Spektaklis "Vasaros diena", režisierius Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Pamažu šis mano teatro spektaklių lankymo sezonas pradeda vis dažnėti ir greitėti, bet drauge susimąsčiau, kad jau kitą sezoną bus vis sunkiau suplanuoti apsilankymus teatre, nes Klaipėdoje būsiu tikriausiai matęs beveik viską, išskyrus būsimas premjeras, o ir Vilniuje – taip pat pasirinkimai tirpsta, tad mano dėmesio sulaukia vis mažesnės teatro trupės. Žinoma, Klaipėdos jaunimo teatras nėra vien tik vietinės reikšmės teatras, jis jau ilgą laiką turi savitą veidą ir charakterį, kurį iš esmės padėjo suformuoti šios trupės patriarchas – dėstytojas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis.

 

Klaipėdos jauno teatro aktorius ir režisierius Paulius Pinigis gyvenime, žvilgtelėjus į jo kūrybinių darbų aprašą, taip pat daug ką išbandęs. Tiesa, nieko nebuvau matęs jo pastatymų, tad buvo smalsu, kaip jis perteikė garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko (1930-2013) 1983 metais parašytą pjesę „Vasaros diena“. S. Mrožekas septintajame dešimtmetyje buvo uždraustas pačioje Lenkijoje dėl savo dramaturgijoje komunizmo kritikos vaizdavimo, tačiau „Vasaros diena“, matyt, tiesioginio ryšio su politika neturi, nes pjesė, bent jau tą medžiagą, kurią perteikė Paulius Pinigis, iš esmės pavadinčiau apolitiška, nukreiptą į bendražmogiškuosius santykius ir savotišką jauno potencialaus savižudžio bandymą kabintis į gyvenimą viziją.

 

Iš tikrųjų tai absurdo drama, turinti nemažai sąsajų su kultine S. Becketto kita absurdo drama „Belaukiant Godo“. Scenoje veikia labai minimalus skaičius tikrų veikėjų – du savižudžiai, kurie konkuruoja dėl seksualios jaunos damos. Jaunas vyrukas, įsivaizduojantis, kad jo gyvenimas vien katastrofa (aktorius Aurimas Bareikis), bando pasikarti ant gatvės šviestuvo, tačiau lemiamą akimirką jam sutrukdo ant suolelio prisėdęs solidus ponas (aktorius Gytis Šimelionis). Netrukus išsiaiškinama, kad ponas dar didesnis nihilistas, jis atvirai tyčiojasi iš jaunojo savižudžio, nes jame mato vien naujas galimybes toliau gyventi. Iš esmės ironiški ir sarkastiški dialogai sudėlioti klasiškai, per juos veriasi individo kova su absurdu. Žymus prancūzų filosofas ir rašytojas Albert Camus yra teigęs, kad vienas iš būdų kovoti su absurdu yra savižudybė, tad šioje pjesėje veikėjai fanatiškai trokšta savižudybės kaip panacėjos nuo gyvenimo beprasmybės, nesėkmių – žodžiu, absurdo. Įdomu tai, kad pjesėje nesistengiama kaip nors psichoanalitiškai analizuoti bejėgystės priežasčių, priešingai – jos pateikiamos paviršutiniškai, ironizuojant individo susireikšminimą...

 

Netikėtai autorius pasiūlo tokią viziją: lemiamą akimirką, kai veikėjas turi nusišauti, ištinka tam tikras apreiškimas. Aliuzija į galimą išsigelbėjimą. Apsireiškusi žavinga viliokė palieka smaragdinę skraistę ir du vyrukai sugalvoja, kad tai likimo ženklas, kuriuo verta tokią akimirką paklausyti, tad visą likusį laiką vyksta intrigos ir konkurencija tarp vyrukų dėl lemtingosios damos.

 

Šiaip pasakysiu: medžiaga labai infantili ir nuobodi. Tiesiog. Viskas paremta labai banaliai ir tikriausiai „Vasaros diena“ nėra ta universalioji pjesė, kuri pragydo kaip lakštingala Pinigiui scenoje pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis. Absurdo komedija specifinė, kurioje atsiveria XX a. stereotipinis lyčių konkurencijos schematiškumas: du patinai pameta galvą dėl viliokės patelės – klasikų klasika! Veiksmų seksualumo pinklės irgi klasikinės: jeigu veikėjai jau pamatę galvas dėl šokėjos, tai būtinai jie sukvailėja, jeigu seksuali viliokė, vadinasi, ji žaidžia vyrų likimais ir yra gudri kaip lapė. Beveik holivudinė lyčių schema, ateinanti, matyt, iš tų pačių XX a. dramaturginių klišių.

 

Šįkart nesu tikras dėl vaidybos. Pagirčiau Aurimą Bareikį, kuris įdėjo nemažai širdies ir tikrumo, jausmingumo šiam personažui, tačiau kiti veikėjai – dama ir antrasis savižudis – liko labiau sustabarėjusios ir karikatūrinės, net dialogai skamba kaip „kartoniniai“. Vyksmą paįvairina režisieriaus sprendimas užpildyti šokančiais ir dainuojančiais aktoriais, kurie atlieka kiekvieno veikėjo tam tikra prasme simboliškai lydinčius fantomus (vieniems tai demonai, kitiems angelai sargai, stilistiškai primenantys Čarlio Čaplino ir S. Kubriko filmo „Prisukamo apelsino“ chuliganinius hibridus), kurie tarsi neregimi tikriesiems veikėjams, bet jie iš tam tikros dimensijos padeda verpti pagrindinių veikėjų likimo siūlą, lemiamą akimirką pakreipia įvykius šiek tiek kitaip. Konkuruoja ne tik veikėjai, bet ir fantominis pasaulis. Asmeniškai jautri ir pavykusi scena pasirodė veikėjo išėjimas į jūrą, naiviai patikėjęs, kad naujasis konkurentas „draugas“ iš tikrųjų yra plaukiojimo instruktorius. Apskritai veikėjo fobija plaukimui buvo vienas įdomesnių fragmentų. Visgi daugelis dalykų pasirodė pernelyg naivu, negilu, paviršutiniška, infantilu – manau, tam koją pakišo absurdo dramos žanrinis nesudėtingumas ir nelabai ypatinga pjesės medžiaga, atsikartojantys modeliai, stereotipai. Šiuo atveju norėtųsi, kad režisierius devinto dešimtmečio pradžios pjesę pavojingiau ir įdomiau interpretuotų, kol kas atrodo, kas scenografinis klasikinis scenos užpildymas šioje minimalistinėje pjesė yra stipriausias spektaklio elementas.

 

Visgi nesigailiu žiūrėjęs ir apsilankęs, nes teatras visada tokia... savotiška šventė. Be to, pagaliau scenoje pamačiau pačią Viliją Matačiūnaitę, kuri vietomis dainavo, vaidindama vieną iš fantomų.

 

Jūsų Maištinga Siela

10 šiuolaikinių gyvų pasaulio genijų, apie kuriuos galbūt nieko negirdėjote: nuo Terence Tao iki Sir Andrew Wiles

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkas manęs paklausė, gal žinau bent tris genijus, kurie būtų šiuolaikiniai ir dar nemirę? Susimąsčiau, kad apie mirusiuosius žinome daugiau, nei gyvuosius, todėl pasidomėjau plačiau ir štai ką sužinojau...

 

1. Matematikas Terence Tao

 

Dažnai „Matematikos Mocartu“ tituluojamas Terence’as Tao yra fenomenalus protas, kurio intelektiniai gebėjimai peržengia įprastas suvokimo ribas – manoma, kad jo IQ gali siekti net 230. Jo genialumas pasireiškė dar kūdikystėje: būdamas vos dvejų metų, jis jau mokė kitus vaikus skaičiuoti, o sulaukęs 24-erių tapo jauniausiu visų laikų profesoriumi prestižiniame UCLA universitete. T. Tao unikalumas slypi jo neįtikėtiname produktyvume ir gebėjime vienodai giliai nardyti po skirtingas matematikos sritis – nuo skaičių teorijos iki sudėtingų dalinių išvestinių lygčių. Už šį universalumą ir daugybės pamatinių problemų sprendimą jis buvo apdovanotas Fieldso medaliu, dažnai vadinamu matematikos Nobelio premija.

 

2. Šachmatininkas Magnus Carlsen

 

Norvegų šachmatų didmeistris Magnus Carlsenas yra laikomas geriausiu kada nors gyvenusiu šio žaidimo virtuozu, pasiekusiu patį aukščiausią reitingą šachmatų istorijoje. Jo genialumas nėra vien tik „sausas“ skaičiavimas ar fotografinė atmintis, leidžianti prisiminti tūkstančius ėjimų; tai unikali, beveik antgamtinė intuicija, leidžianti jam jausti pozicijos harmoniją ten, kur kiti mato chaosą. M. Carlseno protines galias puikiai iliustruoja jo gebėjimas žaisti „aklai“: jis gali vienu metu varžytis prieš dešimt oponentų užrištomis akimis, laikydamas visas šias partijas savo galvoje ir laimėdamas prieš kiekvieną varžovą, kas demonstruoja neįtikėtiną vizualizacinį mąstymą.

 

3. Fizikas Edward Witten

 

Teorinės fizikos pasaulyje Edwardas Wittenas yra garbinamas kaip Alberto Einšteino intelektualinis įpėdinis, sugebėjęs nutiesti tiltą tarp aukštosios matematikos ir fizinės realybės. Jis yra pagrindinis „Stygų teorijos“ (tiksliau, M-teorijos) architektas – teorijos, kuri siekia paaiškinti pačią visatos struktūrą. Jo mąstymo gylis yra toks išskirtinis, kad E. Wittenas tapo vieninteliu fiziku istorijoje, apdovanotu Fieldso medaliu – apdovanojimu, skirtu matematikams. Tai rodo, kad jo kuriami fizikiniai modeliai yra tokie elegantiški ir sudėtingi, jog jie patys savaime tampa matematikos mokslo proveržiais.

 

4. Informatikas Demis Hassabis

 

Demis Hassabis yra retas universalaus genijaus pavyzdys: buvęs šachmatų vunderkindas ir vaizdo žaidimų kūrėjas tapo vienu įtakingiausių dirbtinio intelekto architektų pasaulyje. Įkūręs „DeepMind“, jis siekė ne šiaip sukurti protingą programą, bet išspręsti patį intelekto kodą. Jo komandos sukurta „AlphaGo“ sistema tapo istoriniu lūžiu, įveikusi žmogų sudėtingiausiame stalo žaidime „Go“, tačiau didžiausias jo triumfas yra „AlphaFold“. Ši sistema išsprendė 50 metų kankinusią „baltymų lankstymosi“ problemą, leisdama nuspėti baltymų struktūras – tai revoliucinis įrankis, atveriantis kelią naujų vaistų kūrimui ir ligų gydymui.

 

5. Matematikas Grigori Perelman

 

Grigorijus Perelmanas yra viena paslaptingiausių ir mįslingiausių asmenybių mokslo istorijoje, tapęs asketiško atsidavimo mokslui simboliu. 2002–2003 metais šis rusų matematikas atliko tai, kas atrodė neįmanoma – įrodė Puankarė (Poincaré) hipotezę, vieną iš septynių „Tūkstantmečio problemų“, kuri matematikams ramybės nedavė daugiau nei šimtmetį. Tačiau pasaulį jis dar labiau nustebino savo reakcija į sėkmę: G. Perelmanas atsisakė priimti tiek jam skirtą milijono dolerių premiją, tiek prestižinį Fieldso medalį. Jis pareiškė, kad jam nereikia jokio išorinio pripažinimo ar pinigų, nes pats problemos išsprendimas ir tiesos atradimas jam yra didžiausias atlygis, taip pasirinkdamas visišką atsiskyrėlio gyvenimą.

 

6. Noam Chomsky

 

Noamas Chomsky dažnai vadinamas „šiuolaikinės lingvistikos tėvu“, nes jo idėjos iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie tai, kas mus daro žmonėmis. Jis paneigė ilgai vyravusią nuomonę, kad kalba yra tik išmokstamas įprotis, ir pristatė „universaliosios gramatikos“ teoriją. Pasak N. Chomsky, gebėjimas kalbėti yra biologiškai „įrašytas“ į mūsų smegenų struktūrą nuo gimimo. Jo indėlis neapsiriboja vien kalbotyra; jo darbai padėjo pamatus kognityviniams mokslams, o aštrios filosofinės bei politinės įžvalgos pavertė jį vienu svarbiausių šio laikmečio viešųjų intelektualų.

 

7. Biochemikė Jennifer Doudna

 

Biochemikė Jennifer Doudna yra mokslininkė, kurios atradimas suteikė žmonijai dievišką galią – galimybę perrašyti gyvybės kodą. Ji yra viena iš CRISPR-Cas9 technologijos, dar vadinamos „genų žirklėmis“, kūrėjų. Šis metodas leidžia mokslininkams neįtikėtinai tiksliai iškirpti, pakeisti ar įterpti DNR fragmentus gyvuose organizmuose. Už šį revoliucinį darbą ji buvo apdovanota Nobelio premija, o jos technologija atvėrė duris paveldimų genetinių ligų, tokių kaip pjautuvinė anemija, gydymui, kartu sukeldama ir sudėtingas etines diskusijas apie žmogaus ateitį.

 

8. Matematika Sir Andrew Wiles

 

Sero Andrew Wileso istorija yra vienas romantiškiausių ir labiausiai įkvepiančių pasakojimų matematikos istorijoje, liudijantis apie neįtikėtiną žmogaus kantrybę. Dar būdamas vaikas, jis susižavėjo Didžiąją Ferma teorema – problema, kurios niekas negalėjo išspręsti daugiau nei 350 metų. Tapęs profesionaliu matematiku, jis septynerius metus dirbo visiškoje izoliacijoje ir paslaptyje, atsiribojęs nuo pasaulio savo namų palėpėje, kol galiausiai pateikė istorinį įrodymą. Jo pasiekimas ne tik užvertė vieną seniausių mokslo knygų, bet ir tapo intelektualinės aistros bei atkaklumo pavyzdžiu visam pasauliui.

 

9. Vitalik Buterin

 

Vitalikas Buterinas, būdamas vos 19 metų jaunuolis, sugebėjo pamatyti tai, ko nematė finansų veteranai, ir sukūrė technologiją, pakeitusią pasaulio ekonomiką. Nors „Bitcoin“ jau egzistavo, V. Buterinas suprato jo ribotumą (tai buvo tik skaitmeninis auksas) ir sukūrė „Ethereum“ – platformą, kuri veikia kaip pasaulinis kompiuteris. Jo genialioji inovacijos dalis buvo „išmaniosios sutartys“ (angl. smart contracts), kurios leido programuoti pinigus ir kurti decentralizuotas programas. Tai davė pradžią visiškai naujai finansų (DeFi) ekosistemai, kurioje sandoriai vyksta be tarpininkų.

 

10. Sir Roger Penrose

 

Seras Rogeris Penrose’as yra mąstytojas, sugebantis sujungti griežtą matematiką su vaizduote apie visatos paslaptis. Ilgametis Stepheno Hawkingo kolega, R. Penrose’as gavo Nobelio premiją už tai, kad matematiškai įrodė, jog juodosios skylės nėra tik mokslinė fantastika, o neišvengiama bendrosios reliatyvumo teorijos pasekmė. Jo genialumas pasižymi unikaliu geometriniu mąstymu – jis mato visatą per formas ir struktūras. Be kosmologijos, jis garsėja ir savo drąsiomis, nors ir kontroversiškomis, teorijomis apie žmogaus sąmonės kilmę, teigdamas, kad smegenų veikla gali būti susijusi su kvantiniais procesais.

 

Maištinga Siela

Liudvika Trasykytė–Raslanienė: homofobė sąmokslo teorijų mylėtoja ir kultūros viceministrė? Algirdas Raslanas dovanoja valdžiai savo žmoną!

 

Sveiki,

 

Viena komentatorė sulaukė daugybės patiktukų, kai po panašiu įrašu apie skandalingą Liudvikos Trasakytės-Raslanienės įrašų kopijų pakomentavo: žurnalistai lenda į svetimus triusikus, kas kam rūpi, kas ką postina. Sakyčiau, viskas būtų labai tvarkoje, jeigu šie žmonės būtų ne viešojo sektoriaus, tiksliau – ne politikai, kurių galia ir sprendimai veikia kitų gyvenimus, tad priešingai – reikia betarpiškai žiūrėti, kas ateina į valdžią, kad kuo mažiau žemaitaičių, gražulių ir t. t. Liudvika Trasakytė-Raslanienė, nelipdant kažkokių išgalvotų etikečių, o žiūrime į jos pateiktis, aiškiai šviečiasi homofobija, kurią puikiai iliustruoja propagandinių heiterių sukurti kvaili memai: velnias siuva LGBTQ vėliavą. Kai turi homofobines nuostatas, niekas neišmuš, nebent... jei tavo paties/pačios vaikas prisipažintų esąs homoseksualus. To ir linkiu Liudvikai Trasakytei-Raslanienei.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: aktorė Viola Davis apie sėkmę, pinigus ir poveikį žmonių gyvenimui

 

Sveiki,

 

Šiandien išties norisi ne skandalingų citatų, ko netrūksta Lietuvos padangėje, tačiau įkvepiančių ir auginančių.

 

„Sėkmė yra ne tai, kiek pinigų uždirbate, o tai, kokį skirtumą jūs darote kitų žmonių gyvenimams.“ Viola Davis

 

Viola Davis gimė 1965 m. rugpjūčio 12 d. (šiuo metu jai 60 metų) ūkyje Pietų Karolinoje, JAV, ir užaugo skurde Rodo saloje. Jos kelias į Holivudą buvo ilgas ir sunkus, tačiau tai leido jai tapti viena labiausiai tituluotų ir gerbiamų savo kartos aktorių. Jos karjera prasidėjo teatre, kur ji pelnė kritikų pripažinimą, o vėliau sėkmingai persikėlė į kino ir televizijos ekranus. Davis ypatinga tuo, kad ji yra viena iš nedaugelio atlikėjų, laimėjusių „EGOT“ (Emmy, Grammy, Oskarą ir Tony apdovanojimus), taip pat tapo pirmąja juodaode aktore, laimėjusia tris „Oskarus“ ir tris „Tony“ apdovanojimus už vaidybą, įrodydama savo universalumą ir neprilygstamą talentą.

 

Viola Davis labiausiai žinoma dėl savo galingų ir emociškai sudėtingų vaidmenų, kurie dažnai kelia nepatogias socialines temas. Tarp žymiausių jos darbų – Annalise Keating vaidmuo populiariame seriale „Kaip atsikratyti žmogžudystės“ (How to Get Away with Murder), už kurį ji pelnė „Emmy“ apdovanojimą. Kine ji sužibėjo dramoje „Tvoros“ (Fences), pelniusi „Oskarą“ už geriausią antraplanį vaidmenį. Kiti svarbūs vaidmenys apima filmus „Tarnaitė“ (The Help) ir „Ma Rainey: Bliuzo motina“ (Ma Rainey's Black Bottom). Jos asmeninis braižas – tai autentiškumas ir atsisakymas pagražinti vaizduojamus personažus, o tai daro jos pasirodymus nepamirštamus ir giliai paveikiančius žiūrovus.

 

Davis asmenybė ir darbas puikiai atspindi jos ištartą citatą: „Sėkmė yra ne tai, kiek pinigų uždirbate, o tai, kokį skirtumą jūs darote kitų žmonių gyvenimams.“ Aktorė aktyviai pasisako už lygybę, įvairovę ir teisingumą Holivude ir už jo ribų, dalinasi savo skurdo patirtimi, kad įkvėptų kitus. Jos pasirinkti vaidmenys dažnai suteikia balsą marginalizuotoms bendruomenėms ir atskleidžia sudėtingus žmogiškosios būties aspektus, taip darydami neįkainojamą emocinį ir socialinį poveikį. Viola Davis, per savo neeilinį talentą ir socialinį aktyvumą, pasirinko daryti didelį skirtumą, sėkmę matuodama ne vien uždarbiu, bet ir galia paveikti pasaulį per savo meną.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 154: gėrio ir blogio kova tėra tik to paties dieviškumo žaidimas ir pasireiškimas

Sveiki,

 

Iliuzija, kad skirtybės egzistuoja, kad vyksta amžina gėrio ir blogio kova, kad tamsa ir šviesa yra amžinai opozicijoje. Tai gali pasirodyti tik iš laikinosios žemiškos kančios ir palaimos perspektyvos, kur šios energijos mainosi, maišosi, susitinka ir susikerta, tačiau tiek tamsuma, tiek šviesa ateina iš to paties dieviškojo šaltinio, kuris žaidžia savais patyrimais. Taigi.

 

Maištinga Siela

Knyga: Indrė Motiejūnaitė "Mūsų miestelis"

 

Indrė Motiejūnaitė. „Mūsų miestelis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – p. 216.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie naują vardą – Indrę Motiejūnaitę – buvau girdėjęs nebent tiek , kad 2022 metais ji laimėjo Pirmosios knygos konkursą ir išleido knygą Vieną gražią dieną, kurią kai kas palygino su Kafkos kūryba. Naujausia Indrės Motiejūnaitės apsakymų knyga Mūsų miestelis jau sulaukė teigiamų tiek kritikų, tiek skaitytojų vertinų, o aš, nenorėdamas atsilikti nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros, norėjau perskaityti Mūsų miestelį dar ir dėl to, kad iš naujo ne per seniausiai vėlei atradau apsakymų žanrą.  

 

Iš knygos tikėjausi gerų ir kokybiškų pasakojimų, tačiau net neįsivaizdavau, kaip rašo autorė, tad po šios knygos, galima sakyti, jau susidariau šiokią tokią nuomonę. Knygą sudaro dešimt apsakymų, kurie siužetiškai vienas su kitu neturi sąsajų, tačiau teminiu ir probleminiu lygmeniu – netgi labai. Galima sakyti, kad tai konceptualūs grožiniai tekstai, paskaitomi lengvai, pagaviai ir įtraukiai. Indrei Motiejūnaitei būdingas glaustas, lakoniškas prozinis sakinys, o pats tekstas neapsunkina įmantriais fantasmagoriškais aprašymais, nors aprašymų autorė ir nevengia, tačiau jie daugiau buitinio lygmens, minimalūs, t. y. tiek, kiek reikia atskleisti veikėjų aplinkybes. Autorės proziniam stiliui taip pat būdingas apgaulingas optimizmas, kuris eliminuoja šiaip jau dramatišką veikėjų likimo tragiškumą – iš čia, sakyčiau, veriasi subtili ironija smurtui, subordinacijai, nelaisvei, pavergimui ir sistemų absurdiškumui, kuriame dažnai individas yra paliekamas kamuotis vienas. Autorė nevertina, autorė nesistengia apeliuoti ir tiesiogiai svarstyti sisteminių aplinkybių, ji iš esmės renkasi aplinkybių vaizdavimą situacijas, o jau pačiam skaitytojui leidžiama nuspręsti, kas iš tikrųjų slypi už teksto. Deminutyvų gausa ir malonus tekstų pasakotojų kalbėjimas neatsitiktinis, tai strategiškai pasirinktas prozos tonas, išreiškiantis veikėjų pastangas laikytis oriai gniuždančiame pasaulyje. Kitaip sakant, tai vilko, paplonintu balseliu, kalbėjimas ožiukams, kuris savitai slopinančiai veikia, sukurdamas distopinio pasaulio aksominį tariamą (ne)pažeidžiamumą.  

 

Štai ilgiausiame apsakyme Vergas pasakojama vieno veikėjo vergo, siunčiamo iš vienų namų į kitus, istorija, jo bandymus kaskart įtikti namų šeimininkams, ar tai būti paukštelius prižiūrintis vergas, ar seksualines paslaugas teikiantis sekso vergas. Apie žmogaus pavergimą, robotiškumą kalbama mįslingai, skaitytojas iki galo nėra tikras, ar čia kalbama apie dirbtinio intelekto antihumaniško elgesio ateities pasaulį, ar tam tikros kastos žmones, kuriuos kažkas uzurpavo ir pavertė iš žmonių žemesnės klasės aptarnaujančiais vergais. Galų gale, tai nėra itin ir svarbu, nes pagrindinis dalykas, ką Indrė Motiejūnaitė vaizduoja savo apsakymuose yra pažeidžiamo ir išnaudojamo individo susidūrimas su dominuojančios ir diktatoriškos galios prisitaikėliška visuomene. Pastarasis susidūrimas pasireiškia komplikuotai, nes dažnu atveju veikėjai yra neįgalūs pasipriešinti masei, panašiai kaip veikėjas Merso A. Camus romane Svetimas. Iš to kyla absurdiškumas. „Turime veikti išvien, tapti viena būtybe su bendra sąmone, aiškina Dvyniai. Ne visuomet suprantu, ką jie sako. Bet jie protingi. Manau, jie žino, ką daro. Juk visi jiems paklūsta, visi juos gerbia (p. 36),“ – sako veikėjas iš apsakymo Svajonių šalis. Dažnai veikėjai net nėra maištininkai, jie pasikliauja daugumos galia ir autoritetu, kitaip sakant, savanoriškai veikėjai patiria smurtą tarsi patys to nesuvokdami.

 

Panašiai ir apsakyme Autobiografija, kuriame bevardis veikėjas nugyvena nuo 1970-ųjų iki 2099-ųjų ir niekaip negali numirti. Veikėjas išėjęs iš sistemos, jis neturi asmens tapatybę liudijančių dokumentų, todėl jis funkcionuoja sistemoje kaip koks vaiduoklis, dirba pavojingus pavienius darbus, tačiau jokie sisteminiai skaičiai jo nevaldo, tik asmeninė atmintis, kuri leidžia aplenkti įprastas gyvenimo normas. Sudėtingas individo susidūrimas pavaizduotas ir apsakyme Bendradarbis, kuriame rožinę kuprinę nešiojantis vyras gyvena po egle, kiemelyje, neturi jokių įgūdžių dirbti atominėje jėgainėje, o aplinkiniai nesupranta nei jo asmenybės, nei valgymo įpročių, todėl tarp bendradarbių auga engimas, agresija nenorminiam asmeniui, kurį vis žeminančiai dresuoja elgtis, atrodyti ir maitintis pagal nusistovėjusias civilizuotas normas. Iš to kyla kančia, nes akivaizdu, kad sunormintoje visuomenėje sudėtinga būti kitokiems, nes jie griauna sistemą, todėl tokius individus pagal apsakymų pasaulio logiką reikia varžyti ir išstumti iš normatyvios tikrovės į socialines periferijas, izoliuoti, uždaryti į psichiatrines ligonines. „Žinok ir tai, kad kitą savaitę mus aplankys svečiai, tarptautinė ekspertų grupė – arba paisysi visų taisyklių ir tapsi padoriu žmogumi, arba užrakinsime tave serverinėje. Tupėsi ten tris paras, kol viešnagė pasibaigs (p. 183).“ Įstatymai, taisyklės, normos ir apibrėžties standartai I. Motiejūnaitės kūrybos pasaulyje dažnu atveju reiškia ne saugumą, kompromisą, saugų tašką susitikti skirtybėms, bet kaip instrumentai bausti, engti, smurtauti, subordinuoti ir palaužti.

Indrė Motiejūnaitė

 

Pasakojimų vaizduojamas pasaulis gana įvairus: nuo kosmines erdvė vaizduojančio apsakymo Stotis iki paprasto provincinio miesteliuko Mūsų miestelis, kuris, beje, man vienas iš labiausiai patikusių knygos tekstų. Dėmesio centre – daug gyvenime mačiusi paštininkė, serganti tikėtina atminties praradimo liga, todėl nuolat palieka piniginę, rankinę, bet malonūs miestelio žmonės, ne kokie profesoriai, bet tokie patys ligoti, sutrikę, prasikaltę (ekshibicionistas – miestelio iškrypėlis, beprotis – miestelio pranašas, kalbantis pats su savimi ir t. t.). Miestelio paštininkė visus juos pažįsta, jie visi yra savi, hermetiški, priklausomi vieni nuo kitų miestelio pasauliui, savaip nepavojingi. Tai unikali utopinė bendruomenė, kurios, sakyčiau, dar panašiai kur nors rajonuose gali egzistuoti, tačiau pasakojime svarbi paštininkės meilė miesteliui, jo netobuliems žmonėms, aplinkai, kur žmonės gyvuoja kaip kokioje komunoje, vieni apie kitus žino ir supranta. Tai pasakojimas apie jau išnykusį utopinio bendruomeniškumo viziją, kada žmonės nėra smerkiami už tai, kokie jie yra, tad ir kiekvienas, net ir iškrypėlis, randa savo problemos sprendimo būdą, o policininkai parveža iš areštinės iki pat namų ir gauna pieno su duona ir medumi.

 

Esama ir kitų prievartos vaizdavimo būdų, pavyzdžiui, paskutiniame apsakyme Prakeikimas veikėjas įsitikinęs, kad vėlyvoje paauglystėje išvengęs įkritimo su bendraklasiais į upelį, užsitraukė nelaimių prakeiksmą, todėl jam kasdien įvyksta nelaimė: pameta piniginę, dūžta lempos ir kėdės, nuolat susitrenkia į baldus, persiduria, įsipjauna... Nelaimes medikai bando gydyti absurdiškomis kraujo voniomis, gyvačių nuodais ir gulbės krauju, t. y. parodija, nes akivaizdu, kad žmogaus įsitikinimai gali tapti jo paties smurto įrankiu prieš save patį, tad ir gydymo metodai nuo demoninio pasaulio tokie netikroviški, atėję iš pasakų ir folklorinių motyvų, nes pats žmogus užsiprogramavo šitas nelaimes.

 

Nors atgaliniame Mūsų miestelis knygos viršelyje vengiama distopijos apibrėžimo, manau, kad kiekvienas pasakojimas turi vienokią ar kitokią distopinio teksto bruožą: valdymo ir socialinės kontrolės sistema, individo sunaikinimas ir konformizmas, gamtos ir technologijų priešprieša, ateities pasaulio vaizdavimas bei fantastiniai motyvai. Pasakojimai nėra tokie dramatiškai sutirštinti, autorė daug ką subtiliai ironizuoja. Tekstai leidžia permąstyti ir mūsų tikrovės kiautą, dabarties grėsmes ir triukšmą, kuriame niurkomės kaip kokiame vandenyne, negalėdami nieko pakeisti, tik piktintis arba ciniškai susitaikyti menkindami viską, kas aplinkui. Pasakojimai laviruoja tarp realizmo ir fantastinių distopinio pasaulio sąlygiškumo, tad Mūsų miestelis tampa iš esmės mūsų pasaulio kritikos veidrodžiu, kuriame kolektyvinė bendroji jėga dažnu atveju yra pernelyg sureikšminama, o individo unikalumas sumenkinamas ir nuvertinamas. Geri ir aktualūs pasakojimai!

 

Maištinga Siela