Dienos daina: Chiara Galiazzo – Allegria bugiarda [lyrics / žodžiai / testo]

 

Sveiki,

 

Iš vasaros dainų atradimo! Jau kokie 3 metai esu šiuolaikinės italų populiariosios muzikos klausytojas. Gal nėra taip, kad klausyčiausi nuo ryto iki vakaro, bet... pasiklausau kelionėse ieškodamas naujos muzikos!

 

Chiara Galiazzo, paprasčiausiai žinoma kaip Chiara, yra viena iš ryškiausių šiuolaikinių Italijos dainininkių. Gimusi Padujoje, Veneto regione, ji išgarsėjo ne per įprastą muzikos industrijos kelią, o per televizijos talentų šou (dabar jau reiktų sakyti, kad ir šis kelias yra įprastinis!). Nuo mažens svajojusi apie muziką, Chiara studijavo ekonomiką ir dirbo audito įmonėje, tačiau niekada neatsisakė aistros dainavimui. Jos lūžio taškas buvo 2012 metai, kai ji laimėjo šeštąjį populiaraus talentų šou „X Factor Italia“ sezoną.  Jos pergalė buvo ne tik sėkmės istorija, bet ir pavyzdys, kaip paprastas, bet talentingas žmogus gali pasiekti didelę sceną. Jos neeilinis vokalas ir scenos charizma iškart sužavėjo tiek žiuri narius, tiek plačiąją publiką.

 

Po pergalės „X Factor“ Chiaros muzikinė karjera įgavo pagreitį. Jos debiutinis singlas „Due respiri“ (gal tai nėra man asmeniškai įdomiausias kūrinys, bet skamba gerai) iškart sulaukė didelio pasisekimo, o 2013 m. ji sėkmingai debiutavo garsiajame Sanremo festivalyje su daina „Il futuro che sarà“. Šis festivalis, kuris yra itin svarbus Italijos muzikos kultūrai, padėjo jai dar labiau įsitvirtinti kaip rimtai atlikėjai. Nuo to laiko ji išleido kelis studijinius albumus, tokius kaip „Un posto nel mondo“ ir „Nessun posto è casa mia“, kurie atspindi jos muzikinę brandą ir nuolatines paieškas. Nors jos stilius iš esmės yra popmuzika su stipriais baladiniais elementais, ji taip pat eksperimentuoja su elektroniniais ir džiazo akcentais, o jos muzika pasižymi gilumu ir emocingumu.

 

Chiara Galiazzo priėmimas visuomenėje yra itin šiltas ir pozityvus. Ji yra vertinama ne tik dėl savo stipraus ir išskirtinio balso tembro, bet ir dėl savo nuoširdumo bei natūralumo. Ji yra atvira ir nuolanki, kas rezonuoja su Italijos publika, kuri vertina tikrus žmones. Nors ji gal ir nėra pati ryškiausia sensacija Italijos popscenoje, tačiau ji turi ištikimą gerbėjų ratą, kurie seka jos kūrybą. Jos dainos dažnai kalba apie asmenines emocijas, meilę ir savęs atradimą, kas leidžia klausytojams lengvai su ja susitapatinti. Chiara yra puikus pavyzdys, kad nuoseklus darbas, talentas ir nuoširdumas gali užtikrinti ilgalaikę sėkmę muzikos pasaulyje.

 

Bet šįkart ne apie Chiaros balades, o apie dainą, per kurią ją atradau. Man daina nėra aktuali, tiesiog kelia sentimentus, nes kaip tik su ja kirtau kelionėse Italijos sieną. Savotiškas pasisveikinimas. Kūrinys „Allegria Bugiarda“ yra vienas naujausių Chiaros Galiazzo singlų, išleistas 2025 m. gegužės 23 d. Šis kūrinys žymi naują etapą atlikėjos karjeroje, kadangi tai yra pirmasis singlas, išleistas su nauja leidybine kompanija „Altafonte Italia“. Daina pasakoja apie vasaros melancholiją ir kontrastą tarp to, kaip žmonės bando atrodyti laimingi ir to, kaip iš tiesų jaučiasi viduje. Nors pavadinimas „melagingas džiaugsmas“ gali skambėti liūdnai, dainos stilius yra netikėtai gyvybingas ir šokantis – tai dance-pop žanro kūrinys, sukuriantis savotišką disonansą tarp nuotaikos ir skambesio. „Allegria Bugiarda“ įtraukta į naują Chiaros muzikos projektą ir pristatyta kaip daina, pasakojanti kitą, slaptojo vasaros veido, istoriją.

 

Pasiklausykite.

Chiara Galiazzo – ALLEGRIA BUGIARDA

[testo / lyrics / žodžiai]

 

Tramonto della nostalgia

Che non ho più se ci sei tu

Forse è la voglia o la pazzia

Non gioco più, hai vinto tu

Ancora ci troviamo quasi sempre nello stesso bar

Maledetta timidezza, quanti danni fa

Io che alle conversazioni preferivo il mare

Annega già nelle tue ciglia un'allegria bugiarda

Aspettati da me carezze e poi stringimi

Tocca la felicità

Confondimi, sono debole alle favole e ai pericoli

Ma non all'eternità

Ah, non regalarmi un diamante, so già la luce che fa

Basta che io sia importante stanotte

Non è colpa tua, non è colpa mia

La malinconia non mi riguarda

È andata via, è volata via

Semina la scia di un'allegria bugiarda

L'alba dall'autostrada è così crudele e demodé

Ma che cos'ho da perdere?

Non certo te, soltanto me

Ancora mi richiamerai per sempre dallo stesso bar

Maledetta una carezza, quanti danni fa

Io che alle conversazioni preferivo il mare

Annega già nelle tue ciglia un'allegria bugiarda

Aspettati da me carezze e poi stringimi

Tocca la felicità

Confondimi, sono debole alle favole e ai pericoli

Ma non all'eternità

Ah, non regalarmi un diamante, so già la luce che fa

Basta che io sia importante stanotte

Non è colpa tua, non è colpa mia

La malinconia non mi riguarda

È andata via, è volata via

Semina la scia di un'allegria

Che come te tornerà settembre anche in città

Forse la fatalità ci farà incontrare ancora

Aspettati da me carezze e poi stringimi

Tocca la felicità

Confondimi, sono debole alle favole e ai pericoli

Ma non all'eternità

Ah, non regalarmi un diamante, so già la luce che fa

Basta che io sia importante stanotte

Non è colpa tua, non è colpa mia

La malinconia non mi riguarda

È andata via, è volata via

Semina la scia di un'allegria bugiarda

Di un'allegria

(Che come te tornerà)

Un'allegria bugiarda

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mudu" / "Together"

 

Sveiki,

 

Jau seniai nebetikiu internete sklandančiais užrašais prie anonsų ir plakatų kaip, pvz., „geriausias metų siaubo filmas, kokio visi tikisi!“. Šią karūną komerciškai savinasi kone kas antras vidutinis siaubo filmas, tačiau nustebino, kad šįkart tiek žiūrovai, tiek kino kritikai neliko abejingi režisieriaus Michael Shanks naujausiam siaubo darbui „Mudu“ (angl. Together) (2025). Nuomonės viešojoje erdvėje sutapo, o ir idėja jau man asmeniškai pasirodė įdomi, tad nusprendžiau pats įsitikinti, kokio masto šis naujas siaubo filmas.

 

Istorija pasakoja apie jauną amerikiečių porą, kuri jau santykiuose 10 metų, bet vis dar nesusituokę. Milė – į gyvenimą realistiškai besikabinanti mokytoja, Timas – muzikos kūrėjas, jau 10 metų įstrigęs negalėdamas kurti. Pora persikelia į nuosavą namą priemiestyje, tačiau jau akivaizdu, kad Timui toli gražu ne santykių kūryba svarbiausia, o karjera. Iš pažiūros pora šaltoka, nesusikalbanti, seniai lovoje praradusi intymumą ir susidomėjimą... Vieną dieną savo namo miškelyje jie patenka į paslaptingą urvą, ten atsigeria iš šaltinio vandens ir prasideda siurrealistinės siaubo detalės, t. y. pora mažu jaučia vienas kito trauką ir prilipę aistros momente jie nebegali atsiklijuoti, jiedu tarsi suauga, patys nežinodami kas, kaip ir kodėl.

 

Filmas remiasi okultizmu, juodomis mišiomis ir senovės Antikos mitologija, kad iš tikrųjų kadaise dievai neva sukūrę žmones po du ir tik vėliau įvykęs atsiskyrimas, kitaip sakant, atskirtos dvi sielos per kūną yra pasmerktos klajoti pasaulyje ir ieškoti viena kitos. Iš čia kyla visa filmo genezė, tačiau jos realizavimas lėkštas, paviršutiniškas, elementarus. Labiausiai šįkart strigo ne siaubo idėja, nors ir ji šlubuoja, kiek pagrindinių veikėjų psichologija ir santykiai. Tiek Milė, tiek Timas „tamposi“ dėl prisirišimo, akivaizdu, kad pora neturi perspektyvos, abu keistai ir neadekvačiai reaguoja į stebuklinius niuansus, nesikreipia pagalbos, tiesą sakant, nieko nedaro, kad išsikviestų bent policiją (!?), geriau įdomumo dėlei patys „apsipjaustys“ pjūklu. Kitas niuansas – kadangi Milė ir taip jau pajuto, kad nenori būti su Timiu, pabaigoje jie išlieka sąmoningi ir trokšta susijungti, nes staiga kitoje saulės šviesoje po 10 metų atšalimo nei iš šio, nei iš to pareiškia, kad besąlygiškai myli vienas kitą, todėl, velnias mato, susijunkime ir būkime palaimoje. EĮTIKINO NĖ PRO KUR!

 

Filmas išties vietomis nejaukus, vietomis pavykęs, turi idėją ir genezę, tačiau visumoje „Mudu“ nesujaudina, nepaliečia, nesujaukia smegenų, nereikia nieko papildomai guglinti, kad išsiaiškintum, nekelia net... diskusijų, vien tik keistą vidutinio siaubo filmo sukurtą emocinį foną, kuris greitai išblėsta ir pasimiršta. Ar pateisino metų geriausio siaubo filmo liaupsę? Tikrai ne. Bet „Mudu“ nėra ir labai prastas. Man regis, filmo idėją buvo galima plėtoti įdomiau, plačiau, intelektualiau, tačiau vėlgi... orientyras – masinis žiūrovas, kuriam negalima pernelyg sudėtingai. Tai filmas, sakyčiau, išėjo labai vidutinis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikųv idurkis: 75/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Neringa Kažukauskaitė apie aktorės Angelina Jolie vaidmenį filme "Marija"

 

Sveiki,

 

Vis dažnai aptinku pasakymų, kad filmas su Angelina Jolie „Marija“ yra pernelyg ištęstas, dekoratyvus ir A. Jolie neatitinka M. Callas dvasios. Aptikau ir kiek kitokius pagrindimus žurnale „Kinas“, kuriame publikuojama Neringos Kažukauskaitės recenzija.

 

„Angelina Jolie įeina į kadrą kaip į operos sceną. Ilgi stambūs planai, gilūs žvilgsniai, nedrąsi šypsena, lėta išdidi eisena, lakoniško žodžiai. Jokio individualizuoto psichologizmo čia nėra. Aktorė kuria fantaziją apie Callas, išsaugodama jos įvaizdį ir perteikdama jos pažeidžiamumą, jautrumą, jos skausmingą ir iki pat mirties išsaugotą primadonos laikyseną. Net į kavinę ar restoraną ji užsuka ne išgerti ar pavalgyti, o pajusti gerbėjų dėmesį. Deja, jau tenka išgirsti ne tik komplimentus, bet ir priekaištus už spektaklius, kai ji nebegalėjo dainuoti.“ Neringa Kažukauskaitė

 

Neringa Kažukauskaitė yra kino kritikė, žurnalistė ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. 1992 m. baigusi Vilniaus universitetą, ji įgijo žurnalistės diplomą ir nuo to laiko aktyviai dirba kino srityje.

 

Ji yra parašiusi daug straipsnių įvairiems kultūros ir meno leidiniams, tokiems kaip „7 meno dienos“, „Krantai“, „Kultūros barai“ ir kt., nagrinėjančius kino teorijos, istorijos ir kritikos temas. Taip pat ji stažavosi Švedijos ir Danijos kino institutuose, tyrinėjo švedų nebylųjį kiną. N. Kažukauskaitė dalyvauja edukacinėse programose, veda renginius bei pristato filmus, o tai rodo jos gilų įsitraukimą į kino pasaulį.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 134: tu niekada nesi vienas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mes niekada nebūname vieni, netgi, jeigu esame negyvenamoje saloje ir daugiau niekada nepamatysime jokio gyvo sutvėrimo. Tam tikra prasme, mes nuolat mirguliuojančioje Visatos globoje, kuri žino, kas mums geriausia. Ar dėl to neturėtume už nieką neatsakyti? Tikrai ne. Tik toji klaida, parklydusi retsykiais iš kosmoso mus kartais patręšia kaip gėles, kad vieną dieną vėl viskas sužydėtų. Protu neverta suvokti, reikia, matyt, priimti ir išjausti.

 

Maištinga Siela

Dienas citāts: Treneris Artūrs Štalbergs lietuviešu basketbolistus nosauca par zemniekiem, viņu trenerus – par PSRS treneriem, un teica, ka latvieši tika „izdrāzti”

 

Sveiki,

 

„Leišu zemnieki un “divi PSRS treneri” izdrāza mūsu “zvaigžņoto” sastāvu ar Giorgio Armani stratēģu komandu, kurai izskatās pat plāna A nebija nevienā spēlē. Paldies arī kodējam prezidentam par ieguldījumu un smago darbu, paldies arī visiem, kuri kategoriski bija pret spēlētāju.“ Artūrs Štalbergs

 

Artūrs Štalbergs ir bijušais latviešu basketbolists un treneris, kurš ir pazīstams ar savu lielo iesaisti krepšinio pasaulē. Savu spēlētāja karjeru viņš pavadīja Latvijā, un pēc tam veiksmīgi pārgāja uz trenera lomu. Štalbergs ir strādājis ne tikai Latvijas klubos, bet arī ārvalstīs, tai skaitā ar Latvijos jauniešu izlasēm, un ieņēma Latvijos vīriešu basketbola izlases ģenerāldirektora amatu.

 

Viņa saikne ar Lietuvu ir caur darbu Panevēžas "Lietkabelis" klubā. 2017. gadā viņš kļuva par komandas galveno treneri, tomēr viņa darbs ilga salīdzinoši neilgi. Pēc dažiem mēnešiem, neskatoties uz veiksmīgu sākumu, Štalbergs tika atlaists no amata. Vēlāk viņš publiski paziņoja, ka atlaišanas iemesls nebija saistīts ar sliktiem rezultātiem, bet gan ar citiem apstākļiem, kas radīja plašas diskusijas Lietuvas krepšinio sabiedrībā.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: latvis Artūrs Štalbergs apie lietuvius kaimiečius ir SSRS trenerius bei latvių išdulkinimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiaip nededu sportininkų ir momentinių citatų, kurios tėra tik momentas, kuris pasimirš, nes rungtynių bus dar labai daug, tačiau šis kiek leido man kilstelėti antakius. Socialiniuose tinkluose buvo klausiama, kaip reaguojate į latvio Artūrs Štalbergs pasisakymą. O kaip reaguoti? Labai adekvačiai. Čia kalba ne protas, o emocijos dėl kartaus pralaimėjimo, nes tiesa tokia, kad, jeigu negali nugalėti, tada belieka žeminti kitus ir savus.

 

„Lietuvių kaimiečiai ir „du SSRS“ treneriai išp*so mūsų „žvaigždžių“ komandą su „Giorgio Armani“ treneriais, kurie neturėjo plano A jokiose rungtynėse, – rašė Štalbergs. – Ačiū girtam (Latvijos krepšinio asociacijos) prezidentui už indėlį ir sunkų darbą. Taip pat ačiū visiems, kurie buvo kategoriškai prieš natūralizaciją. Gal prie jos būtų pataikę į krepšį.“ Artūrs Štalbergs

 

Artūrs Štalbergs yra buvęs Latvijos krepšininkas ir treneris, žinomas dėl savo aktyvios veiklos krepšinio pasaulyje. Savo žaidėjo karjerą jis praleido Latvijoje, o vėliau, ją baigęs, sėkmingai persikėlė į trenerio postą. Štalbergs dirbo ne tik Latvijos klubuose, bet ir užsienyje. Jo patirtis apima darbą su Latvijos jaunimo rinktinėmis, o taip pat jis ėjo Latvijos vyrų krepšinio rinktinės generalinio direktoriaus pareigas.

 

Su Lietuva Artūrs Štalbergs susijęs per savo darbą Panevėžio „Lietkabelio“ klube. 2017 m. jis stojo prie komandos vairo kaip vyriausiasis treneris, tačiau šios pareigos truko neilgai. Po keleto mėnesių darbo, nepaisant sėkmingo starto, Štalbergs buvo atleistas. Vėliau viešai jis pats komentavo, kad jo atleidimas nebuvo susijęs su prastais rezultatais, o su kitomis aplinkybėmis, kas sukėlė nemažai diskusijų Lietuvos krepšinio bendruomenėje.

 

Maištinga Siela