Iki šiol manau, kad vienas baisiausių gyvenime dalykų yra nežinoti, ko
nori. Man taip dažnai nutinka. Todėl trūksta ambicijų, motyvacijos, noro kažką
daryti dėl darymo, nes tiesiog „viduje nedega“. Šioji prancūzo filosofo Michel de Montaigne (1533-1592)
pasakyti sparnuota sentencija iš esmės reiškia tą patį: negali pasiekti laimės
būsenos, jeigu nežinai savo tikslo. Anksčiau maniau, kad „būti čia ir dabar“ iš
esmės pjaunasi su „susikurk savo tikslą ir jo siek“ gyvenimo kryptimis. Jeigu aš
sieksiu tikslo, vadinasi, pamiršiu gyventi kiekvieną akimirką. Jeigu gyvensiu
kiekvieną akimirką, neturėsiu krypties, tikslo, nebebus ir motyvacijos irtis į
priekį...
Iš esmės šiandien manau, kad svarbiausia yra procesas, ėjimas link
išsikelto tikslo, bet tikslas nebėra pats svarbiausias dalykas. Pats svarbiausias
dalykas yra patyrimas, siekiant tikslo, o rezultatas gali pasirodyti besąs
visai kitoks, nei manei iš pradžių. Kitaip sakant, esame nesaugūs dėl ateities,
tačiau tuo pačiu esame kūrybiški, nuolat atsinaujinantys ir atrandantys naujus
dalykus.
Pasiilgau
įkvepiančių animacinių filmų! O jūs? Net nebepamenu, kada paskutinįkart
žiūrėjau. Visgi nusprendžiau pažiūrėti puikaus animacinio filmo „Išvirkščias
pasaulis“ (2015) kūrėjų naujausią filmą „Siela“ (angl. Soul)
(2020). Šioje istorijoje pasakojama apie muzikos mokytoją Džojį, kuriam sunkiai
sekasi kurti ir suburti iš vaikų muzikos orkestrą, todėl nuolat jaučia, kad
savo gyvenimą švaisto ne ten, kur iš tikrųjų reikia. Džojis trokšta tiesiog
groti džiazą jaukiuose vakaro užeigose, koncertuoti su tais, kurie iš tikrųjų
turi aistros ir noro šiam dalykui. Tačiau Džojis tarsi nevykėlis, kuriam
trūksta gyvenimo kibirkšties, jis nublokštas nesėkmių ir atmetimų, todėl vis
rečiau bando „prasilaužti“ ir jau ketina susitaikyti su pralaimėjimu, kol netikėtai
jis pakviečiamas koncertuoti vienam vakarui, tačiau iš tos perdėtai didelės
laimės Džojui atsitinka nelaimė ir jo siela patenka į Rojaus alternatyvą, kur
naujai perskirstomos sielos su savo naujais pašaukimais...
Toks
būtų maždaug filmo siužetas, bet iš tikrųjų tai istorija visai šeimai. Suaugusiems
tikriausiai primins, kaip jie dėl kasdieniškų dalykų atsisakė savo svajonių ir
tikrojo pašaukimo, vaikams gal įžiebs noro ugdytis ir siekti to tikrojo
talento, kurį mano turintys. Vienaip arba kitaip šis filmas patvirtiną vieną
seną pedagoginę tiesą: jeigu kiekvienas iš mūsų nuo mažens ugdytų tik savo
stipriąsias puses, visi galėtume būti geriausi savo srities specialistai, gal
net meistrai bei genijai.
Filmas
kviečia pasvarstyti ir apie pomirtinį gyvenimą, apie neišnaudotas galimybes ir
šansus, kada dėl kvailų įsitikinimų užsisklendžiame ir nustojame rizikuoti. Pavyzdžiui,
Džojo ir jos motinos santykiai. Susimaišiusi jauna siela, vadinama numeriu 22,
sako tiesą, ji nemoka meluoti, veikia nuoširdžiai ir spontaniškai, todėl pakreipia
šiuos santykius kita linkme. Ir apskritai Džojui, kuris įsikūnijęs į katiną,
yra suteikiama galimybė regėti savo klaidas, o didžiausia iš jų – baimė rizikuoti,
atrodyti kvailai. Iš tikrųjų šioji pomirtinė kelionė „sukalta“ pagal budistinius
įsitikinimus, kad žmonės grįžta reinkarnuodamiesi į naujus kūnus, tačiau jiems
atimama atmintis. Sielų pergrupavimo programa, manding, kas domisi pomirtiniais
tyrinėjimais, atitiktų karmos valdovų teismą sielai, bet šiame filme viskas
pateikiama maždaug linksmai, savaip.
Bet
kokiu atveju, filmo kūrėjai išlieka susitelkę metaforiškai į žmogaus vidines galias
tapti laimingais. „Išvirkščiame pasaulyje“ kaip personažai veikė skirtingos
emocijos, o šioje – per pomirtinių sielų bazę veikia savo gyvenimo džiaugsmo ir
paskirties ieškančios sielos. Kad netaptume po tamsią dykinę braidžiojantys
pilki paniurėliai, mums būtina save realizuoti, išnaudoti savo potencialą, nes
tai yra vienas iš pagrindinių laimės šaltinių.
Apie
garsų amerikiečių fotografą Peter Hujar (1934-1987) neteko, kaip ir apie
daugelį XX amžiaus menininkų, nieko kalbėti. Gal dėl to, kad garsių fotografijų
darbais nelabai domiuosi. Labiau jų darbai ir gyvenimai ateina iš kontekstų:
filmai, performansai, dokumentika... Štai su Peter Hujar susipažinau visiškai
netikėtai nagrinėdamas neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleistą Hanya
Yanagiharos romano „Mažas gyvenimas“ viršelį, kuris ir anglų kalbos daugelyje
leidimų taip pat turi tą patį vaizdą. Pasirodo, kad viršelyje darytas Peter Hujar
autoportretas, kuris vadinasi ne kokia nors kančia ar verkiantis vyras, bet... „Vyro
orgazmas“. Nuotrauka daryta 1969 metais.
Peter
Hujar tik po mirties imtas vadinti vienu garsiausių amerikiečių aktų ir nespalvotų
portretų autoriumi, o dar vėliau – vienu talentingiausiu. Žinoma, kad Peter
Hujard kilo iš Ukrainos išeivių giminės, jo motina dirbo padavėja (ir kaip
filmuose būna!) ją besilaukiančią paliko vyras. Berniukas augo ūkyje, kur visi
šnekėjo tik ukrainietiškai, vėliau jis su motina apsigyveno pas jos antrąjį
vyrą, bet sulaukęs brandos ir savarankiškumo, paliko namus iš išvyko į
Niujorką. Paskatintas mokytojos jis pamėgo fotografiją, netrukus Niujorke
susirado meilužį ir, kaip daugelis anuomet pradedančiųjų menininkų, įsiliejo į
tą jūrą, kurioje plaukiojo ir mūsų Jonas Mekas.
Peter
Hujar gyveno aktyvų homoseksualo gyvenimą, o jo fotoaparato blykstė, kaip
matote iš darbų, dažniausiai buvo nukreipta į apsinuoginusius vyrus. Tai
portretų ir aktų fotografas, kuris galiausiai 1987 metais, kaip ir daugelis to
meto homoseksualių menininkų, mirė nuo AIDS. Kol buvo gyvas, buvo menkai kam
įdomus ir žinomas, nes buvo tiesiog socialinių paribių, LGBTQ+ fotografas. Šiandien
jo darbai eksponuojami ir saugomi muziejuose. Jo darbus ir gyvenimą galėčiau
palyginti su Patti Smith mylimuoju fotografu Robert Mapplethorpe (1946-1989).
Naujųjų
metų išvakarėse Šiauliuose gyvenanti plungiškė Austėja Gendvilaitė 27 m. (žem.
Austieja) pasidalino savo jaukiu vaizdo įrašu, kuriame atlieka savo kūrybos
dainą „ŽGŽ“ (Žiauriai graži žiema). Šį kūrinį ji atliko tarmiškai – žemaitiškai
ir pernakt tapo internetine sensacija. Kaip pati atlikėja sako, šioji kalba „arčiau
Dievo dangaus“. Jau tikriausiai daugelis iš jūsų girdėjote šį vaizdo įrašą,
galbūt netgi pasidalinote su artimaisiais ir draugais. Atlikėja tikina, kad jai
svarbiausia, kad jai pačiai atliekant dainas būtų pajausta kūrinio emocija.
Klausantis „ŽGŽ“ tuo netikėti neįmanoma, tad pasiklausykite.
Jeigu
reiktų įvardyti pasauliniu lygiu dabarties bliuzo karalienę, tikriausiai nė
nemirktelėjęs įvardyčiau Beth Hart! Jos gyvieji koncertai, šaižus,
aštrus, kiek aistringas ir kiek agresyvus balsas geba perteikti gyvenimo
skausmo emocijas. Šios dienos dainos rubrikoje yra jos daina, kurios klausiau
šiandien kulniuodamas per sušalusius šaligatvius aplink savo rajoną, bandydamas
numaldyti pyktį ir prastas mintis, kitaip sakant, „išsivaikščioti“. Jos daina „Tell
Her Yuo Belong to Me“ yra iš septintojo Beth Hart albumo „Better Than Home“,
pasirodžiusio 2015 metais.
Emociškai
subrandinta daina, kuri nepalieka tokios muzikos klausytojų abejingų. Pati atlikėja
prie šio albumo dirbo su visai kitais prodiuseriais, bandė išryškinti ne
depresyvias, bet teigiamus savo meilės šaltinius. Šią dainą atlikėja kūrė netgi
pusantrų metų, bet rezultatas atsiperka. Nebandėte vaikščiojant klausytis
bliuzo? Pabandykite vaikštant išgyventi šią dainą nuo pradžių iki pabaigos.
Stipru!
Paskutiniu
metu lietuviško kino nežiūriu dėl begalinio nusivylimo. Visgi paskutiniųjų metų
derlius suintrigavo ir norėjau iš esmės pamatyti du geriausius pastarųjų
metų filmus t. y. Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ ir Karolio Kaupinio debiutinį
ilgametražį filmą „Nova Lituania“ (angl. Nova Lituania) (2019).
Karolį Kaupinį žinau kaip puikų jauną ir idėjiškai mąstantį kino meno kūrėją,
todėl beveik neabejojau, kad šis jo filmas bus geras – nemeluosiu, prieš
peržiūrą kėliau šiokius tokius lūkesčius.
„Nova
Lituania“ sąlygotai pasakoja apie paskutiniuosius Nepriklausomos tarpukario
Lietuvos metus, kai pradeda kilti Antrojo pasaulinio karo grėsmė: iš rytų kyla
galinga raudonoji Rusija, o iš vakarų – nacistinė Vokietija, o kur dar lenkai,
okupavę Vilniaus kraštą, nuolat atakuojamas Klaipėdos kraštas. Ką darys
lietuviai? Ar jie priešinsis, ar priims naujus okupantus ir susitaikys su
varguolės Pelenės dalios tautos likimu? Anuomet realiai egzistavęs Pakštas
pasiūlė lietuviams keltis į Madagaskarą, toli nuo agresorių kaimyninių šalių,
iškeldinti visus lietuvius į kitą Afrikos pusę, nes ten saugiau, o ir pati
Afrika labai panaši savo geografine forma į Lietuvą, o Madagaskaras – tai Vilniaus
krašto simbolis. Bet kokiu atveju visa ta idėja tiek utopiška ir absurdiška,
kad skamba beveik neįtikėtinai drąsiai. Ją modernizavo ir prikėlė iš užmaršties
Marius Ivaškevičius, parašęs pjesę „Madagaskaras“, o vėliau pagal pjesę Rimas
Tuminas pastatė įspūdingą spektaklį.
Jeigu
spektaklis buvo komiškai perteiktas, tai „Nova Lituania“ su išgalvotais
analogiškais veikėjais labiau primena niūrų tarpukario noir stiliaus
filmą, kuriame Premjeras ir universiteto geografijos dėstytojas bando politinių
permainų metu įgyvendinti šias idėjas, svarsto tautos perkėlimą į geresnę
ateitį ir žemę idėjas. Žinoma, idėja labai absurdiška, profesorius vadovaujasi
idėja, kad „didžiausia sžmonių priešas – tuštuma“, todėl reikia tankiai
apgyvendinti žemę, kad jos niekas nepaveržtų, tarsi bandoma fizikinius dėsnius
pritaikyti nacionalinėms idėjoms. Visgi netrukus tampa aišku, kad Premjeras iš
tikrųjų išgyvena mirties laukimą, gyvenimo tuštybės aiškumą, o geografas Feliksas
namuose patiria menkaverčio vyro priekaištus iš atvažiavusios uošvės, o ir su
žmona, su kuria negali susilaukti kūdikio, santykiai šalti. Feliksas iš tikrųjų
išgyvena krizę. Du vyrai, idealistai, don kichotai, melancholikai svajotojai
apie geresnį tautos likimą iš esmės absorbuoja ir savo nesutvarko gyvenimo,
neįgyvendintų gyvenimo lūkesčių nusivylimą. Tikėdami, kad galima įgyvendinti jų
idėją bent teoriškai, jie leidžiasi prie Baltijos jūros, svajoja apie okupuotą
Klaipėdos kraštą, apie geresnį pasaulį, suka senoviniu automobiliu paplūdimyje
ratus, kol galiausiai įklimpsta kaip ir jų neįgyvendinamos svajonės.
Manau,
filmui pavyko išgauti filosofinę idėją, kaip du svajokliai nelaimingi vyrai
savaip patiria įsivaizduojamą pasaulį, gelbsti idilėmis ir įsivaizduojamą
Lietuvos valstybės laivą, tačiau jie pasmerkti likti tik svajotojais. Pagrindinius
vaidmenis sukūrę Aleksas Kazakevičius ir Vaidotas Martinaitis nusipelno
pagarbos. Apskritai filme pasirodo dabarties teatro legendos. Ką jau vien
reiškia pamatyti trumpame, bet įtaigiame pretenzingos motinos
vaidmeny Eglę Gabrėnaitę, ar Valentiną Masalskį, Rasą Samuolytę...
Tai iš tikrųjų gelmę
paliečiantis filmas, bet visumoje jis niūriai mąslus, mažai provokuojantis, Madagaskaro
idėja jau nebedaro įspūdžio. Kodėl mūsų lietuviškas teatras toks įspūdingai
gyvybingas, o kinas priplėkęs? Nemanau, kad K. Kaupiniui pavyko suprovokuoti
(akivaizdu, kad jis ėjo ne šiuo keliu), sužadinti emocijas, iškelti nematytų
idėjų, visgi režisierius išliko lietuviškai intelektualiai santūrus. Daug ką
atperka momentalus operatoriaus darbas, pauzės, išraiškos, spalvos, garso
takelis, tačiau istorija nukreipta į dviejų vyrų svajotojų vidinius pasaulis, o
tarpukario Lietuva labiau tampa dekoratyvi ir sąlygota. Tai nėra politinė
drama, tai, sakyčiau, filmas apie troškimą atsidurti savoje vidinėje Pažadėtoje
žemėje ir jaustis visaverčiu.
The
Weeknd (g. 1990) tikriausiai galima
laikyti vienu skandalingiausiu ir keisčiausiu pastarųjų metų atlikėju. Ne, ir
visai ne dėl dirbtinai išpustų narkotikų ar sekso skandalų, ne dėl politinių
pasisakymų ar agresyvių demonstracijų, o būtent dėl vieno keisčiausio įvaizdžio
detalių – tarsi iš po autoavarijoje susigūrinusių automobilių ištrauktas kraujuojantis
ir smarkiai bintais „prikepintas“ ir sudžiūvęs ligonis. Jo gyvas pasirodymas
muzikos Grammy apdovanojimuose tapo šio renginio aptarimo epicentru. Pats
atlikėjas iš tikrųjų išgyveno ilgus plastinės chirurgijos etapus (daug kam
primena Michael Jaksono atvejį) ir norą keisti savo natūralią išvaizdą. Kokius
kompleksus turi atlikėjas, tikriausiai, tegali pasakyti tik jis pats ir jo
artimieji, bet neatimsi vieno – jo paskutinis albumas „After Hours“ yra
magnetiškai stebuklingas. Daugiausia tą vakarą Grammy susišlavęs atlikėjas, o
albumas daugelio įtakingų muzikos kritikų įtrauktas kaip geriausias metų
albumas į įvairius topus.
Jo
daina „Blinding Lights“ yra pirmasis singlas iš šio albumo ir
tikriausiai sėkmingiausias komerciškai kūrinys. Kūrinys toks populiarus, kad
Lietuvoje ir daugelyje pasaulio valstybių topuose užėmė pirmąją vietą.
Prancūzijoje singlas tapo deimantiniu, Kanadoje – 8 kartus platininiu,
Australijoje – 6 kartus! Vien JAV parduota per milijoną egzempliorių.
Daugelis
muzikos kritikų šį kūrinį įvardija kaip vieną geriausių 2020-ųjų kūrinių, kur
80-ųjų muzikos dvasią prikelia neoninės šviesos, romantiškas ir nostalgiją
keliantis ritmas. Muzikos pagrindu tampa jau kurį laiką į pop muziką grįžtantys
praėjusių dešimtmečių sintezatoriai ir žinoma, Michael Jacksono muzikos
motyvai. Daina netrukus po itin sėkmingo starto sulaukė ir antros versijos su atlikėja
Rosalia.
Žodžiai
/ Lyrics
The
Weeknd – Blinding Lights
Yeah
I've been tryna call
I've been on my own
for long enough
Maybe you can show me
how to love, maybe
I'm going through
withdrawals
You don't even have
to do too much
You can turn me on
with just a touch, baby
I look around and
Sin City's cold and
empty (Oh)
No one's around to
judge me (Oh)
I can't see clearly
when you're gone
I said, ooh, I'm
blinded by the lights
No, I can't sleep
until I feel your touch
I said, ooh, I'm
drowning in the night
Oh, when I'm like
this, you're the one I trust
Hey, hey, hey
I'm running out of
time
'Cause I can see the
sun light up the sky
So I hit the road in
overdrive, baby, oh
The city's cold and
empty (Oh)
No one's around to
judge me (Oh)
I can't see clearly
when you're gone
I said, ooh, I'm blinded
by the lights
No, I can't sleep
until I feel your touch
I said, ooh, I'm
drowning in the night
Oh, when I'm like
this, you're the one I trust
I'm just walking by
to let you know (By to let you know)
I can never say it on
the phone (Say it on the phone)