Vis dažnai aptinku pasakymų, kad filmas su Angelina Jolie
„Marija“ yra pernelyg ištęstas, dekoratyvus ir A. Jolie neatitinka M. Callas
dvasios. Aptikau ir kiek kitokius pagrindimus žurnale „Kinas“, kuriame publikuojama
Neringos Kažukauskaitės recenzija.
„Angelina Jolie įeina į kadrą kaip į
operos sceną. Ilgi stambūs planai, gilūs žvilgsniai, nedrąsi šypsena, lėta
išdidi eisena, lakoniško žodžiai. Jokio individualizuoto psichologizmo čia
nėra. Aktorė kuria fantaziją apie Callas, išsaugodama jos įvaizdį ir
perteikdama jos pažeidžiamumą, jautrumą, jos skausmingą ir iki pat mirties
išsaugotą primadonos laikyseną. Net į kavinę ar restoraną ji užsuka ne išgerti
ar pavalgyti, o pajusti gerbėjų dėmesį. Deja, jau tenka išgirsti ne tik
komplimentus, bet ir priekaištus už spektaklius, kai ji nebegalėjo dainuoti.“Neringa
Kažukauskaitė
Neringa Kažukauskaitė yra kino kritikė, žurnalistė ir
Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. 1992 m. baigusi Vilniaus
universitetą, ji įgijo žurnalistės diplomą ir nuo to laiko aktyviai dirba kino
srityje.
Ji yra parašiusi daug straipsnių įvairiems kultūros ir
meno leidiniams, tokiems kaip „7 meno dienos“, „Krantai“, „Kultūros barai“ ir
kt., nagrinėjančius kino teorijos, istorijos ir kritikos temas. Taip pat ji
stažavosi Švedijos ir Danijos kino institutuose, tyrinėjo švedų nebylųjį kiną.
N. Kažukauskaitė dalyvauja edukacinėse programose, veda renginius bei pristato
filmus, o tai rodo jos gilų įsitraukimą į kino pasaulį.
Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet
teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė
operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius
metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno
didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent
kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija
Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija
buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“
leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.
Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors
asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti,
kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo
Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo
kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016).
Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo
Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia
užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl
kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą
kaip „Spencer“.
Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“
apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe
taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o
tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų
savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su
artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių
vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą,
labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama
dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną
Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų
vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas,
nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo
senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.
Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio
pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose
vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo
autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą
gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio
karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o
isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors
internete neaptikau šių faktų.
Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai
teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie,
kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis
nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir
reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą
galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A.
Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco
Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė
Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai
ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija
tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart
Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas
ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo
variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią
nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį
sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.
Tikriausiai
daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“
(angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe
Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris
pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000
tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo
tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių
žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos
įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir
perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi),
Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian
Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don
Lee (Gilgamesh).
Pustrečios
valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai
primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o
tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis
Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios
šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart,
sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y.,
Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra
slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai
tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui,
pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.
Nuo
pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog
žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal
klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą
klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų
vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius,
kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį
filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais
kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus
pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar
įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.
Visgi
apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas
ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai
vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena
Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti
neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems
istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes
juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.
Režisierei ir aktorei
Angelinai Jolie rūpi socialinis karo ir bado kontekstas – praktiškai visi jos
kurti filmai, išskyrus avantiūrų kurortinį filmą „Prie jūros“, yra būtent apie
vienaip ar kitaip karo paliestus žmones („Nepalaužiamas“, „Kraujo ir medaus
šalyje“). Šįkart ji kuria filmą „Pirmiausia
jie nužudė mano tėvą“ (angl. First
They Killed My Father) (2017), kuris pasakoja apie Kambodžoje įvykusius
kruvinus politinius perversmus. Kaip ir visi tokio masto politiniai perversmai
trečiosiose šalyse yra primityvumo galios išraiška, tad filmas kiek primena jau
matytus kitus panašios tematikos filmus, ypač „Ruandos viešbutį“.
Iš pirmo žvilgsnio –
filmas apie karo neteisybę ir žiaurumą, kurių centre atsiduria pasiturinti
šeima, nublokšta į karo pamazgų duobę. Pagrindinis veikėjas – maža mergytė,
pasižyminti itin aštriu nuovokumu. Ilgi sekinantys tranzitiniai žygiai – tai
vaiko sąmonę formuojantis nesaugumo jausmas ir kiti rezerviniai giluminiai
dalykai šiame filme, kaip ir „Nepalaužiamas“ suskamba kažkaip pernelyg
preciziškai holivudiškai. Režisūrinės manieros nepaslepia netgi visiškai
nekomerciniai, praktiškai niekam nežinomi aktoriai bei egzotiškoji Kambodžos
aplinka – svarbiausia gi pateiktis. Mintys pernelyg sukapotos masiniam
žiūrovui, o pagrindinė veikėja pernelyg angažuota ir aplipdyta kažin kokiomis
super galiomis, tad Angelina Jolie vėl padarė tą pačią klaidą, kokią darė „Nepalaužiamajame“
– kuria didvyrio portretą, o ne susikompromitavusios šalies žiaurumo areną. Aišku,
koja kiša biografija, nes šis žanras jau savaime fokusuojasi į žmogaus istoriją,
o ne tautos likimą, gal dėl to nuspėjamumo ir pasirinkto holivudinio būtinai
nupiešti įkvepiančią istoriją, prisodrinant filmą divyriškumu. Šiame filme tiek
neerzino perdėtas preciziškumas, koks buvo „Nepalaužiamasis“, kuris absoliučiai
erzino nuo pirmųjų kadrų, tačiau visgi iki kažko galingo ir itin jautraus, man
visgi pritrūko.
Apskritai manau, kad kol
kas geriausias A. Jolie filmas visgi tebėra „Kraujo ir medaus šalyje“, kurioje
mes neturime herojų – vien tik susikompromitavusius ir karo barikadose
atsidūrusius herojus. Štai „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ patiks tiems,
kurie iš istorijos tikisi tiesos, panoraminio vaizdo, istorinių faktų ir
įkvepiančios istorijos, tačiau netgi ir šiame filme akivaizdžiai veikia
pagražinimo grimas, neapleidžia jausmas, kad filmas sukaltas pernelyg teisingai
ir pataikaujančiai, nors idėja lyg ir graži – priminti pasauliui tragiškus
Kambodžos įvykius. Nors filmas truputį ir „velkantis“ bei alinantis, tačiau
vietomis jį stebėti išties įdomu.
Paskutiniu metu žiūriu
daugiau komercinį kiną ir vis ruošiuosi šuoliui į aukštesnį „matmenį“, bet
prieš tai apie animacinį filmą „Kung Fu
Panda 3“ (angl. Kung Fu Panda 3)
(2016). Kadangi teko matyti pirmąsias dalis, todėl negalėjau praleisti progos
pažiūrėti ir trečiąją.
Neaušindamas savo
klaviatūros pasakysiu, kad šis animacinis filmas sistemingai tęsia ankstesnių
dalių odisėją. Neslėpsiu, kad (bent kiek mena atmintis) pirmoji dalis labai
patiko, ji privertė kvatotis ir tiesiog mėgautis, o apie antrąją dalį
praktiškai nieko nebepamenu. Lyg ir patiko, lyg ir prastesnė pasirodė...
negerai, kad šitaip serija nekelia kartelės, o tiesiog tampa serialu,
pasakojančiu tą pačią istoriją tuo pačiu rakursu. Šįkart linksmoji Panda
suranda giminaičius ir ruošiasi karui su tarpgalaktiniu blogiuku jaučiu...
Primena apskritai „Žvaigždžių karų“ dvasia įkvėptą pasakojimą, lyg ir gerai,
lyg ir ne visai to tikėjausi.
Tiesą sakant, šioji dalis
susižiūrėjo gana vidutiniškai ir vis galvojau, kur pakastas šuo: ar nebemoku
tiesiog mėgautis animaciniu filmu, ar iš tikrųjų filmui kažko trūksta? Na, lyg
ir nieko netrūksta, tačiau filmo kūrėjai laikosi tų pačių taisyklių, todėl
kažkaip lyg ir linksmai nuobodoka. Išties filmas lengvas, buvo nemažai gerų ir
labai vykusių vietų, tačiau kažkodėl link pabaigos norėjosi jau miego. Reikia
tikriausiai kaltinti ne filmą, o dienos nuovargį, tačiau geri filmai prikausto,
šis, skirtas pramogai, visgi „šliaužė ir prašliaužė“ – linksmai, bet
neįsimintinai.
Trečiasis Angelinos Jolie
filmas nustebino. Visų prima, kad prie jos pavardės prirašyta vyro pavardė
Pitt. Visa kita jau nebe taip stebino, kiek pasirinkta visai kitokia tema nei
anksčiau – didingi užmojai, karo temos susitraukė į keistą psichologinį pusiau
kurortinį romaną gana kukliu ir mažai ką sakančiu pavadinimu „Prie jūros“ (angl. By the Sea) (2015). Kol daug kas plaka
liežuviais, koks nevykęs filmas, priminsiu, kad ir Madonnos gana vykęs filmas „Mes
tikime meile“ taip pat buvo suplaktas dalgių. Ir dėl ko gi? Ogi visų pirma
moteris iš kitos „teritorijos“, jų filmai vertinami preciziškai ir skausmingai
ieškant klaidų, o ne pavykusių dalykų. Nesakykit, ši tendencija tinka ir A.
Jolie Pitt filmams.
Nežinau, gal ir tiesa,
kad A. Jolie fantastiška aktorė ir būtų prisikasusi prie dar vieno „Oskaro“,
tačiau vis tiek panūdo būti režisiere ir viskas. Kol A. Jolie kimba į dar vieną
projektą, jos ištikimas vyras B. Pitt ją palaiko, tą rodo ir jo veikla filme „Prie
jūros“ – tai antrasis filmas, kai jiedu vaidina pagrindinius vaidmenis,
prisiminkime, „Ponas ir ponia Smitai“ (2006). „Prie jūros“ filmas išties
kuklesnis – čia nerasite vaizdo efektų, masinių scenų ir atrodo jaukus,
pritrauktas ne prie holivudinės, bet prie nepriklausomo europietiško kino – tą mums
iliustruoja ir pasirinkti Viduržemio jūros vaizdai. Norisi pasakyti, kad filmas
gražus ir visiems aišku, kad filmas labai asmeniškas, intymus, gaivus, bandoma
išgauti nepaprastai jautrų intymumą ir skausmą, tačiau kartu filme 14 metų
vedusi pora atrodo kaip psichologiniai ligoniai, jų bendravimas ir dialogai „robotiniai“,
tos baisios dialoguose ištęstos pauzės, negyvumas lyg ir trikdo, lyg ir
patinka, nes norėta padaryti meniškai.
Pro kambario skylę tyrinėjantys
jauną sutuoktinių porą, veikėjai atrodo kaip nusikaltėliai, kurie bando
pamasinti savo mirusiam intymumui. Atrodo, tuoj viskas priartės prie paslaptingo
trilerio ir taps nevaldoma, tačiau istorija daugiau staigmenų, nei įprasta „Santa
barbaroje“, nepateikia ir viskas tampa nuspėjama. Filmas, nepaisant savo
sausoko siužeto, patiko: vaizdai, aktorių būvimu kadre, noras išgauti meniškumo
projekciją ir šiaip kažkaip lėtai ir nesikankindamas sužiūrėjau. Sakyčiau, kad
beveik patiko.
