisūrinių sprendimų, tai stipriąja šio filmo dalimi visgi laikyčiau patį scenarijų – nuoširdžiai išbaigtas pasakojimas, kuriam pasibaigus tikrai aišku, kad jokio tęsinio nebus, nes jo ir nereikia. Filmas turi savito žavesio, baugumo, kriminalinio ir mistinio užtaiso, kuris leidžia kai kada pašiurpti. Gal visko norėjosi dar sodriau, dar labiau hiperbolizuoto, kaip antai nuostabiai atmosferiškai sukurtas „Kiti“ (2001), tačiau matyt režisieriui buvo svarbu išlaikyti balansą tarp siaubo ir realių įvykių filmo metu tokiu būdu slepiant kai kurias siužetines gijas. Šiaip tai vienas geresnių per pastarąjį pusmetį matytų mistinių siaubo filmų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Šerelytė "Žvaigždžių medžiaga"

Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tie, kas žino šiuolaikinę lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau perskaityti Metų knygos titului paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu – R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši rašytoja šįkart nustebins.

Žvaigždžių medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios, regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui. Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį, susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?

Siužetinė linija iš pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį, kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina, persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas (p. 20).“

Be Timio kasdienybės didžiąją pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu, tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę, nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo nuojauta ar net potrauminė reakcija.

Renata Šerelytė

Iš esmės kriminalinė istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto, antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje programinė Evelina.

Renatos Šerelytės stilius be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu, kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.

Knygos aktualumas traukia skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių medžiaga, o tik jos forma. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" / "Crouching Tiger, Hidden Dragon"

Sveiki,

„Protas ir jausmai“, „Kuproto kalno“ ir kitų filmų hitų režisierius Ang Lee vienas žinomiausių darbų yra „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (angl. Chrouching Tiger, Hidden Dragon) (2000), kuris buvo apdovanotas net keturiais „Oskarais“, tarp jų – geriausias filmas užsienio kalba. Režisierius kuria tikrus hitus, jo filmai virsta klasikiniais, prisiminkime ir tą patį estetiškai puikiai sukurtą ir pateiktą „Pi gyvenimas“.

„Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ – tai estetikos gomurio verta kino juosta, paremta rafinuota kiniška klasikine kultūra. Čia rasite ir kovų menų, kurie primena šokius, čia rasite daug kostiumų, atmosferos ir, žinoma, visam pasaulyje suprantama meilės istorija. Prabanga tviskanti kino juosta išties vos tik pasirodžiusi galėjo stebinti žiūrovus savo estetiniais niuansais, bet žiūrint šiandien, kiek juokinga, nes nuolatos įsivaizduoji aktorius ant pririštų lynų ir skraidančius ant kartoninių namų stogų. Tai, kas buvo prieš aštuoniolika metų tikra kino magija ir pasigerėjimas, šiandien jau kelia šiokių tokių abejonių. Gal net ne abejonių, kiek sentimentų, kaip iš pažiūros paprasti sukurti dalykai priversdavo aikčioti, o dabar, atėjus kompiuterinės grafikos erai, net ir pats prabangiausias filmas kartais kelia žiovulį ir norisi sprukti iš kino salės.

Visgi tai įdomi istorija ir bent man, senosios kinų kultūros mėgėjui, buvo smagu pasižiūrėti ne tik stilingas kovų scenas, bet ir ištyrinėti magišką ir egzotišką atmosferą, pritvinkusią kiniškos mitologijos ir kultūros atributų. Žinoma, filmas absoliuti klasika, kuris jau niekada nepasens ir taps pavyzdžiu dar ilgai kitoms režisierių ir žiūrovų kartoms.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): graikų poetas Yiorgos Chouliaras (Γιώργος Χουλιάρας) apie kūrybą

Sveiki,

Perskaitęs „Literatūroje ir mene“ graikų kilmės poeto Jorgas Chouliaras (g. 1951) interviu apie kūrybą, norėjosi šį bei tą pasibraukti pieštuku. Nežinau, ar sutikčiau su šio poeto visomis mintimis, tačiau diskusijai išties įdomus jo požiūris ir suvokimas apie meilę, mirtį bei kūrybą.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Plastiko mikroelementai Arkties vandenyse - šiukšlinkime, kol pastipsime

Sveiki,

Jau visa savaitė iš galvos neiškrinta perskaitytas faktas apie plastiko mikrodaleles Arkties vandenyse. Galima tiesiog nuprotėti – ar neužtenka savų problemų, kad reikia galvoti apie kažkokį užterštumą Arktyje? Galbūt. Tačiau mane tai sukrėtė. Juk Arktyje ledas, daug gėlo švaraus kondensuoto lede vandens? Pasirodo, nė velnio. Vandenynų srovės nuneša ten mūsų nuostabios civilizacijos daleles ir paverčia planeta sąvartynu.

O pasirodo yra šitaip. Mokslininkai paėmė vandens mėginį ir per mikroskopą ištyrė Arkties vandenuką, kuriame rado net 17 skirtingų plastiko dalelių! Septyniolika! Pradedant guma nuo padangų ir baigiant nailonu, skirtu pėdkelnėms gaminti. Ir visa tai viename litre atsitiktinio iš pažiūros švaraus jūros vandens mėginyje.

Per paskutiniuosius tris metus tų elementų padaugėjo keletą kartų. O mes net žoleles prekybos centre perkame, kad tik ne palaidas, o būtinai į plastiką suvyniotas, juk tai taip kelia saugumo ir šviežumo įspūdį, kad nė nepagalvojame, kiek kasdien išmetame šios medžiagos. Palyginimui – kasdien žmonija sunaudoja apie milijardą vienkartinių plastikinių kavos puodelių. Sudėkime tokį kiekį, pavyzdžiui, Vilniaus centre. Vienos dienos porciją. O visų metų? Dešimtmečio? Miesto, savaime, aišku, nebeliktų. Plastiko ledynmetis užklotų sostinę kilometriniu sluoksniu. Ir tai vien tik puodeliai, o kur padangos, sudėto maisto išsinešti pakuotės ir kiti dalykėliai? Mes maudomės tame plastike.

Truputį koktu, kai iš plastiko daromos kalėdinės eglutės ir tai vadinama ekologija, nors po to vis vien bambaliai ir pliauzės atsiduria aplinkoje. Nereikia viso to liūdno karnavalo vadinti ekologija.

Nieko nuostabaus, kad saulė šviečia. Ir nieko nuostabaus, kad plastikas šyla vandenyne. Ir nieko nuostabaus, kad vyksta klimato kaita. Ir nieko nuostabaus, kad per savo neišmanymą ir egoizmą vieną dieną išnyksime. Ai, bet kam apie tai galvoti...

Jūsų Maištinga Siela