Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai ir
praeiviai internete,
Kaskart pristinga kokių nors nepasikartojančių
pozityvių minčių, tad šįkart pasidalysiu, jog tokio vėjo mano pūkiai ant galvos
seniai nematė. Galėjo šiandienos vėjas viską nunešti, kaip nunešė mūsų
prabangias miestų egles, reklamų plakatus ir plastiko sudaigstytas, medžiuose
ir miesto architektūroje pritvirtintas lemputes.
Kai kas girdėjo neregėtą reiškinį – Kalėdinį
griaustinį ir žaibus. Nemačiau. Tiesa, tuo metu, matyt, dirbau, tačiau visgi
dangus maišosi su žeme ir vis tiek gyvename taip, kaip gyvenome; vyrų barzdos
ir toliau auga taip, kaip paprastai auga vasario ar spalio mėnesį ir nieko
nenutinka; šie vėjai susuka mūsų kasdienybę į anekdotines susireikšminimo
sceneles, kuriose galima arba paklysti, arba tiesiog juoktis, slepiant dantis į
saują, kad protezų vėjas neišpūstų. Arba plombų.
Pastaruoju metu sapnuoju neįtikėtinai ryškius sapnus. Dažnai
maginio elemento istorijas, pats mirštu ir vėl sapnuose atgimstu, vėl mirštu ir
vėl atgimstu. O kai sapne numirštu ir ištariu sau, kad „va, ir čia galima
numirti“, vis tiek toliau gyvenu, lyg niekas niekada nesibaigtų. Tokiomis tamsiomis
naktimis kaip šį gruodį, kai nosies nesinori kišti į lauką, juk irgi savotiškai
esame saugiai palaidoti storų debesų ir vėjų, krentančių milžiniškų eglių, bet
nemirę, pamiršę šį procesą.
Raitosi, oi, kaip smagiai raitosi vyrų ūsai ir patys
tampa kalėdinėmis eglėmis, nešiojamomis ir išmaniomis. Bandau prisiminti
vaikystę ir visada man barzdos ir ūsai asocijavosi su senatve ir negražumu, nes
tik nusiskutęs vyras yra tvarkingas vyras. Dabar tai nemanau, pasižiūriu aš į
šias fotografijas šį vėjuotą vakarą ir galvoju: kaip gerai, kad viskas, ką maniausi
jau supratęs ir nusistatęs, keičiasi. Argi tai nenuostabu?
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius
Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad
geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“
(2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko
įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl
dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant,
nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz)
(2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet
atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.
Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais
kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau
tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo
Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos
mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir
negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau
istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie
perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme
išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.
Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų
į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų
fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas
iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose,
krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...
Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko,
krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau
nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė
grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia
ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti
vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man
šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas
ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.
Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys,
aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų
vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame
feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas
dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi
dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir
namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis
Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti,
nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo).
„Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir
jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti,
kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko
pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Harmoninio virpinimo žemėlapis. Taip veikia muzika, o
iš tiesų, taip veikia viskas aplinkui.
Spirale vaizduojami muzikiniai intervalai ir jų
tarpusavio ryšiai konkrečioje harmoninėje arba derinimo sistemoje. Schemos
centre yra pagrindinis tonas (C), kurio dažnis didėja dvigubai kiekvienoje
oktavoje.
Su kiekvienu intervalu taip pat siejamas konkretus
matematinis santykis, kurį pirmą kartą apskaičiavo Pitagoras. Jis atrado, kad
dviejų intervalą sudarančių natų santykis visada būna 2:1. Tobulos penktos
santykis yra 3:2, o tobulos kvartos - 4:3. Pitagoras sujungė šiuos intervalus
ir sukūrė kitas natas, kad sudarytų didžiąją gamą. Jo matematinių skaičiavimų
dėka gimė muzikos teorija.
Visi dažniai, nesvarbu, ar tai garsas, šviesa, planetų
judėjimas ir pan., gali būti siejami su šiais ciklais. Tas pats spiralės raštas
pasikartoja visur gamtoje: mūsų DNR, augaluose, galaktikose, oro sąlygose...
taip pat ir muzikoje. Spirale – tai pasikartojimas, bet kartu ir sukaupta
patirtis, įkūnijanti pagrindinius kūrimo ir augimo procesus.
Fibonačio seka
yra nepaprastai įdomi ir plačiai gamtoje pasikartojanti skaičių seka, turinti
daugybę įdomių pritaikymų įvairiose srityse.
Ką galima sukurti pagal Fibonačio seką?
Menas ir architektūra.
Aukso pjūvis:
Santykis tarp dviejų iš eilės einančių Fibonačio skaičių artėja prie aukso
pjūvio, kuris laikomas estetiškai patraukliu ir dažnai naudojamas menininkų ir
architektų.
Spiralės:
Fibonačio skaičiai gali būti naudojami kuriant spirales, kurios panašios į
natūraliai pasitaikančias spiralės, pvz., sraigės kriauklėje ar galaktikų
spiralėse.
Kompozicijos:
Dailininkai ir fotografai naudoja Fibonačio skaičius ir aukso pjūvį, kad
sukurtų harmoningas kompozicijas.
Gamta.
Augalai: Daugelio augalų
lapų išsidėstymas, šakų šakojimasis atitinka Fibonačio seką. Saulėgrąžų sėklos
išsidėsčiusios pagal Fibonačio spiralę, o ananaso žvynai sudaro Fibonačio
skaičių raštus.
Gyvūnai: Kai kurių gyvūnų
kūno proporcijos atitinka aukso pjūvį.
Informatika.
Algoritmai:
Fibonačio skaičiai naudojami įvairiuose algoritmuose, pvz., paieškos
algoritmuose.
Skaitmeninis menas:
Kompiuterinė grafika ir fraktalai dažnai naudoja Fibonačio seką kuriant
sudėtingus ir estetiškai patrauklius vaizdus.
Finansai.
Techninė analizė: Fibonačio
lygiai naudojami finansų rinkose siekiant nustatyti potencialias palaikymo ir
pasipriešinimo zonas.
Muzika.
Kompozicijos:
Kai kurie kompozitoriai naudoja Fibonačio seką kurdami muzikines kompozicijas.
Menas: Leonardo da Vinci
savo paveiksluose, tokiuose kaip „Mona Liza“, naudojo aukso pjūvį.
Architektūra:
Partenonas, Egipto piramidės – šiuose statiniuose galima rasti aukso pjūvio
proporcijų.
Fibonačio seka lietuvių kalboje dažniausiai vadinama
būtent taip. Tai yra labiausiai paplitęs ir tiksliausias šios sekos
pavadinimas, nes ji pavadinta italų matematiko Leonardo Pisano, pravarde
Fibonačio, garbei. Nors nėra kitų oficialių ir plačiai vartojamų sinonimų,
kartais galite išgirsti variantų.
Aukso pjūvio seka. Šis
pavadinimas atsirado dėl to, kad santykis tarp dviejų iš eilės einančių
Fibonačio skaičių artėja prie aukso pjūvio, kuris yra matematinė konstanta,
dažnai siejama su grožiu ir harmonija. Fibonačio skaičių seka – tai yra
tiesioginis vertimas iš anglų kalbos ir taip pat tiksliai apibūdina šią seką.
Jūsų Maištinga Siela