Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Avinėliškumas"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Avinėliškumas“ – Vilnius: Odilė, 2026. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Pastaruoju metu mažai skaičiau lietuvių literatūros, tad norėjosi grįžti prie jos ir patyrinėti, kokie tekstai šiuo metu skaitomi ir plačiau aptarinėjami šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke. Štai Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) man labai puikiai pažįstama dar nuo mokyklinių laikų (jau 20 metų!), o jos kūrybą galėčiau gana neblogai klasifikuoti, aptarti tiek temiškai, tiek stilistiškai, nors paskutiniųjų jos knygų ir neskaičiau. Naujausios rašytojos knyga labiau panaši į knygutę, primenančią kone apimtimi ir minimalistiniu viršeliu katekizmą, pavadinimu Avinėliškumas, pastarąją išleido leidykla Odilė. Atrodo, kad autorė nusigręžė galutinai nuo stambiųjų prozos žanrų, susitraukė amžėdama tiek rašytojos ambicijos, tiek knygų apimtys, tiek žanrai. Atsivėrė kažin koks infantiliškumas, kurį įsteigia deminutyvų perteklius, ne aviniškumas, bet avinėliškumas, o esė tekstai pavadinti esukais (pirmąkart aptinku tokį!). Dėl aviniškumo absoliučiai juokauju, Avinėliškumas – tiesus simbolis į krikščioniško mąstymo, gyvensenos ir pajautos lauką, kurio vienas iš pamatinių simbolinių prasmių yra tyrumas, tyrumo pajautimas, dvasinė būsena.

 

Avinėliškumas – tai 11 tekstų rinkinys, parašytas per pastaruosius trejus metus ir yra savotiška ankstesnės knygos Džiaugsmynas tąsa, bet vėlgi kitaip. Autorė atvirauja, kad rašydama ankstesnę knygą nelabai žinojo, ką iš tikrųjų rašo, o rašydama šią knygą – jau žino. Pirmasis eseistinis tekstas Avinėliškumas atveria autorės naujus gyvenimo prasmės suvokimus po motinos mirties, o netekties, savo egzistencijos įprasminimas (nusiraminimas?), dvasinio ryšio ieškojimas ateina per Bažnyčią, t. y. bendruomeniškumą, kuris galiausiai tampa ir asmenine, sunkiai verbališkai perteikiama dvasine patirtimi, kurią autorė bando išreikšti avinėlio simboliu: Jonas Krikštytojas pamatęs Jėzų ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). „Ne mintis, bet patyrimas visa apimančios Tyrumo Dvasios, kuri dvelkia į mūsų pasaulį per Kristų. Ji perliejo mane lyg nuginkluojanti banga, išvystė širdį ir paliko ją visiškai nuogą, alpstančią nuo ją užgriuvusio artumo (p. 12).“  Autorė yra praktikuojanti katalikė, tad nenuostabu, kad dvasiniai potyriai išreiškiami itin hiperbolizuotais krikščioniškais įvaizdžiais: „Pats Avinėlis yra nepalyginamai tyresnis už visus kartu sudėtus žemės vaikus. Bet šito neįmanoma įsivaizduoti, todėl tai mums beveik nieko nesako. Jo tyrumo, kaip daugelio kitų dieviškų savybių, mes, šios žemės jonvabaliai, tiesiog nepažįstame, todėl, likdamas už mūsų patirties ribų, jis mūsų ir nepaliečia (p. 13).“

 

Krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiai paveikė ir L. S. Černiauskaitės kalbėjimą. Jau ir ankstesniuose savo tekstuose ji buvo atidi smulkmenoms, detalėms, gamtos motyvams, o ieškodama išraiškos per gausius palyginimus, tampa nepaprastai juslinga ir kūniška. Avinilėškume jaučiamas bažnytinis kalbėjimas, įsiterpia Biblijos šventraščių minties sugestija, būdingi retoriniai niuansai kunigams per pamokslus. Autorė yra smarkiai veikiama savo religinio tikėjimo praktikos. Švytėjimas, baltas avinėlis, nekaltas vaikas, jonvabalis, sniegas, saulė ant bėgių... – vis šviesumą, skaistumą ir tyrumą lemiantys šviesos simboliai, persismelkę eseistiniuose tekstuose.

 

Esė Paslėptoji autorė gvildena moteriškumo temą. „Mano grožis pasireiškia per tai, kaip autentiškai esu šiame pasaulyje – su savimi ir su visais, kuriuos sutinku. Jis neišvengiamai atsiskleidžia per santykius, nes tik juose iš tiesų atsiveriu ir darausi pamatoma ir patiriama (p. 20-21).“ Kol didžioji dauguma lietuviškų tekstų apie moters tapatybę bando sugriauti moteriškumo stereotipus ir pasižymi gana feministiškomis deklaracijomis, panašiomis į politines paraiškas, L. S. Černiauskaitė moteriškumo paslapties ieško Marijos įvaizdyje, taigi per Bažnyčios įvaizdžius: „Taigi būti moterimi man labiausiai reiškia būti netoli Marijos, gyventi klausantis jos drabužio šnarėjimo, justi jo dvelksmą savo kasdienybėje. <...> Tokia Ieva be Adomo, nes „tobulybė“ yra savipakankama, jai nereikia kito (p. 31).“

 

Rinkinyje esama ir absoliučiai poetizuotų abstrakčių tekstų, panašių į mantras ar maldas, pvz., tekstas Subtiliausia kalba, kuriame pasižymi autorės novelistinis-eseistinis jautrumas, t. y. per daiktus ir santykius su pasaulio elementais išgautas juslingumas: „Grožis yra subtiliausia meilės kalba, ji nesibaigia, kol jos klausaisi (p. 41).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Tekstas Jonvabalė man tapo vienas įsimintiniausių. Autorė beveik novelistiškai perteikia keistos draugystės su visiškai tyru, didelių ambicijų nekeliančiu, nesmerkiančiu žmogumi. Ji sutinka suaugusią moterį, kuri tyra kaip avinėlis, grožisi ir mėgaujasi pasauliu tarsi dzenbudistė buvimu čia ir dabar. Autorė neslepia, kad ji buvo apstulbinta, jog žmogus gali nuolatos būti dabartyje, atvirai džiaugtis viskuo čia ir dabar. Įtariu, kad tas žmogus turėjo šiokį tokį socialinio elgesio sutrikimą, tokie nepritampa prie sociumo, tačiau besąlygiškai vertina dabarties akimirką ir nori draugystės. Deja, pasakojimas nuveda prie to, kad autorė nebegalėdama pakelti to tiesmukaus paprastumo, pripažįsta, kad tyrumas su laiku intelektualesniam žmogui tampa erzinančiu primityvizmu. Tačiau ką skaitytojams sako šis tekstas? Galbūt užgimęs tyras pranašas nė nebūtų per mūsų ambicijas, protą, tikslus ir kitus gyvenimo variklius atpažintas ir pripažintas, mes jį tiesiog paliktume pakelėje kaip tą, kuris negali eiti išvien su mumis. Šiai draugei rašytoja suteikė jonvabalės pseudonimą, švytinčios ir greitai kaip viena vasara užgęstančios gyvybės simbolį.

 

Patiko ir įtikino novelė apie Elmę Karvutės, kurios pasikartojančius motyvus (pirtis, pasivaikščiojimai po gimtuosius miškus ir t. t.) lengvai atsekami kaip leitmotyvai ir eseistiniuose autorės tekstuose. „Elmė atsimena dienas, kai vien dėl šito akmens dinozauro kaulydavo mamą išeiti miškan. Jis atrodė toks stebuklingas, magiškas, tik apsimetantis negyvas – o iš tiesų dar ir kaip gyvas. <...> Tačiau nieko tokio nevyksta. Akmuo tebėra akmuo (p. 75-76).“ Už dvasinius krikščioniškuosius patyrimus mane kur kas labiau jaudino atminties ir laiko temos Černiauskaitės kūryboje. Kaip amžėjanti autorė nuolat tarsi bando susigrąžinti vaikystės vaizdinius, tačiau suvokia, jog pasaulis pasikeitęs, nes pasikeitė ji pati. Argi ne taip dažnai būna mums visiems? Vaikystės nežabotas krykštavimas, tyrumas susiteršia, kai užgriūva atsakomybė, taisyklės, įsipareigojimai, kurie sudrumsčia, atima tą lengvumą ir prigimtinį tyrumą, kurio ilgimės grįždami į savo vaikystės žaidimų aikšteles. „Visur ir visada išmokstu būti namie, nes visur ir visada esu Viešpaties rankoje. Taip prasideda laimė (p. 109).“ Tikėjimas įgalina kitokią savo būties suvokimą konstantą.

 

Man nepatiko apsakymas Pilkoji musinukė, kuri parašyta pasitelkiant Marijos Magdalietės įvaizdžius. Tekstas jautrus, puošnus, tačiau drauge man buvo panašus į Vidmantės Jasukaitytės romaną Marija Egiptietė. Moters artumas pranašui tampa ir liguistas, ir drauge jos išsigelbėjimas, o paraleliai pasakojama kita moters atsiskyrėlės istorija, kuriai pasirodo kaip lapė, besitransformuojanti į merginą. Šių paralelinių istorijų sugretinimas primintų Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus techniką, nors akcentai, žinoma, pas Černiauskaitę sudėti visiškai kitokie.

 

Manęs nenustebino Avinėliškumas. Autorė išlieka nuoširdi savo asmeninėms patirtims, kurios tampa trumpojo prozos žanro tekstais, bylojančiais apie išsiilgą ir patirtą tyrumą bei tikrumą, jog po laikinu jonvabališku švytėjimu yra amžinoji dieviškumo kibirkštis – siela, skriejanti į amžinybę, besimokanti per savo žemiškąsias patirtis. Tekstuose pasakotoja nuolat veržiasi į gamtos pasaulį, ji vaikšto takeliais, stebi metų kaitą, sutinka judėdama tai stotelėse, tai miške įvairius žmones, kurie dažniausiai liudija krikščioniškąsias pamokas. Didaktika vos švyti tekstuose, ji nėra primetama ar įkyri, veikiau tai savo išmoktų pamokų žymos, rekolekcijų išvestinės, tampančios tekstiniu įsižeminimu apie pačią bendriausią gyvenimo pajautimą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Michail Šiškin "Taika ar karas"

 Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.

 

Sveiki, mielieji.

 

Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L. Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą, kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos, jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus europiečio ruso perspektyva.

 

Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos (tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.

 

„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ – šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai kartu su Navalnu sutriuškinti.

 

Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje, tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji, valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės, nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes, lietuviai, prieštaringumą.

 

Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją, ir kas yra Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu, bekurdami pašaipų memus.

 

Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę – Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai – žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p. 69-70).“

Michail Šiškin

 

Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“ įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną (2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“

 

Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G. Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“ pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami tėvynės meile (p. 166-167).“

 

Šitą knygą iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai, nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“ ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo dabarties įvertinimo (p. 181-182).“

 

Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti, kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso, kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose dariniuose gyvename mes patys.

 

Maištinga Siela

Knyga: Olivia Laing "Kūnas ir laisvė"

 

Olivia Laing. „Kūnas ir laisvė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 320.

 

„Jeigu jau gimei, esi įspeista (-s) santykių su kitais žmonėms tinkle, dar daugiau – įsprausta (-s) į kalbos kategorijas, kurios atrodytų natūralios ir neišvengiamos, tačiau yra socialiai sukonstruotos ir griežtai prižiūrimos. Visi mes esame įstrigę savo kūnuose, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename (p. 168).

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau grožinę knygą, kuri būtų eseistika. Bet kaip tokios būtent trūko, pamaniau, perskaitęs britų rašytojos ir meno kritikės Olivia Laing (g. 1977) knygą Kūnas ir laisvė (angl. Everybody), kurią į lietuvių kalbą išvertė Mėta Žukaitė, o išleido leidykla Kitos knygos. Tai jau antroji autorės knyga pasirodžiusi lietuviškai, prieš tai leidykla buvo pristačiusi Vienišas miestas: menas būti vienam Niujorke (Kitos knygos, 2023). Perskaitęs pagalvojau: kaip laiku ir vietoj ateina kai kurios knygos. Tad dar nepabaigęs šios, įsigijau ir pirmąją jos knygą.

 

Autorė šiuo metu gyvena Amerikoje, nors didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Didžiojoje Britanijoje homoseksualios poros šeimoje. Manau, tai svarbu, nes tai apibrėžia šios knygos atsiradimo priežastis. Dėl to, kad jos šeima tokia, o pati mokykloje jautėsi nelabai mergaitė dėl savo berniokiškos išvaizdos, kasdien išgyveno didžiulę baimę, jog kas nors sužinos, pasmerks, pradės patirti patyčias, nors tuo pačiu metu su savo mamomis ji dalyvaudavo Britanijos LGBTQ paraduose ir galėjo iš arti stebėti, kaip kai kurie žmonės turi kovoti už laisvę savuose kūnuose būti savimi ir jaustis saugūs. Toks dviprasmiškas vaikystės ir paauglystės gyvenimas padeda dviprasmiškus pamatus, t. y. prieiti per kitų žmonių patirčių ir pabandyti suvokti, kodėl žmonės yra politiškai įsprausti į savo kūnus ir kaip politika, valdžia normalizuoja smurtą, juos (tuos kūnus) nukariauja ir per baimės ir kontrolės svertus pajungia žmones paklusnumui. Kas tikisi, kad knyga yra apie O. Laing gyvenimą, suklysite. Nors autobiografiškumo štrichai yra, tačiau eseistiniai tekstai nukreipti į tragiškas istorines asmenybes, susidūrusias su kūno laisvės apribojimais ne tik seksualine, bet ir tiesiogine to žodžio prasme: meno kritike Susan Sontag, dainininkę Nina Simone, psichoanalitiką Wilhelmą Reich, rašytojas Oscar Wilde ir t. t.

 

Knygą Kūnas ir laisvė sudaro 8 eseistiniai dideli tekstai, vienas su kitu besijungiantys per autorės nagrinėjamas asmenybes. Vieni tekstai tematiškai mane labai įtraukė, atrodė išskirtinai aktualūs man, o kai kurie labiau ėjo per JAV ir Didžiosios Britanijos politinių nelengvų pokyčių kontekstus, atrodė šiek tiek nutolę nuo mano asmeniškumo. Nepaisant visko, knyga pasirodė labai įtrauki, praturtinanti, todėl nuolat teko papildomai ko nors pasiskaityti internete, kad galutinai suvokčiau šios knygos margumą ir daugiasluoksniškumą. Be teksto apie Vokietijos Veimaro Respublikos laikus, besikuriančią Froido ir Reicho psichoanalitikų draugystę vienas įdomiausių pasakojimų buvo apie Susan Sontag ir Kathy Acker – per jų ligos patirtis, vėžio diagnozę ir tai, kaip jos abi bandė „priversti“ savo kūnus paklusti valiai.

 

„Daryti prielaidą, kad žmonės lieka gyvi dėl troškimo gyventi – tai vadovautis tokia logika, pagal kurią sergantieji lygiai taip pat yra patys kalti dėl savo mirties, kaip ją vaizduoja Louise Hay pamokymai (p. 62). Liga kaip kūno nelaisvės įrankis – vienas iš daugelio knygos temų. Įdomu, kad Sontag visada rinkdavosi mokslu pagrįstą ir agresyvia forma taikomą chemoterapinį gydymą, nes tikėjo, kad tik taip galima „išrauti“ vėžį, o Kathy Acker tikėjo alternatyvia medicina, arbatomis, užkalbėjimais ir t. t. Abi galiausiai kovą su vėžiu jos pralaimi, tad šios istorijos lyg ir leidžiama susivokti, kad neverta segreguoti žmonių pagal pasirinkimą, nes nei mokslas, nei alternatyva nėra priešai, matyt, yra aukštesnioji lemiančioji galia. „Kad ir kaip aš žaviuosi Sontag kūryba, manau, sveiką protą labiau atitiktų pripažinimas, kad mes niekad nebūsim visiškai atsikratę ligų, niekad netapsim atsparūs mirčiai. Gali būti, kad kai kurie Acker sprendimai buvo išmintingesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo: suprasti, kad ateina momentas susitaikyti, pasiduoti ligos teikiama proga perprasti, kas vyko anskčiau. Neketinu ginčytis su būtinumu gauti gydimą ar suteikti sveikatos priežiūrą, veikiau norėčiau prisiminti, jog šie dalykai vyksta fundamentalaus visiems mums bendro fakto fone: gyvenimo trukmė nėra begalinė (p. 67).“

 

Visgi visų tekstų jungiančioji idėja yra autorės susižavėjimas psichoanalitiku W. Reichu. Ji Wilhelmą Reichą paverčia centrine figūra, per kurios tragišką likimą ir radikalias idėjas audžia visą pasakojimą apie kūno laisvę. Autorė analizuoja Reicho teoriją apie orgoną – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis bandė sukaupti savo sukonstruotose orgono mašinose (akumuliatoriuose), tikėdamas, kad tai gali išgydyti vėžį ir išlaisvinti žmogų nuo psichosomatinių blokų. Šis prietaisas knygoje tampa metafora žmogaus troškimui technologiškai suvaldyti biologinius procesus ir pasiekti utopinę laisvę, kurią pati Laing vėliau lygina su Sontag ar Acker bandymais „priversti“ kūną paklusti valiai. Per Reicho asmenybę Laing jungia politinį pasipriešinimą su kūniškumu, rodydama, kaip JAV vyriausybės sprendimas uždrausti jo mašinas ir sudeginti knygas tapo simboliniu aktu, siekiančiu pažaboti bet kokią nekontroliuojamą gyvybinę jėgą. Galiausiai knygos pasakojimas nuolat grįžta prie Reicho kalėjimo celės, pabrėždamas pagrindinę autorės mintį: net ir genialiausiems protams kūnas bei valstybės galia išlieka galutiniais laisvės kalėjimais.

 

Kitas neįtikėtinai lietuviams vis dar aktualus kūno laisvės aspektas yra seksualumas ir jo savotiškas įkalinimas kūnuose. Mes, lietuviai, vis dar labai sunkiai priimame seksualinę žmogaus įvairovę, neatpažįstame ir nenorime pripažinti, kad tai politikos (sovietinės ir postsovietinės) padiktuoti ir jau giliai mumyse pavirtę agresyviais įsitikinimais, įrankiais kurti baimę, agresiją, normalumo kultą, šlykštėtis ir iškelti savo „normalumą“ virš kitų, apgaubiant viską savisauga, tradicinėmis tariamomis vertybėmis, religija, o pastaruoju metu – šeimos kulto apibrėžtimi, vaikais. Knygoje ne kartą nuskamba mintis, kad ten, kur baigiasi vieno laisvė, prasideda kito, nes iš tikrųjų laisvė baltiesiems, juodiesiems, homoseksualams ar heteroseksualams yra suvokiama visai laikais labai skirtingai. Netgi šiandien. „Kalifornijoje vyrai, nuteisti už sodomiją abipusiu sutarimu, galėjo būti iki gyvos galvos įkalinti psichiatrijos ligoninėje, o ten jiems galėjo būti taikoma elektrošoko terapija, atliekama kastracija ir lobotomija – „gydymo būdai“, plačiai paplitę ir kitur. 1968 metais homoseksualumas perklasifikuotas kaip seksualinis nuokrypis, o 1973 metais, po ilgai trukusio aktyvizmo ir pasipriešinimo, jis galų gale iš vadovo pašalintas, nors „seksualinės orientacijos sutrikimas“, o paskui – „egodistoninis homoseksualumas“ jame liko iki aštuoniasdešimtinių pabaigos (p. 165).“

Olivia Laing

 

Labai įdomus skyrius buvo apie JAV XX a. juodaodžių teisių aktyvistus, apie kurių įtaką ir išsilaisvinimą iš radikalaus rasizmo bent jau daugelis lietuvių dažniausiai susipažįsta iš amerikiečių vaidybinių filmų, dažnai nužertų „Oskarų“ statulėmis, bet autorė iš tikrųjų byloja ir nematomą tiesą, kad tarp tų pačių juodaodžių būta tos pačios seksualinės segregacijos. Olivia Laing knygoje pabrėžia, kad būtent Bayardas Rustinas buvo pagrindinis M. L. Kingo mentorius, išmokęs jį nesmurtinio pasipriešinimo taktikos, tačiau dėl savo homoseksualumo jis buvo priverstas likti judėjimo šešėlyje, o Kingas tampa didvyriu dėl to, kad buvo heteroseksualas. Autorė atskleidžia tragišką paradoksą: kol Kingas kovojo už juodaodžių kūnų laisvę viešumoje, Rustinas turėjo slėpti savo paties tapatybę net nuo bendražygių, kad jo „nuodėmingas“ kūnas nepakenktų visai pilietinių teisių kovai. Labai panašų vaidmenį atliko ir kitas juodaodis homoseksualas rašytojas, lietuviškai pasirodžiusio romano Džiovanio kambarys (Baltos lankos, 2024) autorius, kuris palaikė ryškiausius to meto aktyvistus, tačiau pats dėl savo seksualinės orientacijos buvo maskuojamas ir ignoruojamas tų pačių segreguotų bendruomenės narių.

 

Kiek per amžius protų buvo sunaikinta ir nutildyta dėl to, kad žmonės buvo išmokyti būti paklusnūs ir priimti tik normatyvą? „Bet jei mus ko nors ir pamoko Reicho ir Malcomo X, Jacobson ir Rustino istorijos, tai to, kad valstybė gali kriminalizuoti bet kurį žmogaus kūną – ne dėl padaryto nusikaltimo, o dėl to, kad tam tikros rūšies kūnas gali būti nustatytas kaip pats savaime nusikaltimas (p. 216)“. Labai panašiai nutiko ir radikaliajai feministei Andrea Dworkin, kadaise vyro smarkiai mušamai moteriai, kuriai teko bėgti iš namų ir kad pragyventų, užsiimti prostitucija. Vėliau ji nekęs tos patriarchalinės galios, įgalinusios šį smurtą prieš moteris. Nereikia sakyti, kad ja niekas nė nepatikėjo, kai ji ėmė kalbėti apie smurtaujantį vyrą, nes visuomenėje besiskundžianti moteris prievarta buvo suvokiama kaip melagė arba „pati prisiprašė“ – tą teikdavo dažnai netgi tos pačios visuomenės normų išdresiruotos moterys.

 

Puiki knyga, apie kurią galima kalbėti dar labai ilgai, jos temos, potemės, štrichai... Niekur nedingęs aktualumas. Autorė daugelį aspektų lygina su suprastėjusia JAV žmogaus teisių į savo kūną politika, kuri įsigalėjo atėjus prezidento Donaldo Trumpo epochai. Šiandien JAV-ose nuėminėjamos LGBTQ vėliavos, kitos rasės žmonės deportuojami, jie viešojoje erdvėje demonizuojami ir nužmoginami, kad „tikrieji“ amerikiečiai nekęstų kitų, gatvėje vienaip baltieji policininkai elgiasi su baltaisiais nusikaltėliais ir visiškai kitaip su juodosios rasės atstovais... Ir taip, mes jau XXI amžiuje, tačiau mes vis dar tiek JAV, tiek Lietuvoje, negalime būti savimi, nors savo vaikams vis dar šabloniškai nė nepagalvoję treškiame: „būk savimi ir viskas bus gerai!“ Ne, nebus, mes meluojame ir nesuvokiame tų žodžių prasmės, nes iš esmės būti laisviems savuose kūnuose reiškia plaukimą prieš srovę, kančią, atmetimą, nemalonumus, vienatvę ir nesaugumą. Bet kaip autorė viename iš tekstų minėjo, kad kol kas yra taip: mes arba prisitaikome ir apsimetinėjame save frustruodami ir save cenzūruodami prie visuomenės arba neapsikentę... keičiame pasaulį.

 

Kūnas ir laisvė – knyga ne vien apie kūną ir jo seksualumą, sakyčiau, kur kas svarbesnis apsektas yra skirtingų kūnų priėmimo politika sociume, kuri gali tapti agresyvia jėga tiek iš išorės, tiek pačiam individui prieš save patį. Dar ir dar kartą įsitikinau, kad normalumas yra labai pavojingas ginklas, jis luošina ir žudo, tampa ginklu. Ši knyga budinanti, empatiška, plečianti ir svarbiausia – viltinga, nes grąžina tikėjimą, jog empatiškas, o ne politinis kalbėjimas įstatymų terminais, gali keisti skaitytojo santykį į tam tikrus tolerancijos ir priėmimo, suvokimo klausimus. Galų gale knyga leidžia suvokti, kad kiekvienas išprūstantis žodis gali smarkiai traumuoti ir sužeisti kitą. Taigi Olivia Laing knygoje tyrinėja kūno laisvę ne kaip galutinį tikslą, o kaip nuolatinę, įtemptą kovą tarp asmeninio išsivadavimo ir išorinių jėgų – ligų, rasizmo ar politinės priespaudos. Pasitelkdama tokias asmenybes kaip Wilhelmas Reichas ar Nina Simone, autorė atskleidžia, kad tikrasis išsilaisvinimas įmanomas tik pripažinus kūno trapumą ir suardžius baimės sukurtus vidinius bei visuomeninius „šarvus“.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kristina Tamulevičiūtė "Pasakojimas apie vieną miestą"

Kristina Tamulevičiūtė. „Pasakojimas apie vieną miestą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš keliaujant kur nors svetur, į kitą šalį, tikriausiai verta pasidaryti tam tikrus namų darbus t. y., sužinoti apie šalį, pavyzdžiui, ką jau žino lietuviai, pasidomėti kultūra, istorija, o ne vien, koks vietinis valiutos kursas euro atžvilgiu. Iš tikrųjų Sarajeve, Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, buvau tik vieną dieną, tad nelabai ką ten spėjau pažinti. Vietinė gidė aprodė sostinės centrą, senamiestį, turgų, parodė, kur atsigerti kavos, tačiau aš visiškai kitokiomis akimis žiūrėjau į viską, nes kelionės metu, dar prieš įvažiuojant į Bosniją ir Hercegoviną, spėjau perskaityti Kristinos Tamulevičiūtės (g. 1989) debiutinę Pirmosios knygos serijoje pasirodžiusią eseistikos rinkinį Pasakojimas apie vieną miestą, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (pastaroji jau daugelį metų organizuoja šį konkursą).

 

Pagalvojau, kad knygą skaičiau pačiu tinkamiausiu metu ir tinkamsiauje vietoje. Tiesa, knygą buvau pradėjęs skaityti pandemijos metu, kai nusipirkau pigiai didelį pluoštų Pirmosios knygos autorių, tačiau aplinkybės privertė knygą kurį laiką užmiršti. Retas derinys, kada kelioninė eseistika sustiprino ir pakeitė požiūrį į Sarajevą ir pačius bosnius, nes tai absoliučiai kitokio kolorito kraštas, nei kaimyninė Serbija, Kroatija ar Juodkalnija.

 

Autorė kurį laiką studijuodama ir dirbdama gyveno Sarajeve ir tuo metu besilaukdama pirmagimio rašė šiuos tekstus, todėl protarpiais eseistiniame tekste atsiliepia jauno ir besikuriančio žmogaus abejonės ir intencijos tiek dėl šeimos santykių, tiek dėl stringančių studijų bei kultūrinių skirtumų. Kiek žinau, K. Tamulevičiūtė verčia iš buvusios Jugoslavijos kalbų, įskaitant ir pačių bosnių.

 

Trumpučiai dienoraštinio pobūdžio tekstai iš vienos pusės primena asmeninį dienoraštį, tačiau laviruoja tarp eseistikos kanonų. Pats ryškiausias šios knygos bruožas yra autorės gebėjimas savo asmenines patirtis, jausmus reflektuoti skirtingais kultūriniais ir istoriniais kontekstais, siejant bosnių istoriją su savo šeimos istorijomis, ypač didelį autoritetą autorei turi močiutė ir jos istorijos. Kilusi iš Šiaulių ji sieja Lietuvos karo patirtis, močiutės meilės istorijas su Balkanų karo bosnių patirtimis. Ir iš tikrųjų, knyga parašyta 2013 m., o aš po dešimtmečio atsirandu su autorės knyga Sarajeve, atrodo, kad kur eisi, visur centre paliktas istorinis palikimas ir toli gražu ne pats gražiausias, nes išvarpyti kulkomis pastatai tiesiog palikti ne turistams kraupinti, bet labiau kaip priminimas, vaikų auklėjimui t. y., kad istorinė atmintis nebūtų užmiršta (čia trumpam prisiminiau mūsų lietuvių besaikį norą laužyti ir lupinėti atminimų lenteles, sunaikinti Žaliojo tilto skulptūras ir kitką, ką galbūt iš to galėjome padaryti kaip muziejų). Tačiau šalia rimties tekstuose perteikiami ir rimtas humoras, pavyzdžiui, kroatų literatūros ir bosnių postmodernizmo dėstytojas, kuris teigia, kad „mūsų praeitis yra pedofiliška“, „Turite pedofilo normą. Štai jums patriarchato siaubas“, „Patriarchalinėje visuomenėje moterys yra  seksualiai kolonizuotos...“ (p. 61). Įdomu, jog tai teigia vyras dėstytojas, kurio aiškinimas gan europietiškas ir netikėtas.

Kristina Tamulevičiūtė

Su autorės knyga Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, kai dar nėra karšta.

 

Knyga atmosferinė. Pirmiausia – Sarajevo kapinės ir kalvos, į kurias pačiai autoriai tenka kopti grįžtant iš darbo. Sostinėje vasaros metu labai karšta ir prakaitas žliaugia tiesiogine to žodžio prasme. „Kai lauke toks karštis, galima pajusti, kaip visi kūno skysčiai subėga į prakaito liaukas, todėl tikrai žinau, kad neišsipūsiu ir niekur nenuskrisiu, veltui mane prieš septyniolika metų gąsdino vaikų darželio auklėtoja (p. 52).“ Knygoje tvyksteli ir žinios apie bosnių virtuvę, kad jie didžiuliai kavos gėrikai, o pusryčiams visada geria jogurtą ir pan., tuo netrukus įsitikinau pietaudamas mieste.

 

Esė turi ir savo vidinę loginę struktūrą, tai rodo ir autorės filologinis juslingumas ir intuityvumas, kuriant tekstus, kurie gana lengvi, atrodo, parašyti greitai, eksperimentuojant su struktūra pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, tekstas Popietė su kava ir drauge, kuriame atraminiu ir ritmą palaikančiu posakiu tampa are you still with me?, kuris kuria vienišumo ir artumos jausmo dviprasmybę, pokalbyje su galimai įsivaizduojama drauge prie kavos, bet nebūtinai, tai gali būti ir internetiniai pusmonologai, reikalingi pratęsti savirefleksijos konjunktūrą.  

 

Esama žavių tarpkultūrinių apmąstymų žmogaus teisių klausimais, ypač moters ir vyro socialinių statusų klausimais skirtingose kultūrose. „Pagalvoju – štai grįšiu į gimtąjį miestelį su vyru ir vaiku glėby, o tada mano miestelio tetulės atvers burnas lyg krosnis, iš kurių raganos ližėmis traukia duoną. O kas, jei būčiau vieniša mama? Tada net grįžti negalėčiau, man liktų tik pranešimai žmogaus teisių centruose su atsitiktinės kavos puodeliu, už kurį greičiausiai reiktų susimokėti, nepaisant to, kad esu moteris, mane aptarnauja vyras, ir abu esame vieniši (p. 77 ).“

 

Mano gidas prasitarė, kad nežino nė vieno Sarajeve lietuvio gido, kuris galėtų iš savo perspektyvos papasakoti apie miestą turistams, todėl tenka klausytis rusiškai. Pasakomas apie vieną miestą jau savaime unikalus ir vertingas ne vien dėl literatūros, o kaip kitoks kelionių gidas, kuris priartina Sarajevą kitokiomis spalvomis, nes vaikštant po rytietišką bosnių turgų taip ir nepažinsi, kas iš tikrųjų dedasi už šių gyventojų sienų. Kitą vertus, K. Tamulevičiūtės knygos tikslas nėra išskirtinai ir išsamiai supažindinti su šiuo miestu, perteikti vietos gyvenimo peripetijų, kurių galbūt norėjosi dar daugiau, kad būtų atskleistas dar nematytas ir neregėtas Sarajevas, tačiau tikriausiai autorei dar pristigo pagyventi šioje vietoje, surinkti kitokių patirčių. Bet kokiu atveju, tai asmeniška, išausta literatūriškai knyga, siejanti Sarajevą su Lietuvos istorija ir asmeninėmis autorės vaikystės patirtimis, tiesiant tiltą į šį, mano akimis, egzotišką ir daug kančios mačiusį miestą. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir praturtėjau.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

Giedra Radvilavičiūtė. „Tekstų persekiojimas“ – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai laukiamų knygų per Vilniaus knygų mugę buvo Nacionalinės premijos laureatės Giedros Radvilavičiūtės rinkinys Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones, tačiau priėjęs prie stendo gavau špygą – sako, knygos nėra, ateikite rytoj. Nueinu rytoj – knygos tiražas išparduotas. Ką gi, nėra ir nereikia, tad knygą įsigijau tik vasaros pradžioje iš tos puikios inercijos, kurią vis dar jaučiu po rinkinio Šiąnakt miegosiu prie sienos.

Tekstų persekiojimas šiek tiek siauresnės tematikos rinkinys, todėl tas, kas neturi reikalų su literatūra, jie gali atrodyti neaktualūs, nors autorė, sistemingai kurdama teksto struktūrą, temas pateikia keliais pjūviais, tad jeigu pirmame plane skaitome vien apie nagrinėjamą autorių ir neįžvelgiame aplinkinių temų, manau, reiktų tada iš akių išsitraukti rąstus...

Grįžtant prie Tekstų persekiojimo, kad ir kaip po pirmųjų puslapių jie atrodytų literatūrinių interpretacijų pavyzdžiais, jie nėra vien tik interpretacijos, nes Giedros Radvilavičiūtės rašymas nusižengia daugeliui „mokyklinio rašymo“ taisyklių, pavyzdžiui, pamesdama istoriją ima ir ką nors savo tekste įterpia arba pradeda pasakoti kitą istoriją, rasdama vėliau sąsajų su pirmąja istorija. Toks nenuoseklus tekstų dėstymas iš esmės sukelia dinamiško ir modernaus pasakojimo įspūdį, kitaip sakant, sąmonės srautas, kuris visgi turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą. Tas pats būdinga ir ankstesniems autorės kūriniams. Būtent žaismingumas, „tekstų pokštavimas“ yra vienas smagiausių dalykų, dėl ko verta skaityti Tekstų persekiojimą.

Rinkinyje autorė išsiduoda, kad skaito Murakami ir nepraleidžia progos dažnai įgelti Andriui Užkalniui, yra ir kitų „pasilikusių“ atributų, iš kurių nemažai galima be didesnės fantazijos susikurti pačios Giedros Radvilavičiūtės vaizdinį. Prisipažinsiu, kad tai vienas įdomiausių dalykų apskritai eseistikoje, nes žanras toks nedėkingas, jis daug ką atskleidžia apie rašantįjį, nors autorės tekstuose yra ir nemažai sugalvotų autobiografinių siužetų – įgudęs skaitytojas intuityviai gali pajusti, kada fikcija pateikiama kaip pačios autorės patirtis. Priežastis dažnai būna ne tam, kad pameluotų ar sukeltų turtingos patirties įvaizdį, bet tam, kad galėtų „pažaisti“, pateikti dar vieną apjungiančių istorijų interpretacijos versiją.

Dažnu Giedros Radvilavičiūtės tekstų kūrimo struktūros elementu yra sąmoningai pateikta klišė – tiek literatūrinė, tiek kultūrinė. Štai vienoje iš tekstų pasakodama apie žiniasklaidos įteisinamą patyčių kultūrą, ji randa kaip pavyzdį Andrių Užkalnį, pateikia jo rašomų tekstų elemento pavyzdžių ir staiga pačios Giedros Radvilavičiūtės tekstas perima aptariamo teksto „žaidimo taisykles“ ir rašomą tekstą pertransformuoja, parodydama, kad tokius taip iš esmės gali rašyti daugelis, jeigu turi tikslą paveikti tam tikrą skaitytojų auditoriją. „...man kartais norisi perkurti tekstus, suvokti juos iš vidaus, kad man patinka pamėkliškos kūrinių ir sakinių sandūros ir todėl į to paties teksto siūlą veju vilną, poliesterį ir liną, kad nesibaiminu pavogti iš gyvenimo tikrą faktą ir paversti jį – nebeatsiprašinėdama – meno faktu, kad ieškau gero santykio su tiesa ir dėl to tekstuose atsiranda žiaurumo ir bjaurasties, kad kūrinyje mano pasakotoja laido kitą pasakotoją ir tai tampa esė siužetu... (p. 69-70)“.

Giedra Radvilavičiūtė

Vienas stipriausių, mano galva, tekstų buvo pirmasis, kuriame autorė „persekioja“ kanadiečių rašytoją Alice Munro. Net man, neskaičiusiam A. Munro, įdomu, ką papasakos G. Radvilavičiūtė. Fragmentiškai pateikusi ištrauką apie berniuką, kurį partrenkė automobilis ir iš jo galvos pasirodė kraujas, primenantis verdančios braškių uogienės putas (labai įsimenantis palyginimas!), ji išradingai kuria alternatyvią istoriją, kaip galėjo būti pagal, tarkime, lietuvių rašytojų logiką, bet tuo pačių nagrinėja A. Munro asmeninio gyvenimo faktus, laikmetį ir lietuvių rašytojų moterų raidą. Esė finalas pritrenkiančiai kinematografiškas, visąlaik manydami, kad berniukas negyvas, A. Munro „prailginta“ citata esė pabaigoje parodo, kad jis kvėpuoja. Sukuriami atskiri esė klodai: grožinės literatūros kaip atskiros istorijos, A. Munro literatūros analizė ir aktualusis probleminis laukas – kur kokybiška lietuvių autorių literatūra?

Labiausiai patikęs tekstas visgi buvo Marine life, kuriame dinamiškais pasakojimo štrichais pasakojama nuo infantilios scenos, kai autorė susirašinėja su paaugle trumposiomis žinutėmis, apsvarsto ne tik lietuvaičių lolitų likimą, bet aprėpia ir literatūrinį lauką. Pats prisiminiau, kiek kartų sėdėjau stoties McDonalde ir žiūrėjau pro tuos langus, galvodamas apie Sodų gatvėje dirbančias prostitutes... Empirinis tekstų audinys leidžia gretintis, stebėtis, šiek tiek atsikvėpti ir prisiminti savo patirtį.

Štai tekstai, kuriame pasakojama apie Kedžio bylą, visgi buvo patys silpniausi poveikiu. Gal dėl to, kad tiek daug apie tai prirašyta, kalbėta ir diskutuota, kad G. Radvilavičiūtės versija nebejaudino. Dėmesys šiuolaikinei žiniasklaidai bei lietuvių kalbos pokyčiams bei požiūriui apima visą antrą knygos skyrių. Kikenau, kaip autorė prisirinkusi nemažai teksto pavyzdžių iš delfi.lt portalo smagiai rikiuoja mintis, kurdama greitosios žinių visuomenės atsilikimą ne tik raštijoje, bet ir sveikoje logikoje. Kitą vertus, apie tas problemas daug kas kalba ir daug kas pateikia iš kojų verčiančių pavyzdžių, todėl probleminis laukas, nors ir svarbus bei aktualus, atrodo visuomeniškai išakėtas, žinomas ir netgi nualintas. Tai iš esmės „kerta“ per G. Radvilavičiūtės tekstų kokybę, nes autorės kokybė ir prasmių gylis atrodo suplokštėjęs, vietomis netgi subanalėjęs. Tačiau tai gyvatės, ryjančios savo uodegą, efektas, kadangi visuomenėje jau taip priimta, kad kalbėti apie Garliavos įvykius, peikti žiniasklaidą gali kiekvienas ir todėl tai jau savaime tampa blogo tono požymiu.

Noriu pasidžiaugti išleistos knygos vizualumu – paprasta, bet neprasta. Leidykla Apostrofa neleidžia daug knygų, bet tai, ką išleidžia, turi savo „svorį“ tiek turinio prasme, tiek skoningu dizainu.

Viena labiausiai jaudinančių minčių buvo apie tai, kad žmonėms „uždrausta“ liūdėti. Mes visomis išgalėmis kabinamės į pozityvumą, dinamiškumą, kad bet kokios liūdesio apraiškos laikomos liga. Tas pats ir literatūroje: „Teksto tembras, kaip stiliaus dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pastatytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku (p. 57)“. Kol kas pas Giedrą Radvilavičiūtė viskas jauku ir nėra nepatogių temų, požiūrio ar žaismo. Nors daug kur nestokojam humoro, retsykiais ironijos, tačiau autorė ir toliau išlaiko savitą tembrą ir tekstų kokybiškumą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Amžinybė manęs nejaudina"

Sigitas Parulskis. „Amžinybė manęs nejaudina“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p.

Sveiki,

Naujausia Sigito Parulskio knyga Amžinybė manęs nejaudina išleista prieš pat Vilniaus knygų mugę. S. Parulskis turi visą kartą ištikimų savo skaitytojų, tad tikriausiai nė nebereikia pristatinėti, kas jis toks ir kokia jo literatūra. Mano paties santykis su šio rašytojo darbais buvo „užgesęs“ beveik dešimtį metų. Paskutinis jo skaitytas romanas Murmanti siena paliko gerą įspūdį, tad sunku pasakyti priežastis, kodėl ilgą laiką S. Parulskį laikiau cinišku rašytoju ir bėgau nuo jo eseistikos kaip velnias nuo kryžiaus, tačiau šiemet prisėdau visai naujomis akimis prie naujausio jo darbo ir supratau, kad tas bėgimas tebuvo tik laiko distancija pasikeisti man pačiam.

Amžinybė manęs nejaudina sunkiai įvardijamo žanro knyga, susidedanti iš trijų atskirų žanrų. Ar galėtume tai pavadinti rinkiniu? Galbūt, bet rinkinys gi nėra žanras. Pirmoji knygos dalis vadinasi itin metaforiškai ir filosofiškai Stingdančios laiko kasyklos. Šioji knygos dalis, mano akimis, pati meniškiausia ir patraukliausia skaitytojui dėl ilgalaikio aktualumo, prasmių lauko, kurios truputį skiriasi nuo toliau esančių tekstų tuo, kad jos nėra tik laikmečio aktualijos. Kitaip sakant, tekstas koreliuoja su knygos pavadinimu ir iš esmės kalba apie žmogaus egzistenciją.

Šioji knygos dalis parašyta „laisvuoju rašymo“ būdu, apie kurį, beje, pats autorius knygoje šiek tiek užsimena. Tai sąmonės srauto minčių dėstymas, tačiau neatrodo, kad tekstas būtų grynasis sąmonės srautas, kadangi jis turi keletą tarpusavyje susivijusių siužetinių linijų ir aiškią struktūrą. S. Parulskis kuria savo paties prototipą Edvardą: iš vienos barikados S. Parulskis nusikelia į vaikystę, pasakoja santykius su tėvu, iš kitos barikados – Edvardas (tam tikra prasme Orfėjas) atlieka net kelias funkcijas. Pirmiausia jis leidžia susidaryti kelioms apie egzistenciją pasakojimo perspektyvomis, taip pat atskleidžia autoriaus (ir iš esmės mūsų visų) dvilypumą. Vienoje laiko plokštumoje, regis, egzistuoja keli pasakotojai ir kelios alternatyvios tikrovės (atminties, dabarties ir to, kas galbūt galėjo būti). Visos šios tikrovės „perteptos“ autoriui būdingu filosofiniu pasaulio pajautimu.

S. Parulskis išlieka ištikimas savo kontrastingam stiliui, kurio vienas iš fundamentų yra švento ir buitiško supriešinimas. Kūniškumas su dvasia, religija su žemosios kultūros įvaizdžiais. Įspūdis: ten kur altorius, visada bus ir šūdo. Priešingai nei anksčiau, šįkart pajutau, kad tai anaiptol nėra ciniška. Absoliučiai tekste nejaučiau nei pasibodėjimo, nei noro dirbtinai šokiruoti įvaizdžiais. Autorius tiesiog yra toks koks yra, tai jo filosofija į pasaulį, savo gyvenimą, todėl retkarčiais šiame tekste atrodo, kad gaudoma nesugaunamas dalykas, žvilgsnis į praeitį, todėl blyksteli nostalgijos pliūpsnis, primenantis Prarasto laiko beieškant.

Tai tekstas ir apie S. Parulskio biografiją. O kaip kitaip. Daugybė jam pačiam rūpinčių autorių, aliuziją į tai, kas skaitoma, kas domimasi, kur keliaujam ir pan., todėl S. Parulskio pasaulio tyrinėtojams knyga turėtų atrodyti kaip išpažintis, filosofiniai užrašai. Bent jau man tai buvo be galo įdomu, kadangi atradau ne vieną sąlytį su S. Parulskiu, vienas ryškiausių – abu mėgstame rašytoją J. M. Coetzee.

Sigitas Parulskis.

Antroji knygos dalis Tarp kūno ir sienos kur kas aiškesnė ir be jokios abejonės tai yra eseistiniai tekstai, publikuoti spaudoje. Juose – nūdienos aktualijos, autoriaus mėginimas aprėpti problemas ir jas apmąstyti. Daug tekstų vienaip ar kitaip siejasi su lietuvio tapatybės problema, kuri paženklinta sovietinio ir naujausių laikų istorinio lūžio. Kai kuriais atvejais netgi tapatinausi su S. Parulskio mintijimu, kurio negalėjau suformuluoti pats. Pavyzdžiui, apie Valstiečių valdančiąją partiją ir kvailus rinkėjus: „Galima sakyti, kad rinkimuose laimėjo ne programa, o stereotipas. Valstiečio klišė lietuviui vis dar kelia sentimentų, vis dar susijusi su jaukumu ir namais. Tai labai sena kaimo ir miesto priešprieša. Valstietis arba kaimas, kažkur giliai mūsų pasąmonėje tebesisieja su rojumi, kuris, nors ir prarastas, vis dar mielas (p. 169).

Trečioji knygos dalis Suskaldyta Europos kaukolė skirta autoriaus apmąstymams apie žydų genocidą. Kai kada atrodo, jog šie tekstai pasiteisinimas, o kai kada, kad bandymas suvokti romano Tamsa ir partneriai apie žydų sušaudymus kilusį rezonansą. Priminsiu, kad šis romanas sukėlė prieštaringų vertinimų, nes jame minimi lietuviai kolaborantai, padėję naciams naikinti žydus. Autorius pateikia faktus iš gimtųjų kraštų ir svarsto, kodėl iki tol jis šitaip ilgai vengė šitos temos. Savo neigimo tendencijas sugretina su visos Lietuvos tendencijomis. Kontekste tikriausiai ne vienas prisiminsime Rūtos Vanagaitės Mūsiškius.

Po šios knygos, galima sakyti, atradau Sigitą Parulskį iš naujo. Labai artimą, visai necinišką ir tai tikriausiai žymi ne jo virsmą, nes mažai kuo autorius pasikeitęs, veikiau pasikeitė mano paties pozicija. Amžinybė manęs nejaudina apima daug egzistencinių klodų nuo gyvenimo prasmės apmąstymų iki kasdienybės banalybių, kuriose kartais jaučiamės įklimpę. Daug joje visko, bet tikriausiai visuose tekstuose galima savęs paklausti: o ar man pačiam rūpi viena ar kita? Ką reiškia toji amžinybė, kai gyvenimas pilnas atbukinančių nuo svajonių ir amžinybės mėšlo? Atsakymų gal ir negausite skaitydami, bet dažnas turėtumėt pajusti, kaip kartais tiesiog skauda arba būna gražu, o kartais ir viena ir kita vyksta vienu metu.

Jūsų Maištinga Siela