Filmas: "Balta balta diena" / "Hvítur, Hvítur Dagur" / "A White, White Day"

Sveiki,

Šiemet Kino pavasaris dovanoja galimybę pamatyti islandų kino juostą „Balta balta diena“ (island. Hvítur, hvítur dagur) (2019). Istorijoje pasakojama apie pagyvenusį policininką, kuris autoavarijoje netenka žmonos ir pradeda rūpintis anūke... Po kažkiek laiko besirausdamas žmonos daiktuose aptinka mįslę, dėl kurios jis pradeda permąstyti ne tik lemtingus įvykius, bet ir visą savo santuokinį gyvenimą...

Pradėkime nuo to, kad islandai yra šykštūs žmonės, kurie, regis, beveik neinvestuoja į kiną ir praktiškai įtaigų filmą geba susukti vienkiemyje. Paskutiniu metu tokių filmų tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje kasmet randasi po kelis. Galvoju: kas trukdo tokius gerus ir mažo biudžeto filmus kurti Lietuvoje? Islandai puikūs literatai, jie gerbia knygas, jų pagrindinė Kalėdų dovana – knyga, jie geba mokytis iš literatūros, ją permąstyti ir... kurti scenarijus! Būtent scenarijus yra daugelio islandiško kino pamatas, kurį padeda sukurti vėliau autentiška ir kiek asketiška (kaip ir šiame filme) kultūrinė ir gamtinė atmosfera.

Filmas prasideda taip, kaip dažniausiai man nepatinka: cikliški gamtos pasikeitimo vaizdai, ardomas namas, beveik nėra dialogų, vien tik preliudas, preliudas ir dar kartą preliudas... Įvadas į skandinavišką mąslų ir mažakalbį kiną. Visgi vėliau imama sekti policininko vienatvės apgaubtą gyvenimą ir jo psichologinius ir psichofizinius veiksmus ir tai leidžia iš esmės mėgautis, nes suprantame visų jo judesių daugiaprasmiškumą ir kas geriausia – matome tai, ko veikėjas nenori net sau prisipažinti.

Galiausiai filmas pasiekia įtūžio momentą, beveik detektyvinio trilerio užtaisą ir visą laiką ne pagal holivudiškus standartus, pagal kuriuos tuoj pat nuspręstume, kaip viskas baigsis. Kai veikėjas eina per tamsų tunelį su anūke ant pečių, ir nežinia, ar išgyvens, iš tikrųjų regime tamsiausią Kristaus kančią – kryžių ir tos naštos transformaciją vidiniame veikėjo gyvenimo; ši transformacija žaismingai prasiveržia vilko kauksmais, tačiau tai tik simbolis, psichologinis išsilaisvinimo ir užgniaužtų emocijų paleidimas. Filmas, kaip ir pats pavadinimas, yra simboliškas, kuris reiškia sielos tamsiąją naktį, kurioje baltuma įgauna siekio apsivalyti, išsigryninanti ir, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visada balta spalva veikusi kaip sielos aklumo simbolis staiga tampa praregėjimo simboliu.

Gražiai ir įtaigiai sužeista Biblijos metaforomis. Šeimos drama ir keršto troškulys savo emocijomis labai nutolęs nuo Holivudo detektyvų. Kartais turėti mažą biudžetą ir kai niekas nekvaršina galvos iš mentorių parapijos, imama ir sukuriama išties geras filmas. „Balta balta diena“ yra kaip tik toks.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kristaus kūnas" / "Boże Ciało" / "Corpus Christi"

Sveiki,

Lenkų kinas, lenkų kinas, lenkų kinas... Kino pavasaryje tai yra būtinas asortimentas, o kai sužinai, kad filmas dar buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias metų užsienio filmas, imi ir prisitrauki kėdę arčiau prie ekrano. Kažkada matytas to paties režisieriaus Jan Komasa filmas „Savižudžių kambarys“ (2011) apie paauglius, kurie žudosi dėl interneto ir patyčių, pagalvojau, kad kokia gera filmo mintis, tačiau realizacijos aštrumo toje istorijoje man kažkiek strigo, ko nepasakysi apie naujausią darbą „Kristaus kūnas“ (lenk. Bože Ciato) (2019), kuriame pasakojama apie jaunuolių pataisų namuose patekusį Danielių, kuris per savo sudėtingą būdą galiausiai ir dėl keisto kuriozo tampa vieno miestelio kunigu, neturėdamas jokios licencijos...

Gerai, pasižiūrėkime, kad truputį filmo siužetas primena komediją, nes jokiu būdu neįsivaizduoju viso to, kaip perteikė pats filmas. Režisierius paprastai tai išsisuka suteikdamas šiai kiek netikroviškai dramai komedijos elementų, bet didžiąją dalį akcentų visgi sutelkia į realistinį istorijos klodą. Kas įtikina? Įtikina atmosfera ir perauklėjimo metodika, pagrindinio veikėjo elgesys, tas begalinis asocialių ir suluošintų jaunuolių smurtas. Vienoje scenoje žodį „kurvą“ išgirdau gal kokius 200 kartų, nes jis kartojasi be pertrūkio kaip priežodis. Visgi tai nestebina, viskas spalvinga, įdomu, kol realybėje kaip žiūrovas žinai esant tokius jaunuolius, tačiau gyvai į tokias socialines terpes nepatenki, todėl įdomu, įtikina... Apskritai smurto scenos šiame filme labai paveikios, šiaip esu gana šaltų nervų, tačiau kažin kaip susitapatinęs su Danieliu ir patyręs jo kryžiaus žygį, pabaigoje, kai traiškomos kaukolės, vertė nukreipti akis į šalį, nes viskas sufokusuota labai vietoje ir labai paveikiai.

Grįžtant prie to, kad Danielis patenka į miestelį, kuriame arba gyvena visi buki žmonės, arba jis toks talentingas aktorius, kad niekam nekyla moraliniai elgesio klausimai, kodėl kunigas ir rūko, ir geria bendruomenėje, ir leidžia sau triukus atlikinėti... Nežinau, koks kunigų kultas lenkų provincijoje, bet visas tas apsimestinis nematomas tapatybės pakeitimas primena Kafkos kūrybą. Norisi sakyti, kad tai absurdas, to negali būti, tačiau čia stabteli logika ir pagalvoji apie filosofinį šio filmo diapazoną ir pasirinktas menines raiškos priemones bei siužetinius vingius. Kitaip sakant, režisierius žanrų alchemijos būdu išskleidžia visuomenės dvilypumo apsimestinumą: miestelyje atskirtoji, kuri negali palaidoti savo vyro ir aplinkiniai ją smerkiantys ir laikantys save geresniais; puolęs jaunuolis apsimetantis Tartiufu iki tokio lygio, kad jis pats patiki esąs geradarys. Režisierius žaidžia juoda-balta perspektyvomis, iš esmės pertransformuoja komedijos priedangomis Biblijos tiesas – kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane pirmas akmenį. Ir žinoma, vidinė veikėjo transformacija, kad ir kokiomis moralinėmis klišėmis jis žaistų – čia kaip komedijoje „Netikra vienuolė“ – jis vis tiek išlieka žmogiškesnis ir tikresnis už moralės šaltienoje užšalusį kataliką ar kaimelio seniūną.

Ir taip, aktoriaus Bartosz Bielenia akys buvo kaip briliantai, jos iš tikrųjų daug ką kalbėjo. Tai jo gyvenimo vaidmuo!   

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visa tiesa apie divą" / "The Truth" / "La vérité"

Sveiki,

Japonų režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc. La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo, manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.

Nieko nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą, visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant, aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.

Filmas, kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą, nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo menkumą, atšvaitą...

Tokiuose filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis... Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“, tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis 71/100

IMDb:6.5

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda" / "Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer"

Sveiki,

Lietuvoje nemažas būrys kinomanų, kurie lenkiasi Andrejaus Tarkovskio kūrybai. Koks šis žmogus buvo? Kuo jis gyveno? Kaip jį atsimena artimieji? Nuo Tarkovskio mirties praėjo jau daugiau nei 30 metų, o savo paskutiniuosius gyvenimo metus po filmo „Aukojimas“ jis nugyveno Europoje, nebegalėdamas grįžti į tuometinę Sovietų Sąjungą. Gana nemažai teko atskirai domėtis A. Tarkovskio asmeniniu santykiu su jo paties kūriniais ir tuo, kaip jis gyveno, todėl į jo paties sūnaus Andrejaus A. Tarkovskio paruoštą dokumentinę kino juostą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ (angl. Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer) (2019) pažiūrėjau su pirmutiniu smalsumu ir ketinimu atrasti ką nors išties negirdėto...

Prieš kelerius metus Kino pavasaris buvo pažėręs įspūdingos dokumentikos, kada asmenybės kultas, jo asmeninis gyvenimas ir laikmečio dvasia sukūrė vakuumą kaip atskiro personažo, todėl poveikis tų filmų, kad ir apie operos legendą Maria Callas, buvo sunkiai suvokiamas, nes filmai pritrenkdavo savo asmenybės visapusiškumu. To iš esmės tikėjausi ir iš šios kino juostos, tačiau, matyt, Tarkovskio sūnus turėjo kitokią viziją. Apie Andrejų Tarkovskio gyvenimą sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, o šitas „Kinas kaip malda“ labiau, mano supratimu, skirtas A. Tarkovskio kino pradininkams, kurie matė kelias jo juostas, tačiau nėra susipažinę su medžiaga, kaip tie filmai buvo kuriami.

Jeigu iš tikrųjų, vienu momentu filmas nuliūdino, nes jis nesukūrė nei asmenybės kulto, nei leido apčiuopti, kas tas Tarkovskis. Veikiau filmą vertinčiau kaip tėvo ir sūnaus patirčių apmąstymo filmą, kur Tarkovskio sūnus, turėdamas gana konservatyvią idėją, bando išgryninti sakraliuosius genialaus režisieriaus aspektus, visų pirma, požiūrį į poeziją, tėvo kultą, kiną, meną ir galiausiai į patį tikėjimą. Filme skamba daug pačių A. Tarkovskio interviu nuotrupų, taip pat skamba muzika, panaudota „Veidrodyje“, Andrejaus Tarkovskio tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio eilėraščiai... Atraminiu filmu visgi, mano supratimu, tampa „Veidrodis“, bet nė žodžio, kad režisierius buvęs ir velnių priėdęs, ir impulsyvus, labai mažai informacijos apie tai, kaip režisierius priėmė savo ligą, nutylima ir jo santykiai su sūnumi ir žmona... Tiesiog tas asmeninis buities ir kasdienybės fasadas eliminuotas iš filmo, o galbūt jis ir būtų padėjęs labiau išgryninti Tarkovskio gyvenimą. 

Filmo struktūra gana primityvoka, ji laikosi ne bendros temos, bet laiko chronologijos. Šykščiai „perbėgama“ per Tarkovskio vaikystę, praktiškai jau spaudoje išreklamuotomis Tarkovskio vaikystės klišėmis ir nieko naujo. Toks įtarimas, kad sūnus, kurdamas apie tėvą filmą arba bijojo kažką įžeisti, arba atskleisti daugiau nei būtina. Bet klausimas tada: kam kurti dar vieną dokumentinį filmą, kad jį pavadintum „savu žvilgsniu“, jeigu būtent autentiškumo filme ir pristigo. Pasakysiu taip: tai labai užslaptintas filmas, labai nudailintas ir dėl to kiek netikras.

Kitą vertus, filme pasakojama apie Tarkovskio metafizinius potyrius ir tai buvo vienas iš pagrindinių kino filmo įgyvendintų tikslų. Ką gi, jis pasiektas. Įdomūs tie kadrai, kai grįžtama po daug metų į tas vietas, kur buvo filmuojamas „Veidrodis“ ir „Nostalgija“. Bet vėlgi dokumentika tokia, kad jos, bent mano galva, nesupras, kas nematė nė vieno Tarkovskio filmo. Tai dokumentika, kuri nesupažindina, o tiesiog sujungia jo filmų retrospektyvą ir iš sudėtingų metafizinių simbolių paaiškinama paprastomis poetizuotomis citatomis. Bandoma atskleisti ir režisieriaus santykius su Sovietų Sąjungos cenzūra, kas jį labai liūdino, tačiau aštrumo ir įtaigių detalių, liudijimų, kurie išties paveiktų, pristigo. Galiu tik numanyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda ir Tarkovskio sūnus iš esmės norėjo kalbėti per dokumentiką savo tėvo kalba, metaforizuotai, o žiūrovas po naratyvu pats turėtų atrasti aštresnes prasmes. Galbūt. Bet kokiu atveju filmą vertinu kaip A. Tarkovskio sūnaus paminklą savo tėvui.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.6

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Kino pavasaris 2020 namuose. Ką žiūrėsi tu? (Maištingos sielos rekomendacijos)

Sveiki,

Nėra to blogo, ką Korona virusas nepadarytų geriau. Žinoma, prastai išėjo su Kino pavasariu, kurio mes taip laukėme. Nors organizatoriai optimistiškai mus kviečia į namų kino mokamas platformas, tačiau tai jau nebe ta šventė. Aišku, jeigu tikėsime, kad tikroji šventė yra mūsų savijautoje ir nusiteikime, galima su tuo sutikti, bet man tai labiau panašu į organizatorių slepiamą apmaudą, nes kiekvienas iš mūsų, kurie nėra dirbę šiame festivalyje, gali tik įsivaizduoti, kiek laiko ir žmonių reikia, pavyzdžiui, paruošti vienam filmui su lietuviškais titrais...

Visgi namų platformos leis kiekvienam, net negyvenant didmiestyje, prisijungti prie Kino pavasario ir pagaliau pamatyti tiek pat filmų, iš kiek galėdavo rinktis vilniečiai ir net dar daugiau, nes dabar laiką, kada tau patogiausia žiūrėti, renkiesi tu pats! Tai yra gerai! Tai, sakyčiau, nuostabu, neskaitant to, kad netenkame kino teatro įspūdžio, garso ir kitų dalykų, kurių negali suteikti namų kino aparatūra, tačiau pamatyti kai kada svarbiau už patogumus.

Galbūt Kino pavasario organizatoriai, atsispirdami į šių metų nesklandumus ir iš esmės į „Ateitys“ viziją ir šio 25-ojo festivalio credo, kitąmet pateiks jau kitokį priėjimą per festivalį prie kino filmų. Jau ne vieneri metai pagrindiniai festivalio filmai šiaip ar taip būdavo beregint talpinami platformose, bet aš kalbu apie tuos mažiau matomus, kurie taip ir nepasiekia didesnės auditorijos. Taigi pasiūlymas, kad kitąmet Kino pavasarį po oficialaus festivalio surengti ir namų aplinkoje su visais tais filmais, kurių nepatalpina, pavyzdžiui, ŽmonėsCinema.lt platformoje. Bent kokioms dviem savaitėm. 

Šiemet jau buvau numatęs ne vieną filmą, tačiau keičiantis aplinkybėms, keičiasi ir mano numatytų filmų repertuaras, atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai filmai vis tiek anksčiau ar vėliau bus prieinami lietuviškai platformose.

Kas patraukė mano dėmesį?

Tiesa, „Parazito“ neįtraukiu, nes jį mačiau; jis buvo geras ir išliks kultiniu, tačiau manęs kaip žiūrovo nesujaudino taip, kaip tikėjausi.

Skandinaviškas kinas – visada į sveikatą!

VILTIS (2019 / Norvegija, Švedija / rež. Maria Sødahl )

Manau, šis biografinis filmas tikrais sužavės. Man artimas skandinavų kinas, ypač danų ir islandų filmai. Pasitaiko gerų ir norvegiškų dramų, tam manau, kad istorija bus gera. Man nuo pat jaunų dienų labiau domino ilgamečių porų problemos, nei pasaldintos pirmosios meilės išbandymai myliu-noriu-negaliu. Ir dar žinomi aktoriai. Imu!

SINONIMAI (2019 / Prancūzija, Izraelis, Vokietija / rež. Nadav Lapid)

Filmas, kuris laimėjo Berlyne „Auksinį lokį“. Tai kontraversiški apdovanojimai, bent jau man, nes dažniausiai filmai provokuojantys, tačiau ne visada mane paveikia įkvepiančiai. Bet kas nerizikuoja, tas negeria po filmo vištienos sultinio! Jau vien pavadinimas vilioja, o aprašas apie jaunuolių susitikimą... Hummm... Tautinių tapatybių ir gėdos jausmo mikstūra – kaip tik man!

PATIKRAS (2019 / Belgija / rež. Tim Mielants)

Drama, komedija ir nudizmas. Velnias, juk tai kaip tik man! Kur nuogybės – ten ir aš! Tiesiog labai tikiuosi, kad tai bus intelektuali tragikomedija, kur bus tinkamas balansas tarp populiariojo kino ir to, kur reikia truputį pamiklinti galvą.

DVARAS (2020 / Rumunija / rež. Cristi Puiu)

Šiemet rumunų režisierius C. Puiu atrodo nustumtas į antrą planą. Galimas daiktas, kad jo šis darbas nebepasiekia tokio malonumo, kaip ankstesnieji jo filmai, bet rizikuoju. Po „Sieranevados“ sužiūrėjau dar kelis jo darbus. Tai vienareikšmiškai mano mėgstamiausias rumunų režisierius, o ten kinas – toks, kur lengvai iš seanso neišeisi.

KRISTAUS KŪNAS (2019 / Lenkija, Prancūzija / rež. Jan Komasa)

Lenkų kinas yra ir bus vienas stipriausių, ką visada pamatau per festivalius! Įtrauktas į visus „privaloma pamatyti“ sąrašus, man net abejonių nekilo, kad pamatyti šį kūrinį būtina. Pažiūrėkite anonsą ir suprasite.

LIEPSNOJANČIOS MOTERS PORTRETAS (2019 / Prancūzija / rež. Céline Sciamm )

Dar vienas iš serijas „būtina pamatyti“. Bene vienintelis iš populiariųjų, kuris priskirtas LGBT filmų kategorijai ir kartu plačiajai auditorijai. Jau seniai sklinda kalbos apie šio filmo estetiką ir jausmingumą, kostiumus ir kitus privalumus. Ką aš begaliu pridurti, žiūrėti reikia!

ANDREJUS TARKOVSKIS: KINAS KAIP MALDA (2019 / Italija, Rusijos Federacija, Švedija / rež. Andrey A. Tarkovsky)

Kino legenda ir kino Dievas. Man jo mąstymo formos, kino kalba... Tai yra tai, kas seniai pranoksta irzlų skubėjimą kine. Tai iš serijos, kuri vadinasi: būtina pamatyti Maištinga Sielai ir A. Tarkovskio gerbėjams!

BALTA BALTA DIENA (2019 / Islandija, Danija, Švedija / rež. Hlynur Pálmason)

Dar nežinau, kodėl turiu pamatyti šį filmą, bet jis jau mano sąraše, nes jis skandinavų, nes žadą gerą atmosferą, neeilinę istoriją ir po seanso paliekantį jausmą, kad kažkuo ištuštėjai ir kažkuo pasipildei. Tai gyvybiškai svarbu, žiūrint gerą ir rimtą kiną.

MATIJAS IR MAKSIMAS (2019 / Kanada / rež. Xavier Dolan )

Būsiu apsirikęs dėl LGBT filmų pagrindiniame „takelyje“, bet ar uždarymo X. Dolan filmą galima laikyti pagrindiniu kaip ir „Proksimą“? Galbūt. Bet kokiu atveju, šis kino genijus susimovė tik kartą, kurdamas angliakalbišką filmą, tačiau jau girdėjau neblogų dalykų apie šį filmą ir jis būtinai mano sąraše!

SUPERNOVA (2019 / Lenkija / rež. Bartosz Kruhlik)

Kadangi lenkų kinu, bent nepamenu, todėl teigiu, kad niekada nenusiviliu. Šiemet būčiau tikriausiai nepamatęs, jeigu ne namų platforma, todėl tikiuosi to, ko paprastai nesitikiu. Tiesiog gero lenkiško kino! Supernovos!

VIRPESIAI (2019 / Gvatemala, Prancūzija, Liuksemburgas / rež. Jayro Bustamante)

Ko galima tikėtis, kai prancūzai filmuoja kiną Lotynų Amerikoje? Ogi nieko gero. Dar nemačiau nė vieno gero prancūzų kino, kai bendrystė eina per Lotynų Ameriką, štai kodėl šis filmas nugrūstas į paribius, tačiau yra įdomių temų, kurios aktualios. Visų pirma laisvo žmogaus ir religijos sankirta, LGBT tema ir teisingos šeimos sampratos primetimas ir įsigalėjimas.

TIESIOG NUOSTABU (2019 / Prancūzija / rež. Guillaume Nicloux)

Koronos viruso atvejų įdomiau filmo aprašymas negali prasidėti: Jūros vandens terapijos centre didysis prancūzų literatūros provokatorius Michelis Houellebecqas sutinka kino legendą Gerardą Depardieu. Dvi legendos – literatūros ir kino. Ir dar komedija! Imu!

Kiti alternatyvūs filmai:

Visa tiesa apie divą (Prancūzija)

Nematomas gyvenimas (Brazilija)

Švilpautojai (Rumunija)

Martinas Idenas (Italija)

Atsiprašome, neradome jūsų (Airija)

Filmai, kurių norėjau, bet kol kas nepaskelbti, kad bus platformose: Mama (Ispanija), Libertė (Prancūzija)

Kažkoks keistokas Kino pavasaris, kai tarp favoritų nėra nė vieno ispaniško filmo iš „Gojos“ favoritų.

O kas Jūsų favoritai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptas gyvenimas" / "A Hidden Life"

Sveiki,

Režisierius Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą, kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“ (angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti Scanoramos kino festivalyje.

Istorija pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino, lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.

Šįkart filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau, nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto, meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas, trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...

Filmas, bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras, išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.

Galiausiai galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu, nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą, kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta, beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela