Prieš
kelerius mėnesius matytas filmas „Moteris lange“ (2021) paliko ne itin gerą
įspūdį, nors pagrindinės aktorės Amy Adams vaidyba ir buvo gera. Sakyčiau,
labai panašaus braižo yra ir dar vienas siaubo trileris „Stebėtojas“
(angl. Watcher) (2022), pasakojantis apie jauną porą, atvykusią į
Rumunijos sostinę Bukareštą. Džulija – tipinė blondinė amerikietė, o vyras
Frencis – rumunų kilmės amerikietis. Džulijai sunku naujame mieste ir bute, ji
stengiasi iš pradžių kaip uoli turistė, kuri turi laukti, kol vyras diena iš
dienos baigs darbus, pramokti rumunų kalbos. Slampinėdama su rumunų kalbos
pamokų įrašais jaučiasi vieniša, bet jai sekasi, nes filme beveik visi rumunai
kalba nuostabiai angliškai (beveik visi). Vieną naktį su vyru gatvėje pamato
policijos automobilius. Vėliau Džulija sužino, jog ten buvo rasta jauna moteris
su nupjauta galva. Toji mintis Džulijai neduoda ramybės, tad iš vienatvės
stebėdama pro didžiulį viešbučio langą kitapus gatvėje pastebi, kad ją pačią
nuolat stebi sunkiai įžiūrimas vyro siluetas...
Principas
labai paprastas. Moteris yra įsitikinusi, kad ją ne tik stebi tas keistuolis,
bet persekioja ją visur, kur ji tik eina. Galiausiai Džulija tampa dirgli ir
jautri, ji viską papasakoja vyrui, kviečiama policija, tačiau filme viskas
pateikiama taip, kaip dažniausiai perteikiama klasikiniuose tokio tipažo
filmuose: jauna durnelė svetimoje šalyje patiria atskirtį ir stresą,
vienatvę ir neturėjimą ką veikti, todėl prisigalvoja nebūtų dalykų. Svarbiausia,
jog filme viskas perteikta per lyties stereotipus, nes tiek vyras, tiek
policininkas laiko ją silpnosios lyties atstove, kuri nelabai ką čia supranta,
todėl nereikia sureikšminti jos kliedesių. Tiesą sakant, tas įsigalėjęs siaubo
trileriuose stereotipas erzina, nors nesu aršus feministas, bet, Dieve brangus,
kam amžinai kaišioti tą stereotipinį elgesio modelį, kuris tampa lėkštu trilerio
varomuoju lokomotyvu? Moters paranoją vertina vyrai ir dažniausiai nuvertina, o
žiūrovui belieka tik vėl galvoti, kokie buki visi tie vyrai, kol nepraliejamas
pirmasis kraujas.
Pagrindinė
vaidmenį sukūrė šiaip jau tokio tipažo filmuose pagarsėjusi jaunosios kartos
aktorė Maika Monroe, kuri ne kartą jau atliko bėglės nuo persekiotojo vaidmenį.
Prisiminkime novatorišką ir kiek tikrai baugų bei nuo klišių nutolusį jos
pasirodymą filme „Jie tave seka“ (2014). „Stebėtojas“ kažkodėl sulaukė
ganėtinai neblogų vertinimų, tačiau man iš esmės filmas toks drungnas, susitelkęs
į kelių veikėjų tamsias stereotipines istorijas: maniakas už lango, kaimynė striptizo
šokėja ir darbais užsivertęs vyras, kuris tik naktimis grįžta su ja pasimylėti bei
nuobodžiaujanti ir įsibaiminusi pagrindinė veikėja. Režisūrine prasme filmas
nėra pačios prasčiausios prabos, filmo kūrėjai stengiasi išlaikyti įtampą ir
retsykiais tikrai neblogai pavyksta, pavyzdžiui, scena metro traukinyje. Visgi
koja kiša klišės t. y. siauras ir atpažįstamas siužetas, neįdomūs veikėjų
pasauliai, nuspėjami trilerio vingiai.
Apie
detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer
of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė
Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo
ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“
apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.
Serialą
buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes
tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu
neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis
serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant,
kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir
laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal
neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos
atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą
serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame
šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi,
kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.
Grįžtant
prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai
amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o
tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer
(vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas,
o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra
detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais
monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su
smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės
dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos)
rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena
mergina, o kita rasta nužudyta upėje...
Serialas
neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats
galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais
įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“
(1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio
serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir
jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji,
bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.
Mer
šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine
liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas
patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie
narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu
vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer
namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai,
tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas
užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi
tyliame liūdesyje.
Iš
esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga
neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą
klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai
ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet
čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių,
siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl
kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai
pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio
pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters
ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto
veikėjo lemties šiame seriale.
Kadrai iš serialo.
Visgi
Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga
santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio
vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer
ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir
nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer
gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas,
sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą,
išlaikant šių žanrų balansą.
Kalbant
apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai
neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva
kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama
pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo
kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus,
bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks
siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas,
kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur
paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per
serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami
įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir
smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei
šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi
apie Mer asmeninį gyvenimą.
Visgi
viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu
grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės,
mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti
alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės
cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš
kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių
su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį,
nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai
yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines
problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią
kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?
Daugelis
iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems,
kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką,
manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai
2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda
su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint
tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“
prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis
aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas
sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.
Tiesą
sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių
istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su
šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija
apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis
svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė
vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į
blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos
naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio
pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam
tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą
stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia
stulbinamos galios.
Nepasakosiu
viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta
žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais
pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas
oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba
pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia
didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš
kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip
maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus
vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys
pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra
stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti,
sakyčiau, tikrai galima.
Tie,
kas mane nors kiek pažįsta, žino, kad nesu itin didelis lietuviškos muzikos
gerbėjas, tačiau nauja aptikta per klaidą daina mane gerokai nustebino. Garsios
lietuviškos atlikėjos Monique (Monika Pundžiūtė) naujausia daina „Palauksiu,
kol užmigsi“, kaip pastebėjo internetiniai komentatoriai, išsviedžia į
kosmosą. Ir ne dėl to, kad vizualusis vaizdo klipas pateiktas su planetomis, aš
turiu galvoje, patį jausmą. „Glamūriškai“ švelnus ir, atrodo, neišskirtinis
atlikimas, visgi sujaudina, sudirgina, nusviedžia į jausmų vandenyną, o gal ir
tam tikrą kosmosą.
Jau
labai seniai žinau Monique atlikimą ir jos balso tembro variacijas. Ji puiki ir
įdomi, bet šioji daina, man regis, revoliucinė, nes tekstas labai geras, kuris
puikiai, man atrodo, „limpa“ su pasirinkta instrumentuote. Daina išleista kartu
su muzikos kampanija „Warner Music Baltics“.
Pridursiu,
kad man labai patiko šis raminantis kūrinys.
Cituoju
iš dienraščio delfi.lt
„Pirmoji
naujos dainos frazė gimė dar kuriant ankstesnį singlą „Paleidžiu save“. Kiek
netikėtai sudainuota frazė per laiką virto gilia ir užaugusia daina. Iki šiol
jos klausydama girdžiu daugybę prasmių ir interpretacijų – kiekvienas
klausytojas ją išgirs vis kitaip, priklausomai nuo to, kokiame gyvenimo etape
šiuo metu yra“, – apie naują kūrinį kalba Monique.
Kaip
gyvenate jūs? Vasara jau nusirito į antrąją pusę ir mes vis labiau jaučiame,
kad reikia išnaudoti tą laiką produktyviai. Šneku kaip industrijos atstovas – produktyviai,
taip, taip.... Mąstau kaip mašina, kuriai buvo leista pailsėti, tačiau
smegenys ir mintys išliko dėl darbo formuojamos iš inercijos. Vargu, ar
beatsiras man savųjų minčių, nebent žvelgiant kreiva ciniška šypsenėle į mūsų
dirbtinę tikrovę, sudurstyta ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir žiniasklaidos
nupiešto pasaulio modelio. Palaiminti tie, kurie atsijungę nuo pasaulio naujienų
srauto.
Kol
klykėme, kad vėlyvą pavasarį braškių kainos vėl pakilo (o kada jos nekilo, tai
kasmetinis anekdotas ir žurnalistai turi savo kalendoriuje apsibrėžę kasmetinį
dienos numerį, kada eiti į turgų klausti, ankstesnį savo tekstą pakoreguotų
įrašę naujas kainas – tuštybių mugė), dosniai aukojome Ukrainai, o kai kas jau
tyliai unkštė, kad savo „išnuomotuose“ laisvuose butuose ukrainiečiai nelabai
ruošiasi susirasti darbo, tad tenka už juos mokėti iki šiol (aišku, ne visiems
ir ne visur taip nutiko, bet retas, kuris apie šį sunkumą leido garsiai
pasisakyti tame Slava, Ukraini! fone, nes po to galėjo-gali tave
suplakti su Kremliaus dulkėmis. Yra baimė sakyti kitaip ir galvoti kitaip, nes
juk tuojau būsi arba maršistas, arba putinizmo atstovams priskirtas, dar ir
sąmokslo teoretikas bei praktikas. Tinka tik vieno dydžio kurpaitės visiems ir
kitokių dydžių negalima, nes negalima nieko svarstyti ar abejoti, nes
egzistuoja viena tiesa kaip senais „gerais“ sovietiniais KGB laikais, draugai. Kalbu,
aišku, ciniškai. Bet visgi, kaip tai susieta su braškėmis ir Palangoje esančiais
šaltibarščiais už 9 eurus? Ogi tuo, kad ten nei buvau, nei ragavau, nei per
barzdą varvėjo, nei burnoj ką turėjau... Viskas „eina“ iš spaudos, kuri šoka
pasiutpolke su lengvatikiais žmonėmis.
Visą
gyvenimą maniau, kad informacija kalendoriaus lapely nemeluoja, kad viskas ir
yra, kaip sako radijas ar televizija, bet kai pats nuvažiuoji į kokią Jūros
šventę ir pamatai, kad yra kažkaip kitaip, nei buvo permesta per transliaciją,
suvoki, kad visa tavo tikrovė ir „nuomonė“, kurią susidarei per kitų filtrus, yra
niekinė, kad pasaulis yra kitoks. Kartais ne toks blogas ir prastas. Ir braškės
čia ne 5 eurai už kilogramą, o 2.50, kaip ir pernai, nors ne visur ir ne ant
kiekvieno kampo. Jeigu galima iškreipti ir eskaluoti informaciją apie braškių
kainas, kodėl negalima apie svarbesnius dalykus?
Gerai,
keičiam tema. Didžiausią šypsnį visgi šiomis dienomis sukėlė žmogaus teisių
tema, kadangi ilgą laiką jomis domėjausi. Ukraina ir jos prezidentas V. Zelenskis
paskelbė, kad Ukraina karo metu turi priimti Civilinės partnerystės įstatymą
tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams, kurie vienoje fronto linijoje
kovoja už laisvę. Kokia pas mus padėtis? Kol maršistai kudakuos savo
sąmokslo teorijos libretą, jog laisvė tuoktis visiems yra ES ir reptiloidų
sąmokslo planas, manding, Ukraina tampa didvyrė kitame fronte: ji nebediferencijuoja
santuokos privilegija. Bent jau eina link to. O prisimenate, ką sakė
Grybauskaitė savo kadencijos laiku? „Mes dar nesubrendome.“ Ką sakė Nausėda? „Reikia
atsiklausti tautos“ ir dar kai kas mestelėjo: „šis klausimas ekstremaliomis
sąlygomis nėra pats svarbiausias...“ Ukrainai karo metu tikriausiai ne pats
svarbiausias, bet karas dviprasmiškas dalykas, jis paspartina tam tikrus
mentalinius evoliucinius dalykus, galgi net visus sulygiuoja. Kai tavo degančio
namo atvyksta gesinti lesbiečių gaisrininkių brigada, kažin, ar tu jas atstūmi ir
lauki, kol atvažiuos heteroseksuali brigada. Aplinkybės keičia požiūrį, manau,
panašiai ir Ukrainoje.
Pastaruoju
metu paplito polinkis skųsti Lietuvos vasaros orais. Pastebėjote? Vieniems per
karšta, kai ateina karščiai. Kitiems per šalta, kai atvėsta. Kitiems per
šlapia, kai palyja daugiau nei valandą. O kada būna gerai? Tikriausiai visada
Lietuvoje yra akimirka, kai nors vienas žmogus yra vienaip ar kitaip tą
akimirką patenkintas, bet... Kam juos matyti? Geriau matyti ir parodyti
susikūprinusius ir besiskundžiančius žmones, nes jie juk sudirgina, jiems
pritariame ir taip viešojoje erdvėje turime negatyvų foną. Kaip visa tai
iškęsti? Kiti sakytų: tu tik tylėk, mylėk ir lauk, nes visi žinome, ką kiti turi
daryti, galvoti ir sakyti, o aš sakau... pasijuokime iš savo niurzgėjimo, gal
bus lengviau gyventi tarp braškių.
Dar
pamenu tuos laikus, kai Whitney Houston mirties paskelbimas (kaip ir anuomet
Michael Jackson) prilygo tikrai katastrofinei bombai. Abu atlikėjai su savimi
nusinešė ne tik juodaodžiams kultūrine ir politine prasme reikšmingą epochą,
bet ir visam likusiam pasauliui. Prieš kelerius metus aptariau dokumentinį
filmą apie W. Houston „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (2017) ir jis davė nemažai
žinių ir aiškumo apie vieną talentingiausių atlikėjų pasaulyje. Po metų
pasirodė kitas dokumentinis filmas „Whitney“ (angl. Whitney)
(2018), kurį režisavo Kevin Macdonald
ir, pripažinsiu iškart, kad šioji nesaldesnė versija kapstosi kur kas giliau ir
įdomiau, nei pirmasis filmas.
Negalėčiau
niekam kitam šio filmo rekomenduoti, nei Whitney Houston asmenybe ir jos muzika
besidomintiems žiūrovams. Kitiems, nežinau, ar būtų itin įdomu. Šiame
dokumentiniame filme, sudurstytame iš įvairių koncertų, intervių ir asmeninių
pačios atlikėjos artimųjų išsaugotų kadrų, vėl pateikiama nauja W. Houston
gyvenimo perspektyva. Mokykloje patyrusi patyčias, vėliau išsiųsta į mergaičių katalikišką
mokyklą, atlikėją suformavo kaip itin dvasingą ir tikinčią personą. Visgi šiame
filme jos motina šneka kur kas mažiau nei aname filme. Dažniausiai beveik visi
artimieji apie Houston atsiliepia labai šiltai, nors čia derinama ir su tamsiąja
atlikėjos gyvenimo puse.
Kas
mane nustebino? Ogi tai, kad truputį veidmainė jos motina Cissy Houston. Pastaroji
buvo užmezgusi romaną su pastoriumi, todėl ji turėjo išsiskirti su vyru, o tai
atsiliepė pačiai Whitney. Įdomiausia, kas pačioje filmo pabaigoje pabrėžiama,
kad motina taip niekada ir nesužinojo, kad pačią Whitney vaikystėje tvirkino
jos pusseserė irgi garsi atlikėja Dee Dee Warwick, o tai nulėmė ir pačios
Whitney orientacijos neapsisprendimą. Ilgą laiką būdama šlovės viršūnėje ir
netgi gyvendama santuokoje su skandalinguoju Bobby Brown, ji visus reikalus pavesdavo
savo geriausiai ir artimiausiai draugei Robyn, kuri buvo beveik atvira lesbietė.
Tarp moterų, kaip supratau, buvo ir romanas, kuriam itin prieštaravo jos
artimieji, nes Houston viešojoje erdvėje turėjo išlikti nesusitepusi.
Galiausiai įklimpusi iš nuovargio į narkotikus, kurie ją pagyvindavo, manau, o
ir filmo kūrėjai tą pabrėžia, atsivėrė tiesus pragaras į savotiškos tapatybės
ir asmenybės susiskaldymą t. y. kaltinimai iš juodaodžių, kad ji parsidavė
baltaodžių muzikai, o vėliau ir tvirkinimai, skandalai ir barniai su vyru,
kuris jai po neįtikėtinos šlovės po filmo „Asmens sargybinis“ ėmė pavyduliauti
profesine prasme, nes staiga pasijuto žmonos šešėlyje. O kur dar tėvas, kuris po
Robyn tapo atlikėjos reikalų tvarkytoju, pavogė iš jos milijonus, o po to dar
padavė į teismą, norėdamas prisiteisti 100 milijonų dolerių, sakydamas, kad
dukra jam skolingą. Tikriausiai tą lemtingą spermatozoidą, iš kurios ji
atsirado.
Paskutinė
vinis šioje istorijoje sukalama į atlikėjos karstą yra jos motinystės problematika.
Nustebau, kad jos dukra Bobby troško savo garsiosios motinos mirties, abi kartu
vartojo narkotikus, o didžiąją laiko dalį ji augo gastrolėse arba prižiūrima auklės,
praktiškai nematydama savo bendraamžių. Visgi dukters likimas labai panašus į
motinos, ją rado irgi mirusią vonioje. Ar ne likimo ironija, kad niekšelis ir
ją prie bedugnės stūmęs B. Brown, kuris sutiko šiame filme duoti interviu, pats
išnešė sveiką kailį, o žmona ir dukra numirė? Visgi filmas ne vien tik apie
Whitney Houston problemas, bet ir apie talentą, dievo dovaną, aistringą
dainavimą ir dar daug daug kitų puikių dalykų, kurie vyko iki maždaug 1992 metų.
Filmas atskleidžia vėl tą patį esminį dalyką, kuris jau daugel metų mane jaudina:
kaip žmogaus talentas paveikia to žmogaus asmeninį gyvenimą, o šlovė ir turtai
atveria neretai asmenines pragaro skyles.
P.
S. Whitney buvo rasta veidu plūduriuojanti vonioje, kai draugė nuėjo jai
nupirkti keksiukų ir grįžo po 30 minučių. Savižudybė? Tikriausiai ne.
Narkotikai? Galimas daiktas. Žmogžudystė už skolas? Į šį klausimą kol kas
atsakymo nėra, bet žmonės kalba, žmonės įtaria...
Norėdami
pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu
pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino
juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo
aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną
sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame
rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė
paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai
galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti
paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti
pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia
jaunosios šeimos problemas...
Filmas
kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi,
sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų
socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą
jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima
blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės
buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą,
o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir,
jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas
susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti
turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš
uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.
Žiūrovas
(nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir
sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar
aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš
namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis
lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų,
tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos
nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau
pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius
skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.
Vis
galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios
vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau
pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir
mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis
situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka
sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės
sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu
šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku
šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi
socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti,
pripažinkime), gniuždo žmones.
Čia
galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos
šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį,
galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug
realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma,
galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri
ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik
vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp
scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis
atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą,
prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų
filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.
