Immanuel Kant – Wielki pruski filozof Oświecenia: biografia, życie, najważniejsze dzieła, związki z Litwą

Witaj!

 

Immanuel Kant urodził się 22 kwietnia 1724 roku w Królewcu, w Prusach Wschodnich, w skromnej rodzinie rzemieślniczej. Jego ojciec był siodlarzem, a matka – głęboko religijną kobietą, której osobowość, według słów samego filozofa, wywarła największy wpływ na kształtowanie się jego charakteru moralnego. W dzieciństwie Kant żył w środowisku pietystycznego porządku i surowości, w którym praca, uczciwość i skromność były uważane za najwyższe wartości.

 

Dzieciństwo przyszłego myśliciela było naznaczone niedostatkiem, jednak jego zdolności nie pozostały niezauważone. Rektor miejscowej szkoły pietystycznej „Collegium Fridericianum” zwrócił uwagę na intelekt młodzieńca i pomógł mu zdobyć wykształcenie. Szkoła ta słynęła z wyjątkowo surowej dyscypliny i nauki języków klasycznych, co dało Kantowi solidne podstawy intelektualne, ale jednocześnie pozostawiło pewien żal z powodu przymusowej indoktrynacji religijnej.

 

W 1740 roku Kant wstąpił na Uniwersytet w Królewcu, gdzie studiował filozofię, matematykę i nauki przyrodnicze. Po śmierci ojca, aby zarobić na życie, przez kilka lat pracował jako guwerner w ubogich rodzinach szlacheckich w okolicach Królewca. Okres ten zapewnił mu nie tylko stabilizację egzystencjalną, ale także możliwość bliższego poznania różnych warstw społecznych, co później znalazło odzwierciedlenie w jego rozważaniach na temat relacji międzyludzkich i etyki.

 

Królewiec, w którym Kant spędził niemal całe swoje życie, był nie tylko centrum administracyjnym Prus, ale także ważnym węzłem handlowym z bliskimi powiązaniami z sąsiednimi ziemiami. Filozof przez całe życie utrzymywał kontakt ze światem zewnętrznym. Niektórzy historycy sugerują, że być może trochę rozumiał język litewski; komunikował się z miejscową ludnością litewskojęzyczną, a w jego wykładach uniwersyteckich oraz w rozmowach ze studentami można było usłyszeć uwagi na temat archaiczności języka litewskiego i jego znaczenia dla nauk językoznawczych.

 

Związek Kanta z „Memlem” (Kłajpedą) i Małą Litwą nie był tylko formalny – był on częścią przestrzeni kulturowej tego regionu. Królewiec był ważnym centrum inteligencji Małej Litwy, gdzie tworzyła się literatura litewska, a Kant w swoich listach i notatkach często wspominał geografię regionu oraz zwyczaje jego mieszkańców. Ten lokalny kontekst pomógł mu zachować łączność z rzeczywistością, podczas gdy jego myśli wędrowały po abstrakcyjnych przestworzach metafizyki.

 

Jego kariera akademicka była powolna, ale konsekwentna. Po uzyskaniu tytułu magistra w 1755 roku zaczął wykładać na uniwersytecie różne przedmioty – od logiki po geografię fizyczną. Wykłady Kanta były niezwykle popularne, ponieważ potrafił w sposób żywy i obrazowy wyjaśniać złożone zagadnienia, opierając się na licznych przykładach z opisów podróży i obserwacji naukowych. W ciągu tych dziesięcioleci zyskał nieskazitelną reputację jako głęboko myślący i metodyczny intelektualista.

 

Prawdziwa sława filozoficzna przyszła późno, po opublikowaniu dzieł rozpoczynających tzw. „okres krytyczny”. Wydana w 1781 roku „Krytyka czystego rozumu” stała się prawdziwą rewolucją w filozofii zachodniej. Kant postawił w niej fundamentalne pytania o to, co w ogóle możemy wiedzieć i jak nasze władze poznawcze kształtują otaczający nas świat. Twierdził, że ludzki umysł nie jest biernym obserwatorem, lecz aktywnym uczestnikiem, który konstruuje doświadczenie poprzez własne struktury – formy przestrzeni i czasu oraz kategorie.

 

Rewolucja ta, którą sam autor porównywał do odkrycia Kopernika w astronomii, zasadniczo zmieniła naturę metafizyki. Kant wykazał, że nigdy nie możemy poznać „rzeczy samej w sobie”, a jedynie to, jak jawi nam się ona poprzez nasze zmysły i rozum. Idea ta stała się fundamentalnym osiągnięciem epoki Oświecenia, zachęcającym człowieka do niepolegania wyłącznie na ślepej wierze czy autorytetach, lecz na krytycyzmie i odpowiedzialności własnego rozumu.

 

Następnie pojawiły się kolejne znaczące dzieła, z których najważniejsze to „Krytyka praktycznego rozumu” oraz „Krytyka władzy sądzenia”. W pierwszej z nich sformułował słynny „imperatyw kategoryczny” – prawo moralne wymagające postępowania wyłącznie według takiej maksymy, co do której chcielibyśmy, aby stała się prawem powszechnym. Etyka Kanta nie opiera się na korzyściach czy konsekwencjach, lecz na zasadach obowiązku i autonomii, podkreślających godność człowieka jako istoty rozumnej.

 

Przez całe życie Kant pozostawał wierny swoim nawykom, które stały się legendą Królewca. Jego codzienna popołudniowa rutyna spacerowa była tak precyzyjna, że miejscowi mieszkańcy nastawiali według niego zegarki. Choć rzadko opuszczał rodzinne miasto, jego horyzont był globalny – aktywnie śledził wydarzenia polityczne w Europie, sympatyzował z ideałami Rewolucji Francuskiej i marzył o wiecznym pokoju, opartym na republikańskiej formie rządów i współpracy między narodami.

 

Zmierzch życia Kanta naznaczony był dolegliwościami starczymi, jednak zachował intelektualną czujność do samego końca. Zmarł 12 lutego 1804 roku w swoim domu w Królewcu, wypowiadając ostatnie słowa: „Es ist gut” (lit. „To dobrze”). Został pochowany w krypcie profesorskiej katedry w Królewcu, a jego śmierć odbiła się szerokim echem w całej Europie – było to pożegnanie tytana epoki Oświecenia, który wprowadził ludzkość na nowy poziom samoświadomości.

 

Dzisiaj Immanuel Kant uważany jest za jednego z najwybitniejszych filozofów wszech czasów, którego idee pozostają podstawą nowoczesnej epistemologii, etyki i filozofii politycznej. Jego ślad jest głęboki – zarówno w kontekście globalnym, jak i w pamięci kulturowej naszego regionu. Będąc związanym z Królewcem i Małą Litwą, Kant jest mostem między tradycją intelektualną Europy Zachodniej a historią naszego kraju, nieustannie przypominającym o odwadze posługiwania się własnym intelektem.

 

Zbuntowana Dusza

Imanuels Kants – Prūsijas lielais Apgaismības filozofs: biogrāfija, dzīve, nozīmīgākie darbi, saikne ar Lietuvu, Latviju

Sveiki!

 

Imanuels Kants dzima 1724. gada 22. aprīlī Kēnigsbergā, Austrumprūsijā, pieticīgā amatnieku ģimenē. Viņa tēvs bija seglinieks, bet māte – dziļi reliģioza sieviete, kuras personība, pēc paša filozofa vārdiem, atstāja vislielāko iespaidu uz viņa morālā rakstura veidošanos. Bērnībā Kants dzīvoja pietātisma kārtības un stingrības gaisotnē, kurā darbs, godīgums un pieticība tika uzskatīti par augstākajām vērtībām.

 

Topošā domātāja bērnība bija grūta, taču viņa spējas nepalika nepamanītas. Vietējās pietistu skolas „Collegium Fridericianum” rektors pievērsa uzmanību jaunekļa intelektam un palīdzēja viņam iegūt izglītību. Šī skola bija slavena ar savu īpaši stingro disciplīnu un klasisko valodu studijām, kas sniedza Kantam stabilu intelektuālo pamatu, taču vienlaikus atstāja arī zināmu rūgtumu piespiedu reliģiskās indoktrinācijas dēļ.

 

gadā Kants iestājās Kēnigsbergas universitātē, kur studēja filozofiju, matemātiku un dabaszinātnes. Pēc tēva nāves, lai nopelnītu iztiku, viņš vairākus gadus strādāja par mājskolotāju nabadzīgās muižnieku ģimenēs Kēnigsbergas apkārtnē. Šis periods viņam sniedza ne tikai eksistenciālu stabilitāti, bet arī iespēju tuvāk iepazīt dažādus sabiedrības slāņus, kas vēlāk atspoguļojās viņa pārdomās par cilvēku savstarpējām attiecībām un ētiku.

 

Kēnigsberga, kurā Kants pavadīja gandrīz visu savu mūžu, bija ne tikai Prūsijas administratīvais centrs, bet arī nozīmīgs tirdzniecības mezgls ar ciešām saitēm ar kaimiņu zemēm. Filozofs visu mūžu uzturēja kontaktu ar ārpasauli. Daži vēsturnieki pieļauj, ka viņš, iespējams, nedaudz saprata lietuviski; viņš komunicēja ar vietējiem lietuviski runājošajiem iedzīvotājiem, un viņa universitātes lekcijās, kā arī sarunās ar studentiem varēja dzirdēt piezīmes par lietuviešu valodas arhaiskumu un tās nozīmi valodniecības zinātnēs.

 

Kanta saikne ar „Mēmeli” (Klaipēdu) un Mazo Lietuvu nebija tikai formāla – viņš bija šī reģiona kultūrtelpas daļa. Kēnigsberga bija svarīgs Mazās Lietuvas inteliģences centrs, kurā veidojās lietuviešu rakstniecība, un Kants savās vēstulēs un piezīmēs bieži minēja reģiona ģeogrāfiju, kā arī iedzīvotāju paražas. Šis lokālais konteksts palīdzēja viņam saglabāt saikni ar realitāti, kamēr viņa domas klīda pa abstrakto metafizikas plašumiem.

 

Viņa akadēmiskā karjera bija lēna, taču konsekventa. Pēc maģistra grāda iegūšanas 1755. gadā viņš sāka universitātē pasniegt dažādus priekšmetus – no loģikas līdz fiziskajai ģeogrāfijai. Kanta lekcijas bija īpaši populāras, jo viņš spēja sarežģītas lietas izskaidrot dzīvi un uzskatāmi, balstoties uz daudziem piemēriem no ceļojumu aprakstiem un zinātniskiem novērojumiem. Šo gadu desmitu laikā viņš izpelnījās nevainojamu reputāciju kā dziļi domājošs un metodisks intelektuālis.

 

Patiesā filozofiskā slava viņu sasniedza vēlu, pēc tā saucamā „kritiskā perioda” darbu izdošanas. 1781. gadā iznākusī „Tīrā prāta kritika” kļuva par īstu revolūciju Rietumu filozofijā. Tajā Kants izvirzīja fundamentālus jautājumus par to, ko mēs vispār varam zināt un kā mūsu izziņas spējas veido mūs aptverošo pasauli. Viņš apgalvoja, ka cilvēka prāts nav pasīvs vērotājs, bet gan aktīvs dalībnieks, kas ar savām struktūrām – telpas un laika formām, kā arī kategorijām – konstruē pieredzi.

 

Šī revolūcija, kuru pats autors salīdzināja ar Kopernika atklājumu astronomijā, būtiski mainīja metafizikas dabu. Kants parādīja, ka mēs nekad nevaram iepazīt „lietu pašu par sevi”, bet tikai to, kā tā mums parādās caur mūsu sajūtām un prātu. Šī ideja kļuva par fundamentālu Apgaismības laikmeta sasniegumu, kas mudināja cilvēku nepaļauties tikai uz aklu ticību vai autoritātēm, bet gan uz paša prāta kritiskumu un atbildību.

 

Sekoja citi nozīmīgi darbi, starp kuriem svarīgākie – „Praktiskā prāta kritika” un „Sprieduma spējas kritika”. Pirmajā viņš formulēja savu slaveno „kategorisko imperatīvu” – morāles likumu, kas pieprasa rīkoties tikai saskaņā ar tādu maksimu, par kuru mēs vēlētos, lai tā kļūtu par vispārēju likumu. Kanta ētika nav balstīta uz labumu vai sekām, bet gan uz pienākuma un autonomijas principiem, kas uzsver cilvēka kā racionālas būtnes cieņu.

 

Visu savu mūžu Kants palika uzticīgs saviem ieradumiem, kas Kēnigsbergā kļuva par leģendu. Viņa ikdienas pēcpusdienas pastaigu rutīna bija tik precīza, ka vietējie iedzīvotāji pēc viņa regulēja pulksteņus. Lai gan viņš reti pameta savu dzimto pilsētu, viņa redzesloks bija globāls – viņš aktīvi sekoja līdzi politiskajiem notikumiem Eiropā, simpatizēja Franču revolūcijas ideāliem un sapņoja par mūžīgo mieru, kas balstīts uz republikānisku pārvaldes formu un tautu sadarbību.

 

Kanta dzīves noriets bija iezīmēts ar vecuma kaitēm, taču viņš saglabāja savu intelektuālo modrību līdz pat beigām. Viņš mira 1804. gada 12. februārī savās mājās Kēnigsbergā, izsakot pēdējos vārdus „Es ist gut” (lietuviešu val. „Tas ir labi”). Viņš tika apglabāts Kēnigsbergas katedrāles profesoru kapenēs, un viņa nāve izraisīja milzu rezonansi visā Eiropā – tas bija Apgaismības laikmeta titāna, kurš aizveda cilvēci jaunā pašapziņas līmenī, atvadas.

 

Mūsdienās Imanuels Kants tiek uzskatīts par vienu no visu laiku izcilākajiem filozofiem, kura idejas joprojām ir pamats mūsdienu izziņas teorijai, ētikai un politiskajai filozofijai. Viņa pēdas ir dziļas – gan globālajā kontekstā, gan mūsu reģiona kultūras atmiņā. Būdams saistīts ar Kēnigsbergu un Mazo Lietuvu, Kants ir tilts starp Rietumeiropas intelektuālo tradīciju un mūsu zemes vēsturi, pastāvīgi atgādinot par drosmi izmantot savu intelektu.

 

Nemierīgā Dvēsele

Immanuel Kant – Prussia’s Great Enlightenment Philosopher: Biography, Life, Major Works, and Connections to Lithuania

 

Hello!

 

Immanuel Kant was born on April 22, 1724, in Königsberg, East Prussia, into a modest artisan family. His father was a saddler and his mother was a deeply religious woman, whose personality, according to the philosopher himself, had the greatest influence on the formation of his moral character. In his childhood, Kant lived in an environment of pietistic order and strictness, where work, honesty, and modesty were considered the highest values.

 

The childhood of the future thinker was marked by hardship, yet his talents did not go unnoticed. The rector of the local pietist school, the "Collegium Fridericianum," noticed the young man's intellect and helped him obtain an education. This school was famous for its extremely strict discipline and the study of classical languages, which gave Kant a solid intellectual foundation but also left him with a certain bitterness due to the forced religious indoctrination.

 

In 1740, Kant enrolled at the University of Königsberg, where he studied philosophy, mathematics, and natural sciences. After his father's death, in order to earn a living, he worked for several years as a private tutor in poor noble families in the vicinity of Königsberg. This period gave him not only existential stability but also the opportunity to get to know different social strata more closely, which was later reflected in his deliberations on human relationships and ethics.

 

Königsberg, where Kant spent almost his entire life, was not only the administrative center of Prussia but also an important commercial hub with close ties to the neighboring lands. Throughout his life, the philosopher maintained contact with the outside world. Some historians suggest that he may have possibly understood a little Lithuanian; he interacted with the local Lithuanian-speaking population, and in his lectures at the university as well as in conversations with students, one could hear remarks about the archaic nature of the Lithuanian language and its importance for linguistic sciences.

 

Kant's relationship with "Memel" (Klaipėda) and Lithuania Minor was not merely formal – he was part of the cultural space of this region. Königsberg was an important center for the intelligentsia of Lithuania Minor, where Lithuanian literature was being created, and Kant often mentioned the geography of the region as well as the customs of its inhabitants in his letters and notes. This local context helped him maintain a connection to reality while his thoughts wandered through the abstract expanses of metaphysics.

 

His academic career was slow but consistent. After becoming a Master in 1755, he began to teach various subjects at the university – from logic to physical geography. Kant's lectures were extremely popular because he was able to explain complex subjects vividly and clearly, drawing on numerous examples from travelogues and scientific observations. Over these decades, he earned an impeccable reputation as a profound and methodical intellectual.

 

True philosophical fame came to him late, after the publication of the works that began the so-called "critical period." The "Critique of Pure Reason," published in 1781, became a true revolution in Western philosophy. In it, Kant raised fundamental questions about what we can know at all and how our cognitive faculties shape the world around us. He argued that the human mind is not a passive observer, but an active participant that constructs experience through its own structures – the forms of space and time and categories.

 

This revolution, which the author himself compared to Copernicus' discovery in astronomy, fundamentally changed the nature of metaphysics. Kant showed that we can never know the "thing-in-itself," but only how it appears to us through our senses and reason. This idea became a fundamental achievement of the Enlightenment, encouraging man not to rely solely on blind faith or authorities, but to rely on the criticality and responsibility of one's own reason.

 

Other significant works followed, most importantly the "Critique of Practical Reason" and the "Critique of Judgment." In the former, he formulated his famous "categorical imperative" – a moral law requiring one to act only according to such a maxim as one would wish to become a universal law. Kant's ethics are based not on utility or consequences, but on the principles of duty and autonomy, emphasizing the dignity of man as a rational being.

 

Throughout his life, Kant remained faithful to his habits, which became legendary in Königsberg. His daily afternoon walking routine was so precise that local residents would set their clocks by him. Although he rarely left his hometown, his horizon was global – he actively followed political events in Europe, sympathized with the ideals of the French Revolution, and dreamed of perpetual peace based on a republican form of government and cooperation between nations.

 

Kant's twilight years were marked by the infirmities of old age, but he maintained his intellectual alertness until the very end. He died on February 12, 1804, in his home in Königsberg, having uttered the final words "Es ist gut" (Lith. "It is good"). He was buried in the professors' crypt of the Königsberg Cathedral, and his death caused a huge resonance throughout Europe – it was the farewell of a titan of the Enlightenment, who had led humanity to a new level of self-awareness.

 

Today, Immanuel Kant is considered one of the greatest philosophers of all time, whose ideas remain the foundation for modern epistemology, ethics, and political philosophy. His footprint is deep – both in the global context and in the cultural memory of our region. Being connected to Königsberg and Lithuania Minor, Kant is a bridge between the intellectual tradition of Western Europe and the history of our land, constantly reminding us of the courage to use one's own intellect.

 

Rebellious Soul

Immanuel Kant – Preußens großer Philosoph der Aufklärung: Biografie, Leben, Hauptwerke und Verbindungen zu Litauen

Hallo!

 

Immanuel Kant wurde am 22. April 1724 in Königsberg, Ostpreußen, in einer bescheidenen Handwerkerfamilie geboren. Sein Vater war Sattler und seine Mutter eine tief religiöse Frau, deren Persönlichkeit laut dem Philosophen selbst den größten Einfluss auf die Bildung seines moralischen Charakters hatte. In seiner Kindheit lebte Kant in einem Umfeld von pietistischer Ordnung und Strenge, in dem Arbeit, Ehrlichkeit und Bescheidenheit als höchste Werte galten.

 

Die Kindheit des zukünftigen Denkers war von Mangel geprägt, doch seine Begabung blieb nicht unbemerkt. Der Rektor der örtlichen pietistischen Schule, des „Collegium Fridericianum“, wurde auf den Intellekt des jungen Mannes aufmerksam und half ihm, eine Ausbildung zu erhalten. Diese Schule war für ihre extrem strenge Disziplin und das Studium der klassischen Sprachen bekannt, was Kant ein festes intellektuelles Fundament gab, aber auch einen gewissen Groll aufgrund der erzwungenen religiösen Indoktrinierung hinterließ.

 

1740 immatrikulierte sich Kant an der Universität Königsberg, wo er Philosophie, Mathematik und Naturwissenschaften studierte. Nach dem Tod seines Vaters arbeitete er einige Jahre als Hauslehrer in armen Adelsfamilien in der Umgebung von Königsberg, um seinen Lebensunterhalt zu verdienen. Diese Zeit gab ihm nicht nur existenzielle Stabilität, sondern auch die Gelegenheit, verschiedene soziale Schichten näher kennenzulernen, was sich später in seinen Überlegungen zu menschlichen Beziehungen und zur Ethik widerspiegelte.

 

Königsberg, wo Kant fast sein ganzes Leben verbrachte, war nicht nur ein Verwaltungszentrum Preußens, sondern auch ein bedeutender Handelsknotenpunkt mit engen Verbindungen zu den umliegenden Gebieten. Der Philosoph pflegte zeit seines Lebens Kontakt zur Außenwelt. Einige Historiker vermuten, dass er möglicherweise ein wenig Litauisch verstand; er verkehrte mit der dort ansässigen litauischsprachigen Bevölkerung, und in seinen Vorlesungen an der Universität sowie in Gesprächen mit Studenten konnte man Anmerkungen zur Archaik der litauischen Sprache und ihrer Bedeutung für die Sprachwissenschaft hören.

 

Kants Beziehung zu „Memel“ (Klaipėda) und Kleinlitauen war nicht nur formal – er war Teil des kulturellen Raums dieser Region. Königsberg war ein wichtiges Zentrum der kleinlitauischen Intelligenz, in dem litauische Literatur entstand, und Kant erwähnte in seinen Briefen und Notizen häufig die Geografie der Region sowie die Bräuche ihrer Bewohner. Dieser lokale Kontext half ihm, die Verbindung zur Realität zu wahren, während seine Gedanken durch die abstrakten Weiten der Metaphysik schweiften.

 

Seine akademische Karriere verlief langsam, aber konsequent. Nachdem er 1755 seinen Magister gemacht hatte, begann er, an der Universität verschiedene Fächer zu lehren – von Logik bis hin zur physischen Geografie. Kants Vorlesungen waren äußerst populär, da er komplexe Themen lebendig und anschaulich erklären konnte, wobei er sich auf zahlreiche Beispiele aus Reiseberichten und wissenschaftlichen Beobachtungen stützte. Im Laufe dieser Jahrzehnte erwarb er sich einen tadellosen Ruf als tiefgründiger und methodischer Intellektueller.

 

Der wahre philosophische Ruhm ereilte ihn spät, nach der Veröffentlichung der Werke, die die sogenannte „kritische Periode“ einleiteten. Die 1781 erschienene „Kritik der reinen Vernunft“ wurde zu einer wahren Revolution in der westlichen Philosophie. Darin stellte Kant fundamentale Fragen darüber, was wir überhaupt wissen können und wie unsere Erkenntniskräfte die uns umgebende Welt formen. Er argumentierte, dass der menschliche Geist kein passiver Beobachter, sondern ein aktiver Teilnehmer ist, der durch seine Strukturen – die Formen von Raum und Zeit sowie durch Kategorien – die Erfahrung konstruiert.

 

Diese Revolution, die der Autor selbst mit der Entdeckung des Kopernikus in der Astronomie verglich, veränderte grundlegend das Wesen der Metaphysik. Kant zeigte, dass wir niemals das „Ding an sich“ erkennen können, sondern nur das, wie es uns durch unsere Sinne und unseren Verstand erscheint. Diese Idee wurde zu einer fundamentalen Errungenschaft des Zeitalters der Aufklärung, die den Menschen dazu ermutigte, sich nicht allein auf blinden Glauben oder Autoritäten zu verlassen, sondern auf die Kritikfähigkeit und Verantwortung des eigenen Verstandes zu setzen.

 

Es folgten weitere bedeutende Werke, darunter vor allem die „Kritik der praktischen Vernunft“ und die „Kritik der Urteilskraft“. Im ersten formulierte er seinen berühmten „kategorischen Imperativ“ – das Moralgesetz, das fordert, nur nach derjenigen Maxime zu handeln, von der man wollen kann, dass sie ein allgemeines Gesetz werde. Kants Ethik basiert nicht auf Nutzen oder Konsequenzen, sondern auf den Prinzipien der Pflicht und der Autonomie, die die Würde des Menschen als vernünftiges Wesen unterstreichen.

 

Sein ganzes Leben lang blieb Kant seinen Gewohnheiten treu, die in Königsberg legendär wurden. Seine tägliche nachmittägliche Spaziergangsroutine war so präzise, dass die Anwohner ihre Uhren danach stellten. Obwohl er seine Heimatstadt selten verließ, war sein Horizont global – er verfolgte aktiv die politischen Ereignisse in Europa, sympathisierte mit den Idealen der Französischen Revolution und träumte von einem ewigen Frieden, der auf einer republikanischen Regierungsform und der Zusammenarbeit der Völker gründet.

 

Kants Lebensabend war von Altersbeschwerden gezeichnet, doch er bewahrte sich bis zum Ende seine intellektuelle Wachheit. Er starb am 12. Februar 1804 in seinem Haus in Königsberg mit den letzten Worten „Es ist gut“. Er wurde in der Professorengruft des Königsberger Doms beigesetzt, und sein Tod löste in ganz Europa ein enormes Echo aus – es war der Abschied eines Titanen der Aufklärung, der die Menschheit auf eine neue Ebene der Selbstreflexion geführt hatte.

 

Heute gilt Immanuel Kant als einer der größten Philosophen aller Zeiten, dessen Ideen bis heute die Grundlage für die moderne Erkenntnistheorie, Ethik und politische Philosophie bilden. Sein Erbe ist tiefgreifend – sowohl im globalen Kontext als auch im kulturellen Gedächtnis unserer Region. Durch seine Verbindung zu Königsberg und Kleinlitauen ist Kant eine Brücke zwischen der intellektuellen Tradition Westeuropas und der Geschichte unseres Landes, die stets an den Mut erinnert, sich seines eigenen Verstandes zu bedienen.

 

Rebellische Seele

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) – Prūsijos didysis Apšvietos filosofas: biografija, gyvenimas, svarbiausi veikalai, sąsajos su Lietuva

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, kuklioje amatininkų šeimoje. Jo tėvas buvo balnininkas, o motina – giliu religingumu pasižyminti moteris, kurios asmenybė, pasak paties filosofo, padarė didžiausią įtaką formuojantis jo moraliniam charakteriui. Vaikystėje Kantas gyveno pietietiškos tvarkos ir griežto pietizmo aplinkoje, kurioje darbas, sąžiningumas ir kuklumas buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis.

 

Būsimojo mąstytojo vaikystė buvo paženklinta nepriteklių, tačiau jo gabumai neliko nepastebėti. Vietos pietistų mokyklos „Collegium Fridericianum“ rektorius atkreipė dėmesį į jaunuolio intelektą ir padėjo jam gauti išsilavinimą. Ši mokykla buvo garsėjanti itin griežta disciplina ir klasikinių kalbų studijomis, kurios suteikė Kantui tvirtą intelektualinį pagrindą, tačiau kartu paliko ir tam tikrą kartėlį dėl prievartinio religinio indoktrinavimo.

 

1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus. Po tėvo mirties, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kelerius metus dirbo namų mokytoju neturtingose bajorų šeimose Karaliaučiaus apylinkėse. Šis laikotarpis jam suteikė ne tik egzistencinį stabilumą, bet ir galimybę iš arčiau susipažinti su įvairiais visuomenės sluoksniais, kas vėliau atsiskleidė jo svarstymuose apie žmonių tarpusavio santykius ir etiką.

 

Karaliaučius, kuriame Kantas praleido beveik visą savo gyvenimą, buvo ne tik Prūsijos administracinis centras, bet ir svarbus prekybos mazgas, turintis glaudžių ryšių su gretimomis žemėmis. Filosofas visą gyvenimą palaikė ryšį su aplinkiniu pasauliu. Jis, kai kurių istorikų, galbūt galimai kažkiek mokėjo lietuviškai, bendravo su vietos lietuviškai kalbančiais gyventojais, o jo paskaitose universitete bei pokalbiuose su studentais būdavo galima išgirsti pastabų apie lietuvių kalbos archajiškumą bei jos svarbą kalbotyros mokslams.

 

Kanto santykis su „Memeliu“ (Klaipėda) ir Mažąja Lietuva nebuvo tik formalus – jis buvo šio regiono kultūrinės erdvės dalis. Karaliaučius buvo svarbus Mažosios Lietuvos šviesuomenės centras, kuriame kūrėsi lietuvių raštija, o Kantas savo laiškuose ir pastabose dažnai minėdavo regiono geografiją bei gyventojų papročius. Šis lokalus kontekstas jam padėjo išlaikyti ryšį su realybe, kol jo mintys klaidžiojo po abstrakčias metafizikos platybes.

 

Jo akademinė karjera buvo lėta, tačiau nuosekli. 1755 m. tapęs magistru, jis pradėjo dėstyti universitete įvairius dalykus – nuo logikos iki fizinės geografijos. Kanto paskaitos buvo itin populiarios, nes jis sugebėdavo sudėtingus dalykus aiškinti gyvai ir vaizdžiai, remdamasis gausiais pavyzdžiais iš kelionių aprašymų bei mokslinių stebėjimų. Per šiuos dešimtmečius jis užsitarnavo nepriekaištingą reputaciją kaip giliai mąstantis ir metodiškas intelektualas.

 

Tikroji filosofinė šlovė jį aplankė vėlai, išleidus vadinamąjį „kritinį periodą“ pradėjusius darbus. 1781 m. pasirodžiusi „Grynojo proto kritika“ tapo tikra revoliucija Vakarų filosofijoje. Joje Kantas kėlė fundamentalius klausimus apie tai, ką mes apskritai galime žinoti ir kaip mūsų pažinimo galios formuoja mus supantį pasaulį. Jis teigė, kad žmogaus protas nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, kuris savo struktūromis – erdvės ir laiko formomis bei kategorijomis – konstruoja patirtį.

 

Ši revoliucija, kurią pats autorius lygino su Koperniko atradimu astronomijoje, iš esmės pakeitė metafizikos pobūdį. Kantas parodė, kad mes niekada negalime pažinti „daikto paties savaime“, o tik tai, kaip jis mums pasirodo per mūsų jusles ir protą. Ši idėja tapo fundamentaliu Apšvietos epochos pasiekimu, skatinusiu žmogų nepasitikėti vien aklu tikėjimu ar autoritetais, o pasikliauti savo proto kritiškumu ir atsakomybe.

 

Vėliau sekė kiti reikšmingi darbai, tarp kurių svarbiausi – „Praktinio proto kritika“ ir „Sprendimo galios kritika“. Pirmajame jis suformulavo savo garsųjį „kategorinį imperatyvą“ – moralės dėsnį, reikalaujantį elgtis tik pagal tokią maksimą, kurios norėtume, kad ji taptų visuotiniu įstatymu. Kanto etika yra paremta ne nauda ar pasekmėmis, o pareigos ir autonomijos principais, pabrėžiančiais žmogaus, kaip racionalios būtybės, orumą.

 

Visą savo gyvenimą Kantas išliko ištikimas savo įpročiams, tapusiems legenda Karaliaučiuje. Jo kasdienė popietinė pasivaikščiojimo rutina buvo tokia tiksli, kad vietiniai gyventojai pagal jį derindavo laikrodžius. Nors jis retai palikdavo gimtąjį miestą, jo akiratis buvo globalus – jis aktyviai sekė Europos politinius įvykius, simpatizavo Prancūzijos revoliucijos idealams ir svajojo apie amžinąją taiką, pagrįstą respublikine valdymo forma bei tautų bendradarbiavimu.

 

Kanto gyvenimo saulėlydis buvo paženklintas senatvės negalių, tačiau jis išlaikė savo intelektualinį budrumą iki pat pabaigos. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d. savo namuose Karaliaučiuje, ištaręs paskutinius žodžius „Es ist gut“ (liet. „Tai gerai“). Buvo palaidotas Karaliaučiaus katedros profesorių kapavietėje, o jo mirtis sukėlė milžinišką atgarsį visoje Europoje – tai buvo Apšvietos epochos titano, išvedusio žmoniją į naują savimonės lygmenį, atsisveikinimas.

 

Šiandien Imanuelis Kantas yra laikomas vienu didžiausių visų laikų filosofų, kurio idėjos tebėra pagrindas šiuolaikinei epistemologijai, etikai ir politinei filosofijai. Jo pėdsakas yra gilus – tiek pasauliniame kontekste, tiek mūsų regiono kultūrinėje atmintyje. Būdamas susietas su Karaliaučiumi ir Mažąja Lietuva, Kantas yra tiltas tarp Vakarų Europos intelektualinės tradicijos ir mūsų krašto istorijos, nuolat primenantis apie proto drąsą naudotis savo intelektu.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Knyga: Michail Šiškin "Taika ar karas"

 Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.

 

Sveiki, mielieji.

 

Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L. Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą, kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos, jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus europiečio ruso perspektyva.

 

Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos (tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.

 

„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ – šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai kartu su Navalnu sutriuškinti.

 

Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje, tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji, valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės, nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes, lietuviai, prieštaringumą.

 

Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją, ir kas yra Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu, bekurdami pašaipų memus.

 

Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę – Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai – žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p. 69-70).“

Michail Šiškin

 

Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“ įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną (2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“

 

Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G. Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“ pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami tėvynės meile (p. 166-167).“

 

Šitą knygą iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai, nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“ ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo dabarties įvertinimo (p. 181-182).“

 

Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti, kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso, kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose dariniuose gyvename mes patys.

 

Maištinga Siela