Kelionė: Italija, Isola Bella sala ir rūmai, Sirmionė ir Marijos Callas namai

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šią vasarą teko keliauti po šiaurinę Italiją, bet kol kas nebuvau padaręs jokio įrašo apie atostogas, išskyrus apie Šveicariją, tad artėjant Naujiesiems metams norisi prisiminti ir iš naujo atgaminti savo šių metų keliones, tas šį įrašą skirsiu Italijos dviem objektams – Sirmionei ir Isola Bellos ypatingajai salai ir jų rūmams.

 

Sirmionė – mylimas operos solistės Marios Callas miestas

 

Italijos šiaurėje, prie didžiausio šalies ežero – Gardos ežero – išsišovęs nuostabus pusiasalis slepia savyje žavų Sirmionės miestelį, kuris traukia lankytojus savo turtinga istorija, unikalia geografija ir kerinčiu grožiu. Geografiškai Sirmionė yra Lombardijos regione, Brešos provincijoje, įsitaisiusi siaurame, ilgame pusiasalyje pietinėje Gardos ežero pakrantėje. Ši strateginė padėtis ir gamtos prieglobstis lėmė ilgą ir įdomią miesto raidą. Pusiasalis yra ne tik miestelio vieta, bet ir savotiška atrama, įsukanti gyvenimą aplink vandenį, kuris čia tampa neatsiejama kultūros ir poilsio dalimi. Deja, tą dieną, kai aš lankiausi mieste, buvo tiek daug turistų prie istorinių objektų, kad beveik nesugebėjau iš senamiesčio padaryti nė vienos normalios fotografijos, tačiau atokiau – parke ir prie Marijos Callos namų jau buvo ramiau.

 

Grįžtant prie regiono istorijos, Sirmionės istorija siekia giliai į praeitį. Pirmieji apgyvendinimai šioje vietoje buvo dar akmens amžiuje, ką liudija rasti Gardos pakrančių polinių gyvenviečių (vadinamųjų palafitte) liekanos, kurios vėliau pripažintos UNESCO Pasaulio paveldo objektais. Tačiau tikrąjį suklestėjimą Sirmionė pasiekė Romos imperijos laikais, tapusi mėgstama turtingų Veronos, o vėliau ir Romos elitų poilsio vieta. Nuo III a. pr. Kr. miestas tapo svarbiu punktu Via Gallica kelyje, jungiančiame Šiaurės Italiją. Po Romos žlugimo miestelis priklausė įvairioms valdžioms, įskaitant ilgesnį laiką Veronos galingai Scaligerių šeimai, kurios pėdsakai yra ryškiausi iki šių dienų. Vėliau Sirmionė patyrė Venecijos, Prancūzijos ir Austrijos dominavimą, kol 1860 m. buvo prijungta prie Italijos karalystės.

 

Vienas žinomiausių asmenų, glaudžiai siejamų su Sirmione, yra garsus Romos poetas Gajus Valerijus Katulas (lot. Gaius Valerius Catullus, 84 m. pr. Kr. – 54 m. pr. Kr.). Nors jis mirė prieš tai, kai pusiasalio gale pastatyta didžioji Romos vila, tradiciškai ji priskiriama jo šeimai, o pats pastatas pavadintas Katulo grotomis (Grotte di Catullo). Iš žymių asmenybių, kurios vėliau gyveno Sirmionėje, verta paminėti operos divą Mariją Kallas (Maria Callas), kurios vardu pavadinta viena iš miestelio vilų, atspindinti Sirmionės patrauklumą menininkams ir įžymybėms XX amžiuje. Kultūriškai, miestas iki šiol išlaikė savo tradicijas, susijusias su Gardos ežero gyvenimu: žvejyba, alyvuogių auginimu ir vynuogynais (garsėja Lugana vynu), kurios yra šios vietovės kulinarinio paveldo pagrindas.

 

Bėgant šimtmečiams, Sirmionės miestelio vaizdas keitėsi, atspindėdamas istorinius perversmus. Iš Romos kurorto miestas virto viduramžių tvirtove – gynybinės savybės visada buvo svarbios. Strateginę karinę reikšmę pusiasalis prarado tik XIX a. pabaigoje. Miestelio senamiesčio apstatymas su siauromis gatvelėmis iš esmės išlaikė viduramžių struktūrą, apsuptą pilies sienų, su pastelinių spalvų namais ir gausybe gėlių balkonėliuose. Tačiau didžiausias pokytis įvyko atradus ir išplėtojus terminius vandenis Sirmionėje (žinomi kaip Terme di Sirmione), kurie garsėja savo gydomosiomis savybėmis nuo romėnų laikų, ir miesto transformacija į populiarų turizmo centrą.

 

Šiandien Sirmionė yra vienas populiariausių ir vaizdingiausių Gardos ežero kurortų, traukiantis turistus savo nesenstančiu žavesiu, turtinga istorija ir natūraliu grožiu. Miestas siūlo puikų poilsio, kultūros ir gamtos derinį, deja, neišdrįsau tuokart maudytis, vanduo atrodė nelabai kokybiškas, o pakrantė nepatogi ir akmenuota, tačiau kiti atvykėliai iš visos Italijos drąsiai pliuškenosi į nieką nekreipdami dėmesio. Turistus vilioja galimybė pasinerti į atpalaiduojančias procedūras terminiuose SPA centruose (pavyzdžiui, Aquaria), pasivaikščioti vaizdingomis promenadomis pakrantėje, mėgautis krištolo skaidrumo ežero vandeniu Jamaica paplūdimyje ar išplaukti į kruizą aplink pusiasalį. Be to, Gardos ežeras yra puiki vieta vandens sporto entuziastams, o apylinkės puikiai tinka žygiams pėsčiomis ar dviračiais.

 

Svarbiausias Sirmionės lankytinas objektas, pasitinkantis atvykstančius į senamiestį, yra Scaligerio pilis (Castello Scaligero). Ši didinga XIII a. viduramžių tvirtovė, apjuosta vandens grioviu ir pastatyta Veronos valdovų Scaligerių šeimos, yra vienas geriausiai išlikusių Italijos viduramžių uostų. Pilies reikšmė buvo grynai gynybinė, kontroliuojant prieigą prie pusiasalio ir ežero uosto. Lipimas į pilies sienas ir sargybos bokštą atveria kvapą gniaužiančius panoraminus Gardos ežero ir miestelio vaizdus.

 

Pusiasalio gale stūkso įspūdingi Romos laikų pastato griuvėsiai, vadinami Katulo grotomis (Grotte di Catullo). Nors tai nėra urvai, kaip sufleruoja pavadinimas (originaliai pastatas vadintas „grotomis“ dėl vėliau apgriuvusių sienų), o didžiausios Romos vilos liekanos šiaurės Italijoje, datuojamos I a. pr. Kr. – I a. po Kr. Vilos reikšmė istoriškai parodo Romos elito prabangą ir Sirmionės, kaip elitinio kurorto, statusą. Vilos vietoje šiandien veikia ir archeologijos muziejus, saugantis rastoje vietovėje artefaktus, o pati vieta džiugina lankytojus ne tik istorija, bet ir panoraminiais ežero vaizdais. Be to, mieste galima aplankyti XI a. pastatytą ramybe alsuojančią Šv. Petro Mavino bažnyčią (Chiesa di San Pietro in Mavino), į kurią pavyko užsukti, garsėjančią savo romanine architektūra ir senomis freskomis, bei pasigrožėti elegantiška Švč. Marijos Didžiosios bažnyčia (Santa Maria Maggiore).

 

Pasidairykite po mano fotoreportažą iš Sirmionės.

Scaligierio pilis

Gardos ežeras - didžiausias Italijos ežeras.

Sirmionės senamiestis.

Rocca Scaligera pilies sodai (Rocca Scaligera Castle Gardens) – nors tai pilies teritorija, joje yra vešlių žaliųjų plotų ir takelių, siūlančių ramybę ir panoraminius Sirmionės bei ežero vaizdus.

Maria Callas parkas Sirmionėje yra ypatingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jis pavadintas garsiosios graikų operos divos Marijos Kallas (Maria Callas) garbei, kuri gyveno Sirmionėje XX a. viduryje. Šis pavadinimas suteikia parkui istorinės ir kultūrinės reikšmės. Antra, parkas pasižymi labai vaizdinga vieta, esančia netoli istorinio centro, iš kurios atsiveria nuostabūs panoraminiai Gardos ežero vaizdai. Tai ramybės oazė, puikiai tinkanti atokvėpiui nuo miesto šurmulio, kur galima pasimėgauti gamta, prisėsti ant suoliuko po medžiais ir tiesiog stebėti ramią ežero panoramą, apmąstant šios vietos sąsajas su operos legenda.

Tai Marijos Callas namas. Maria Callas gyvenimas Sirmionėje yra glaudžiai susijęs su jos santuoka ir asmeninio poilsio paieškomis toliau nuo scenos šviesų. Garsi operos sopranė Maria Callas pirmą kartą į Sirmionę atvyko 1952 metais ir, kaip pranešama, pamilo šią vietą. Šis pusiasalis tapo vasaros rezidencija, kurią įsigijo jos vyras, turtingas Veronos verslininkas Giovanni Battista Meneghini.

Jų namas Sirmionėje – didinga geltona vila, esanti vaizdingoje vietoje, via Catullo gatvėje, pačioje pusiasalio širdyje. Vila, kartais vadinama Villa Meneghini-Callas, yra trijų aukštų, turėjo dvidešimt vieną kambarį 780 kvadratinių metrų plote ir buvo asmeniškai įrengta pačios Marios Callas. Ši vieta dainininkei suteikė ramybę, grožį ir atokvėpį nuo įtempto pasaulinio scenos gyvenimo. Poilsio periodu Sirmionėje ji mėgavosi tyla ir gamta.

 

Vis dėlto, vila tapo ir širdį draskančio atsisveikinimo scena. 1959 metais, po to, kai Maria Callas įsimylėjo graikų laivybos magnatą Aristotelį Onasį, ji su juo atvyko į Sirmionę, kad pasikalbėtų su Meneghini. Po ramios vakarienės įvyko audringas konfliktas, kuris pažymėjo jų tragišką išsiskyrimą. Praėjus keleriems metams po skyrybų, Meneghini vilą pardavė, ir ji buvo padalinta į atskirus privačius butus. Šiandien jos didybę galima apžiūrėti plaukiant laivu aplink pusiasalį. Sirmionės savivaldybė renovavo dalį pastato (arba šalia esantį kitą pastatą) ir pavadino jį Villa Maria Callas, kurioje kartais rengiamos galerijos ir didesni renginiai.

Isola Bella – Borromeo didikų nuostabaus grožio palikimas!

 

Apie apsilankymą Isola Bella saloje ir rūmuose pasakysiu nedaugžodžiaudamas: Paryžiaus Versalis atrodo skurdus ir palyginus su Isola Bella tuštokas, o apsilankęs Italijoje tiesiog išpūčiau akis, nes atrodo, kad patekau į nuostabiausius rūmus su kabančiais Babilono sodais, bet apie viską nuo pat pradžių...

 

Izola Bela (Isola Bella), išvertus reiškianti „Gražioji sala“, yra viena iš labiausiai įspūdingų ir lankomiausių Borromeo salų, išsibarsčiusių Maggiore ežere (Lago Maggiore) Pjemonte, Italijos šiaurėje. Ši sala yra ne tik gamtos grožio pavyzdys, bet ir baroko architektūros bei sodininkystės šedevras, iškilęs virš vandens kaip fantastinis laivas. Prieš pradedant jos apstatymą, sala buvo žinoma kaip Izola Inferiore (Žemutinė sala) ir buvo maža, uolėta žvejų gyvenvietė, apgyvendinta tik kelių namelių ir nedidelės bažnyčios. Jos kilmė yra natūrali, tačiau dabartinis vaizdas yra beveik visiškai žmogaus sukurtas, per šimtmečius pertvarkytas ir paverstas į didingą rezidenciją. Į ją patekau atplaukdamas užsakomuoju laivu, kitaip ten nenuvyksite.

 

Salos istorija yra neatsiejamai susijusi su galinga Borromeo šeima, viena iš turtingiausių ir įtakingiausių Italijos aristokratų giminių. Ši šeima įgijo salą XVI amžiuje ir, būdama Milano aristokratijos dalimi, siekė sukurti vietą, kuri atspindėtų jų turtus, įtaką ir meninius polinkius. Esminis salos transformacijos etapas prasidėjo XVII amžiuje, kai Carlo III Borromeo nusprendė pradėti ambicingą projektą – pastatyti rūmus savo žmonos Isabella d'Adda garbei. Būtent jos vardas ir suteikė salai dabartinį pavadinimą.

Salos pertvarkymas buvo milžiniškas, sunkiai įgyvendinamas projektas. Pirmiausia reikėjo išplėsti natūralią salos teritoriją, vežant didelius kiekius žemės ir akmenų, kad būtų sukurta didesnė ir stabilesnė bazė. Architektai, tokie kaip Angelo Crivelli ir vėliau Carlo Fontana, buvo pasitelkti sukurti grandiozinį ansamblį. Rūmų statyba tęsėsi visą XVII ir dalį XVIII amžiaus, reikalaujant didžiulių finansinių išteklių. Rūmai suprojektuoti baroko stiliumi, su elegantiškomis salėmis, įspūdingomis paveikslų galerijomis, kuriose gausu garsių menininkų kūrinių, ir dekoruotomis salėmis, atspindinčiomis Borromeo šeimos istoriją.

 

Bene labiausiai Izola Belos rūmai ir visų pirma sala garsėja savo Itališkuoju baroko sodu (vadinamieji Giardini all'Italiana), kuris užima didžiąją dalį salos. Sodo pagrindinis akcentas yra įspūdingas dešimties terasų, piramidės formos teatras (Teatro Massimo). Šis sodas sukurtas kaip monumentalus baroko šedevras, kuriame geometriškai tvarkingi želdynai, statulos ir fontanai harmoningai dera. Sodas yra užpildytas citrusiniais medžiais, magnolijomis, kamelijomis ir kitais egzotiniais augalais, klestinčiais dėl švelnaus ežero klimato. Sodo terasa viršuje atveria nuostabius vaizdus į Maggiore ežerą ir aplinkinius Alpių kalnus. Man pasisekė, buvo saulėta, nekaitri ir graži diena. Gerai, kad teritoriją iš esmės išvaikščiojama per 2-3 valandas, yra ką tikrai pamatyti ir grožėtis.

 

Istoriškai, Izola Bela buvo išskirtinai Borromeo šeimos vasaros rezidencija ir prabangių pokylių vieta, o prabanga, žinokite, pulsuote pulsuoja. Nuolatiniai gyventojai buvo tik dvaro tarnai, prižiūrintys rūmus ir sodus. Per šimtmečius sala priėmė ne vieną garsų svečią. Pavyzdžiui, 1797 m. čia lankėsi Napoleonas Bonapartas su savo žmona Žozefina de Boharne, kur jie apsistojo vienoje iš rūmų salių. XIX amžiuje čia viešėjo ir Anglijos karalienė Viktorija, patvirtindama salos tarptautinį prestižą ir grožį.

 

Nors rūmai yra tikras baroko stebuklas, pats statybos projektas susidūrė su sunkumais, ypač finansiniais. Dėl didelių išlaidų ir vėliau kylančių politinių bei ekonominių suiručių, rūmai niekada nebuvo visiškai baigti pagal pirminį, grandiozinį planą. Nepaisant to, Borromeo šeima tęsė ir vystė salą. Be to, šalia esanti Isola Madre (Motinos sala) buvo pertvarkyta į dar vieną nepaprasto grožio sodą, papildant Borromeo salyno grožį.

 

Šiuo metu Izola Bela tebepriklauso Borromeo šeimai. Jie ir toliau prižiūri ir tvarko šį istorinį ir meninį paveldą, užtikrindami jo išsaugojimą. Tačiau dabar sala yra atvira visuomenei – Borromeo rūmai ir Italijos sodai yra didelė regiono turistinė atrakcija. Lankytojai gali apžiūrėti prabangius interjerus, pasigrožėti meno kolekcijomis ir pasivaikščioti po fantastiškus, terasuotus sodus. Sala, kuri prasidėjo kaip uolėta žvejų sala, virto gyvu Italijos baroko istorijos muziejumi ir vienu įspūdingiausių sodininkystės pavyzdžių Europoje. Izola Bela per šimtmečius tapo didybės, prabangos ir meno simboliu, atspindinčiu Italijos aristokratijos aukso amžių. Jos unikalumas, dirbtinai sukurta bazė ir įspūdingas baroko stilius daro ją nepamirštama vieta, kur istorija ir gamta susilieja į nepakartojamą ežero kraštovaizdį.

 

Siūlau pasigrožėti vaizdais iš mano asmeninio fotoreportažo.

Maištinga Siela

Dienos citata: Neringa Kažukauskaitė apie aktorės Angelina Jolie vaidmenį filme "Marija"

 

Sveiki,

 

Vis dažnai aptinku pasakymų, kad filmas su Angelina Jolie „Marija“ yra pernelyg ištęstas, dekoratyvus ir A. Jolie neatitinka M. Callas dvasios. Aptikau ir kiek kitokius pagrindimus žurnale „Kinas“, kuriame publikuojama Neringos Kažukauskaitės recenzija.

 

„Angelina Jolie įeina į kadrą kaip į operos sceną. Ilgi stambūs planai, gilūs žvilgsniai, nedrąsi šypsena, lėta išdidi eisena, lakoniško žodžiai. Jokio individualizuoto psichologizmo čia nėra. Aktorė kuria fantaziją apie Callas, išsaugodama jos įvaizdį ir perteikdama jos pažeidžiamumą, jautrumą, jos skausmingą ir iki pat mirties išsaugotą primadonos laikyseną. Net į kavinę ar restoraną ji užsuka ne išgerti ar pavalgyti, o pajusti gerbėjų dėmesį. Deja, jau tenka išgirsti ne tik komplimentus, bet ir priekaištus už spektaklius, kai ji nebegalėjo dainuoti.“ Neringa Kažukauskaitė

 

Neringa Kažukauskaitė yra kino kritikė, žurnalistė ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. 1992 m. baigusi Vilniaus universitetą, ji įgijo žurnalistės diplomą ir nuo to laiko aktyviai dirba kino srityje.

 

Ji yra parašiusi daug straipsnių įvairiems kultūros ir meno leidiniams, tokiems kaip „7 meno dienos“, „Krantai“, „Kultūros barai“ ir kt., nagrinėjančius kino teorijos, istorijos ir kritikos temas. Taip pat ji stažavosi Švedijos ir Danijos kino institutuose, tyrinėjo švedų nebylųjį kiną. N. Kažukauskaitė dalyvauja edukacinėse programose, veda renginius bei pristato filmus, o tai rodo jos gilų įsitraukimą į kino pasaulį.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"

Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela  

Graikija, Graikų kalba. Kaip graikų pavardžių priesagos atspindi gyvenamąjį regioną? (Žemėlapis)

 Sveiki,

 

Besidomintiems Graikija, jos kultūra ir kalba aptikau tokį įdomų graikų pavardžių priesagų paplitimą, pagal kurį galima daugmaž nustatyti, iš kokios graiko ar bent jau tavo giminės pavardė yra kilusi. Šiaip nebūčiau dalinęsis, jeigu nebūčiau sužinojęs apie savo mėgstamo graiko Konstantino Kavafio (1863-1933) pavardės kilmę. Pasirodo, pavardė Kavafis (Καβάφης) yra turkiškos kilmės. Graikijoje daug pavardžių atsirado turkų valdymo laikotarpiu, o turkų kalba dažnai būdavo naudojama pavardėms formuoti. Kavafis graikų kalboje reiškia „šunsnukis“, o jo tėvo pavardė buvo Kavafis. Poetas pasirinko naudoti šią pavardę, o tai rodo, kad jis buvo susijęs su Egipto graikų bendruomene, kurioje šios pavardės buvo paplitusios. Pats poetas gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Aleksandrijoje, Egipte, todėl jo pavardė atspindi šią geografinę ir kultūrinę tapatybę.

 

Graikų pavardžių priesagos yra puikus pavyzdys, kaip kalba gali atspindėti geografinę ir istorinę kilmę. Šios priesagos ne tik nurodo asmens pavardę, bet ir nuskambina kaip regioninis kodas, padedantis atsekti protėvių gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, jei išgirsite pavardę, kuri baigiasi priesaga "-akis" (-άκης) arba "-idis" (-ίδης), didelė tikimybė, kad asmuo yra kilęs iš Kretos salos. Šios priesagos yra itin paplitusios Kretoje ir tapo beveik šios salos simboliu, atspindinčiu jos unikalumą.

 

Kitoje Graikijos dalyje, Peloponeso pusiasalyje, vyrauja kitokia tendencija. Čia dažnai galima sutikti pavardes su priesaga "-opoulos" (-όπουλος), kuri tradiciškai reiškia "sūnus". Pavyzdžiui, garsioji operos solistė Maria Callas (1923-1977), kurios tikrasis vardas Maria Anna Cecilia Sophia Kalogeropoulos, nors ji ir gimė graikų emigrantų šeimoje JAV. Ši priesaga yra glaudžiai susijusi su Peloponeso regiono istorija ir kultūra, o pavardės, tokios kaip Papadopoulos, liudija apie tėvo vardo perdavimą iš kartos į kartą. Tai savotiška regioninė tradicija, kuri atspindi skirtingas pavardžių formavimo tradicijas, būdingas skirtingoms Graikijos dalims.

 

Tuo tarpu, graikų diasporos, gyvenusios Pontu ir Mažojoje Azijoje, pavardės turi savo unikalų charakterį, kuris dažnai yra paveiktas turkų kalbos. Pavardės su priesagomis "-idis" (-ίδης), "-iadis" (-ιάδης) ir "-oglou" (-όγλου) yra būdingos šiam regionui ir atspindi ilgą ir sudėtingą graikų-turkų kultūrinių mainų istoriją. Šios pavardės yra puikus pavyzdys, kaip kalbinės priesagos gali liudyti apie istorinius įvykius ir kultūrinius pokyčius, o tai padeda geriau suprasti Graikijos istorijos daugiasluoksniškumą.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Maria Callas: savais žodžiais" / "Maria by Callas"

Sveiki,

Jeigu kas nors būtų paklausęs, kokios tautybės yra Maria Callas (1923-1977), būčiau nė nemirktelėjęs ir atsakęs, kad italų, tačiau tektų raudonuoti, nes ji graikė, gimusi ir augusi Niujorke – tai dar viena staigmena. Staigmena man pačiam buvo, kad paskutinę akimirką sumaniau nueiti į dokumentinį filmą „Maria Callas: Savais žodžiais“ (angl. Maria by Callas) (2017), kuris sumontuotas vien iš filmuotos medžiagos dar esant atlikėjai gyvai.

Filmas išėjo toks, kad sunkoka po jo nereflektuoti, nes asmenybės kulto šešėlis persekioja tave patį. Nežinau, kiek kūrėjui pavyko filmu sukurti asmenybės virsmo istoriją ir kiek joje yra tikrosios M. Callas, tačiau sudurstytas naratyvas iš įvairių laikotarpių ir padarytas nuoseklus kultinės operos solistės portretas tiesiog neišdildomas, netgi jeigu jums absoliučiai nepatinka opera ir jums giliai vienodai toji muzika ir pati M. Callas, tačiau filmas... Jis tiesiog vertas laiko gaišaties, juolab, kad šiemet Kino pavasaryje vaidybiniai „gerieji“ filmai nepaliko tiek galvoje sumaišties, kiek šis dokumentinis filmas. Dar visai neseniai prisiminiau, kad po pusvalandžio kankynės Bohemos operoje tiesiog pabėgau, nes absoliučiai negalėjau apsiprasti su Merūno Vitulskio dainavimu ir pakabintais palubėje subtitrais – nei jaudino, nei skambėjo – atleiskite D. Ibelhauptaute, bet tai tiesa. Tačiau žiūrint į M. Callas stambiu planu ir „piešiant“ jos likimo vingius, nesunku susijaudinti ir dėl jos ypatingo dainavimo.

Daug įdomių faktų apie ją, istorinių momentų, nulėmusių tragiškų asmenybės lūžių, kurie jaudina ir kai kada net sukrečia. Visumoje tai žmogus kaip filosofijos spalva ir skonis, todėl šiemet kaip niekada mėgaujuosi biografine dokumentika. Net nebeverta vardyti, ką jūs išvysite šiame filme, tereikia tiesiog netrukdomai nusiteikti ir meditatyviai pasinerti į istoriją ir muzikines operos užsklandėles tarp M. Callas gyvenimo momentų. Stipru.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela