Šis
sena Jurgos Šeduikytės daina „Aukso pieva“ šiandien skamba
kažkaip stebuklingai. Tai, kas sena, ir vėl atrandama iš naujo! 2005 metais
pasirodęs Jurgos albumas tapo platininis, vos per dvi dienas parduotas 2
tūkstančių tiražas ir tais metais Jurga buvo tikras atradimas Lietuvos muzikos
padangėje.
„Aukso
pieva“ man tarsi sutemų daina, kuri kalba apie didžiausią žmogaus priešą – jį patį.
Muzikos derinys su aiškiai išsakyta mintimi apie tariamas pastatytas sienas
tarp pasaulio ir savęs šiandien, bent man, paveikia kiek kitaip. Daina kaip
magiškas ritualas, kurioje nuskamba archetipai – vanduo, saulė, naktis, mėnulis,
laužas. Šamaniniai, etniniai dainos motyvai muzikoje taip pat veikia
svaiginančiai. Sakau, tai labai gera Jurgos daina, galite prisiminti ir
paklausyti vėlei.
Žodžiai
/ Lyrics
Jurga
Šeduikytė – Aukso pieva
Kiek daug sužinojau, daug suradau,
Bet nieko nerodau, tau nesakau
Išdrįsti nemoku, gal dar ne, ne, ne šiandien,
Bet ko neramu, ko netelpu tarp sienų, kuriom apsistačiau,
Kodėl jos nesaugo, niekas nepuola kodėl?
Oloje, šešėlyje, taip saugiau,
Atsiminus saugo...
Gal nakty ateinančioj bus drąsiau
Mėnesienoj augau..
Gal tada, kai nemiga miegas
Sapnais sulaužo..
Gal rytoj, o gal šiandien laikas eis,
Kai degančio laužo, saulė bijos...
Ten, toli už kalvų, aukso pieva regiu,
einam tenai
būsim medžiai abu, kur nepaisant šaknų,
girioj vaikšto.
Jeigu bus per baisu, atsimink, kiek sapnų
baisesnių jau buvau,
ar matei kaip giliam ežere nuskandinta
saulė juokėsi
Oloje, šešėlyje, taip saugiau,
Atsiminus saugo..
Gal nakty ateinančioj bus drąsiau
Mėnesienoj augau..
Gal tada, kai nemiga miegas
Sapnais sulaužo..
Gal rytoj, o gal šiandien laikas eis,
Kai degančio laužo, saulė bijos..
Parapam para pam...
Parapam para pam...
Parapam para pam...
Dviem
Gojos kino apdovanojimais įvertintas ispanų mokslinės fantastikos filmas „Platforma“
(ispan. El Hoyo) (2019) paskutiniu metu tarp lietuvių, sėdinčių namuose
dėl karantino, tapo internetine kino sensacija. Niūrioje ir tamsioje juostoje
pasakojama apie keistą kalėjimą primenančią „skylę“, kurioje patekę savanoriai
ir kaliniai gyvena didžiulėje ir gilioje šachtoje, kurios gyvenamąjį aukštą žmogui
pakeičia kas mėnesį atsitiktiniu būdu. Visų tikslas – išgyventi ir tikėtis, kad
papulsi kitąkart į aukštesnį aukštą, kur maisto davinys daug geresnis.
Pradėsiu
nuo to, kad filmo ir scenarijaus idėja, vaizduoti ateities ar paralelinį
pasaulį, kuriame galiotų socialinės klasės kiek kitoje erdvėje, iš tikrųjų
veikia. Pirmiausia filmo idėja yra atskleisti sutartinus bendražmogiškuosius
siekius t. y. iškelti idėją, kad altruizmas ir humanizmas ekstremaliomis
sąlygomis išnyksta, o žmogus pavirsta konkurencingu žvėrimi, kur ankstesni
sutartini moraliniai dėsniai nebegalioja. Kitaip sakant, filmo tikslas gana
destruktyvus ir toli gražu neįkvepiantis – parodyti, kad didžioji dalis žmonių
tėra gyvuliai, o jų platformon patekęs idealistas, tikintis bendruomeniškumu
kaip išsigelbėjimo galimybe, tampa Don Kichotu autsaideriu.
Filmui
pavyko išgryninti filmo struktūriškumą, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip visa šioji
izoliuota sistema veikia, ir kad tai iš esmės yra vienos ar kitoks mūsų „laisvos“
visuomenės atšvaitas, simbolis, jeigu palyginsime afrikiečio kasdienybę su,
tarkim, švedo – skirtumas akivaizdus.
Žinoma,
filme nemažai psichologinės įtampos, kanibalizmo atvejai primena siaubo filmą
ir kažkiek tai atrodo kaip „Bado žaidynės“ kitaip – išgyvena tik tas, kuris
turi peilį užantyje. Filmas prikausto dėmesį, jis žiūrisi kaip idėjinis filmas,
tačiau tenka pripažinti, kad filmas negatyviai angažuotas, hiperbolizuotai
žiaurus. Labiau abejotina filmo vieta tampa atomazga, kuri, bent man, nepatiko,
neįtikino. Tas „žinutės“ pasiuntimas į viršų atrodo toks suplokštėjęs ir pernelyg
simbolinis, kad netenka viso filmo aštrumo. Kitą vertus, galbūt galima į finalą
žiūrėti kaip į mažą vilties simbolį, kuris turėtų nuskaidrinti šiaip jau visą
filmą rodomus negatyvius dalykus. Bet kokiu atveju filmas turi šį bei tą
pasakyti, tačiau tokių eksperimentinių filmų turime ne vieną. Dabar į galvą
ateina tokie filmai kaip „Eksperimentas“ arba „Egzaminas“, kur
hiperbolizuotomis ekstremaliomis sąlygomis pertransformuojamas socialinis
žmonių elgsenos siaubas ir išryškinta negatyvioji, gyvuliškoji žmogaus
prigimties dalis.
Su
Pietų Afrikos režisieriumi Oliver Hermanus susidūriau jau antrąkart. Pirmąkart teko
matyti jo filmą „Grožis“ (2011), šįkart Kino pavasaris rodo naujausią jo filmą
pavadinimu „Žydras“ (angl. Moffie) (2019), kuris pasakoja apie
1981 metų Pietų Afrikoje suklestėjusį militaristinį baltųjų režimą. Istorija apie
jaunus šešiolikmečius, kuriuos pašaukia karo tarnybon, o juos ten muštruoja ir
drožia kas tik netingi. Iš esmės filmas gana sadistinis, netgi truputį silpnų
nervų žiūrovams rekomenduočiau gerai pagalvoti, ar kaip nors militaristinės
muštravimo priemonės nepaveiks neigiamai.
Visgi
režisierius netoli nutolsta nuo savo filmo „Grožis“. Abiejuose filmuose
centrine problema yra susijusi su seksualine tapatybe, tik „Žydras“ tikrai geriau
apgalvotas ir sutelktas filmas. Šešiolikmetis gražus ir švelnus berniokas
patenka tarp sadistų karininkų ir juos visus mokina būti mėsos patrankos šoviniais.
Ilgą laiką piktinausi tais jau ne kartą ir ne du matytais labai panašiais vaizdiniais,
kai jaunus šauktinius kankina dėl pramogos, tačiau staiga ateina supratimas,
kad ne vien dėl pramogos, bet ir dėl to (kaip kad filme ne kartą vienas veikėjas
pasako „aš nieko nejaučiu“), kad jie nieko nebejaustų, ypač nebejaustų baimės numirti.
Nes bebaimis karys, išmuštruotas (protiškai išromytas) gali būti naudingas ir
besąlygiškai vykdyti įsakymus ekstremaliomis sąlygomis. Iš tikrųjų tas
klasikinis proto pavergimo būdas iki absoliutaus palūžimo filme ne juokais
vargina, tačiau atsvara ir intriga filme yra būtent vyriškumo ir homoseksualumo
problemos sankirta, kuri, kaip žinia, karo lauke nepageidautina. Šiame filme
kenčia visi nuo nepripažinimo, nuo slapstymosi, nuo santvarkos, nuo karo
padėties... Tai kančios persmelktas laikmetis, kuris ne vieną jaunuolį Pietų
Afrikoje išvedė iš proto.
Kodėl
šįkart režisieriui pavyko labiau? Kai remiesi istoriniais įvykiais, kai turi ne
vien personalizuotą istoriją, bet ir įtaigias aplinkybes, visada filmas atrodo
įdomesnis ir universalesnis nei tik istorija apie homoseksualus. Žinoma, filmas
brutalus, šiurkštus, nemielas, paliekantis gana slogią nuotaiką, tačiau
kalbantis apie universalias problemas, apie pacifizmą, apie švelnumo poreikį
visiems, nepriklausomai nuo orientacijos, poreikį, nes brutali jėga, kuri
paprastai laikoma dominuojanti, gali pražudyti milijonus gyvenimų, kartais nepraliejant
nė lašo kraujo. Įtaigu, stipru, bet, tiesą sakant, labai daug istorijos
siužetinių vingių jau vienaip ar kitaip filmuose matyta.
Kino
pavasaryje praleisti rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą tikriausiai būtų
klaida bet kuriam užkietėjusiam kino gerbėjui. Jo darbas „Sieranevada“ (2016) buvo
mane ne juokais pritrenkęs, tiesiog geriausias metų filmas! Labai galiu pagirdi
ir jo filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) taip pat buvo labai geras.
Naujausias jo filmas vadinasi „Dvaras“ (rumun. Malmkrog) (2020)
pastatytas pagal rašytojo Vladimir Solovyov tekstą ir, sakyčiau, labai savo
filmo atmosfera skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų...
Filmas
iš esmės pavogė dar vieno filmo peržiūrą, kadangi „Dvaras“ trunka beveik
pusketvirtos valandos, todėl tai išbandymas net kantriausiems žiūrovams. Filmas,
kuriame nėra veiksmo, o penketas veikėjų „stumia“ dieną dvare aptardami XIX
amžiaus pasaulio ir Rusijos problemas, filosofuoja ir visaip kitaip svarsto,
kas tas gėris ir kas tas blogis... Iš esmės filmas, lyginant su kitais Puiu
darbais, atrodo itin statiškas, teatrališkas ir truputį šaltokas. Tačiau tai
susieta su XIX amžiaus dvariškių laikysena, išsilavinimu ir bendravimo kultūra.
Visi
veikėjai nuolat kalbasi, todėl tas, kas nemoka prancūzų kalbos, praktiškai keturias
valandas praskaito titrus. Filmas kaip knyga, kur veikėjai įkūnija tam tikras
pozicijas, filosofines mintis ir tarpusavyje disputo būdu išsako įsitikinimus. Pavyzdžiui,
Olga įsitikinusi, kad gyvenime reikia vadovautis vien sąžine, kad išvis
negalima žudyti ir kad gėris gyvuoja tol, kol jis nesipriešina, o štai jos
oponentas Nikolajus sako, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia kovoti už gėrį. Kitų
dvariškių pozicijos irgi išsiskiria, jie savo įsitikinimus grindžia daugiausia
Biblija ir Kristaus pavyzdžiu, tačiau filme esama ir diskusijų pasaulietinėmis
temomis, pavyzdžiui, kad rusas save tapatina su Europos civilizacija. Eduardas
palaiko anglus kaip invazinę tautą Afrikoje, kuri jėga ir brutalumu turi nešti
ir skleisti Vakarų Europos civilizacijos idėją. „Kas tas rusas? Būdvardis!“ Juokingas
paradoksas, nes dvariškiai tarp savęs neužsikirsdami diskutuoja prancūziškai,
patys laiko save atšlietais nuo Vakarų Europos, nes yra slavai, namuose kalba
ir anglų kalba, su tarnais bendraujama rusiškai... Toji aristokratų kalba,
kitos kultūros imitacija, išsilavinimas pulsuote pulsuoja ir jis daug ką
atskleidžia apie XIX amžiaus dvaro kultūrą Rytų Europoje.
Kitą
vertus, būtent šiose diskusijose ir pristinga humanizmo ir paprasto bendravimo.
Veikėjai taip įvaryti į savo filosofines mintis, kad jų visi pokalbiai
apsiriboja „aukštąją materija“, todėl tik iš labai mažų ir subtilių detalių
galima pamatyti ir pajausti, ką iš tikrųjų tie žmonės patiria gyvendami
sustyguotą aristokratų gyvenimą. Tai daro įspūdį apie kultūriniame kalėjime
gyvenančius žmones, kurie neturi kito pasirinkimo.
Antra
vertus, tokį filmą ir tiek ilgai žiūrėti yra tikrai nelengva, nes galima
paskęsti tos aukštos retorikos šnekose, greit atsibosti ir pamesti mintį, todėl
suprantu, kodėl „Dvaras“ tapo išmestas iš pagrindinės Kino pavasario programos,
nes jis itin specifinis, itin snobiškas, itin literatūriškas, itin žodingas ir
kalbančiųjų mintis su vidine pozicija ne visada lengva ir paprasta suprasti,
todėl neapsiriksiu sakydamas, kad „Dvaras“ itin išsilavinusiems, istorija ir pasaulio
kultūros raida besidomintiems žiūrovams, kuriems snobizmas – geras kultūros
rodiklis. Manau, didžioji dalis filmą sunkiai ištvers, tačiau tas, kas pajus
režisieriaus sumanymą XIX amžiaus diskusiją „pritraukti“ iki šių dienų aktualijų,
manau, patirs tikrą malonumą. Taip, tai filmas, kur reikia kartu išsakomas
dvariškių veikėjų mintis skaityti ne tik iš to meto perspektyvos, bet ir iš
nūdienos. Ypatingai, kai diskutuojama apie pasipriešinimą, gėrio ir blogio sampratą,
kartais itin painiai, pasimetant tarp idėjų ir idealizmo, tarp pragmatizmo ir
misticizmo, bet argi mes ir šiandien nesame tokie pat pasimetę informacijos
karų erdvėse, kai nebesugebame atskirti tiesos nuo melo?
Ingridos
vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. Tą sužinojau tik
prieš pat filmą, todėl buvau nustebintas, kad ir lietuviai dirba su C. Puiu,
kurį galima laikyti aukščiausia rumunų kino ikona. Jis man labai patinka. Na, o
šis filmas buvo iššūkis, malonus, netikėtas, nelabai patogus, tačiau išžiūrėjau
viską nuo pradžios iki pabaigos, patikliai sekdamas tą retai nutrūkstančią filosofinę
kalbą. Bijau, kad kitiems filmas bus pernelyg šnekus ir pernelyg statiškas,
tačiau jis turi labai daug ką mums pasakyti tarp eilučių.
