Filmas: "Klyksmas 6" /"Scream VI"

 

Sveiki,

Nesu didelis serijos „Klyksmas“ gerbėjas, matyt, man per ilgai kuriama ši nuo pat 1996 metų prasidėjusi frančizė, visgi nutariau pasižiūrėti naujausią dalį „Klyksmas 6“ (angl. Scream VI) (2023), kurioje pasirodo aktoriai, kai dar nebuvo gimę pasirodant pirmajai daliai. Neblogai tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinta „Klyksmo“ dalis toliau tęsia tais pačiais triukais siaubo invaziją kino salėse: netikėtai sučirškia telefonas ir pranešama, jog tu netrukus mirsi, bet dar prieš tai tavęs paklausia tavo mėgstamiausio siaubo filmo, pažaidžia makabriškų slėpynių.

Vyrukas su Giltinės gobtuvu ir balto vaiduokliško veido kauke tapo tikra klasika ir atpažįstamu visame pasaulyje prekiniu ženklu, tad filmo kūrėjai ir toliau naudoja, kas jau sukurta dešimtajame dešimtmetyje. Nesu tikras, ar teko matyti penktąją dalį, tačiau šioje serijoje tęsiama lotynų amerikietės, kuri subadė savo užpuoliką, istorija. Vyresnioji sesuo Sem bando visomis išgalėmis gyventi teisingą gyvenimą, todėl saugo jaunėlę Geilę. Abi jos savo tėvo, buvusio po gobtuvu, žudiko atžalos, tačiau, atrodo, nieko bendro neturi su tėvo nusikaltimais, tačiau tėvo padarytos skriaudos ir poveikis masinei kultūrai pritraukia visokio plauko keršytojus ir bepročius, kurie trokšta prisiliesti prie savo autoriteto, kabinėdamiesi prie jo dukterų.

Žodžiu, filmą sudaro būrelis Sem ir Geilės draugų, kurie persekiojami kaukėtų nusikaltėlių bando pabėgti, tačiau vis nesėkmingai. Tiesa, nors siužetą bandoma „paturbinti“, suveliant į pasikartojančių pavojų scenas ir keliant vis naujas galimo galvosūkio sprendimus, tačiau nesunku įspėti iš kelių sykių, kas tikrasis nusikaltėlis, todėl šiek tiek filmas dėl savo detektyvo nuvilia. Nepasakyčiau, kad sudėtingai ar kaip nors išmoningai kuriamas ir seserų santykis, priešingai – šabloniškai, jaunėlė nori gyventi sau, vyresnioji maniakiškai stengiasi apsaugoti, nes nemoka kurti savo gyvenimo. Tai išties šiek tiek filme erzina, nes situacijos, motyvai, santykių konfliktai nesunkiai atpažįstami pagal šablonus, tad didžiausia, ko begalima tikėtis – tai nors kiek įdomesnio siaubelio, kuris vėl šiek tiek plokščias, šiek tiek kampuotas, vietomis juokingas. Nepamenu, kada žiūrėjau paskutinįkart ne parodiją, kad būtų tiek kartų badyta peiliu į veikėjus ir visi išliktų gyvi, arba kad tiek kartų būtų šautą ir badytą į užpuoliką nesėkmingai, kad net beveik tampa be parodijos parodija.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis įtraukia, išlaiko vietomis įtampą, tačiau verčiau jo niekaip neanalizuoti, nes po to aptiksite visus tuos įprastinius erzinančius šablonus. Vienam vakarui prie traškučių ir vyno, manau, filmas nepretenzingai susižiūrės.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano dukrai Samai" / "For Sama"

 

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos tikriausiai būtina pamatyti, kad ir kokie jie iš toli atrodytų politiniai. Pamenate Lukašenkos atgręžtus ir į Lietuvą nukreiptus Sirijos pabėgėlius? O 2016 metų Sirijos pabėgėlių krizę Europoje? Visi daugiau ar mažiau į tą opią problemą žiūrėjome įtariai. Žinoma, kad sudėtinga į savo kultūrą ir šalį įsileisti kitataučius su savo kultūriniais niuansais. Ne išimtis ir ukrainiečiai, užtvindę miesto gatves ir viešąją transportą, atrodo, ir kalba per garsiai, ir pernelyg svečioj šaly reiškia pasipiktinimus politiniais sprendimais, atrodo, kad jiems vis negerai ir negerai. Atrodo, jog ir pats imi visam tam pasipiktinimui pritarti, tačiau pasižiūri tokį dokumentinį biografinį filmą kaip „Mano dukrai Samai“ (angl. For Sama) (2019), kurį karo metais mažomis atkarpomis nufilmavo ir vėliau suprojektavo sirų moteris Waad Al-Kateab ir nejučia suvoki, kad viskas kur kas sudėtingiau.

Šiame filme išsamiai, tiesiai iš karo zonos suprojektuoti kadrai išties šokiruojantys. Waada karo metais pagimdė mergaitę Samą, o josios vyras, su kuriuo ji, tiesa, irgi karo apsuptyje sudarė santuoką, iš tikrųjų siekia, kad kasdien bombarduojame mieste būtų išgelbėta kuo daugiau gyvybių. Kadrai iš ligoninės pritrenkia, pavyzdžiui, kaip gelbėjamas ką tik gimęs kūdikis (nebūčiau pagalvojęs, kad XXI amžiuje vis dar kūdikiai gaivinami tokiais brutaliais metodais). Šalia gimdyvių, už sienos, lavonų krūvos... Mirtis ir gyvenimas greta tiesiogine to žodžio prasme viename kadre. Visgi apie metus trunkantis sudurstytas moters reportažas, kuriame atskleidžiami visiškai kitokie Sirijos žmonių veidai. Išsilavinę, kalbantys angliškai, turintys medicininį išsilavinimą. Kontekste rodomi ir reti kadrai iki revoliucijos, kada laisvieji Sirijos gyventojai tikėjo, jog jie išsivadavo iš savo „prezidento“, bet viskas baigėsi tuo, kad diktatorius puolė su kariuomene Alepo kvartalo gyventojus ir tūkstančiams teko arba pasilikti ir pamažu žūti, arba bėgti į užsienį.

Nevienadieniai kadrai ir vaizdai jaudina ir sukrečia, kokie Sirijos žmonės yra jautrūs ir mylintys (bent jau šie sirai). Atrodo, kas tas persimonas? Filme jis kaip stebuklas, karo derliaus išlaikytas persimonas atneša vietos gyventojams daugiau laimės nei bet kas kitas. Prisiminiau, kokiomis laimės sampratomis mes gyvename, ir kartais graudu, kad susireikšminame tiek, kad net pražydusių šio pavasario slyvų nepamatome ir juokiamės iš žmonių, kurie fotografuojasi po žydinčiomis sakuromis. Ir tegu fotografuojasi, nes tai ir yra tas trumpalaikis džiaugsmas, akimirka ir suvokimas, kad gyveni tarp grožio. Iš tikrųjų „Mano dukrai Samai“ filmas aprėpia ir išskleidžia tą svaiginančio gyvenimo grožio vertę, leidžia permąstyti, kaip mes patys savo vakarietiškoje gausoje projektuojame tarpusavio ryšius ir dažnai būname ne tokie laimingi, kokie galėtume būti. Nenoriu sakyti, kad karas verčia geriau perorganizuoti savo laimę ir vertybių sistemas (nors taip, verčia), tačiau šis filmas akivaizdžiai drioksteli kaip kosminis emocijų krioklys, paveikia žiūrovą, o personažės motinos instinktas, noras, kad ateities kartos Alepe sodintų vaismedžius ir gyvuotų tauta, leidžia tapatintis ir bent 10 minučių po filmo jaustis keistai laimingam.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela  

Aktualijos: žurnalistai, patraukite iš viešojo gyvenimo Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio nelaimes!

 

Gerą dieną, skaitytojai,

Besilaikydamas dietos nuo absurdiškų gyvenimo skandalų Lietuvos žiniasklaidos padangėse, visgi nutariau užsukti į skandalų šaldytuvą ir pasmaguriauti. Iškrovų dienos baigėsi.

Visgi nepamenu, kad taip tąsytų nuo Drąsiaus Kedžio, Neringos Venckienės ir Stankūnaitės laikų šitokias pievas. Kas kvailiau, kas durniau, kas išvis idiotiškiau... Atrodo, kad žiniasklaidos forumuose jau yra atskiras etatas žurnaliūgoms (nes žurnalistais nepavadinsi), kurie sėdi nuo ryto iki vakaro užkaitusiais telefonais ir socialinėmis medijomis ir už atitinkamą kiekį perskaitymų, pasišlykštėjimų, pasipiktinimų, apstulbimų gautų papildomus priedus. Žurnalistika tikra prostitutė, labai gaila, kad net didžiausi dienraščiai nuėjo paleistuvės pasturgaliu ir pigiai žarsto, kas kokią antį paleido, ką pasakė arba nepasakė, kas galėjo būti pasakyta... Pakalbinti jau aiškeriagiai ir psichologai, psichoanalitikai ir psichoterapeutai, influenceriai ir praeiviai dėl vienos šeimos nelaimės.

Kad influenceriai meluoja, atrodo, visi žino, net jau penktokai. Kad šypsotis kameroms ir atlaikyti žiniasklaidos piranijas reikia, irgi atrodo, žino, tačiau vis dar žiniasklaida yra gera ne tik prostitutė, bet ir akrobatė, kuri sugeba nustebinti įvairiais triukais. Nesu tas, kuris gaili šios viešos poros, iš tikrųjų jie kalti, bet iš kitos jie yra ir žiniasklaidos barškučiai skaitytojams. Tikriausiai nuo Agnės Jagelavičiūtės mirties praėjusių metų pabaigoje neregėjome tokios piranijos puotos. Šiaip socialiniuose tinkluose, naiviai maniausi, generuojamos naujienos pagal temas, kuriomis jau domėjaisi anksčiau. Nė karto neguglinau (išskyrus darydamas šį įrašą, nes reikėjo fotografijos), tačiau tokio, atsiprašau, kišimo apie šios šeimos santykius nesu sulaukęs per visą gyvenimą (po naujieną 1-3 valandų ritmu). Pradėjau mąstyti apie tuos, kurie pasitraukia dėl sveikatos ir brangaus laiko sau ir kitiems iš socialinių tinklų ir žinių portalų, nes nieko daugiau nevyksta: karas Ukrainoje, kuris, žinoma, yra svarbus ir nuo šiol V. Siegel ir L. Suodaičio teismų maratonas.

Kai pasivaikštai kreivų veidrodžių karalystėje, užkandžiauji net neatidaręs šaldytuvo, vis tiek pasijauti, jog esi tos tikrovės dalis, nes ji egzistuoja visur: darbe, Bažnyčioje, rūsyje, lovoje... Visi žino Siegel ir Suodaitį. Galiu tik įsivaizduoti, kaip visa tai atlieps šių asmenų psichikai.

Neduok dieve, būti žinomu asmeniu... Žurnalistai, dabar maigote tekstą apie purvą ir tariamą tiesą, o rytoj jau matuositės kostiumą šermenims ir tai bus Jūsų produkto rezultatas.

P. S. O gal ne žurnalistai čia kalti, ką? O gal koks dirbtinis intelektas kala mums serialą, o iš tikrųjų tiedu net neegzistuoja, o gal jau visai mirę ir mums kaip Rebekos Unos paauglių romane „Atjunk“ projektuojami tik praeities įvykiai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drambliažmogis" / "The Elephant Man"

 Sveiki,

Tikra istorija paremta David Lyncho sukurta kino juosta „Drambliažmogis“ (angl. The Elephant Man) (1980) jau yra tapusi kino klasika. Tiesa, apie deformuotus žmones, išstumtus iš visuomenės akiračio į cirko ar visiškų valkatų soc. periferiją, yra ne vienas. Pirmiausia į galvą šauna filmą su dainininke Cher „Kaukė“ (1985), kai kurie serialai, kurie vaizduoja cirko artistus arba visiškus freak žmones. Vienas švelniausių pastarojo adaptacijų yra panašią diagnozę turintis berniukas, apie kurį susuktas filmas „Stebuklas“ (2017) su Julia Roberts, pastarasis jau kalba apie šių žmonių sudėtingą integravimąsi į normalią visuomenę.

Visgi D. Lynch remiasi senesne biografine istorija (XIX a. pab. – XX a. pradž.), tad filmas kartu ir šiek tiek kostiuminis, tačiau kalba apie cirke pristatomą neapsakomo baisumo monstrą Džoną Meriką, kuris paprastai net neparodomas, nes pernelyg šlykštus ir drąsiausiems iš drąsiausių yra pristatomas kaip dramblio ir žmonių hibridas. Galiausiai tariamu monstru susidomi vienos klinikos medikas Frederikas, kuris ima rūpintis Meriku, kol galiausiai klinikos savininkams įrodo, kad monstras ne tik ne silpnaprotis, bet ir turi jaurų emocinį intelektą ir geba ištisai cituoti Šekspyro tekstus. Kol visuomenėje Džekas pristatomas kaip sensacija ir su juo nori susitikti garsiausios ir gražiausios miesto moterys, naktimis jį lanko piktavalis sargas ir atveda lėbautojus girtuoklius, kurie tyčiojasi iš dramblį primenančių deformacijų.

Filme iš esmės brėžiama provokatyvūs dvigubi standartai. Iš vienos pusės drambliažmogiui cirke suteikiamos itin prastos sąlygos, veikėjo patologija tampa pramoga už grašius, tačiau patekęs į aristokratų pasaulį drambliažogis tampa tik dar viena parodomąja beždžionėle, su kuria stengiasi susipažinti aplinkiniai. Kur yra toji riba tarp tariamo žmogiškumo ir slepiamo pasibaisėjimo? Drambliažmogis jautriai atskleidžia anglų kultūros dvilypumą ir normatyviojo pasaulio agresiją, kuris ir šiandien, ypač Lietuvoje, kur vyrauja seno sovietizmo įdiegti įsitikinimai, kad normalumas yra geriausias bilietas į laimę, paaukojant savo unikalumą ir išskirtinumą. Nors mūsų visuomenė sparčiai progresuoja ir jame jau gali funkcionuoti individas su savo „keistenybėmis“, tačiau dar daug tokių žmonių lieka socialinėse periferijose. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir kaip biografinę istoriją ir kaip metaforą.

Filme pasirodo tokios žvaigždės kaip Anthony Hopkins ir monstrą suvaidinęs John Hurt, kurie šiame filme žiūrisi įtikinamai, ypač Hopkinsas. Visgi žiūrėdamas filmą atgaminau, jog gilioje vaikystėje būsiu matęs šią juostą, ir neįtikėtina, kad kai kurie kadrai taip ryškiai iškilo, jog nustėrau, jog beveik negirdėtas filmas rezonavo su tuo siaubu, kurį patyriau žiūrėdamas „Drambliažmogį“, kai buvau vaikas. Visgi didžiausias siaubas ne drambliažmogio išvaizda, bet tai, ką normatyvi visuomenė padaro su tais, kurie neatitinka standartų (reikėjo ištiso Šekspyro, kad tave imtų laikyti žmogumi!). Geras, išlaikytas filmas, kuriam iki šiol netrūksta dvasios. Įdomu, kad cirko berniuko-pasiuntinuko vaidmenį atliko Dalios Ibelhauptaitės vyras Dexter Fletcher – mirk, bet niekaip nebūčiau atpažinęs.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gyventi" / "Gyvenimas" / "Living"

 Sveiki,

Neslėpsiu, kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living) (2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“ primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia. Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo, dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...

Visgi kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“ ir, galiu pasakyti, kad jis gerai  perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.

Visgi, nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų, naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos. Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.

Visgi likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!), o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai, prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu, nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais siužetiniais vingiais.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Kas yra Pasaulio medis? Pasaulio medžio reikšmė (mitas, mitologija, pasaulio samprata, mitinis mąstymas)

 

Sveiki,

Daug ką galima paaiškinti, arba nusipiešti turint galvoje Pasaulio medžio vaizdinį. Apie Pasaulio medžio reikšmė žmonių kultūroje nagrinėjama ir 9 klasėje:

„Sukurtas pasaulis mitinėje vaizduotėje siejamas su centru – dangų, žemė ir požemį jungiančia ašimi. Norberto Vėliaus straipsnyje „Sistemos metmenys. Pasaulio medis“ teigiama: „Tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai. Šitaip vertikaliai padalijus visatą aiškiai išskiriami priešpriešos „žemai – aukštai“ poliai ir centras (ant žemės po medžiu), kuriame vyksta ritualas.“ Kiekviena tauta kuria ir tobulina savąjį pasaulio modelį. Struktūrizavęs erdvę ir laiką, jų dalis paskirstęs atskirų dievybių globai žmogus jaučiasi saugus, o tai būtina norint būti produktyviam bendruomenėje.“

Pateikiu iliustracijų, susijusių su Pasaulio medžio vaizdavimu.

Jūsų Maištinga Siela