Maištinga siela

2022 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Aktualijos: abejingumas viskam, kas rodoma, arba apie iškreiptų veidrodžių tikrovės jausmą

Sveiki,

Ar dažnai Jums atrodo, kad esate sistemoje, tačiau apsimetate, kad viskas taip ir turi būti? Juk yra pripratimas, kad toji tikrovė yra būtent tokia, kokia ji yra – pripranti kaip prie narkotikų. Dažnai matau tuos žmones besisukančius kaip voverės rate savo darbuose, iš kurių jau temstant (kaip ir atėję tamsoje) spūdina namo jau pavargę, užsukdami į prekybos centrus, galvodami apie vakarienę ir apie tai, kaip vakare galbūt keliom valadom prieš miegą galės sau suteikti laimės t. y. laiko sau.

Bet ką daryti su savimi per tas kelias valandas, kurios dažniausiai sutirpsta žiūrint kokį vidutinį filmą, perbraukiant socialinių tinklų kanalais? Kaip atitrūkti nuo tų beprasmiškų žinių srauto, kuris liejasi per TV kaip „itin svarbios žinios“, o iš tikrųjų niekas nepasikeistų, jeigu ir nežinočiau, kas kur mirė, išžagino, nužudė, pražudė. Šiandien suvokiau (dar kartelį), koks esu abejingas viskam, kas rodoma ir afišuojama, nes anksčiau laiko atbukau ir dėl COVID-19, o dabar jau nebeįdomu, kas dedasi ir Ukrainoje. Tiesiog žinau, kad nieko nepakeisiu ir niekas nepasikeis, jeigu jaudinsiuosi ir seksiu tas naujienas.

Ar tai reiškia, kad gyvenu dar didesnėje sistemoje, kuris vadinasi socialinis gyvenimas, o gal kaip tik artėju į paribį? Kol nelaimė nepasibeldė į namus, sakytų kas nors, tol empatijos lemputė taupiai išsukta. Bet kodėl, dabar galvoju, būtinai nelaimė? Kodėl negali būti laimė? Pabandžiau perkratyti šios savaitės savo pokalbius, nuostatas, įsitikinimus, vertinimus, informacijos kanalus ir viską, prie ko prisiliečia protas, ir susumuoti, kiek esu įklimpęs į šį nesveiką mazutą ir to mazuto veikiamas. Didžioji to dalis yra NEGATYVAS, teršalai, bjaurastis, naujienos iš skerdyklos, intrigos, kritika ir apkalbos, pasipiktinimai, kuriais gyvenu kaip niekur nieko, nes pripratau, (ir tikriausiai jūs irgi gyvenate panašiai kasdien).

Kaip jums dar visa tai įdomu? Kaip vis dar tas pats per tą patį jaudina? O gal atbukęs tampu antžmogiu, kuriam tiesiog nebeįdomios šio pasaulio negandos? Kažkaip pasiilgau tiesiog paprasčiausių stebuklų, pvz., Jėzaus vaikščiojančio vandeniu, ar bent jau kokios nors protingos aptiktos ateivių rasės kosmose? Juk būtų kur kas linksmiau nei virusai ir karai bei elektros kainos, ekonominis ir moralinis dekadansas, įsitikinimų karai. Žinias pažiūriu gal kartą per savaitę, bet rezonuoja taip, lyg žiūrėčiau baisų realybės šou, nes nebepriima širdis to briedo, tų dirbtinių išeskaluotų nesąmonių, kurios iškraipo tikrovę. (Šiandien netyčia prajunginėdamas stabtelėjau kažkokią laidą, kurią veda Rūta Mikelkevičiūtė, ten viena moteris skandalistui Smoriginui staugia, kad gimdė 42 dviejų, o svetimas vyras jai įrodinėja savas tiesas apie normatyvus), galvoju, kad pasaulis išprotėjo, jog pasakoja tas nesąmonės, juk tai absurdų absurdai, kad kažkas kažką turi įrodinėti ir dirgintis. Televizija tuštybių mugė, absoliučiai. Taip, tikėjimas pasaulio, kurio grimasas piešia kiti, nebeveikia, neveikia statistika, neveikia vaizdai, neveikia, neveikia, neveikia... Veikia tik asmeninė patirtis ir kontaktas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6