Maištinga siela

2023 m. spalio 2 d., pirmadienis

Filmas: "Mergina rūke" / "La ragazza nella nebbia" / "The Girl in the Fog"

Sveiki,

Šiais metais kažkas pasidarė su italų kinu, jų juostos plaukia pas mane viena po kitos tiek, kiek, atrodo, per dešimtmetį nebuvau matęs. Dar vienas, kiek senesnis filmas – italų rašytojo Donato Carrisi „Mergina rūke“ (ital. La ragazza nella nebbia) (2017). Įdomu, jog rašytojas pats ir ekranizavo savo romaną, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą (Sofoklis, 2018).

Kaip aš pasiilgau detektyvų! Tokių grynuolių, sutelktų į galvosūkį, į įvairias hipotezes ir spėliones verčiančių kelti pasakojimų. Manau, artimiausiu metu pasidairysiu dar keletą detektyvų. Na, o šioji istorija mus nukelia į Alpių priekalnes, mažą religingą miestelį, kuriame dingsta jauna mokyklinio amžiaus mergina. Šią bylą imasi tirti garsus šalyje detektyvas Vogelis. Pastarajam nė motais nekalti žmonės, jam svarbiausia yra žinomumas ir kad byla viešojoje erdvėje būtų išspręsta. Kovodamas su slapukaujančia žurnaliste bei vietos psichologu, jis suranda atpirkimo ožį – vietos mokytoją, kuris galimai pagrobė merginą ir ją nužudė, tačiau mokytojas ne iš kelmo spirtas, jis ryžtingai nusprendė ginti savo interesus ir neigia nusikaltęs...

Detektyvo struktūra tik iš pažiūros klasikinė, nes suktas ir analitinio proto nestokojantis detektyvas tiria jaunos merginos dingimą. Siužetas susuktas tikrai gerai, nes per visą filmą spėjau sudaryti galimas filmo baigtis ir vieną visgi įspėti pavyko, tačiau, kaip ir dera apgaulingam siužetui, svarbu įtikinamai suklaidinti žiūrovą, kad jis dėl nieko nebūtų tikras. Štai kodėl man patinka detektyvai! Čia nerasite kažin kaip smarkiai ir įdomiai išplėtotų charakterių su sudėtingomis personalizuotomis istorijos (gal knygoje tas pavyko labiau, nežinau), tačiau intrigos istorijoje dėl to netrūksta. Labiausiai, kas šiame filme, sakyčiau, pavyko, yra perteikti detektyvų ir žiniasklaidos klerkų sandraugą, kuri toli gražu, tradiciškai turėtų atstovauti teisingumo pusei, bet atrodo labiau korumpuota nei tariamas ar galimas žudikas. Kiek kainuoja sukurti visuomenei spektaklį ir kodėl tam sudaromos sąlygos, filmas nedetalizuoja ir neanalizuoja, tačiau pateikia kaip faktą ir tu, žiūrove, daryk savus sprendimus ir prielaidas. Chamizmo ir užuominų čionai netrūksta, bet labiausiai šioji 2017 metais pastatyta drama man asocijuojasi su šių dienų tikrove dėl mokytojų streiko: šiaip ar taip atpirkimo ožiai net ir italų kine būna mokytojai, nes juos apjuodinti lengviausia ir paveikiausia dėl įsigalėjusio dvilypio profesinio įvaizdžio t. y., visuomenėje mokytojas turi būti pasitempęs ir be dėmelės, nes atstovauja tariamam prestižui, o iš tikrųjų jį spardo tas, kas netingi.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekas tavęs neišgelbės" / "No One Will Save You"

Sveiki,

Pastaruoju metu sudėtingai sekasi su rimtu kinu, turėjau keletą blokinių nusivylimų, tad kurį laiką traukia prie siaubo ir detektyvinio žanrų. Vis galvoju, kur dingo filmai apie ateivius? Jų tiek mažai, palyginus tuos su apsėdimais ir įvairiais žudikais bei pabaisomis. Aišku, pasakoti naują filmą apie ateivius novatoriškai nėra lengva, paskutinįkart mačiau tikriausiai filmą „Ne“, kuris iš dalies labai stengėsi perteikti kitaip. Kitoniškumo tikėjausi ir iš naujausio filmo „Niekas tavęs neišgelbės“ (angl. No One Will Save You) (2023), kurį režisavo Brian Duffield, o tai jau antrasis ilgametražis kūrėjo darbas.

Istorija apie nebylią jauną merginą, gyvenančią mažo miestelio atokiame vienkiemio priemiestyje. Daug apie ją nesužinome, tik tai, kad ji vengia miestelėnų ir policijos. Neturi ji nei draugių, nei tėvų, nei kokio šuns ar katino. Gyvena ji vienui viena ir užsiima rankdarbiais, mokosi šokti, klausydamasi vinilinių plokštelių. Žodžiu, absoliučiai asociatyvi ir dėl to, atrodo, laiminga. Vieną naktį ją prižadina keisti garsai, nes į jos namus įsibrovė... pilkis ateivis humanoidas, klasikinis atvejis, kokius yra nupasakoję teigiantys tikrovėje turėję kontaktą su jais. Mergina, nors ir nebylė, drąsiai kovoja su įsibrovėliu, kol kitą dieną sužino, jog visa apylinkė yra paveikta naktinių svečių ir jai, negalinčiai išrėkti tiesos, belieka tik grįžti į namus ir atsilaikyti dar vienam antpuoliui.

Iš vienos pusės buvau nustebintas, kaip režisierius gerai vysto klasikiniais būdais įtampą, kai tamsiame name mergina bando išsisukti nuo ateivio (panašią įtampą, kai žiūrėjau pirmąją „Tylos zona“ (2018) dalį). Tiesa, tai ir lieka geriausia šio filmo dalis. Pagrindinė veikėja su savo nebilyste atrodo plokščia kaip karosas, nes ir vėl scenarijaus autoriai ją "apdovanojo" kažin kokia bejėgyste ir kalte dėl draugės Modės mirties, dėl kurios taip smerkia miestelėnai. Galiausiai susidūrimas su ateiviais jaunai merginai taps kaltės atleidimo košmaru, po kurio, žinoma, ateina išsivadavimas.

Nesu tikras dėl tam tikrų erzinančių veikėjos veiksmų, dėl kurių norėjosi sušukti: „Bryna – ateivių žudikė“. Pažangūs ateiviai pilkiai atrodo vietomis kaip tyčia sukvailėję (o tokios technologijos, tokia galia!); kaip tyčia, kai priartėja prie veikėjos, vos sugeba atsilaikyti prieš gležną ir išsigandusią merginą, kuri net spintelės durimis pritalžo įsibrovėlį, o didelis ir stiprus vyras neatsilaiko nė sekundei prieš kosminių laivų spinduliuotę. Tai išties tas loginis kontrastas, stiprinant merginos feministines galias, yra pernelyg klišinis ir nuobodus.

Nebloga grafika, kitoks, tirštesnis ir kur kas labiau ne mįslėms bei plepalais grįstas pasakojimas, o tikresnis ir ilgesnis susidūrimas su pilkiais (nereikia laukti filmo galo, kol pamatysite, kaip nupieštas ateivis, jie čionai pasirodo kone iškart ir yra aktyvūs, individualizuoti formomis ir elgsena). Kino kūrėjai iš dalies nori progresyvaus žvilgsnio į ateivius vaizduojantį kiną, sakyčiau, netgi pavyksta, tačiau visas naratyvas maždaug nuo pusės filmo ima pamažu lyg smeigtuku badyti žiūrovų pripūstų balionų lūkesčius – žodžiu, viskas bliūkšta. Toji atgailos, atleidimo istorijos finalinė scena su ilgai sulėtintais ir apsiseilėjusiais veidais tampa ne fiksuota siaubo atmosfera, o vėžliškai besivelkančių klišių karavanas. Scenaristų pastangos apjungti siaubą su žmogiškaisiais pagrindinės veikėjos traumos faktoriais darosi ne tik nepatrauklios, bet kankinančiai karčios, lyg žiūrėtum staiga iš trilerio pasakojimo padarytą pantomimos teatro reprezentaciją, kuri įgauna parodijos atspalvių. Negi galima apsieiti be trokštamų graudenti siaubo žanre, argi tai jau taip būtina?

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. spalio 1 d., sekmadienis

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 18: viduje esu beribis, o išorė yra vidaus projekcija

Laba diena, skaitytojai,

Dažnai būna, kada atrodo, jog pasaulis uždeda tau ant galvos gaubtą, po kuriuo sekinančiai sukasi tos pačios niūrios mintys, įsitikinimai, saviplaka. Manau, svarbu valyti savo mentalinį kūną, pastebėti, kokias mintis generuojame. Šįkart medituodamas pajutau norą ištrūkti iš įsisenėjusių man primestų ir jau paties įtikėtų vaidmenų bei įsitikinimų, nes šiaip ar taip aš vis tiek...

Esu DAUGIAU už ribotumą.

Esu kur kas DAUGIAU, nei tik klystantis žmogus.

Esu kur kas DAUGIAU už kaltės jausmą.

Esu DAUGIAU už gėdos jausmą.

Esu DAUGIAU už priešiškumą.

Esu DAUGIAU už baimes ir melą.

Esu DAUGIAU, nei mato ir (į)vertina mane kiti.

Esu DAUGIAU, nei mirtingas sutvėrimas.

Esu DAUGIAU, nei rinkėjas ir mokesčių mokėtojas.

Esu DAUGIAU, nei chroniškas liūdesys.

Esu kur kas DAUGIAU, nei vienatvė.

Esu tikrai kur kas DAUGIAU, nei eilinis nesuprastas žmogus.

Esu DAUGIAU, nei riboti kitų manęs įsivaizdavimai.

Esu DAUGIAU už savigailą.

Esu kur kas labiau, daugiau, įdomiau už viską, kas apie mane žinoma išorėje, mano paveikslas, mano atvaizdas, mano intencijos, mano potencialas neturi ribų ir niekas jokiais veiksmais, jokiais žodžiais negali to įrėminti, nes tik aš kuriu savo santykį su ribomis ir netgi daug daugiau, nei leidžia kartais žinoti mano paties protas. Viduje esu beribis, o išorė yra vidaus projekcija.