Knyga: Yoko Ogawa "Atminties policija"

 Yoko Ogawa. „Atminties policija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Mieli skaitytojai,

 

Japonų literatūra nėra vien tik egzotiškas patiekalas iš tekančios saulės šalies, kurioje aptinkame keistą, retsykiais nesuprantamą bendravimo kultūrą bei tradicijas. Kai kada tolimoji literatūra gali byloti labai universaliomis temomis ir problemomis. Štai argentiniečių rašytoja Samanta Schweblin sako, kad literatūra yra tas laukas, kurioje pasakojamos istorijos apie tai, dėl ko mūsų visuomenė nėra apsisprendusi iki galo. Dažniausiai tai būna vertybiniai ir moralės aspektai. Juos perteikti išmoningai, kad kiekvienas skaitytojas pajustų ir suvoktų šią problematiką, dažnai remiamasi atitinkamais žanrais ir šįkart tas žanras itin populiarus ir mėgstamas daugelio skaitytojų – distopija, kuri leidžia dažnai vaizduoti išvirkštinį „Alisos“ logikos pasaulio modelį. Štai pripažinta ir tikriausiai be Harukio Murakami garsiausia japonų rašytoja Yoko Ogawa (g.1962) 1994 metais tėvynėje išleidžia romaną pavadinimu Atminties policija (jap. Hisoyaka na Kesshō), pastarasis ne taip seniai išverstas į anglų kalba ir įtrauktas į trumpąjį 2020 Internacional Booker Prize literatūros sąrašą, o netrukus lietuviškai šį romaną išverčia ir Gabija Enciūtė.

 

Distopijos nesensta, jeigu jos parašytos visame pasaulyje suprantama idėja. Dažniausiai jos, kaip G. Orwello bei M. Atwood atvejais, vaizduoja žiaurius patriarchalinius žaidimus, susijusius su visuomenės kontrole, brutaliu susidorojimu, katastrofomis, jeigu neatitinkama primestų įstatymų ir reikalavimų. Pastaruoju metu šis žanras vis dažniau prisimenamas ir iš naujo apmąstomas nūdienos kontekste: visuomenės ideologijos ir vertybių susiskaldymas bei pandemijos valdymo krumpliaračiuose besimalantys skirtingų įsitikinimų žmonės. Regis, Yoko Ogawa šiame galios ir valdžios žaidime savo romanu gerokai išsiskiria, nors esama ir dėsningų klasikinių distopinio romano elementų.

 

Istorija pasakoja apie atokią salą vandenyne, kurioje įsikūręs miestas ir gyvenvietės, veikia net traukinys, o ištisos tos salos bendruomenės besąlygiškai paklūsta Atminties policijai (dar kitaip romane vadinamiems prisiminimų medžiotojams). Saloje laikas nuo laiko vis kas nors dingsta – kvepalai, paukščiai, rožės, nuotraukos, romanai – ir pagal dingimo faktą žmonės besąlygiškai paklusdami pirmiausia sunaikina visus daiktinius įrodymus, o vėliau dėsningai dingsta ir iš pačios žmonių atminties. Kitą dieną žmonės gyvena tiesiog naują tikrovę, kurioje nėra to daikto ar reiškinio, bemaž kartu praradę ir savasties dalį, emocinį ryšį. Istorijos centre – jauna moteris, romanų autorė, kuri gyvena nuosavame name prie upės. Ji rašo romanus ir baiminasi, kad pamažu vieną dieną viskas išnyks. Netrukus ji sužino, jog saloje esama tokių žmonių, kurie neatsisveikina su prarastais daiktais ir jie geba juos prisiminti, o vienas iš jų – jos redaktorius ponas R. Kaip vėliau ji sužino, tokia buvo ir jos motina, tačiau pati, nors ir nelengvai, tačiau paklūsta atminties praradimo dėsniams ir jos prisiminimai, kaip ir prieraišumas prie praeities, pamažu ištrinami.

 

Visgi tai alegorinis pasakojimas, kuris byloja apie žmogaus netekties skausmą. Romane viskas priešingai – žmonės netenka savo prisiminimų ir daiktų, savaime juos išstumia ir sunaikina iš savo gyvenimo, o tai priima kaip natūralų procesą, nesuvokdami, jog jie yra apgaudinėjami. Romane niekas nekelia klausimo, o kodėl tai vyksta, kokia visos šios kontrolės paskirtis, net neanalizuojama, kaip veikia žmogaus atmintis. Net nekyla klausimas, ar tai kažkokia liga, ar eksperimentinis dalykas. Autorė apskritai vengia aiškinti politinį galios žaidimo kontekstą, nors akivaizdu, jog jis egzistuoja, nes Atminties policija pati nepasiduoda šiems procesams, o civiliai, kurie išsaugo atminty nykstančius dalykus, yra suimami ir tikriausiai nužudomi, nes į salą pas artimuosius jie niekada negrįžta. Didžiąją dalį romano jaučiame veikėjos nesaugumą, nes ji su seneliu bando slaptavietėje apsaugoti redaktorių poną R. tarsi kokį retą egzempliorių, kuris vis dar geba prisiminti ištrintas pasaulio patyrimines ir daiktines dalis. Tai gana keista ir įdomu, nes autorė gana nesudėtingai pasakojime leidžia pajausti, kad bėga laikas kaip smiltelės smėlio laikrodyje, o nykstantys dalykai kaskart iš pagrindinės veikėjas atima vis daugiau savasties.

 

Nuolatinis tirpimo ir nykimo triukas šiame romane išties skaitytoją nuteikia gana filosofiškai: kiekvienas, kuris esame gyvas, anksčiau ar vėliau vis tiek mirsime, todėl nesvarbu, kada tai atsitiks. Stebina veikėjų bandos jausmas, jog tai natūrali gyvenimo sąlyga kaskart vis daugiau ir daugiau prarasti ir dėl to nesigraužti, kai tikroji žmogaus prigimtis yra nuolatinis prisirišimas ir skausminga to prieraišumo netektis. Autorė sukūrė pasaulį, kuriame veikia priešingas mechanizmas – kova su savo tapatumu, ar tai būtų santykiai, daiktai, materialinė padėtis, kūnas – viskam vieną dieną lemta išnykti, tad kodėl to nepadarius lengvai?

Yoko Ogawa

 

Dvinarė romano struktūra iš tikrųjų pasakoja dvi paralelines ir ganėtinai viena su kita susietas istorijas. Pagrindinė – romano rašytojos gyvenimo istorija, o kita – jos rašomo romano istorija. Pagrindinėje istorijoje besislepiantis ponas R., tampa priklausomas nuo rašytojos malonės, yra valdomas jos altruistinių ir, kaip vėliau įtarimai pasitvirtina, įsimylėjimo jausmo padiktuotų paskatų, o rašomame romane viskas priešingai: spausdinimų mašinėle kursų mokytojas paverčia savo mokinę iš pradžių bebalse studente, vėliau ją įkalina bokšte, kol pamažu jos tapatybė išnyksta. Tai primena Mėlynbarzdžio žudomų žmonų efektą, kitaip sakant, žmogus „suvartojamas“ kaip produktas, kol dirgina ir teikia malonumą nusikaltėliui, nors rašytojos tikrovėje savotišku kaliniu tampa ponas R.

 

Sakyčiau, toks veidrodiškas atsikartojimas romane iš esmės žaidžia ir lyčių stereotipais, ne tokiais ryškiais, kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, tačiau meilės galios svertais ir santykiuose esantis dominuojantysis visada naudojasi silpnojo pažeidžiamumu, todėl sunku pasakyti, ar redaktorius R. kartu nėra rašytojos kalinys. „Jau ir taip užkraunu tau papildomo vargo, prašydamas rasti man darbo, – šyptelėjo. – Bet taip jau yra, dabar tu mano rankos ir kojos. Jei nepadėsi man tau pagelbėti, net ir to negalėsiu padaryti (p. 121).“ Visai panašiai kaip kito japonų alegorinių romanų rašytojo Kobo Abės Moteris smėlynuose, kuriame vaizduojamas vyriškis, patekęs į moters spąstus duobėje, kai nebelieka nieko kito, tik užmegzti intymius santykius, kad nebūtų paliktas likimo valioje.

 

Ponas R., atrodo, nuoširdžiai stengiasi išsaugoti rašytojos atmintį, nuolat aiškina, jog atsiminimų netektis yra ne koks nors savaime privalomas dalykas, bet kolektyvinę sąmonę apnikęs reiškinys, jog atmintį neva valdo kažkas iš išorės, todėl prisiminti ar neprisiminti, sprendžia ne išorinės jėgos, o pats individas. „Prisiminimai tiesiog nugrimzta į tokią gilią kertę, kur jų visiškai nepasiekia jokia minties ar dienos šviesa, ir tame požemyje klaidžioje. Jei ranką į tą vandenį, kuriame jie nugrimzdo, įkiši pakankamai giliai – tikrai ką nors užčiuopsi (p. 226).“

 

Lėtai įvykiais besisukančiame neįmanomos meilės romane Atminties policija pamažu nyksta ne tik atmintis, bet didėja pono R ir rašytojos meilės bendrystės tarpeklis, o tai tampa dar vienu kertiniu romano sumanymu perteikti mintį, kad iš tikrųjų mūsų visų santykius vienija bendra atsiminimų sankaupa ir patirtis. Nykstant rašytojos atminčiai ir net fiziniam kūnui, ponas R. galiausiai išsilaisvina iš savo globėjos, tačiau kartu ir jos netenka. Argi nepanašiai ir su mūsų visų paradimų atmintimi? Kol prisimename praradimus ir nuopuolius, tol kenčiame ir graužiamės dėl praeities, tačiau pradingus atminčiai, dingsta ir mūsų baimės, kaltė, gėdos jausmas. Kitaip sakant, šiame subtiliame ir tik iš pažiūros paprastame distopiniame romane veriasi psichoterapiniai procesai, susiję su mūsų tapatinimusi ir savasties suvokimu, į kurį galime, vėlei didžiosios literatūros dėka, pasižiūrėti įvairiausiais rakursais ir patyrinėti perspektyvas. Vieniems šis romanas pasirodys žiaurus distopinis iš-žmoginimas, o kitiems tai bus kaip galimybė nustumti sunkų ir purviną sniegą į vandenyną, kad gyvenimo skaudulių sankaupa ištirptų ir išsisklaidytų. Išties puikiai parašytas kūrinys.

 

Jūsų Maištinga Siela

The 2021 Booker Prize laimėjo Damon Galgut iš Pietų Afrikos respublikos su romanu "Pažadas"

 

Sveiki,

 

Šie metai man kažkokie stebuklingi dėl sužydėjusios literatūros iš Afrikos tiek pasauliniu, tiek lietuviškais vertimais mastu. Nevardinsiu, kiek šiemet perskaičiau šio kontinento knygų ir kiek jų pasirodė, tačiau akivaizdu, kad Tarptautinę Booker premiją laimėjęs šiųmetis rašytojas David Diop iš Senegalo turi kompanioną – Damon Galgut (g. 1963), kuris už savo romaną „Pažadas“ (angl. The Promise) laimėjo pagrindinį 2021 Booker Prize titulą. Rašytojas iš Pietų Afrikos Respublikos.

 

Kiek pavėluotai, nes negalėjau padaryti šio įrašo, dalijuosi šia žinia. Tiesą sakant, gal kiek labiau palaikiau Richard Powers romaną, kurio idėjos man atrodė ne tokios politizuotos ir kur kas psichologiškai įdomesnės, tačiau nė kiek nenustebino D. Galgut laimėjimas, nes knygų ekspertai jam prognozavo laimėjimą vos tik jis atsidūrė ilgajame Bookerio literatūriniame sąraše. Romane pasakojama istorija apie baltųjų elgesį su vietos tamsiaodžiais Pietų Afrikos Respublikoje, besikeičiant rasinei nelygybei.

 

Kiek man žinoma, į lietuvių kalbą verčiamas pernykščio Douglas Stuart romanas „Shuggie Bain“, tad neabejoju, kad mūsų leidyklos konkuruos ir dėl šiųmečio laimėjimo leidimo.

 

Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson, aistringo knygų apžvalgininko ir Booker Prize stebėtojo pastebėjimais, stebint ceremoniją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kopa" / "Dune"

 

Sveiki,

 

Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį „didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai, susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei „Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve, žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016) bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.

 

Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš „Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški, dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais – viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“ vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“ seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas personažas...

 

Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis, kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau, bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau ir išėjau iš kino salės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: dailininkė Agnė Čižauskaitė ir jos paroda Klaipėdos PC Molas

 Labas,

 

Šiuo metu Klaipėdos prekybos centre „Molas“ prie knygyno „Pegasas“ vėl nauja paveikslų galerija ir šįkart savo darbus eksponuoja dailininkė Agnė Čižauskaitė, kurios ryškūs ir aistringi darbai beregint patraukia akylesniojo akį. Kosmogenezė, erotika, ryškios spalvos, minimali ir retsykiais rytietiški, persipynę su Lotynų Amerika, bei dvelkia Fridos darbų motyvais paveikslai, į kuriuos norisi žiūrėti dar ilgai, nes jie savotiškai rezonuoja ir hipnotizuoja. Dalijuosi patikusios ekspozicijos nuotraukomis.

Agnė Čižauskaitė

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Almantas Samalavičius apie diletentų epochą ir viešą neapykantos normą

Sveiki,

 

Gal kiek pavėluotai, o gal kai kam pačiu metu pasirodė Kultūros baruose (Nr. 9, 2021) publikuotas Almanto Samalavičiaus straipsnis Užsitęsusi diletantų epocha, kurioje iš esmės teigiama, jog neturime etiškos ir profesionalios politikos bei žiniasklaidos. Po rugpjūčio sąmyšio prie Seimo internete sprogo ištisas pasmerkimo antikultūros burbulas, kurio kritikuoti buvo negalima, nes tai reikštų, jog tu maršistas ar dar kažkoks nesveikas antivakseris. Influenceriai, politikai, TV žinių portalai – visi, kas tik netingėjo, turėjo savo poziciją ir žodžių, kaip sako vertalas iš slavų, į vatą nevyniojo. Normalu tapo ne būriuotis ir protestuoti, normalu tapo tiesiog... nekęsti nepaklusnių, klausimus ir abejones rodančius žmones, kurie galbūt ir ne tokie apsikarstę diplomais ir ne stirtas knygų perskaitę, tačiau vis tiek turintys, mano suvokimu, teisę abejoti.

 

Čia prisiminiau tuos religinius fanatikus, kurie dar Kristaus laikais griežė dantį ant abejojančių ir keliančių tam tikrus klausimus. Visi jie buvo pasmerkti. Ką sako A. Samalavičiaus straipsnis? Jis bando surasti ryšius tarp valdžios ir žiniasklaidos palaikymo, kurie tais pačiais terminais ir vienu smuikeliu juk griežė visą tą pasiskiepyti skatinančių ir žeminančių etikečių klijavimo olimpiadą, kurioje kiekvienas abejojantis yra kvailys, nupirktas Rusijos valdžios arba tiesiog konspiracijų teorijų auka. Žodžiu, pavojus, kaip visada išorėje, bet ne valdžioje ir ne pas inteligentus ir intelektualus, kurie drąsiai žemino, ciniškai postringavo ir visaip kitaip rodė savo išverstą teisuolišką kailį. Nesakau, kad visi tokie, tačiau būtent šis straipsnis, jau atvėsus rugpjūčio karščiui, leidžia permąstyti mūsų visuomenės procesus, ten vykstančias ideologines sąveikas ir taip dažnai per teisuolišką lęšį nebematomas priskretusias savo pačių panages.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Coldplay – Everyday Life [Vinyl, 2LP] (2019)

 Informacija apie albumą: Coldplay – Everyday Life [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey - Blue Banisters [Vinyl, 2LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Lana Del Rey - Blue Banisters [Vinyl, 2LP] (2021)