Ko tie mokytojai vis nori? Ko jie
ten pro tuos Ministerijos langus lipa? Dėl 50 eurų? Nenusimanantiems apie
švietimą apskritai sunku kažką suvokti, tačiau dažnas net nenusimanąs jau turi
išankstinį nusistatymą, kuris yra nesuardoma „tiesa“. Visgi dar kartą pasidžiaugsiu
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos buvusios direktorės Danutės Bronės
Puchovičienės interviu, kurį galite pasiskaityti čia: „Pirmosios lietuviškos gimnazijos direktorė atskleidė 30 metų darbo užkulisius: kai kurios istorijos šokiruoja.“ Trūksta pagarbos iš mokinių, iš tėvų, iš pačių mokytojų savo
kolegoms, nes negali mokytojas būti „atsijungęs“ dzenbudistas, kurį visi
kandžioja, kas netingi, ir išlikti pagarbus visiems. Jeigu visa kultūra su
žmonėmis eina prie destrukcijos, tai ir mokytojai eina paskui remdamiesi į
nepagarbą, kuri prasideda prie neadekvačiai mažo ir žeminančio atlygio ir
baigiasi tuo, kad mokytojas yra pastumdėlis, kurį lengva sudirbti vienu
skambučiu į Švietimo skyrių.
Vakar virtuvėje skutau bulves ir
klausiausi „Žinių radijo“, kur skambino piliečiai, kurie dalijosi savo
įžvalgomis apie Lietuvos švietimą. Dažnas žmogus tiesiogiai „važiavo“ ant
pedagogų nekompetencijų, kritikavo žemą mokslų kokybę. Nežinau, kaip atrodo ta
kokybė su 30 mokinių klasėje, kurie turi skirtingus poreikius ir visus reikia „aptarnauti“,
ir išeiti programą, ir susidoroti su mokinių nuostatomis bei provokaciniu
elgesiu, tačiau Ministerija, matyt, galvoja, kad mokytojas tiesiog vadovauja įprastinei
darbininkų brigadai. Visgi nudžiugau spaudoje perskaitęs Vytauto Didžiojo
gimnazijos buvusios direktorės Danutės Bronės Puchovičienės interviu. Va, tos
nuomonės, kurios itin stigo „Žinių radijo“ skambinusiųjų kontekste. Problema
yra net ne mokykloje, o bendroje kultūroje, ji prasideda Ministerijos
koridoriuose. Jau nebekalbėsiu apie ten įsitaisiusius avinus, kurie į mokyklą
pasirodo tik tada, kai mokykla tam pasipuošia ir „pasirodo“ iš gražiosios pusės.
Galvodamas, kas iš tikrųjų
grožinę literatūrą daro gerą, manau, privardinčiau daugybę rašymo elementų,
tačiau iš esmės visa instrumetuotė. Labai taikliai literatūros magiją įvardijo
britų rašytojas Graham Swift savo interviu lietuviškam portalui 15min.lt Būtent
tikrovės ir fikcijos sankirta, kitaip sakant, fikcijos virtimas alternatyvia
tikrove skaitytojo sąmonėje yra tikros, nemarios ir tvarios literatūros matas. Kitaip
sakant, tik skaitydamas įtaigią istoriją ir tikėdamas ja kaip tiesa, paverti
kūrinį tikresniu galbūt net už patį gyvenimą.
Taip, šiemet leidykla „Aukso
pieva“ perleido nauju viršeliu legendinę Harriet Beecher Stowe
(1811-1896) romaną „Dėdės Tomo trobelė“. Lietuviškai šioji knyga
pirmąkart pasirodė, jeigu neklystu, 1951 metais, o po to nuosekliai kas
dešimtmetį buvo perleidžiama skirtingais viršeliais ir tiražais. Išties
rekomenduojamų skaityti knygų moksleiviams sąraše esantis kūrinys nepaseno nė
su viena diena ir tai puiki literatūra, ugdanti jaunojo skaitytojo emocinį
intelektą. Paskutinis „žaliasis leidimas“ buvo išleistas 2004 ir pakartotas
tiražas 2006 metais leidyklos Alma littera. Šiandien turime kiek storesnio
formato „geltonąjį leidimą“.
Geras garsas, pamaniau
klausydamasis šios naujausios Milei Cyrus dainos „Midnight Sky“
(Vidurnakčio dangus). Pastaroji daina yra pirmasis singlas iš būsimo septintojo
atlikėjos albumo „She is Miley Cyrus“. Atlikėja paskutiniuoju metu išgyveno ne
pačius geriausius laikus, kaip pati teigė, ji ilgai atidėliojo muzikos įrašymo
ir albumo kūrimo darbus, nes buvo susirūpinusi asmeniniu gyvenimu. Viešos skyrybos
su sutuoktiniu, meilės romanas su mergina ir geltonosios spaudos puolimas
atlikėją traumavo paskutiniuosius dvejus metus, todėl į dainą „Midnight Sky“ ji
sudėjo šias traumuojančias patirtis.
Daina paremta elektroninės pop
muzikos elementais ir disco senuoju stiliumi, tad atrodo, kad M. Cyrus
neatsilieka nuo mados, užplūdusios Holivudą ir visą amerikietišką muzikos pop
pasaulį gręžtis į disco stiliaus muziką, ją keisti, pertransformuoti. Šiuo atžvilgiu
„madinga“, nereiškia, kad M. Cyrus progresyvi ir inovatyvi. Visgi neatimsi
vieno – tai itin gerai skambantis gabalas, kur prikimęs žemo tembro atlikėjos
balsas magiškai tinka šiam garso takeliui. Atlikėja teigė, kad dainą labiausiai
kurti įkvėpė senoji geroji Stevie Nicks, kurios gabalas „Edge of Seventeen“ tapo
atraminiu įkvėpimo šaltiniu. Daina apie nepriklausomybę, apie savo gyvenimo
kontrolę, nesikišimą į kitų reikalus, manau, pačiai atlikėjai buvo kaip
terapinis gydimas, kad galėtų grįžti į sceną.
Kūrinys Lietuvoje pasiekė 18
vietą, Latvijoje 20, Estijoje 27, o Billboard 14 poziciją.
Žodžiai / Lyrics
Miley Cyrus –
Midnight Sky
La-la, la-la, la
Yeah, it's been a
long night and the mirror's telling me to go home (Home)
But it's been a long
time since I felt this good on my own
Lotta years went by
with my hands tied up in your ropes
Forever, and ever, no
more (No more)
The midnight sky's,
the road I'm taking
Head high up in the
clouds (Oh-whoa)
I was born to run, I
don't belong to anyone, oh, no
I don't need to be
loved by you (By you)
Fire in my lungs,
can't bite the devil on my tongue, oh, no
I don't need to be
loved by you
See my lips, on her mouth,
everybody's talking now, baby
Ooh, you know it's
true, yeah
That I was born to
run, I don't belong to anyone, oh, no
I don't need to be
loved by you (Loved by you)
La-la, la-la, la
She got her hair
pulled back 'cause the sweat's dripping off of her face (Her face)
Said it ain't so bad
if I wanna make a couple mistakes
You should know right
now that I never stay put in one place
Forever and ever, no
more (No more)
The midnight sky's,
the road I'm taking
Head high up in the
clouds (Oh-whoa)
I was born to run, I
don't belong to anyone, oh, no
I don't need to be
loved by you (By you)
Fire in my lungs,
can't bite the devil on my tongue, oh, no
I don't need to be
loved by you
See my lips, on her
mouth, everybody's talking now, baby
Ooh, you know it's
true, yeah
That I was born to
run, I don't belong to anyone, oh, no
I don't need to be
loved by you (By you)
Oh
I don't hide, blurry
eyes like you
Like you
I was born to run, I don't
belong to anyone, oh, no
I don't need to be
loved by you (By you)
Fire in my lungs,
can't bite the devil on my tongue, you know
I don't need to be
loved by you
See his hands 'round
my waist, thought you never be replaced, baby
Ooh, you know it's
true, yeah
That I was born to
run, I don't belong to anyone, oh, no
Žinote tuos keistus
amerikietiškus filmus, kur rodo apie labai turtingus verslininkus, kurių biuro
darbuotojų kompiuteriuose ir aukštai iškabintuose dideliuose ekranuose nuolat
sukasi dideli skaičiukai po kablelio, kurie neva skaičiuoja biržos akcijų
pakilimus ir nuosmukius? Tai va, nė velnio nesuprantu, ką tie skaičiukai
reiškia, tad jie visada man atrodo labai įtartini. Tokių skaičiukų yra ir filme
„Kolibrio projektas“ (angl. The Hummingbird poject ) (2018),
kuriame pasakojama apie galingos firmos su atsiskyrusių ir savo įmonę
įsteigusių darbuotojų konkurenciją dėl duomenų perdavimo greičio. Šiame filme
viską nulemia vienas kitas skaičiukas, tačiau jis gali užkalti veikėjams pusę
milijardų dolerių per metus.
Filme pasirodo trys ryškios kino
žvaigždės, kurios neblogai įkūnija savo veikėjus, nors jie kiek šabloniški
verslo pasauliui. Salma Hayek vaidina, kaip paskutiniu metu jai būdinga,
užkietėjusią firmos kietą bosę, kuri dėl pinigų padarys bet ką. Kiek netikėtas
Alexsander Skarsgard vaidmuo, primenantis autistu sergantį vyruką genijų, bet
tuo pačiu kažkuo jis man labai dirbtinokas šiame filme ir nerangus kaip tinginys
Sidas ir filmo „Ledynmetis“, nelabai įdomus ir Jesse Eisenberg, kurio
personažas taip užsispiria įgyvendinti šią svajonę (perkasti liesią liniją per
kelias JAV valstijas, kad kabeliu tekėtų serverio duomenys), kad galiausiai
tampa maniakiškai atgrasus. Kam jis eikvoja savo sveikatą? Ką jis nori įrodyti
sau ir aplinkiniams? Veikėjas nenatūraliai psichiškai sumišęs. Čia jis gali dėl
to kabelio padaryti bet ką, o pabaigoje sektantams vos pavaikštantis (atseit
labai geras) padeda nešioti grudų maišus. Pagalvojau: WTF su šiuo veikėju?
Visumoje filmas turėjo būti lyg
ir trileris, o tapo keista pramoginį kiną atliepiančia konkurenciją
vaizduojanti pseudokomedija, atseit nevykęs „Aušeno dvyliktukas“. Veikėjai primena
ne natūralius žmones, o veikiau personažus, veikiančius pagal komikso dėsnius. Pirmoji
filmo pusė itin sausa, žiūrėjau su intencija, kad tuojau atsistosiu ir
nutrauksiu šią kankynę, bet pasilikau grynai dėl aktorių. Antroji filmo pusė,
kai veikėjas suserga vėžiu, pasidarė šiek tiek įdomesnė, bet visgi „prašliaužė“
istorijos paviršiais, manipuliatyviai paryškino šablonines gailesčio
reikalaujančias siužetines linijas, kad parodytų, jog prie technologijų dirba
ne kokie kiborgai ar sužvėrėję dėl pinigų žmogėdros, o tie patys sergantys ir
pažeidžiami žmonės, tačiau jau šaukštai buvo po pietų ir filmas susižiūrėjo
grynai iš inercijos dėl gerai atpažįstamų šablonų. Visgi filmas nėra itin
pavykęs, intrigos – vienas kitas „kabliukas“, tačiau trūko idėjos, o labiausiai
čia neveikė veikėjų elgsena, psichologija ir, atleiskit aktoriai, bet ir jų
vaidyba nelabai įtikino.
Režisierių Robert Eggers galima
vadinti naujosios siaubo žanro kino kūrėju. 2015 metais pasirodęs jo filmas „Ragana“
buvo kažkas apskritai labai šviežio siaubo kino žanre, kuris, pripažinkime,
išgyvena paskutinį dešimtmetį ne pačius geriausius laikus, neskaitant pavienių
filmų, kurie nustebina. Man atrodo, kad režisierius R. Eggers‘as toliau eis šiuo
keliu ir kurs smarkiai gotiškomis spalvomis šiurpius filmus, kokį galima
įvardyti jo paskutiniausią darbą „Švyturys“ (angl. The Lighthouse)
(2019), pastarasis papuola į daugelį anų metų geriausių sukurtų filmų sąrašus.
Dviejų aktorių duetas – Robert Pattinson
ir Willem Dafoe sukuria itin mįslingus ir šiurpius veikėjus, kurių taip lengvai
neužmiršite. Istorija pasakoja apie mažą atokią salą ir du švyturio prižiūrėtojus,
kurie apsupti atšiaurių bangų ir nesvetingų sąlygų, pamažu dirbdami dienos
darbus ir vakarais nusilakdami alkoholiu prie žibalinės lempos, ima
atsiskleisti, kalbėtis, kol galiausiai tikrovė tampa haliucinacija. Jaunajam atvykėliui
atrodo, kad jis regi undines, sirenas, kurios koreliuoja su jo sąžinės balsu. Anksčiau
vyrukas dirbo Kanadoje ir per lemtingą klaidą jis neišgelbėjo savo partnerio,
kurio vardu dangstosi šioje saloje. Ne ką „draugiškesnis“ atrodo ir senasis
Tomas Veikas. Atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir nevyksta, nes dienos
labai panašios, tik veikėjų psichologinė būsena, atliepdama vėjus ir bangas,
vis labiau prastėja. Atsiranda pranašiški ženklai – jūriniai paukščiai ima
atakuoti veikėją ir jam atrodo, kad jį kas nori nužudyti. Čia vėlgi
prisiminkime klasikinį A. Hitchcock „Paukščiai“.
Įtaigi ir „tiršta“ siaubo
atmosfera yra klasikinių siaubo filmų transformacija naujoje kino
perspektyvoje. Tai labai veikia! Nes filmas nesistengia atkartoti klasikinių
filmų, bet taikliai panaudoja tam tikrus nespalvoto kino elementus ir sukuria
kažką naujo – svaiginančią ir sunkiai nusakomą būseną, vienišų su nešvaria
sąžine įstrigusių vyrukų būseną, pastarieji apnikti kaltės jausmo yra smarkiai
mitologizuoti demonais, galiausiai jie pradeda vienas kitą naikinti. Visgi paversti
senuką šunimi filmo pabaigoje ir jį nesipriešinant užkasti gyvą – atrodė kiek
keistokas sprendimas, tačiau kartu tai atliepia tikrovės jausmo praradimą. Galiausiai
filmo finalas, kada jaunasis patenka į švyturio bokštą, tampa nenuspėjamai
keistas – ką mes iš tikrųjų regime? Tai beveik taip pat mistiška kaip, tarkime,
Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ finalinė misterinė scena.
„Švyturys“ – puikus siaubo
filmas, nutolęs nuo visų šablonų, vidutiniokų siaubo filmų šviesmečiais. Tai novatoriškas
žvilgsnis ir nauji siaubo elemento motyvai ir idėja, kad tikrasis siaubas yra
žmogaus įtikėjimas siaubu kaip atpirkimo ar susinaikinimo galimybe, tikrasis
siaubas yra subjekto viduje ir kyla iš neteisingų gyvenime sprendimų ir
elgsenos. Labai įsimenanti kino patirtis.