Informacija apie singlą: Kylie Minogue – My Oh My 7” Vinyl [vinyl / LP] (2024)
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai ir
praeiviai internete,
Kaskart pristinga kokių nors nepasikartojančių
pozityvių minčių, tad šįkart pasidalysiu, jog tokio vėjo mano pūkiai ant galvos
seniai nematė. Galėjo šiandienos vėjas viską nunešti, kaip nunešė mūsų
prabangias miestų egles, reklamų plakatus ir plastiko sudaigstytas, medžiuose
ir miesto architektūroje pritvirtintas lemputes.
Kai kas girdėjo neregėtą reiškinį – Kalėdinį
griaustinį ir žaibus. Nemačiau. Tiesa, tuo metu, matyt, dirbau, tačiau visgi
dangus maišosi su žeme ir vis tiek gyvename taip, kaip gyvenome; vyrų barzdos
ir toliau auga taip, kaip paprastai auga vasario ar spalio mėnesį ir nieko
nenutinka; šie vėjai susuka mūsų kasdienybę į anekdotines susireikšminimo
sceneles, kuriose galima arba paklysti, arba tiesiog juoktis, slepiant dantis į
saują, kad protezų vėjas neišpūstų. Arba plombų.
Pastaruoju metu sapnuoju neįtikėtinai ryškius sapnus. Dažnai
maginio elemento istorijas, pats mirštu ir vėl sapnuose atgimstu, vėl mirštu ir
vėl atgimstu. O kai sapne numirštu ir ištariu sau, kad „va, ir čia galima
numirti“, vis tiek toliau gyvenu, lyg niekas niekada nesibaigtų. Tokiomis tamsiomis
naktimis kaip šį gruodį, kai nosies nesinori kišti į lauką, juk irgi savotiškai
esame saugiai palaidoti storų debesų ir vėjų, krentančių milžiniškų eglių, bet
nemirę, pamiršę šį procesą.
Raitosi, oi, kaip smagiai raitosi vyrų ūsai ir patys
tampa kalėdinėmis eglėmis, nešiojamomis ir išmaniomis. Bandau prisiminti
vaikystę ir visada man barzdos ir ūsai asocijavosi su senatve ir negražumu, nes
tik nusiskutęs vyras yra tvarkingas vyras. Dabar tai nemanau, pasižiūriu aš į
šias fotografijas šį vėjuotą vakarą ir galvoju: kaip gerai, kad viskas, ką maniausi
jau supratęs ir nusistatęs, keičiasi. Argi tai nenuostabu?
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius
Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad
geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“
(2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko
įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl
dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant,
nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz)
(2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet
atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.
Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais
kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau
tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo
Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos
mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir
negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau
istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie
perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme
išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.
Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų
į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų
fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas
iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose,
krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...
Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko,
krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau
nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė
grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia
ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti
vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man
šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas
ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.
Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys,
aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų
vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame
feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas
dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi
dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir
namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis
Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti,
nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo).
„Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir
jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti,
kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko
pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela