Miley Cyrus "Endless Summer Vacation", Christina Aguilera "Bionic", Madonna "True Blue"

Šiandien pas mane sukasi šie vinilai.

Jūsų Maištinga Siela

Kino pavasaris 2023 reklamos idėja: Kai šaukia kinas – tu eini

 

Laba diena,

Štai tokiu plakatu pasipuošė miestai ir didmiesčio stotelės, reklamuodamos 2023 „Kino pavasario“ sezoną. Naujas šių metų šūkis: „Kai šaukia kinas – tu eini!“. Netikėtas, spalvingas ir šmaikštus šių metų devizas.

Jūsų Maištinga Siela

Nijolė Gabija Wolmer: Didysis astrologinis mėnulio kalendorius 2023, Švytintis pasaulis, Pupsų kronikos

 Sveiki,

Garsi šalies astrologė ir dvasinių seminarų vedlė Nijolė Gabija Wolmer, anksčiau žinoma iš legendinės radijo stoties „Lietus“ laidos vedėja „Taip danguje, taip ir žemėje“ neseniai debiutavo kaip rašytoja, pristačiusi romaną „Švytintis pasaulis (I dalis), kuris neseniai sulaukė pakartotino tiražo. Jau nebe vieną dešimtmetį leidžianti „Didysis astrologinis mėnulio kalendorius“ seriją, Wolmer nustebino išleidusi ir knygą vaikams „Pupsų kronikos I. Daugiapasaulės sakmė“. Tikiuosi vieną dieną atrasti laiko perskaityti bent vieną jos knygą. Matyt, pandeminis laikotarpis išties rašytojai buvo produktyvus ir visiškai kitoks.

Jūsų Maištinga Siela

Enso ratas (Zen apskritimas): kaip išlaikyti sąmoningumą ir pasirinkti geriausius sprendimus?

 Sveiki,

Antrąją peršalimo ligos dieną pagalvojau, kad šioji diena yra dovana. Pastaraisiais metais retai tą pajaučiu, bet nuolat (pa)galvoju, tačiau tikrovės nepakeisi, jeigu neįdėsi į galvojimą jausmo, kuris vestų ir prie veiksmo, o veiksmas prie pokyčio. Mintis nesimanifestuoja dėl automatizmo, todėl galvoju, kiek vargo Rytų krašto tikintiesiems praktikantams, kurie po žirnį sukiodami tarp pirštų maldos karoliukus kalba savo mantas. Pavyzdžiui: „Viskas yra ir bus gerai“. Kas per teiginys, jeigu sakydami jį nieko nejaučiame? Kad ir tūkstančius kartų per savaitę? Kol žodis, nesutampa su mintimi, kol mintis neįskelia emocinės kibirkšties, kol emocija neužplūsta kūno ir nepakeičia mūsų ląstelėse esančių atomų transformacijai...

Šiandien po sporto (oho, kiek laiko nesportavau, apleidau savo kūną dėl kasdienės rutinos, dėl psichinio išsekimo ir nepasitenkinimo, jog nebeturiu tam laiko, jog atlieko mechaninius ir jokių pokyčių neduodančius darbus ir t. t. – įsitikinimų kalnų kalnai!), visgi po sporto ir vonios procedūrų pasidariau kavos puodelį ir žiūrėjau į apniukusį pavasarį (juk neseniai šviesa pergalėjo tamsą, jau po pavasarinio lygiadienio, vadinasi, šviesos vis daugiau ir daugiau – savotiški pagoniški Naujieji metai!). Gerdamas kavą ir žiūrėdamas į kiemą, kur pro langą matosi pravoslaviškos cerkvės auksiniai svogūnbokščiai, prisiminiau vadinamąjį japonišką zen ratą, kuriuo dabar iliustruoju šį įrašą. Ratas, kurį apsukau, vieta ir įsitikinimai, nuo kurių bėgau, vėl mane lyg gravitacinė jėga grąžino prie kūrybos ir savęs rūpinimosi. Kaip noriu, jog tai nebūtų vien tik peršalimo padarinys, o iš tikrųjų kasdienė savirūpybos ir savigydos praktika.

Zen ratas arba enso ratas yra tam tikra praktika ir filosofija. Cituoju: „Zen filosofijoje enso ženklas reiškia vienu ar dviem potėpiais pieštą ratą, išreiškiantį momentą, kuomet protas atsitraukia ir leidžia kūnui bei dvasiai kurti. ​Tikima, jog tik tas, kuris yra protiškai bei dvasiškai vientisas, gali nupiešti tikrą enso. Enso simbolizuoja švytėjimą, jėgą, eleganciją, visatą ir mu (tuštumą).“

Vienu metu gerdamas kavą ant stalo pamačiau vakar keptą vištieną. Vėl pažvelgiau pro langą ir bandžiau įsivaizduoti tai, nuo ko paprastai vakarietiškas protas bėga. Įsivaizduoti visus gyvus sutvėrimus už lango, kuriuos esu suvalgęs arba ragavęs, kai jie dar buvo gyvi (ar jie tilptų į Nojaus laivą, ar nusidriektų toliau, nei dabar matoma cerkvė?). Sakoma, kad maistas yra informacija ir, jeigu tu įsileidi į save paskersto gyvulio informaciją, pasidaliji su juo savo likimu ir priimi jo likimą (panašiai, kai žmogus perpila kitam žmogui kraują, arba paaukoja organą). Tai susaisto. Staiga ir vėl pajutau, jog esame žmonės gyvenantys iš kitų mirties. Ir keista, ar to suvokimo pakanka padaryti sprendimui rinktis kitą racioną? Mes ryjame vieni kitus šios Žemės oro dujų akvariume ir visa tai iliustruojame moraliniais pančiais bei mokslu.

Ko reikia, kad žmogus nuspręstų būti tiesiog laimingas be išorinių sąlygų? Vėl prisiminiau zen ratą, kuris lyg imunitetas apibrėžia esantį subjektą apskritimo viduje nuo pagundų būti irzliam, nesąmoningam, paskendusiam savigailos pelkėje. Prisiminiau savo naujametinį sveikinimą ir pastangas būti laimingam per pasirinkimus, pagrįstus švariu protu ir valia, atsisakant toksiškų variantų. Kaip išlaikyti tą tvirtą stuburą stovint zen rato viduje, kai smegenys, protas ir emocijos šitiek laiko buvo pripratusios prie prastos nuotaikos narkotikų? Kaip atjunkyti smegenis nuo to, į ką paprastai drugiai skrenda ir sudega?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čiongčingo ekspresas" / "Chung Hing sam lam" / "Chungking Express"

 Sveiki,

Po „Didysis meistras“ (2013) pastatymo nieko naujo nebegirdėjau iš kinų kilmės Honkongo režisieriaus Kar-Wai Wong, kuris man labai seniai patinka. Po tokių filmų kaip „Mano vaivorų naktys“ (2007) ar geriausiai įvertintu „Meilės laukimas“ (2000) žymus režisierius, atrodo, kurį laiką atsitraukęs nuo didžiojo kino, tad vedamas poetizuoto azijietiško kino ilgesio, kokį specifinį jausmą sukeldavo tik šis režisierius, pasiryžau žvilgtelėti į jo darbų retrospektyvą. Vienas ankstyvojo periodo Kar-Wai Wongo darbų, su kuriuo jis buvo pripažintas tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo ekspresyvus, žiaurus, romantiškas filmas „Čiongčingo ekspresas“ (honkn. Chung Hing sam lam) (1994).

Taip jau yra su šio režisieriaus filmais, po kurio laiko sudėtinga atgaminti įprastinius pasakojimo siužeto vingius, tačiau paliktą jausmą galima atgaminti iškart, kad ir šįkart, kai vos tik šis filmas prasidėjo. Tai dvi istorijos-novelės, pereinančios nuo vienos istorijos prie kitos klaidžiuose ir tirštuose Azijos didmiesčio labirintuose. Pirmoji meilės istorija pasakoja apie narkotikų dailiąją prekeivę, kuri nieko nebijanti sugeba užverbuoti indų imigrantus ir paversti juos mulais, tačiau ją įsižiūri bare infantilus policininkas, kuris turi valgymo sutrikimų, nes jį po 5 metų draugystės paliko mergina. Šiai istorijai skirta viso labo pusvalandis, nes užkandinėje istoriją romantiniu stiliumi tęsia jau kitas policininkas, kuris turi aistringą romaną su stiuardese, tačiau jį nusižiūri infantili berniokiška svajoklė užkandinės darbuotoja. Galiausiai ji gauna jo buto raktus ir paslapčia lankosi jo namuose, tvarko, prižiūri apleista akvariumą...

Ir atrodo, daugiau niekas nevyksta. Toji meilės istorija labai sąlygota, nes perteikta kaip didmiesčio darbuotojų ir nusikaltėlių poezija. Nežinau kiek, bet daugybę kartų filme suskamba amerikiečių grupės The Mamas & The Papas  hitas California Dreamin'. Apskritai šis filmas kaip ir kiti kūrėjo kūriniai yra iliustratyviai ir hipnotizuojančiai sujungiantys Azijos kultūrą su vakarietiška muzika, todėl kartais filmai primena Harukio Murakamio tam tikrą literatūrinį magiško realizmo prieskonį. Visgi „Čiongčingo ekspresas“ yra orientuotas į žiūrovo jausmus. Pirmojoje istorija hipnotizuojantys kriminaliniai neoninių naktinių šviesų perteikta istorija, atrodo, agresyvoka, tačiau ji pamažu pereina į lėtesnio temo romantinę istoriją, pastaroji man skonio atžvilgiu patiko labiau, netgi priminė Wongo „Meilės laukimą“ ir „Amžinai kartu“ (1997). Režisierius išgauna filmo tekstūra tik jam būdingą unikalų fragmentuotą kalbėjimo būdą su muzikiniais intarpais ir liūdno šmaikštumo dialogais, kuriuose veriasi žaismingas, kartais naiviai apsimestinis veikėjų bendravimas, peraugantis į lengvą meilės apsėdimą.

Rekomenduoju „Čiongčingo ekspresą“ visiems šio režisieriaus gerbėjams ir išskirtiniam lėto, poetizuoto, juslinio, bet nebanalaus pasakojimo be įprastinių holivudinių šablonų ieškotojams. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po saulės" / "Aftersun"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet Kino pavasario festivalyje atidarymo filmu tapo jaunos škotų režisierės Charlotte Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“ (angl. Aftersun) (2022), kuriame viso labo pagrindinius vaidmenis atlieka du aktoriais: tėvą Kalumą vaidina Paul Mescal, o Sofi, vienuolikmetę dukrą, Frankie Corio. Istorija pasakoja apie tėvo ir sūnaus atostogas Turkijoje, likus nedaug dienų iki dukters vasaros atostogų pabaigos ir grįžimo į mokyklą.

Istorijoje ne kažin kiek veiksmo. Viso labo tėvo ir dukters tinginiavimas prie baseino, bandymas susidraugauti su kitais turistais, žaidimai ant žaislinio motorolerio, vienas tėvo staigus nusigėrimas, nardymas ir daug filmavimo nešiojamąja kamera. Filmas sudurstytas iš fiktyvių dokumentinių kadrų ir pagavių režisierės štrichų.

Visais atžvilgiais filmas atrodo tingus kurortinis eksperimentas su atsitiktiniu montažu, tačiau po filmo pabaigos kaip įprastai salėje nepakilome, likome tarsi įkalinti kėdėse tos sunkiai nusakomos transo būsenos. Tai daugiau nei filmas, tai filmas patyrimas, kurį reikia žiūrėti dideliame ekrane. Šitokia sutelkta jautria ir juslinga tekstūra ir natūra kalbėti apie depresijoje kenčiantį kažkada gal per anksti tapusį tėvą, kuris nusivylė gyvenimu ir vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas yra būti šalia dukros ir tramdyti savigailą meditacijomis ir tai-či energijos sutelkimo pratimais. Šalia Kalumo vaizduojama dukra Sofi, kuri būtent šią vasarą tyrinėdama savo aplinką pajunta, jog nebėra maža mergaitė ir su ja vyksta esminiai pokyčiai. Tyrinėdama kur kas vyresnius jaunuolius, matydama jų seksualumą, lėbavimus pati ryžtingai seka jų pėdomis ir pirmąkart šią vasarą pasibučiuoja su berniuku...

Režisierė kaip tikra juslinga meistrė atranda ištisą nestandartinę filmo vaizdinių tekstūrą ir koloritą. Ar Kalumas būtų padėjęs galvą ant turkiško kilimo ir klajotų mintimis po savo problemas ir liūdesį, ar suknele tyčia apsirengusią dukrelę, kuri bando imituoti vyresnes mergaites. Visi tie vaizdiniai tik iš pirmo žvilgsnio provokuojami beveik kaip Nabokovo „Lolitoje“, ir atrodo, kad režisierė, kuri ir parašė scenarijų šiam filmui, tuoj prieis kriminalinio nusikaltimo, neatšaukiamos traumuojančios vasaros padarinius, tačiau vos tik priartėjusi prie šios periferinės ribos, ji ima ir lengvai kaip potvynis atsiraukia nuo pasakojimo vingio klišių ir sukuria nepaaiškinamą magiją, jog toks filmas kur kas tikresnis, nei tie visi šokiruojantys apie mergaičių brendimo požymius ir padarytus nusikaltimus. Lengvumas plūduriuoja visoje kurortinėje aplinkoje, tačiau per nekaltas užuominas režisierė visada byloja esantį klastingą pavojų, kuris puikiai koreliuoja su tėvo atsakomybe už dukros pasirengimą kitam gyvenimo etapui, kurį kažkada ir pats sudėtingais keliais patyrė.

Man sunku apsakyti šios istorijos visumą, nes vaizdiniai plaukia švelniai graudindami, koks gražus ir koks besąlygiškai trapus šis pasaulis ir dažniausiai savęs klausi: juk ir tu tai patyrei, tik kaip tu visa tai išgyvenai nė nepastebėdamas gyvenimo tėkmėje? Manau, ypač filmą jautriai patirs vaikų ir paauglių tėvai. Šokiruoja ir intriguoja be jokių šokiravimo triukų. Retas reiškinys.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.7

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sutartis" / "El pacto"

 Sveiki,

Buvau pasiilgęs ispanų mistinių trilerių, tad vedamas senos meilės ispanų aktorei Belen Rueda, kuri yra šio žanro tikra ispanų trilerių pažiba, nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą filmą „Sutartis“ (ispan. El pacto) (2018), kuris pasakoja apie vidutinio amžiaus motiną Moniką, kuri kontroliuoja savo dukters Klaros gyvenimą. Išsiskyrusi su alkoholiku vyru dėl jo problemų, ji galiausiai atsiduria keistomis aplinkybėmis pas „Baltojo voro“ šamaną, kuris jai sugirdo serumą, po kurio ji sutvirtina sutartį, jog už savo dukters gyvybę reikės nužudyti ką nors kitą...

Filmas niūrus ir pilnas mistinių elementų, panašu, jog „Sutarties“ režisierius remiasi Holivudo mokykla ir istoriją su gera idėja konstruoja tarsi iš chrestomatinio vadovėlio. Iš vienos pusės istorija apie baltąjį vorą ir mirčių ciklą intriguoja, jas iliustruoja siurrealistiniai vaizdiniai, pvz., smėlio laikrodis, kuris fiksuoja tau likusį laiką iki sutarties įtvirtinimo, tačiau tuo pačiu vėl žaidžiama atsibodusiomis motinos žiauriais instinktais perteiktu siaubu dėl vaikų padaryti viską. Kaip visada šis siaubas virsta motinos bebaimiškumu ir galingu, nors kine jau atsibodusiu, siaubą keliančiu motyvu. Labai panašiai šįkart ir Monika, kuri ir sielą tikriausiai dėl dukters parduotų, nors iš dukters sulaukia dėl kontrolės vien tik pagiežos. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Filmas lyg ir nėra prastas, siužetas ir siaubo deriniai išlaiko kone detektyvinę intrigą, tik po filmo lieka toks prėskas skonis, jog filmas galėjo būti žymiai geresnis, jeigu būtų daugiau siužetinio mundfuck‘o, mažiau šablonų ir pretenzingo noro viską hiperbolizuotai motyvuoti tais atsibodusiais tėvų pasiaukojimais dėl savo vaikų leitmotyvais. Sakyčiau, kol žiūri, dalyvauji istorijoje, ir ji nėra nuobodi, tačiau visumoje filmas labai vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela