Dar
vieneri metai, ir dar vienerios Kalėdos... Tiek jau daug gyvenime prilinkėta,
bet labiausiai ir nuoširdžiausiai pasitvirtina tai, ką pats linkiu sau, tinka
ir kitiems. Ateinančiais metais linkiu sau ir Jums susitvarkyti mintis ir
jausmų pasaulį, pamiršti nelaimes ir vargus, kiekvieną priimti kaip savą ir
kartu unikalų. Nebeteisti ir nebesmerkti, nebebandyti piktintis, kad visi
aplinkui neatitinka tavo matymo ir supratimo – to nereikia jau seniai. Linkiu
nebeplakti savęs ir kitų. Priimti iššūkį keistis, pamirštant klaidingą
įsitikinimą, kad pasaulis tau gimstant kažką tau turėjo duoti. Niekas nieko
nežadėjo, tik mes patys savo pačių pamokomis einame į to pasaulio kokybę ir
savikūrą, o tai galų gale veda į klasikinius dalykus: sveikatą, meilę,
pasitikėjimą, turtą, gausą, nuotykius, taiką ir gyvenimo pasitenkinimą. Kasdien,
kas minutę, kiekvieną akimirką jauskimės visaverčiai ir nusipelnę laimės.
Kasmet
kas nors manęs vis paprašo parašyti paprastą kalėdinį sveikinimą, kuris būtų
trumpas, aiškus ir transliuotų nuoširdumą. Tiesą sakant, nemėgstu to daryti, čia
kaip tie vaiduokliai rašytojai, kurie kokios nors žvaigždės vardu parašo autobiografiją
ir žvaigždė ją išleidžia savo vardu. Arba, kai nuolat rašote tuos pačius ar
panašius sveikinimus, atsiranda toks netikrumo jausmas, jog kasmet žodžiai
kartojasi ir dvelkia ta sovietine retorika, kokią girdėjo mūsų senoliai. Visgi šį
jausmą anuliuoja suvokimas, kad rašai pats ir pats įdedi jausmą tą darydamas.
Tad nelinkėkite dėl linkėjimo, o geriau jausmiškai išartikuliuokite, ką iš
tikrųjų norite skirti tam žmogui, nes kitokiu atveju sveikinimas jums gali
tapti formalumu, priederme, nes to tikisi iš jūsų aplinkiniai. Taigi mano
patarimai, kaip parašyti sveikinimą, yra labai paprasti ir jau daugeliui
savaime aišku.
Pirmas
dalykas. Jausti žodžių prasmę ir svarbą, nedaryti
nereikalingos pompastikos, nekopijuoti tekstų iš interneto ir neverta graužtis,
kad ne visi gimę rašytojais. Linkėjimą NUO SAVĘS gali sudėlioti visi, tad nuoširdumas
yra visa ko pagrindas.
Antras
dalykas. Įvardykite raštu adresatą t. y., kam skiriate tekstą.
Trečias
dalykas. Įvardykite su kuo sveikinate (Kalėdos, Velykos ir
t.t.)
Ketvirtas
dalykas. Sureitinguokite svarbos didėjančia ar mažėjančia
tvarka palinkėjimus, norus, svajones.
Penktas
dalykas. Žodis „tegu...“ programuoja, jog tai turėtų galimai
įvykti, kas netiki dar žodžio galia?
Šeštas
dalykas. Nepamirškite pasitikrinti skyrybos, rašybos klaidų.
Paprastai sveikinime daug tikrinių daiktavardžių ir nevenkite įvardžių rašyti
iš pagarbos reikalo didžiąja raide.
Septintas
dalykas. Įterpti vieną humoro sakinį (te sniegas virsta
pinigais!) galima įdomumo dėlei, jeigu žmogų pažįstate.
Aštuntas
dalykas. Pasirašykite nuo ko šis linkėjimas. Po daugel metų
tie laiškai ar atvirukai būna praverčiami, tad ir data teksto pabaigoje gali
netikėtai grąžinti į prisiminimus, tai veikia.
Mėgstu kriminalinius
detektyvus, tačiau neretai nutinka taip, kad filmai vieni įtraukia ir išlaiko
įtampą iki galo, o kiti tiesiog praeina be didesnės intrigos. Tiesą sakant,
daug kas man rekomendavo pažiūrėti prancūzų režisieriaus Dominik Moll pastatytą
„Dvyliktosios naktis“ (pranc. La nuit du 12)
(2022), pastarasis Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai pagyrimo ir puikių
vertinimų. Iš filmo visgi tikėjausi nemažai, juolab kad neseniai žiūrėjau
Auksine palmės šakele įvertintą „Kritimo anatomiją“ – puikią kriminalinę
istoriją, tad kontekste visgi „Dvyliktosios naktis“ atrodo netgi prastas
filmas.
Istorija pasakoja apie vidurnaktį
nužudytą jauną moterį. Ją kažkas apipylė benzinu ir padegė, o prancūzų
policininkai ir kriminalinių bylų detektyvai bando išsiaiškindami kvosdami tai
geriausią žuvusiosios draugę, tai jos meilužius, tačiau viskas, prie ko jie
prisikasa, vėliau vienaip ar kitaip jiems išsprūsta iš rankų. Pagrindinis
veikėjas Johanas tiria byla ir kartais, bent jau man, priminė Nedą Flandersą iš
„Simpsonų“, nes toks beskonis ir vertybių vertybes utriruojantis veikėjas gali
atbaidyti bet ką. Jis tiesiog tobulai neįdomus, kaip, beje, ir pats tyrimas ir
nusikaltimas, kuris nekelia didelio įspūdžio, o vietomis netgi nuobodžiai
sekamas neįdomus Johano gyvenimas, išskirtinai susietas tik su stresiniu darbu.
Filmas absoliučiai
klasikinio kriminalinio „sukirpimo“, tiesa, pabaigoje taip ir nesužinome, kas
iš tikrųjų nužudė moterį – lyg ir turėtų būti gero filmo bruožas nepasakyti
visko iki galo, tačiau šioje istorijoje nelabai tai suveikia, nes istorija lyg
ir statoma pagal klasikinius detektyvo modelius, kai pabaigoje atskleidžiama
tiesa. Tiesa, vienintelis lūžis įvyksta nuobodžiajam Johanui, kuris galiausiai
pradeda jausti naujai detektyvei potraukį ir nebesijaučia toks flandersiškas
tarp haumeriškų savo kolegų. Jeigu rimtai, filmas labai vidutinis visais
atžvilgiais, o retkarčiais epizodiškai ir nuobodokas.
Pagalvojau, kokia galėtų
šiandien būti pozityvumo tema ir ji atėjo savaime iš penktadieninės meditacijos.
Užsimerkite. Grįžkite į
savo vidų besąlygiškai atmetę viską, ką protu žinote apie save šiame laike ir
pasaulyje: tapatybę, vardą, dienos įvykius, kančią, traumas, profesinę veiklą,
lūkesčius, laimę ir nelaimes, santuoką, skyrybas, vienatvę, priklausomybes...
Tarsi tai tebūtų tik išorėje, kaukės, įvaizdžiai, įsitikinimų lukštas.
Susitelkite savyje be tapatumo, tik vien iš to, kas amžinai nekinta ir tai...
netrukus prasiskleidžia. Tavo savastis, kurion visada gali grįžti kaip į namus,
tada iš šios perspektyvos, atrodo, viskas laikina, žaidimas, nepastovu ir
pernelyg sureikšminta. Todėl aplinka, išorėje likę dalykai harmonizuojasi,
nebelieka sureikšminimo ir susireikšminimo, nes iš gilumos žinai, kad esi
nemirtingas ir tai tave išlaisvina kaip sielą, o kai tai išsilaisvina,
nebelieka pretenzijų ir kūnui, jis taip pat tampa laisvu. Kitaip sakant, iš
vidaus pakinta tikrovė, nes keičiasi santykis visur viskame. Jeigu rasite
kasdien laiko įbėgti į savastį, nekintantį savęs suvokimą, lengviau paleisite
blokus ir gyvenimo kokybė bei psichinė sveikata pagerės. Rask laiko būti savimi
be apibrėžties ir rėmų.
Iš tikrųjų dėkoju už šį
priminimą „Budinimo kanalo“ kūrėjui Pauliui. Meditaciją galite išbandyti,
klausydamiesi jo įrašo.
Ką
tik penktadienio vakarą praklausiau Libano kilmės prancūziškai ir angliškai
dainuojančio atlikėjo Michael Holbrook Penniman Jr., kuris mums labiau žinomas sceniniu
trumpiniu Mika (g. 1983), naujausio prancūziško albumo „Que ta tête
fleurisse toujours“. Pastarasis buvo išleistas šių metų gruodžio 1 dieną ir
tapo septintuoju solo atlikėjo albumu. Mika išgarsėjo anglišku albumu 2007
metais, kai visi, netgi Lietuvoje, traukė jo šlagerį „Relax Take It Easy“.
Naujausias
albumas atrodo vientisai lengvas, labai prancūziškas ir melodingai švelniai
tvarkingas. Labiausiai patiko daina „Jane Birkin“ (antrasis albumo
takelis), toks melodingai raminantis, ilgesingas ir lengvai niūniuojamas. Daina
tapo Prancūzijoje trečiuoju šio albumo singlu, o šiandien galite pasiklausyti
ir jūs.
Žodžiai
/ lyrics / mots
Mika
– Jane Birkin
Je
suis
Parfois
beacoup trop grand
Parfois
beacoup trop petit
Je
vis souvent en m'effaçant
Peu
importe ou je suis
Libre,
libre, libre comme l'air
Vivre,
vivre à ma manière
Vivre
libre, je sais pas faire
Moi,
j'suis pas à l'aise dans mes blue jeans
Je
rêve d'un amour à la Birkin
Tous
ces regards qui m'assassinent
Et
moi je n'ose pas sortir de la piscine
Pour
vivre mon rêve jusqu'au bout
J'aimerai
seulement me dire que j'm'en fous
J'suis
pas à l'aise dans mes blue jeans
J'rêve
d'un amour à la Jane Birkin
Cette
nuit j' suis un enfant qui danse je suis un homme qui s'oublie
Kai
atsirado plačiai prieinamas internetas, prislopo ir diskusijos apie tai, kad
vaikai neskaito knygų ir tai yra tam tikras degradavimas (kultūrinis ir vidinės
ūgties). Aš pats gerai dar pamenu, kai tą internetą galėjai matyti kaip savo
ausis, arba interneto kavinėse už mokestį, visi kaip susitarę viską siurbėme iš
televizijos, o tėvai ir visuomenininkai kukavo, kaip blogai tas televizorius, jog
geriau vaikai ir jaunimas skaitytų knygas.
Šiandien
dažnas nevengia ir audio knygos, turiu galvoje, paprastai mokinius, kurie
negali suskaityti popierinės versijos, net jeigu ir auksu ir deimantais
viršelis būtų inkrustuotas. Visgi tenka pripažinti, kad skaitymas ir audio
įrašo klausymas nėra tų pačių smegenų funkcijų lavinimas, o tuo labiau skaitymo
kultūrą išstūmęs anuomet televizorius su lėkštomis ir gan banaliomis laidomis
(anuomet to neįvertinome) negali pakeisti teksto tėkmės, sakinių ir stiliaus
pajautimo bei labiausiai to, ką iš esmės nudirba vaizduotė. Vaizduotė pastaruoju
metu išvis nurašoma, užkaišioja multimedijos matytomis galimybėmis, kurias
dažnas papūgiškai atkartoja nustekendamas vidinius savo unikalius parametrus.
Kitą vertus, kiekvienoje epochoje ir kartoje savo, tačiau neatimsi keleto
dalykų, ką vaikams, paaugliams ir jaunuoliams duoda skaitymas.
Plečia
vaizduotę.
Padeda
geriau rašyti, plečia žodyną (kalbėjimo ir rašymo).
Geriau
suvokiama sintaksė.
Lavinamos
didesnės įvairovės smegenų veiklos .
Skaitantys
žmonės beveik dažniausiai visada sutinka, kad knyga buvo įdomesnė už filmo ar
spektaklio pastatymą, vadinasi, vaizduotė yra galingesnė „verpti“ žodinį tekstą
į vaizdinį ir jausminį pasaulį.
Akys
mažiau pavargsta nuo popieriaus nei nuo spinduliuotę skleidžiančio prietaiso.
Nėra
triukšmo.
Neribotos
asmeninės interpretacijos galimybės.
Gali
tapti knygų vlogeriu.
Tau
darosi įdomios „Knygų mugės“, imi sekti rašytojus, turi naujų autoritetų.
Didina
motyvaciją siekti savų tikslų (perskaityti 300 puslapių, tai ne filmą
prasukinėti ir pasakyti eilinį sykį „šlamštas“).
Didina
savarankumą ir intelektą, skaitantis pradinukas niekada neišaugs į bestuburį
homo sapiens.
Skaitantys
tėvai diktuoja madą vaikams, skaitymo ritualas ir pokalbiai apie vieną ar kitą
knygą stiprina šeiminius santykius, trina nesusikalbėjimo ribas.
Kolekcionuoti
knygas ir jomis dalytis, turėti savo namų biblioteką, reiškia turtą ir
malonumą.
P.
S. Nenoriu pasakyti, kad žiūrėti kokybiškus filmus, TV laidas, YouTube
tinklalaides yra blogai. Tikrai ne. Šiandien priešingai nei anuomet, galime
tarp šlamšto ir vulgarybių atsirinkti pačius įdomiausius ir verčiausius
dalykus, tačiau skaitymas yra visai kas kita ir jis neturėtų išvis konkuruoti
su medijomis.
Artėjant šių metų
pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir
rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai,
perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus,
domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau
lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau
vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o
ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.
Visgi džiaugiuosi tam
tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais.
Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės
leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos
knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti
daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir
mokslinę literatūrą.
Bet... Viena šikna visų
laukų neapšiksi!
Iš viso
perskaityta:27 knygos.
Užsienio
autorių:18 knygų.
Lietuvių
autorių:9 knygos.
Poezijos: 1 knyga.
MANO VERSTINĖS GROŽINĖS
LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!
Recenzijas
perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.
1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų
metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė
istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!
2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022
metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir
bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste
aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią
knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.
3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į
kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti
neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta,
tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių
šiemet.
4.
Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“.
Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis
žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus,
prarandant žmogiškumą.
5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes
kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono
Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis
įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.
6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės
tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros
pasekmėms.
7.
Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks
paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama
kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą
žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju
žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!
8.
Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų
kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi
ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau
špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga
dar stipresnė ir reikalingesnė.
9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai
buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek
nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų
rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta
mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.
10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad
knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir
jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų
galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu
savasties šaltiniu.
MANO LIETUVIŲ
AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!
1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis
kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį.
Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per
pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.
2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik
trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto
tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos,
komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš
knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.
3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu
romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms,
suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau,
tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.
4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur
sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės
pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir
vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.
5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei
už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau
galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai
parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai,
tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.
Štai
ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau
pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir
sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau
tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge
netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio
įrašo.
.jpg)
.jpg)
