Filmas: "Kopa" / "Dune"

 

Sveiki,

 

Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį „didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai, susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei „Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve, žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016) bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.

 

Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš „Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški, dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais – viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“ vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“ seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas personažas...

 

Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis, kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau, bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau ir išėjau iš kino salės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvamenas" / "Aquaman"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“ (angl. Aquaman) (2018) tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos ir tiesiog paprasto veiksmo.

„Akvamenas“ – iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui. Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo gale pralaimi kovą prieš blogį?

Gerai, turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas – gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti pasisotinęs.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Itin retas atvejis, kada serialams suteikiu antrą šansą mane sudominti. Kol visi dūsauja laukdami kiekvieno „Sosto karų“ epizodo, man net siutas ima: kodėl šis serialas manęs „nepaėmė“? Beveik prieš trejetą metų leidausi į pirmąjį sezoną ir beveik vienu ypu pažiūrėjau kokias 7 serijas, kol pasakiau: užteks, nebesikankink. Tąkart kažkaip serialas man nepasirodė itin vertas dėmesio, kuris sudomintų nebent Hario Poterio gerbėjus, tačiau ilgai vietos neradau, kol nusprendžiau vėl viską pažiūrėti iš naujo ir užbaigti pirmąjį sezoną. Nebuvo jau taip skausminga, kaip galėjau tikėtis, netgi priešingai – įdomu ir azartiška pasidarė, kad nusprendžiau po šio sezono pratęsti savo seansus ir antrajame sezone.

Koks įspūdis perplaukus pirmąjį sezoną? Įdomu. Intriguoja. Tai tikriausiai brangiausias HBO amerikiečių TV kanalo projektas, pirmasis sezonas atsiėjo 60 milijonų JAV dolerių. Ir šiaip dėl įdomumo – serialas įtrauktas į brangiausių serialų top 10-uką. Ko galima tikėtis iš brangaus serialo? Ogi prabangos, įspūdingų vaizdinių su kokybiškais vaizdo efektais. Serialas pastatytas pagal George R. R. Martino knygų seriją „Ledo ir ugnies giesmė“ – visas 7 knygas turime lietuviškai, kiek internetas kužda, tai netrukus turėtų pasirodyti anglų kalba ir aštuntoji šios serijos knyga, ar tai reiškia, kad serialas, kuris turėtų užsibaigti 7-uoju sezonu, irgi bus pratęstas? Kol kas viskas lieka neaišku. Romano pirmoji dalis „Sostų žaidimas“, pagal kurią pavadintas visas serialas ir pažodinis vertimas būtų tikslesnis, nei „Sostų karai“, pasirodė 1996 metais, serija buvo sumanyta kaip trilogija, bet netrukus ji išsiplėtė ir tapo tomais.

Grįžtant prie pirmojo sezono, galiu pasakyti, kad prikelti viduramžius televizijos ekranui buvo teisingas žingsnis. Visiems jau buvo kiek pabodę Hario Poterio nuotykiai, o „Saulėlydis“ išgyvenantis 2011 metais jau paskutinius šlovės metus, pamažu ėmė taip pat blėsti, tad strategiškai „Sostų karai“ startavo vietoj ir laiku, pelnydami vieną žiūrimiausių TV serialų planetoje. Ir šį reitingą jis išlaikė iki šių dienų. Magijos apsėstas karalystes, jų valdovų intrigas, žudynes ir strategijas – štai ką siūlo „Sostų karai“. Seriale suderintos batalinės kovos, masinės scenos, meilė, erotika, truputis nuogybių, žiupsnelis šeimos vertybių ant teisingumo ir neteisybės svarstyklių – tai ko reikia neišpuikusiems vidutiniams žiūrovams, kurie renkasi serialą pagal taip, kaip jis geba juos suintriguoti. „Sostų karai“ suintriguoja – tą kuo puikiausiai rodo reitingai.

 Broliai Starkai iš Šiaurės tikriausiai neatstiktinai parinkti mielais veideliais...

 Kokias intrigas ruošia karalienė ir jos sūnus?

 Viena iš netikėčiausių scenų - pakvaišusios valdovės maitinimas krūtimi savo išlepintą sūnų.

 Sean Bean vaidmuo.

 Pagrindiniai aktoriai duoda interviu.

 Kadras iš serialo.

 Vienas labiausiai kvailiausiai besielgiančių veikėjų pirmajame sezone buvo ji.

 Kit Harington'as Jon Snow vaidmenyje.

 Pirmojo sezono didžiausi intrigantai.

Kas būtent mane pat suintrigavo pirmajame sezone? Kol kas siužetas eina keliomis šeimos valdovų linijomis, pasklidusiomis po geografines vietovės. Akivaizdu, kad šiaurė nori sukilti prieš despotiškus pietus, tačiau užjūryje, dar piečiau, yra baltaplaukė karalienė drakono krauju, tik laiko klausimas, kada ji persikels į užjūrį ir įsilies į įtakingųjų konfliktą. Taip, įtakingųjų intrigos žavi, žavi visa tai, ką retkarčiais perskaitome antraštėse prie kriminalų – prievarta, kraujomaiša, šantažas, - visa tai tikrai rasite. Bene didžiausias siužeto laimėjimas – ne visada gėris nugali blogį ir ne visada teisingasis išlieka gyvas. Dėl viso pikto, soste kaip tik patenka „blogiečiai“, kurie mikliai sukelia nepasitenkinimą. Bene didžiausias šio sezono įdomumas yra didžiulė ledo siena šiaurėje, sauganti pasaulio galą nuo už jos glūdinčių paslapčių, keistų būtybių, tačiau šioji istorija dar kol kas šiame sezone neišvystyta, tačiau beveik neabejoju, kad kituose sezonuose tai bus tikrai įdomu.

Šio sezono žvaigždė aktorius Sean Bean, kuris atliko puikų karaliaus patikėtinio iš šiaurės vaidmenį, bet kaip ir buvo galima tikėtis, geriems ir prie manipuliacijos nepratusiems personažams, kurie yra arti karaliaus – ilgai išbūti nelemta. Iš esmės šis serialas iškėlė tokias iki tol nežinomas žvaigždes kaip Kit Harington, kuris puikiai pamažu adaptuojasi kine ir pradeda kurti gerus vaidmenis geruose filmuose. Pirmajame sezone pasirodęs laukinių karalius Jason Momoa, kuris atliko laukinio galiūno vaidmenį irgi stebina savo stotu. Apskritai kalbant, kiekvienas ryškesnis vaidmuo buvo atliktas įdomiai ir tiko pasirinktiems aktoriams. Tą įrodo ir netrukus po pirmojo sezono debiuto užgriuvę įvairūs apdovanojimai ir nominacijos.

Manau, mano sugrįžimas prie šio serialo buvo vasariškai teisingas. Kol kas atsikvėpsiu, stebėdamas serialą „Oranžinė – tai nauja juoda“, o po to grįšiu prie antrojo sezono, tikėdamasis neatsilikti ne tik nuo mados, bet ir nuo seriale kurpiamų intrigų. Ir dar – ačiū Dievui už mažą kiekį serijų skaičių sezone, nes kitaip fiziškai nebūčiau pajėgus visko sužiūrėti ir pasimėgauti! 

Jūsų Maištinga Siela