Niekaip neprisimenu, ar
esu matęs šios frančizės pirmąsias dalis, tačiau šia susidomėjau dėl
rekomendacijų, tad ir pasižiūrėjau. Filmas vadinasi „Baimės gatvė 3: 1666“
(angl. Fear Street: 1666) (2021), kuris, kaip suprantu, tęsia
apokaliptinę siaubo istoriją apie atostogaujančius jaunuolius ypatingoje
vietoje, tačiau netinkamu laiku. Šiaip senas geras ir iki mirties atsibodęs
filmo siužeto karkasas, kuris atbaido iš toli, bet šioji dalis, kaip man buvo pažadėta,
yra novatoriška ir evoliucionuojanti, lyginant su ankstesnėmis.
Ir iš tikrųjų filmas vaizduoja
maždaug Salemų raganų laikus (1666 m.), kada JAV provincijos religinėje
bendruomenėje ima dėtis keisti dalykai. Mergina pasibučiavusi su kita mergina
per jaunuomenės vakarėlį tampa atpirkimo ožiu (gal sakyti ožkomis?) ir kitą
dieną jas išskundžia pavydus jaunuolis. Dvi jaunos merginos netrukus tampa
persekiojamos visos bendruomenės, nes kažkas į šulinį įmetė šunį, kaulė suėdė
savo paršiukus, o bažnyčioje vaikams ir sau kunigas iškabino akis... Šiurpūs
viduramžiški dalykai iš tikrųjų šiame filme veikia ir, atrodo, kad vėl
žiūrėčiau anuomet matytą siaubo filmą „Kaimas“ (2004). Nors tam tikri
siužetiniai dalykai nesunkiai atspėjami, tačiau tas rimtumas visgi įtraukia iki
tol, kol vėl neatsiduriame 1994-uosiuose, kur viskas apsiverčia pagal to meto
siaubo filmo standartus.
Tiesą sakant, labai
džiaugiuosi, kad nemačiau pirmųjų dalių, nes antroji šio filmo dalies valanda
smarkiai nuvilianti. Atrakcionų centre zombiai puola jaunuolius, o šie šaudo
plastikiniais šautuvais savo krauju, kad galėtų išsigelbėti. Primena prastus
filmus, o veikėjų bendravimo maniera tuos ypač klaikius filmus, kol kai vyksta
mirtinos grumtynės (Skubis dū!), veikėjai dar spėja vienas kitam permesti kokį
nors lėkštą amerikietišką juokelį. Visumoje filmas prastokas. Nemažai žadanti
pradžia beregint prarado intrigą ir tapo siaubo komedijos absurdu, tad
paskutinį pusvalandį sužiūrėjau sukandęs dantis.
Guillermo del Torro dėl
daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano
labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada
sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo
kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius
įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų
skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio
pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų
filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus,
nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.
Istorija paremta 1946
metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus
pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga –
keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir
sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta
cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu.
Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų
troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo
vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką,
kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki
panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.
Žinoma, jeigu seksime
vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą,
aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas
žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį
vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną,
kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas
ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia
susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko
vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas
tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau
nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne
aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo
būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.
Visą savaitę viduje,
galvoje, nešiojausi šiuos Pauliaus Daukšos žodžius apie tai, kad
kiekvieno iš mūsų sprendimai lemia ir pasitarnauja viskam, nors mūsų protas to
ir nesugeba visada įvertinti. Ypač tuos sprendimus, kurie atrodo nepakeliamai
blogi, gniuždantys, atribojantys nuo pasaulio. Ir vis tiek, jie pasitarnauja
apsivalymui, santykiams, pastumia vienokia ar kitokia linkme. Sakoma, kad be
Dievo žinios nė plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta, manau, panašiai ir su ta
nedaloma esatimi, viena sąmone, kurioje priklausome mes visi.
Beje, Pauliu Daukšas turi
savo YouTube ir oficialų dvasine tema kanalą „Budinimo kanalas“, kviečius
susidomėjusius apsilankyti.
Daug gerų, legendinių,
vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę
prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors
ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš
jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių
žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas,
žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau,
viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį
kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai
Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael
Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo
pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su
broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto
tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.
Daugeliui filmas, manau,
patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius
vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas
viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo
raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą,
o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro
medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų
teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą
kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui
suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios
veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin
tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai
tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai
turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.
Tam tikrų istorinių
neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo
nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą
negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi
dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai
perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai,
tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus
gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių
romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais
dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį.
Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų
integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip
kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą
„Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“
variantą.
Visgi filmas užsibaigia
taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie
pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo
filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau
neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.
Ar galėčiau pasakyti
daugiau nei bestselerio „Homo Sapiens“ autorius Y. N. Harari? Kodėl iš
viso pasaulio mokslininkai, kaip susitarę, vakciną greitai išrado skirtingose
žemės kampeliuose ir atsirado pasaulinė vakcinacija, o politiniai manevrai ir
skirtingi pandemijos įveikimo būdai taip ir liko konkuruojančių kvailų
politinių intrigų žaisliuku? Nebekalbėsiu apie nesuderinamumus mūsų Lietuvoje,
kai buvo (ir tebėra) įvesti draudimai ir ribojimai. Su tuo nelogiškumu, manau,
susidūrėme kiekvienas. Ir tai nėra vien iš geros valios, tai, tikriausiai, kaip
ir sako citatos autorius, iš žmogaus, gavusio valdžią ir sprendimo galimybę, kvailumo,
o aš pridursiu, kad dar ir diletantiško naivumo.
Kine sukurta daug filmų apie
suaugusiojo ir vaiko draugystę bei santykius. Visada žiūrėdamas tokius filmus
galvoju, ar tokia draugystė visada buvo, yra, bus lygiavertė? Ar toks mano klausimas
apskritai teisingai užduodamas? Išeidamas iš kino salės dar kurį laiką
apmąsčiau tai, ką iš tikrųjų pamačiau žiūrėdamas Mike Mills filme „Drąsiau
drąsiau“ (angl. C‘mon C‘mon) (2021), kuriame pirmuoju smuikeliu
griežė aktorinio talento kaip visada nestokojantis aktorius J. Phoenix. Tiesą sakant,
seniai buvau matęs M. Mills filmą „Pradedantieji“ (2010), pastarasis buvo labai
mane nustebinęs gerąja to žodžio prasme, naujausias darbas taip pat.
Istorija, nufilmuota
retro (juoda-balta) spalvomis, perteikia būtent pagrindinio veikėjo Džonio,
vidutinio amžiaus ir ne itin sėkmingo vyruko, pilką ir depresyvią gyvenimo
kasdienybę. Keliaudamas po JAV įvairiausius miestus, jis kalbina vaikus,
užduodamas pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus ir po to iš įrašų
kuria savo laidas. Gyvenimas pasisuko taip, kad jis vieną vakarą paskambina
seseriai, su kuria nesikalbėjo ilgą laiką po motinos mirties. Galiausiai jis ją
aplanko ir padeda prižiūrėti devynmetį sūnų, pasižymintį lakia vaizduote ir
vaikiškomis hiper ambicijomis bei užsispyrimu. Kol sesuo tvarko savo vyro
psichiatrinius reikalus, Džonis lieka vienui vienas su sesers sūnumi, vėliau
jiedu keliauja į Niujorką ir visa tai tampa ilga kelione į savęs pažinimą ir
atsivėrimą tiek berniukui, tiek pačiam Džoniui.
Nuostabiausias filme
dalykas yra tai, kad režisierius nesistengia linksminti ar kurti kokio nors
šiuolaikiškai pamokančio herojinio epo, čia nerasite super talentingų su
kriminaliniais nusikaltimais kovojančio „Vienas namuose“ vaiko tipažo. Natūralistiniu
būdu, sakyčiau, kiek ir save pamenu, atskleista ypatingo vaiko jautrumas,
nevaržoma vaizduotė ir elgesys. Džonis savaip yra suaugęs vaikas, pamiršęs
daugelį dalykų. Galima sakyti, kad iš dalies tai filmas apie tai, kas yra
tėvystė ir kad ji neprognozuojama ir neišmokstama iš jokių vadovėlių, bet
tiksliau – tai brandos psichoterapinė istorija. Džonis kaskart apmąstydamas su
vaiku praleistą nelengvą iššūkių dieną suvokia šį bei tą apie save: kodėl jis
ilgą laiką su seseria pykosi dėl nieko, kodėl jis neturi žmonos ir tvarių
santykių, ir t. t. Šis vaikas, kitaip sakant, Džoniui padaro esminį brandos
lūžį, kuris žiūrovui perteikiamas viltingai, bet truputį melancholiškai. Gražūs
pilki didmiesčių vaizdai puikiai rezonuoja su augančių ir bręstančių veikėjų kylančiais
ir žlungančiais lūkesčiais, o jausmas toks, kad pasaulis, kuris lyg ir
pažadamas jaunam žmogui, ima ir pamažu jį nuvilia. Kodėl? Dėl to, kad tai, ką
mes planuojame, nebūtinai išsipildo.
Šiame išmintingame filme,
kur vyrauja gerai išrašyti gyvi ir organiški dialogai, nuskamba frazė apie
atsiminimus. Džonis sako vaikui, kad po daugel metų tu net neprisiminsi arba
atsiminsi mūsų pažintį tik kaip per rūką ir viskas vis vien išdils, nes mes
gyvename akimirkoje ir kaskart atmintis traukiasi, dyla... Berniukas prieštarauja,
jis atstovauja vaikiškam naivumui, kurį Džonis yra pamiršęs. Man visgi šis
filmas pirmiausia apie sau duotus pažadus, apie atmintį ir akimirkos grožį,
apie užstrigimą praeityje ir bandymą iš jos ištrūkti patiriant kažką naują.
Labai gerai subrandintas filmas visomis prasmėmis: dialogai, prasmė, nuotaika, egzistencinė-filosofinė
idėja ir, žinoma, nebanaliai perteikti santykiai, kurie nieko bendro neturi su
nusaldintais Volto Disnėjaus happy end variantais. Šiame filme nėra
nugalėtojų ir herojų, yra tik akimirkos pajautimas ir procesas, kuris žiūrovui
sukelia ne tik emocinį krūvį, bet ir leidžia pačiam įvertinti, kokia galinga
yra dabarties akimirka ir kokia galinga gali būti praeitis. Dvi skirtingos
kartos, skirtingi požiūriai, skirtingi kūnai ir patirtys – vienas vaikas, kitas
subrendęs vyras – abiem lemta prisipažinti, kad išsigąsta, gėdijasi ir trokšta
meilės lygiai tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Juslingas ir
įtaigus momentinis filmas, kuris lengvai nepasimirš.
Šį paveikslą aptikau
visai netikėtai. Nužvelgiau ir perėjau prie kitų internetinių atsitiktinumų,
tačiau teko sugrįžti atgal. Kažkuo užkabino. Atviras ekshibicionizmas, o gal
XIX amžiaus pabaigos impresionizmo atšvaitai? Gal tas perdėtas lietuviškas drovumas
(iki šiol nesuprantu, kaip reiktų deramai atskirti erotiką nuo tapomo nuogo kūno
akto?) Ar tai ne tas pats? Tyrinėti ir perteikti tomis spalvomis, pasirinkta
perspektyva savo matymo santykį su subjekto fiziniu kūnu?
Danų tapytojas, dailininkas
Laurits Regnes Tuxen (1853-1927) gali pasigirti tiek marinistiniais,
tiek aktiniais darbais, bet labiausiai tuo, kad jis tapė ir Anglijos
karališkąją šeimą. Peržiūrėjau jo darbus. Labiausiai įstrigo šis. Iš tamsos,
lyg nuo teatro užkulisių žvelgiama į apsirengusių ponų dailininkų galerą pro
tamsų išraiškingo vyro formas, tarsi jis būtų užuolaida, o kartu tapoma iš
atsitiktinai neparankios „pastatytos“ pozicijos.
