Šios dienos citata: aktorė Justina Vanžodytė apie kino aktoriaus mokslus

 

Sveiki,

 

„Turi mokėti greitai įsiminti ir reaguoti. Ši praktika tikrai padėjo sutvirtinti profesinį stuburą. Paaiškinimas labai paprastas – jei esi profesionalė, turi mokėti greitai dirbti ir turi turėti puikų balansą tarp emocijų bei technikos. Net įvardijama perskyra emotional acting („emocinė vaidyba“) ir technical acting („techninė vaidyba“). Jei emocinė pusė susijusi su vaidmens ruošimu, personažo psichologija, tai techninė pusė aprėpia tokius dalykus, kaip gebėjimą operatyviai įeiti ir išeiti iš tam tikros emocinės personažo būsenos, tiksliai ją atkurti prieš kamerą daug kartų, gebėti greitai save įjungti, prisitaikyti. Pradėjau daug labiau gerbti kino aktorius – jie nepaprastai gerai turi mokėti valdyti save.“ Justina Vanžodytė

 

Kas nėra bent kartą svajojęs tapti kino aktoriumi, atlikti triukus arba graudulingai verkti į kamerą? Justina Vanžodytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė neseniai mokėsi JAV pagreitintuose kino aktorystės kursuose ir dalijasi savo patirtimi straipsnyje „Kursai prestižinėje Niujorko kino akademijoje Justinai Vanžodytei tapo tikra dovana“.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Naktis su žudiku" / "Strange Darling"

 Sveiki,

 

Belaukdamas šių metų „Scanoramos“ festivalio, žiūriu visus gerelesniau įvertintus trilerius ir vienas iš tokių – JT Mollner režisuotas filmas „Naktis su žudiku“ (angl. Strange Darling) (2024). Pastarasis kuo puikiausiai įvertintas kino kritikų ir galima sutikti nemažai daug gerų atsiliepimų iš internautų. Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri susitinka pasimatyme su vyruku (filme merginos pseudonimas Ledi/Dama, o vyruko Blogis/Demonas). Neįsipareigojantys santykiai perauga į seksualinio smurto pobūdžio viziją, kurioje seksą paįvairina smaugimas, kokainas, fizinės kančios, maldavimai pasigailėti... Nors filmas ne apie BDSM seksualinio pobūdžio reikalus, bet jie pamažu perauga į vilko ir triušiuko žiaurią medžioklę.

 

Toliau detalių neverta atskleisti, nes dinamiškas siužetas yra tikriausiai didžiausia varomoji šio trilerio jėga, tad kuo mažiau apie jį žinosite, tuo bus didesnis efektas. Visgi trileris, bent jau man, nepasirodė toks geras, kokio tikėjausi. Istorijos naratyvas laikosi ant vienos idėjos, stebina kai kurių veikėjų naivumas ir kai kurių hiperbolizuota sėkmė, pagal žaidimo taisykles (jau gan filmo viduryje išsigryninusias ir, bent jau man, nuspėjamas). Filmas, tiesą sakant, nei nustebino, nei itin jaudino, tiesiog viskas pagal kažkur jau matytas žaidimo apgaulingas taisykles. Manau, kad suskaidyti dalimis filmą ir sumaišyti laiko pasakojimo atkarpas buvo geras sprendimas, kuris pasiteisina, tačiau, sudėjus visas istorijas į vientisą pasakojimą, turime gana lėkštai makabrišką ir Tarantino nesiekiantį smurtiškai erotišką kriminalinį pasakojimą.

 

Visgi, nors istorija lėkšta ir nuspėjama, tenka pripažinti, kad yra gerų režisūrinių triukų, susitelkimo į pagrindinių veikėjų psichozės vaizdavimo būdus, o pabaigoje dar bandoma ant viso to „užmaukšlinti“ paaiškinimą apie demoninio pasaulio įtaką žmogaus veiksmas. Žinote, ką man filmas iš tikrųjų priminė? Ogi prieš kelerius matytą kur kas efektingesnį, įdomesnį ir išraiškingesnį feministinio pobūdžio trilerį „Perspektyvi mergina“ (2020) – va aną filmą ir rekomenduoju pasižiūrėti, nes „Naktis su žudiku“ pasirodė pernelyg pramoginis ir greitai pamirštamas. Su namiškiais vis dar kalbame apie prieš kelias dienas matytą su Demi Moore „Substanciją“ (2024), tačiau niekas neaptarinėjame „Naktis su žudiku“, nes ir taip viskas akivaizdu.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvirkščias pasaulis 2" / "Inside Out 2"

 

Sveiki, skaitytojai ir klajokliai,

 

Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“ sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku, buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio, nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais, netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai, pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama, pasireiškė visame kame.

 

Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą, į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir perkoordinuoja mergaitės būseną.

 

Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti? Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto, bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė + sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Substancija" / "The Substance"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Koks mokslinės fantastikos filmas pastaruoju metu įsiminė? Tikrai kad prancūzų režisierės Coralie Fargeat naujausias darbas „Substancija“ (angl. The Substance) (2024), kurį pastaruoju metu aptarinėjo ne tik užsienis, bet ir Lietuvos kino teatro žiūrovai. Nors nieko nesu matęs, ką sugeba ši režisierė, tačiau po šio filmo jau nusimačiau kelis jos darbus, kad galėčiau kaip nors pratęsti vakarykščius seanso potyrius, nes filmas „Substancija“, bent jau man, ketina būti vienas įsimintiniausių siaubo filmų šiais metais.

 

Tikriausiai daug kas dar prisimena XIX amžiaus pabaigoje išleistą Oscaro Wildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, kada bijodamas pasenti jaunuolis renkasi prakeiksmą ir susikeičia senėjimu su savo atvaizdu, kurį nutapo talentingasis dailininkas. Jau anuomet grožis buvo suvokiamas, kad priklauso jaunystės kultui. Jaunas, stangrus ir švytintis kūnas tampa patraukliu masėms, vėliau XX amžiaus antroje pusėje tai taps tiesiog mados ir grožio industrijos preke. Šiandien turime tai, ką turime. Mums „ančiukų lūpų“ savininkės aiškina, kaip jos gerai jaučiasi, kai prisipumpuoja chemikalų į kūną, kaip nuostabiai jos jaučiasi išsibadavusios, kad tik tas liemuo būtų nors kiek į vapsvos panašus ir kokį stresą kelia, kai kas nors negerai su išvaizda. Nors, atrodo, kad krūtų didinimo manija jau mūsų amžiuje praėjo, tačiau plastinių operacijų nemažėja, dar baisiau, kad tie žmonės labai matomi televizijoje, jie kviečia neretai kaip pajuokos objektai, tačiau mažiau funkcionuojančioms smegenims jos transliuoja grožio standartus.

 

Pagrindinė veikėja – aerobikos trenerė Elizabeta, kuri jau ne vieną dešimtmetį veda sportinius užsiėmimus, tačiau vieną dieną ji atleidžiama, nes prodiuseris nusprendė, kad ji tiesiog paseno. Aišku, filme viskas labai hiperbolizuota, ją atleidžia be jokio dėkingumo už atiduotus metus televizijoje, išspiria lauk. Elizabeta norėdama susigrąžinti jaunystę, kad vėl galėtų vesti laidą, mėgautis populiarumu, spindėti – žodžiu, jaustis reikalinga ir mylima, nusprendžia susileisti keisto skysčio į kūną, kad atjaunėtų. Net neįsivaizduodama, kur ji veliasi, pagaliau ji tampa žmogumi drugiu, kuris geba kaip iš lėliukės prisikelti jaunu ir geidžiamu žmogumi. Kaip ir Dorianas Grėjus, taip ir Elizabeta turi susimokėti labai faustišką kainą. Labiausiai stebino faktas, kad Elezibeta absoliučiai pasiryžusi mirti, bet žūtbūt eksperimentuoti su jai nežinoma organizacija, galiausiai grožis šiame filme tampa bjaurasties seserimi. Čia kaip D. Lyncho filme „Drambliažmogis“ (1980), neatitikus viešųjų standartų žmogus paverčiamas monstru, jis niekinamas už tai, kad keičiasi ir sensta.

 

Nuostabiai ekspresyvi režisūra! Dinamiški, intensyvūs kadrai kuria įtampą, o hiperbolizacija ir perspaustos situacijos karikatūriškas visuomenės ir individo susipriešinimo grimasas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė seniai gerame filme bematyta Demi Moore, galima sakyti, pranoko save tik dėl to, kad jai išties labai nuskilo dalyvauti šiame puikiame kino projekte. Puikus ir jos partnerės aktorės  Margaret Qualley pasirodymas. Nors žaidžiama filme grožio klišėmis, tačiau šiuo atveju klišės tampa ir tam tikra kritikos instrumentuote. Kaip galima greitai įtikėti, jog turi taikstytis dėl šlovės ir pripažinimo su jaunystės rinkos standartais. Elezibeta iš dalies pernelyg tipinė, ji visomis išgalėmis neevoliucionuoja, nebando kovoti prieš standartus, priešingai – pameta galvą dėl išlikimo ir prisitaikymo prie rinkos. Prisiminiau lenkų filmą „Prakaituok!“ (2020), kuriame pasirinkta kitokia perspektyva – graži visuomenės nuomonės formuotoja tiesiog mirtinai išvargsta, kol priima sprendimą, jog viso šito jai nebereikia...

 

Taip, filme „Substancija“ nemažai bjaurasties, tačiau argi tai neatspindi grožio industrijos ir individo psichologinės sumaišties, galų gale nematomos (bet visiems žinomos) liūdnosios šios pramonės pusės? Pabaiga labai makabriška. Perpjauta pabaisa visus aptaško nesibaigiančia kraujo čiurkšle, visi išsimaudo trokštamo ir laikino grožio ritualinėje aukojimo ceremonijoje. Aišku, ši scena jau su realybe nieko bendra nebeturi, viskas jau iš mokslinės fantastikos perauga į simbolinę reikšmę teikiančią karikatūrines išnašas, bet vėlgi paradoksaliai genialiai, nes kas gi yra visuomenėje grožio standartai – karikatūriniai sureikšminti modeliai, kurie greitai pakeičiami kitais. Nepaprastai išraiškingas ir pavykęs filmas, kuriam esu labai neabejingas, nes jis paraleliai atspindi daug (po)industrinio žmogaus dvasinį devalvacijos pasaulį. Ačiū dievui, kad ne visų.

P. S. Iš dalies filmas savo įtampa, pabaisiškais virsmais primena genialųjį filmą „Juodoji gulbė“ (2010). Jeigu anas patiko, patiks ir šitas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekalbėk apie blogį" / "Speak No Evil"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius James Watkins kino industrijoje jau seniai įsitvirtinęs kaip siaubo trilerių kūrėjas. Man asmeniškai teko matyti „Rojaus ežeras“ (2008) bei „Moteris, pasirengusi juodai“ (2012) filmus ir režisierius, nors sukurdavo intriguojančias ir įtempto siužeto scenas, nėra kažin kuo labai išskirtinis ar unikalus. Visiškai nežinojau ko tikėtis iš jo naujausio ir gan gerai kritikų ir žiūrovų vertinamo naujausio darbo „Nekalbėk apie blogį“ (angl. Speak No Evil) (2024). Kadangi pastaruoju metu dairausi įtraukių trilerių, nieko pernelyg apie filmą nesidomėjęs nusprendžiau pažiūrėti.

 

Ir šast! Jau nuo pat pirmųjų scenų įspėjau, kad visai neseniai buvau matęs alternatyvią istoriją. Pasirodo, režisierius dirbo su tuo pačiu danų scenaristu ir režisieriumi Christian Tafdrup, kuris prieš kelerius metus sukūrė filmą lietuvišku pavadinimu „Svečiuose“ (2022), kurį rodė vienas iš populiariųjų mūsų kino festivalių. Filmas perdirbinys pagal britų kino kalbą pasakoja apie dviejų šeimų draugystę, užsimezgusią kurorte. Galiausiai viena iš jų pasikviečia pas save į ūkį kitą šeimą ir pradeda juos svetingai globoti. Staiga tas svetingumas perauga į sunkiai „suvirškinamą“ psichologinį smurtą, vegetarė moteris dėl svetingumo ryžtasi valgyti mėsą, o dukrą paguldo baisioje palėpėje su kitos šeimos sūnumi. Galiausiai kasdien įtampa vis auga, o šeimininkai ima panašėti į psichopatus smurtautojus. Jų kurčiasis sūnus netrukus ima duoti keistus ženklus...

 

Šiaip nežinant filmo pirmtako, šis gali būti vertinamas labai gerai. Manau, režisieriui pavyko perteikti šios istorijos išskirtinumą, nuotaiką ir trikdančias emocijas, tačiau tenka pripažinti, kad visgi danų versija buvo savitesnė, tamsesnė ir unikalesnė. Anuomet tai buvo vienas geriausių mano matytų tų metų įtempto siužeto trilerių, nors jis taip pat ne visiems įtiko. Visgi britiškoji versija, nors nestokoja įtampos, tačiau pasiduoda britiška kino kalba, žaidžia komercinio kino dėsniais ir tai rodo tam tikri siužetiniai pakeitimai. Labiausiai nustebino pakeista pabaiga, kuri aiškiai užbaigia istoriją, sudėlioja prasminius aiškumus, o danų versija labiau šokiruoja, ji palieka atvirus klausimus, galimybei, jog blogis niekada negali būti įveiktas ir jis visada egzistuos, nes, kaip žinia, šeimai danų versijoje nepasisekė, o štai britai nusprendė žaisti pagal Holivudo dėsnius, kuriame pasaulis visada išsprendžia visus klausimus ir gėris nugali blogį, kad ir vienam iš veikėjų lūžus kojai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Užburtas kalnas", režisierius Krystian Lupa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų teatro režisierius Krystian Lupa (šiemet, lapkričio 7 dieną, sukaks jau garbingi 81 metai!) jau ilgą laiką pristatomas kaip vienas didžiausių teatro režisierių Europoje. Skambu? Skambu! Režisierius jau kuris laikas dirba su Valstybiniu jaunimo teatru Vilniuje ir jo darbai momentalūs, ilgi ir ilgai paliekantys neišdildoma įspūdį. Nors nemačiau kitų darbų, tik vieną naujausią jo pastatymą pagal vokiečių rašytojo Thomas Mann romano „Užburtas kalnas“. Mane stebina, kad Lupa sunkiasvoris, visi jo spektakliai remiasi itin stipria literatūra, pavyzdžiui, jau vien ką reiškia pastatyti spektaklį pagal W. G. Sebaldo „Austerlicą“! Aišku, „Užburtas“ kalnas taip pat labai sudėtinga medžiaga, juk tai romanas 1000 puslapių! Daug ilgų filosofinių pasikalbėjimų, nuojautos ir nuotaikos, kurią perteikti scenoje, sakyčiau, reikia itin gero adaptyvaus pojūčio tarp žanrų ir skirtingų meno formų.

 

Spektaklis „Užburtas kalnas“ buvo nauja mano kaip žiūrovo patirtis. Spektaklis, kuris trunka penkias valandas reikalauja ne vien tik sėdėjimo ir įspūdžių gaudymo. Ne, tenka „įtempti“ protą ir drauge su veikėjais mąstyti, kalbėtis, protarpiais pagalvoti, ką jiems pats atsakytum, nes kitaip spektaklis gali praplaukti žiovaujant (kaip, tiesą sakant, kai kuriems ir buvo). Čia nieko panašaus į Koršunovą, čia nebus juoko, pataikavimo, lyrinių nukrypimų, todėl Krystian Lupa gana pagarbiai elgiasi su Mann romano medžiaga ir stengiasi išplėtoti pasaulio modelį, kokį tikriausiai įskaitytumėte ir didžiajame romane.

 

Viena vertus, spektaklis iš dalies monotoniškas, jis lėtas ir jo vyksmas, pulsas gana prislopintas, bet „Užburtas kalnas“ ir neina lengviausiu keliu – sukelti žaibišką intrigą, varijuoti tarp tragedijos, komedijos ir kitų techninių ir žanrinių triukų. Sakyčiau, Lupai pavyko sukurti atskirą gyvenimą teatre, kuris lėtas, pilnas sapnų, filosofinės sugestijos ir tai kitoks teatras, sakyčiau, jis remiasi klasikiniu Stanislavskio teatro mokyklos požiūriu. Kita vertus, scenoje panaudojama ir technologinių būdų, pavyzdžiui, filmuotos medžiagos, projekcijos, aplinkos ir erdvės kūrimo priemonių, tačiau jie nesuardo, priešingai – papildo XX amžiaus pradžios klasikinę pajautą.

 

Priminsiu, kad istorija apie vyrą Hansą, kuris lanko nuo džiovos sergantį pusbrolį Alpių kalnuose įsikūrusiojo sanatorijoje. Čionai jis pamato raudonplaukę gražuolę džiovininkę, kurią sapnuoja, tampa jos apsėstas. Kol kiti serga džiova, vyras serga savomis ligomis. Mirties nuojauta tvyro sanatorijoje visur, netgi per Užgavėnių karnavalą. Netrukus pagrindinis veikėjas ima apmąstyti gyvenimo prasmę kartu su ligoniais, įsivelia į painiausias diskusijas, kurios brėžia punktyrus tarp skirtingų filosofinių srovių, optimistai prieš pesimistus, froidizmas prieš jungizmą, racionalumas prieš iracionalumą, protas prieš jausmus... Man asmeniškai labai patiko tas atskiras pasaulis, kuris yra ant užburto (prakeikto?) kalno sanatorijos, veikėjai, kurie su savo ligomis arčiau dangaus, aštriau jaučia gyvenimo baigtį ir filosofiškai žvelgia į žemiškąjį gyvenimą, kuris nuo kalno retsykiais atrodo pernelyg banalus, paviršutiniškas.

 

Spektaklio turinys smarkiai paveiktas XX amžiaus karų patirtimis, kurios iš esmės sudrebina žmogaus egzistencinius pamatus. Ne tik liga, bet ir aplinkinio pasaulio prasmė, blogio ir gėrio sampratos tampa pagrindiniais svertais, vertinant gyvenimą. Spektaklis absoliučiai egzistencialistinio filosofinio matmens, turtingas savo prieštaromis, per kurias veriasi aktualūs Thomo Manno literatūrinis sumanymai, tinkantys analizuoti ir mūsų kasdienybę.

 

Spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria jaunas aktorius Donatas Želvys. Kitus vaidmenis – aktoriai Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė ir daugelis žinomų kitų aktorių. Manau, Donatui Želviui tai momentalus vaidmuo, atrakinantis daug perspektyvų ateityje.

 

Nors spektaklis tapo patirtimi ir labai džiaugiuosi, kad jį pagaliau pamačiau, tenka pripažinti, kad antrąkart galbūt neičiau. Bent jau kurį laiką tikrai. Visai ne dėl to, kad spektaklis prastas, tikrai ne, bet dėl to, kad bijau jog šioji patirtis nesuplokštėtų, nesubanalėtų, neimčiau kaprizingai ir pretenzingai ieškoti priekabių. Būna spektaklių, kurie sprogsta kaip bomba, provokuoja, nieko netausoja ir būna tokie kaip Krystiano Lupos, kuriame sukuriamas atskiro gyvenimo įspūdis pačiame gyvenime. Žiūrint spektaklį ne kartą pasijutau lyg žiūrėčiau A. Tarkovskio filmą, kuris, beje, taip pat, labai mėgo tokius filosofinius, sapniškus ir mistinės nuojautos kalbėjimus bei skyrė daug atidos neskubriai žmogaus būčiai, kurioje veriasi esminiai, dvasiškai ribiniai žmogaus egzistenciniai potyriai. „Užburtas kalnas“ šiuo atžvilgiu labai stipru.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trešnių skonis" / "Taste of Cherry"

 

Sveiki,

 

Garsus ir pasaulyje pripažintas Irano režisierius Abbas Kiarostami sukūrė ne vieną gerą filmą, yra dirbęs ir su europietiško kino aktoriais. Tokį pastarąjį ir teko matyti „Patvirtinta kopija“ (2010), pastarasis pasirodė painus ir labiau veikė dėl scenarijaus sudėtingumo, bet, priešingai nei kitiems, itin didelio įspūdžio anuomet nepadarė. Nutariau pasižiūrėti, kaip jis kuria Irano kino šalyje, kur kinas turi savitą tradiciją. Vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų režisieriaus darbų „Trešnių skonis“ (angl. Taste of Cherry) (1997) buvo neseniai rodomas per LRT televiziją kartu su kitais retrospektyviniais režisieriaus darbais.

 

Žiūrėdamas šį filmą likau nustebintas, jog filmą vis dėlto vaikystėje buvau matęs! Fragmentiškai atgaminau tą atmosferą, veikėjo žvilgsnį, tačiau kaip anuomet tikriausiai, taip ir šįkart, filmas nepaliko itin didelio susižavėjimo. Yra kino režisierių, kurių kiekvienas darbas įtraukia ir nepaleidžia, o yra ir tokių, kurie visų vertinami, tačiau, kad ir kiek bežiūrėtum jų darbus, nelimpa jų kūryba ir nors tu ką. „Trešnių skonis“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris po sūnaus netekties automobiliu važinėja po Teherano apylinkes ir ieško žmogaus, kuris jį už pinigus užkastų, kai šis ateinančią naktį nusižudys karjeruose išgėręs nuodų. Smarkiai tikintys iraniečiai atsisako susitepti, nes jų islamas draudžia laidoti savižudžius.

 

Filmas filosofiškai slogus. Filme nėra daug veiksmo, veikiau pagrindinio veikėjo kova su savo skausmu, kuri iš vienos pusės suprantama, o iš kitos atrodo absurdiška visame tame kontekste. Savižudis, kuriam gyvenimas yra vis vien, vis tiek nori būti palaidotas žemėje, kad kūno neišdraskytų žvėrys. O kam? Jeigu jau gyvenimas ir egzistencija tokie nepakeliami, kam dar rūpintis, kad kažkas užmestų žemėmis tau jau nebepriklausantį kūną? Veikėjo karštligiškas noras, kad jį kas palaidotų yra nesuvokiamas arba tylus pasąmoninis pagalbos prašymas kaip nors atkalbėti nuo sprendimo? Galiausiai vyrui pavyksta sutikti senuką, kuris išsigelbėjo kadaise nuo savižudybės pajutęs malonų trešnių skonį, jis bando sugundyti savižudį gyvenimu. Visi iraniečių pokalbiai tokie persmelkti Artimųjų Rytų filosofijos, kad filmas nori nenori savaime tampa didaktiniu tik be Holivudui būdingos pabaigos.

 

Pradžioje filmas davė nejaukumo ir nemažai intrigos, tačiau greitai viskas išblėsta ir filmas tampa egzistencializmo pagrindu, savotiška Albero Kamiu filosofine išnaša: veikėjas turi nuspręsti, ar verta gyventi gyvenimą, praradus prasmę, ar iš jo pasitraukti. Šiaip Irano kinas būna stiprus ir neretai sukrečiantis, o būna ir toks, kaip „Trešnių skonis“, kuris subtiliai „paklibina“ žiūrovo egzistencinius pamatus ir nieko neįvyksta. Kaip minėjau, filmas manęs nesujaudino, tema, nors ir provokuojanti, tačiau pačios provokacijos filme taip ir neįvyksta. Tai visai suprantama, nes filmo užduotis ir nebuvo sukrėsti, veikiau pakylėti virš gyvenimo bedugnės, išskleisti gyvenimo pasirinkimo galimybes, suvokti, kodėl taip vyksta. Labiausiai mane nustebinęs paradoksas filme buvo iraniečių dvilypumas. Jie taip besąlygiškai tiki į Alachą, kad bijo užberti žemių ant savižudžio, nors šitų ir kurdų karo fronte dėl to paties Alacho tikintysis gali ištratinti visą apkabą kulkų į kitą asmenį ir nepajusti jokios nuodėmių naštos. Viskas taip karikatūriška, kad beveik neįtikėtina, ant ko laikosi islamo išpažinėjų dvasinis pasaulis. Kita vertus, o ar mes patys neiškraipome Kristaus mokymo irgi?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela