Ši savaitė jau yra savaime beprotiška ir juokinga!
Menininkas Maurizio Cattelan už kiek daugiau nei 6 milijonus pardavė
tiesiog buitine lipnia juosta pritvirtintą bananą ant sienos.
Cituoju.
„Niujorke vienas interesantas už lipnia
juosta prie sienos priklijuotą bananą sumokėjo 6,2 mln. dolerių. Tai ne tiek
astronominių kainų šiame mieste atspindys, kiek konceptualaus menininko
Maurizio Cattelano provokuojančios idėjos sėkmės įrodymas“.
Ir viskas tikriausiai yra gerai su tuo. Galima
juoktis, galima smerkti, bet visa ta reakcija irgi yra menas! Panašiai kaip tos
legendinės breiko šokėjos iš Australijos pasirodymas per Olimpiadą šią vasarą.
Tiesiog, kai gyveni karnavališkoje kultūroje, karnavalas negali pastrigti.
Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę,
buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977).
Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją
nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais
įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai
ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti,
kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai
tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to
laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios
gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl
kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje
patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių
naikinimo mastas.
Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka,
kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota
1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia
padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais.
Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo
seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos
kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi
suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?
Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl
sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir
stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet
nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau
jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo
metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau
galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką
iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo
šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo
kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog
masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius
momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller
jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių,
sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas
tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors
istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste
apie karo moteris taip pat „išsilydo“.
Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su
masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė
Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys,
nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau
eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo
kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o
rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis
esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“
sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.
Šį namą, kuriame kažkada gyveno Ieva Simonaitytė iki
Antrojo pasaulinio karo ir, kaip teigiama, būtent čia parašė garsiausią savo
kūrinį „Aukštujų Šimonių likimas“, o namas vis dar geros būklės ir matomai
sutvarkytas, jį galite pamatyti visai šalia senamiesčio, „Švyturio“ alaus
daryklos, adresu: Baltikalnio g. 12, Klaipėda, 91251 Klaipėdos m.
sav. Dabar ten viename namo gale yra įrengta R. Jakšto advokato kontora.
Sizifas – kasdien mūsų
draugas. Kad ir kur jis dabar yra, bet visada tikriausiai yra ir su mumis.
Galima pastumdyti su Sizifu arba bent jau sizifiškai akmenį pačiam per
kompiuterį ir Antikos dievai tikriausiai nesupyks, juk ir per nuotolį taip pat
vyksta darbas.
Vėl sekmadienis ir vėl praėjo beprotiška savaitė,
reikia telktis dar vienam savaitės cirkuliavimo ciklui. Kodėl beprotiška? Pagal
daugelį misticizmo šiuolaikinių teorijų, o ypač manifestuotojų, šioji realybė
yra tik mūsų pačių atspindys, todėl kas sekundę kuriame tą tikrovę, tik kodėl,
man kirbėjo, negaliu iš akmens padaryti aukso, o sniego paversti eurais? Gal
dėl to, kad šioji tikrovė yra ribota, ji nėra čia ir dabar pavaldi dėl
įsigalėjusio fizikinio santykio ir ribotumo, tačiau galima daugiau įdėjus
pastangų keisti likiminius parametrus ir savo asmenines būsenas, todėl
ilgalaikė ir nenutrūkstama meditacijos praktika bei pozityvios mintys atveria
kitas galimybes ir tikrovės variantus.
Visatą dažnai įsivaizduoju kaip varlių kurkulus, kurių
kiaušinėliuose blaškosi po vieną visatą-buožgalvį, kai buožgalvis pagalvoja,
jog šiandien bus viskas gerai, jis sukuria dvi visatas: vienoje ten, kur buvo
kaip visada, o kitą – geresnę įvykių eigos visatą. Tam tikra prasme, kaip sako,
Visatos galimybės beribės, nors ir tvirtai stovime ant žemės ir, atrodo, nieko
ypatingo nevyksta. Bet vyksta. Kiekvieną akimirką gimsta naujų begalinių visatų
versijų ir tą pačią daug visatų miršta, o mes vis nesibaigiame. Argi tai nėra
beprotiška palyginus su tuo, kokią visatos sampratą siūlo Einšteinas arba
krikščioniškasis pasaulis? Kokioje versijoje tu gyvensi gali priklausyti net
nuo to, ar užmuši tu uodą, ar neužmuši, nors tikrovėje atrodys, jog nėra jokio
skirtumo. Yra.
