Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Benedikto slenksčiai“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei 13 metų pirmąkart perskaičiau žymios lietuvių rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės (g. 1976) romaną Benedikto slenksčiai, net negalvojau, kad po daugel metų skaitysiu antrąkart. Išsitraukiau iš namų bibliotekos knygą, kurios lapai jau gerokai pageltę ir beskaitydamas prisiminiau kur kas jaunesnį save, anuomet skaitantį tuos pačius puslapius. Galima sakyti, paraleliai perbėgau per tuos 13 metų ir savo asmeninius slenksčius. Anuomet Černiauskaitės proza atrodė trapi, gili, tradicinė. Ilgą laiką sekiau jos kūrybos kelią ir tikriausiai paskutinis jos suskaitytas kūrinys buvo mažytis romanas Šulinys. Tiesą sakant, praėjus tiek metų, šioji knyga, kurią galima priskirti jaunimo literatūrai, manau, iki šiol tinka ir suaugusiems.

 

Istorija pasakoja apie šešiametį Benuką, kurį vieną gražią vasaros dieną mama palieka kaime pas tėvą, pamelavusi, kad nuėjus jam vienam prie svetimo namo bus padovanotas dviratis. Šitaip Beno mama Valerija atsikrato sūnaus ir grįžta gyventi į miestą savo nedoro gyvenimo. Pasimetęs tėvas Simonas dar bando sugrąžinti vaiką moteriai, bet jos ant plento nebesutinka, todėl vaikas lieka kaime su tėvu... Toliau skaitytojui atsiveria įvairūs augančio Beno gyvenimo etapai, sudėtingi ir jautrūs jauno žmogaus, kuriam trūko motinos meilės, gyvenimo epizodai. Kartą numynęs su dviračiu iki miesto jis pro langą iš lauko pamato savo motiną su pusnuogiu nepažįstamu vyru ir suvokia, kad motina jį paliko „kaip šunytį“, tad grįžęs pas tėvą supranta, kad nuo šiol jis yra jo gyvenimo paguodos ramstis...

 

Visi kiti likę knygoje pavaizduoti įvykiai skirti iš paauglio į jaunuolius tampančiam Benui, kai šis mokosi muzikos mokykloje smuiko griežimo. Kelionės į Vilnių, gyvenimas tarp bendraamžių bendrabutyje, santykiai su kambariokais, erotika ir seksas su gerokai vyresne kioskininke Sveta, muštynės ir blėstantys prisiminimai apie motiną brandina Beno kiek stačiokišką asmenybę. Iš vienos pusės jis jautrus, nes atsidavęs muzikai, geba gerai griežti, niekam beveik nesipasakoja apie savo šeimą, o iš kitos – jis kaimietiškai tiesmukas, nebijo atsikirsti, o reikalui esant paleisti kumščius. Benas tipinis sovietinių laikų pabaigos vyriokas, kuris slepia savo jautrumą po agresyvoka laikysena ir atžagaria bendravimo maniera.

 

Knygos struktūrą sudaro penki skyriai, kurie pavadinti slenksčiais. L. S. Černiauskaitė laikosi tradicinės epinės pasakojimo struktūros. Chronologine laiko seka pasakotojas „augina“ mums Beną, atskleisdamas jo klystkelius, atradimus ir svarbiausius patyrimus. Kiekvienas knygoje esantis slenkstis yra ryški patirties riba, kuri suteikia pagrindiniam veikėjui esminį pokytį. Toks slenksčių nuoseklumas nestebina, autorės proza artima ir panaši į Broniaus Radzevičiaus momentalų Priešaušrių vieškeliai, kurio, beje, ištrauka apie žmogų guodžiantį kaimišką kraštovaizdį ištrauka ir yra cituojama knygos įžangoje. Kaip veikėjas B. Radzevičiaus romane paguodą ir ramybę rasdavo iš miesto grįžęs į kaimišką aplinką, taip ir Benui kaskart atslūgsta širdis, kai jis, išlipęs prie namų plento, pamato savo apvalainas kalvas, tėvo išmintą takelį.

 

Galvojant apie Benedikto slenksčių modernumą, manau, jame jo nelabai rasite, autorės proza remiasi XX amžiaus lietuvių literatūros klasika. Atpažinti teksto kitoniškumą ir išskirtinumą leidžia trapumu ir jautrumu hiperbolizuotas Černiauskaitės sakinys. Kiekvieną Beno veiksmą lydi juslinis pasakotojo reflektavimas, neišvengiamai teikiantis iš vienos pusės grožinio teksto estetiškumą, skambumą, o iš kitos pusės gal kiek įkyriai besikartojančios ir jau numanomos jausminės refleksijos, kurios mažiau jautriems skaitytojams galbūt gali sukelti klampaus mintijimo ir sentimentalumo įspūdį ar net primygtiną norą paaiškinti ir pateisinti veikėją. Tačiau akivaizdu, kad tai esminis L. S. Černiauskaitės kūrybos bruožas – išgauti subtiliai jautrų sakinį, rezonuojantį veikėjo dvasinį matmenį.

 

Nepaisant akivaizdaus teksto estetikos, knygoje gaustu brutalių vaizdavimo scenų, kurie perteikia vyruko gyvenimą. Augantis žmogus tyrinėja savo ir moterų, merginų kūnus. Knygoje gausu erotinių scenų, netgi visai pornografinių klišių, kai krūtys įvardijamos kaip melionai ir patrankos sviediniai. Sekso scenų aprašinėjimai rezonuoja su po to pateiktomis potyrių refleksijomis. „Jos krūtų rieduliai nusitaikė į Beną lyg viduramžių patrankos, jis atsitrenkė į juos pasiduodamas be kovos ir sudrebėjo. <...> Užmiršusi arbatą ji apžiojo Beno lūpas, pravėrė mėtinėmis cigaretėmis ir degtine kvepiančią burną, įsileido liežuvį, atsiliepdama į jo nyrius liežuvio galiuku (p. 62).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Kaip žinia, Benedikto slenksčiai gali tapti nebloga lytinio švietimo literatūriniu pavyzdžiu, nes erotika derinama su Beno asmenybės augimo analize. Tyrinėjantiems jaunuoliams savo kūną ši knyga gali būti atrama ir netgi, sakyčiau, aktuali skaitytinų knygų lauke, juolab kad knyga įtraukta į rekomenduotinų literatūros skaitinių sąrašą devintokams, kuriems, sakykime, laisvo interneto eroje, literatūros erotika tebus tik žibutės ir ramunėlės prieš tuos matytus filmuotus vaizdinius internete.

 

Analizuojant Beno paveikslą, akivaizdu, kad autorė pasitelkia taip pat klasikinį veikėjo kūrimo būdą t. y. suteikia jam kokį nors gebėjimą, kuris guostų sunkių išbandymų metu. Benas muzikantas. Turi klausą, geba gerai griežti, mokyklos direktorė svajoja, kad jis dalyvaus tarptautiniame konkurse, tačiau Benui svarbus augimas, gyvenimas čia ir dabar, todėl atsako direktorei: „Tik tų mėnesių aš neiššvaistyčiau. Gyvenimas nėra vien tik muzika, tamsta direktore (p. 155).“ Ir jo žodžiais tikėti neįmanoma. Dėl savo tiesmukumo jis įsivelia į nemalonumus. Vienas ryškiausių įvykių – pažįstamo Vasilijaus nužudymas ir melagingas liudijimas teisme, kuris galutinai pakeičia Beno sampratą ne tik apie teisingumą bei sąžiningumą, bet ir apie gyvenimą ir mirtį. Netrukus jis sužino apie sunkią tėvo ligą ir antrąkart susiduria su mirtimi. Galiausiai susidaro įspūdis, kad Benas tiesiog „apsėstas“ problemomis ir muzika kaip tikrasis tikslas tolsta, slysta jam iš rankų, tačiau tai tikriausiai patyrė kiekvienas šį laikotarpį perėjęs žmogus, kada gyvenimiškos aplinkybės bei įsipareigojimai kitiems sugriauna planus ir svajones.

 

Reiktų užsiminti ir apie keistus Beno ir mylimosios Vegos santykius, kurie knygoje atskleisti išties puikiai. Vega – manipuliatorė, kuri trokšta nuolatos būti auka, o kai jai nepavyksta, tampa irzli ir ūmi. Visgi Benas lieka su ja, nors ir kenčia jos nepastovumą. Knygoje įtaigiai perteiktas seksas po apsiskaldymo antausiais man priminė tas dešimto dešimtmečio meksikiečių muilų operas, bet autorė palieka vietos ir fantazijai: gal iš tikrųjų Benui patinka dramatiškos moterys, o Vegai sadistinis abejingumas, kuris ją palaužia ir auklėja nuolankumo? Be šių santykių knygoje apčiuopiamas svarbus tas tylus tėvo ir sūnaus ryšys, pagrįstas ne žodžiais, o veiksmais. Sūnus parveža cigarečių iš miesto, o tėvas kaskart vis mažai šnekantis rūko balkone – ir tai yra Beno namai, šitaip jis suvokia kiek melancholišką, verbališkai neišartikuliuotą meilę vienas kitam būvimu šalia vienas kito, rūpinimusi. „Vieną dieną jis staiga pastebėjo, kad mąsto apie tėvą ne tik kaip apie sau lygų, bet ir prisiimdamas atsakomybę už jo amžių, sveikatą, už vienišą kiūtojimą slėnyje (p. 159).“

 

Benedikto slenksčiai skaidri sovietinėje atmosferoje perteikta augančio jaunuolio esminiai gyvenimo štrichai. Istorija perteikta pagavia, skambia prozos kalba, tipiniais ir kiek nuspėjamais charakterio štrichais. Autorei pavyko atskleisti Beno vidinį ir išorinį pasaulius, jų sąveikas, kurios formuoja jaunuolio asmenybės tapsmą. Knygoje gausu laikmečio detalių (bendrabučio gyvenimas, Kalėdos, maistas, cigaretės, alkoholis, dviratis, siuvamoji mašina, jurginai...). Knyga apie tai, kaip mes tikriausiai visi mėtyti ir vėtyti galiausiai kuriame braudamiesi pečiais vieni per kitus sau vietą po saule.

 

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė būtų pasitikusi 60 metų jubiliejų

 Sveiki,

 

Negalėjau nepadaryti šio įrašo. Kažkokia prievolė, net nepadoru nepaminėti Jurgos Ivanauskaitės, kuriai šiandien būtų sukakę 60 metų. 60 metų! Man ji tikriausiai ir liks 45 metų raudonplaukė keliautoja, pasilikusi tose nuotraukose ir atgalinių knygų viršelių fotografijose. Kur ji dabar yra? Toji Jurga, kuriai nebuvo lygių. Ikona. Stebukladarė. Išmintinga ragana.

 

Nieko nenoriu kalbėti. Jau apie Jurgą tiek prikalbėta. Belieka byloti kitų žodžiais, tad dalijuosi leidyklos „Tyto alba“ internetiniame facebook sienoje pasidalytų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų mintimis apie ją.

 

Rimantas Kmita

Gabija Grušaitė

Rimvydas Stankevičius

Renata Šerelytė

Agnė Žagrakalytė

Giedrė Kazlauskaitė

Aušra Kaziliūnaitė

Kristina Sabaliauskaitė

Laura Sintija Černiauskaitė

Gintaras Bleizgys

Lina Simutytė

Jurga Tumasonytė

Mindaugas Nastaravičius

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Dienų piramidės"

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“ – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 240.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip teigia vienos geriausios praėjusiais metais išleistos lietuvių grožinės literatūros knygos Dainos Opolskaitės Dienų piramidės sudarytojai, šis novelių rinkinys pačios autorės brandintas net aštuoniolika metų. Iki tol autorė gana garsiai buvo įvardijama kaip vaikų literatūros atstovė. Dienų piramidės pelnė gausybę apdovanojimų, kai kurios atskiros novelės gavo savo apdovanojimus, o kiek girdėjau, po Europos Sąjungos premijos, knygą žadama versti ir į italų kalbą, todėl nusprendžiau dirstelėti, kas visgi rašoma šioje knygoje, kuo ji įdomi šiuolaikiniam skaitytojui. Tai jau paskutinė knyga iš Metų knygos rinkimų penketuko, kurios nebuvau skaitęs, pusę metų kantriai laukė savo eilės ant mano naktinio stalelio, kai pakėliau, net nustebau, kad buvo jau visai apdulkėjusi.

Knygoje publikuojama trylika novelių, kurios stilistiškai gana panašios. Dainos Opolskaitės kūrybą būtų galima apibūdinti kaip grįsta sukaupta, brandžia gyvenimiška patirtimi ir įžvalgomis. Bendraisiais bruožais tiek pasakojimai, tiek stilius primena septinto ir aštunto dešimtmečio lietuvių novelių meistrus, kaip ir Dainos Opolskaitės kūryba, pasižymėjo jautrumu, žmogiškumu, subtilumu. Danutė Kalinauskaitė, kurios kūryba taip pat iš dalies panaši į Dainos Opolskaitės, pažymėjo, kad autorės kalba švari, kad sakinys protingas ir apgalvotas. Kadangi novelės žanras įnoringas ir taupus, tenka atsakingai rinkti tekstą, išplėtoti pasakojimą taip, kad nedingtų ekspresija su netikėtai pabaigose nuaidinčia mintimi, dažnai netiesiogiai apibendrinančia visą pasakojimą. Toks pasakojimo būdas nėra patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, jis atrodo jau literatūroje išbandytas, atgyvenęs, „pasislėpęs“ už staigių ir aštrių siužetų turinčių knygų, todėl nebeužtenka atkartoti novelės struktūros ir jautrumo, gilios minties perteikimo, tenka į novelę eksploatuoti unikalius dalykus, kurie arba būtų tematiškai aktualūs dabarties skaitytojui, arba pasižymėtų rašytojo unikaliu gebėjimu savitai kurti tekstą.

Perskaičius knygą, man regis, kad šios iš esmės geros novelės toli nuo tradicijos neatsiplėšia, daugelis pasakojimų savo ritmika, elegancija primena senosios kartos novelistų ištarmes. Žinoma, knygos nėra rašomos vien tam, kad pranoktų ar pakeistų literatūros išraišką, sumodernintų, kaip šiuo atveju, novelės žanrą, tačiau būtent unikalumo ir savitumo pas Dainą Opolskaitę man šiek tiek pritrūko. Subtiliuose pasakojimuose, žinoma, skamba apgalvotas sakinys, žinoma, itin padirbėta su aliteracijomis ir asonansais; beveik kiekvienas daiktavardis turi prieš tai esantį būdvardį, kuris sukuria skambumą ir ryškumą, tačiau skaitant novelę po novelės susidaro įspūdis, kad autorė turi ryškų jausminio žodyno perteklių, nėra linkusi itin stilistiškai eksperimentuoti. Ne visada novelių pradžiose pasiteisina ilgos pastraipos, kuriose akcentuojama dar neįvardytų veikėjų ir jų situacijų būsenoms, kai skaitytojas aklai panardinamas į pasakojimo juslinį pasaulį, iš kurio aprašymo it fotografija galiausiai išryškėja pati situacija. Visgi kur kas įtaigiau, bet gal ne visada subtiliau, atrodo, kai novelės pradžioje pateikiama aiški situacija, arba pirmuoju asmeniu prabyla pasakotojas, kuris pasakojime dažnai yra apgaulingas, pasirodo esąs ne tai, ką matome pačioje pradžioje.

Kalbant apie novelių turinio bendrąsias sąsajas, akivaizdu, jog autorė šlietųsi prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, iš dalies ir Vandos Juknaitės literatūros, kurioms kaip rašytojoms svarbus pamatinis šeiminis ryšys. Beveik visose novelėse plėtojama Bitės Vilimaitės novelių „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijos, kurios atitolusios arba atrodo tik kaip atskiros dėželės socialiniame, dideliame visuomenės darinyje. Dažni veikėjai yra dukros ir motinos, sūnūs ir tėvai, mylimieji, meilužiai – tai kas greta, artima, šalia, gyvenimiška, atpažįstama. Tie ryšiai veriasi subtiliais, bet skirtingais rakursais, ieško jungiančių dėsnių ir kartu skiriančių destruktyvių, bando subtiliai atskleisti vėtomo ir mėtomo paties likimo „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijas.

Šitiems veikėjų ryšiams nusakyti autorė pasitelkia kartais pernelyg angažuotą pomėgį ne per situacijas atskleisti ryšius, bet preciziškai gražiai ir poetiškai, – norisi sakyti, moteriškai, – aprašyti juslinį pasaulį, kas retsykiais susidaro įspūdis, kad autorė kai kuriose novelėse tampa jausmų aprašinėtoja: „Tai nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių pauzių, ne tokia, kuri užklumpa staiga ir niekuo neįpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiu ją („Prieblandos valanda“, p. 186)“. Kai kada tie aprašymai būna itin veiksmingi, jie papildo psichologinį veikėjo pasaulį, nusako tarpusavio ryšius, tačiau kai kada atrodo tik dėl beletristinės estetikos, kuri nepateisina nei novelės meninės vertės, nei skaitytojų lūkesčių.

Novelės menine verte nelygiavertės. Kai kuriomis drioktelima įtaigiai ir kaip griaustinis iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių ir įsimintiniausių, bent man, novelių yra Karūnos. Joje aprašomos beveik 24 valandų ir TV pagalbos socialinio paribio gyventojų realybės štrichai, atrodo, viskas jau girdėta, matyta, atrodo, ir toji pasileidusi, savivertės neturinti motina, skaldanti antausius dukrai, matyta ir regėta, tačiau pačioje pabaigoje, kai motina palinksta plauti dukters batų, ne savo, bet pirmiausia dukros, tada mergaitė pamato nematomą kasdienybės pasiaukojimo karūną, tokią užjuodintą banalių gyvenimiškų situacijų, kad skaitytojui net susopa, kaip tai meistriškai koreliuoja su močiutės garbinamu Marijos atvaizdu. Sakyčiau, Karūna turėjo pelnyti Antano Vaičiulaičio premiją, nes būtent tos labiausiai įvertintos novelės – Grotos, Ateik per ledą, – man pasirodė gana vidutinės.

Rašytoja Daina Opolskaitė

Viena iš labiausiai įsimenamų novelių yra Madlena ir aš, kur autorė leidžia sau šiek tiek paeksperimentuoti su pasakotojo perspektyvomis ir net apgauna skaitytoją. Tai veikia! Tos pačios „myli-nemyli“ temos atrodo įtaigiau, kai bandoma dar plėtoti ir įmantresnę pasakojimo strategiją, tada jaučiasi įdėta visapusiška pastanga sukurti ne tik turinį, sakinį, bet ir vadelioti pasakojimo žirgus. Kitą vertus, toje pačioje novelėje viskas yra banalu. Siužetinė linija absoliučiai siaubinga, ji primena muilo operą, netgi vardai (Madlena, Eduardas...) lyg iš Lotynų Amerikos serialų. Moteris susilaukia mergytės nuo savo gerokai vyresnio vyro sūnaus vienoje darbinėje išvykoje ir po 11 metų ji vėl susitinka su meilužiu, kuris atpažįsta savo dukrą. Na, banaliau negali būti! Ir finalas, kuriame mirštantis vyras prisipažįsta viską žinojęs – tritaškis į serialo baigtuves, tačiau veikia juslingumas, pasakotojo slėpynės, magiška mergaitės savistaba, kuri susilieja su pasakotoja, ir atrodo, kad tai bundančios intuityvios sąmonės suvokimas: kas aš esu? Ryšis čia veikia atpažįstamai per kraują, magišką ryšį, pralenkiant racionaliuosius, pavyzdžiui, DNR tyrimus kokioje nors „Ir turtuoliai verkia“ 102 serijoje.

Autorė nevengia pasakojimo kurti iš vyriško veikėjo perspektyvos. Nustebino novelė Tik tvanas, kurioje įnoringos moters užspęstas vyras, dirbantis statybų sektoriuje, turi daugiau žmogiškumo ir tėvystės instinktų nei tikroji motina, kuri rūpinasi tik savimi. Tai tarsi Žemaitės Petras Kurmelis, kada Marcė per dienų dienas gulėjo lovoje, o vyras Petras Kurmelis dėl jos viską darė, šiuolaikinis variantas. Šiuolaikiškai perteikti ir tėvo bei paauglės sutrūkinėję ryšiai: „Gustavas pirmą kartą savo gyvenime kalbėjosi su dukra. Ne žodžiais, o akimis. Viktorijos akys buvo kupinos skausmo, pykčio, kuris čia pat virto įniršiu, neapykanta ir dar kažin kuo, kuo – nebūtų galėjęs įvardyti. Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai. Staiga pašokusi nuo lovos Viktorija stumte išstūmė jį pro duris (p. 154).“ Labai gražiai pabaigoje struktūriškai išsprendžiama su tvano metafora, kuri įprasmina karmos dėsnį: kiekvienam už blogį bus atlyginta blogiu. Iš vyriškos perspektyvos pasakojama ir novelėje Iškyla, kur tėvas ir sūnus pasakojasi apie save nenoriai ir nejaukiai. Čia pas jaunuolį prabunda seksualinė trauka, sapne susikryžiuoja prisiminimai apie tėvą ir jo paties gyvenimas, o visa tai pavirsta į psichoanalizės vertą pasakojimą, kuriame išryškėja tėvo ir sūnaus veidrodiškai atspindinti gyvenimo elgsena.

Įsimintinesnė novelė Niekada, kada veikėja, pavargusi ir išsekusi emociškai ir protiškai motina novelėje pasako niekada du kartus, tačiau jie liudija skirtingus dalykus. Autorė grakščiai sužaidžia strateginį šio žodžio reikšmių pokerį ir subtiliai perteikia ne tik moters norą pabėgti nuo motiniškos naštos ir būti savimi, bet grąžina veikėjai savivoką, jog be visi to, ką moteris turi, niekas jos už saugaus šeiminio židinio nelaukia. Beje labai įtaigiai atskleista buitiška moters elgsena, nors gana tipiška (namų tvarkytoja), kuri traukia žoliapjovę, šveičia ir tvarko vien tam, kad psichofiziniais veiksmais susigrąžintų savastį. Novelėje Stebuklingas žmogus mokinė platoniškai įsimyli pas juos sodyboje pradėjusį dirbti pagalbininką, kuris ja rūpinasi, pasitinka iš po mokyklos ir mergaitė svajoja už jo ištekėti. Galiausiai novelės finalas labai pamokantis kaip Biliūno ar Savickio novelės: nevalia greitai pasitikėti svetimais ir įsileisti juos ne tik į namus, bet ir į savo širdį. Finalinis pamokymas taip siejasi subtiliai simboliškai su nupjautomis kriaušėmis ir ten aptiktomis drugelių lėliukėmis, kurios simbolizuoja senojo pasaulio sugriovimą ir atgimimą.

Sakoma, „Rafaelo“ – iškalbingiau už tūkstantį žodžių, tik kad „Rafaelo“ turi riešutą ir beskonį kremą. Štai novelė kaip žanras – iškalbingiau už romaną. Daugeliais atvejų D. Opolskaitei išties pavyko pasiekti meistrės lygį. Dėl kai kurių abstraktesnių, labiau idėjinių ir juslinių novelių suabejojau, jos atrodė labiau išskydusios, pasimetusios tarp kitų. Bet kokiu atveju, bendroji filosofinė novelių esmė yra byloti apie žmogų formuojantį laiką, kuris rinkinyje įgyja dienų piramidžių metaforą. Tai pasakojimai apie laiką ir atmintį, tai, kas trumpais momentais situacijose žmogų formuoja kaip turintį žmogiškumo požymį; kas žmogų daro žmogišką; kaip skiriasi geras žmogus nuo blogo; kokia poelgio (ne)atsakomybės kaina. (Su neįkyriais didaktiniais ir moralizavimo prieskoniais). Visose novelėse atsakymas yra apčiuopiamas tas pats – tik kito žmogaus būvimas, ryšis su kitu daro tave žmogumi, nes tik per kitus, kuriuose tu atsispindi, galima suvokti ne tik savo vertę, bet ir suvokti, esi tu geras, ar blogas žmogus.

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas"

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 232 p.

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu būti nešališkas šiai knyga, nes pasiilgai skandinaviškos sukrečiančios grožinės literatūros, tad griebiau suomių rašytojos Elina Hirvonen (g. 1975) romaną Kai baigiasi laikas (suom. Kun aika loppuu), kuri gimtojoje šalyje pelnė metų knygos apdovanojimą. Tiesą sakant, kiek nuvilia atskleista anotacijoje pagrindinė šios knygos siužetinė korta – jaunuolis imasi ginklo ir nuo stogo šaudo į žmones. Tokių incidentų Skandinavijoje išties nemažai, tad jau galima iš pat pradžių nusiteikti, kad knyga bus slogi apie psichologines beprotiško sumanymo sunaikinti aplinkinius priežastis ir pasekmes.

Kitą vertus mes lietuviškai turime tokių knygų išsivertę. Viena iš populiariausių tikriausiai būtų Lionel Shriver Pasikalbėkime apie Keviną (ji, beje, irgi minima atgaliniame viršelyje), dar daugiau turime įvairių ekranizacijų šia tema. Pirmosios kelios šovusios į galvą yra estų filmas Klasė (2005) ir prancūzų Dramblys (2003), pastarasis net pelnęs Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje. O ką jau sakyti apie amerikietiškas įvairias filmų versijas, kada kerštaudamas moksleivis ima ir įsiveržia į mokyklą su šaunamuoju ginklu. Nieko naujo, kadangi finalas visiems, daugiau ar mažiau „prisilietusiems“ meno pasaulyje prie šios temos, yra labai aiškus. Taigi belieka iš E. Hirvonen tikėtis vieno netikėto efekto, kuris pateisintų skaitančiųjų lūkesčius: kaip ji tai padarys, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį?

Tiesą sakant, Kai baigiasi laikas sukurtas pagal fragmentinio romano kaliažo principą – nesinchroninis laikas, pasakojama iš motinos, sesers bei pasakotojo perspektyvų, aprėpiant daugelį senų šeimos problemų. Iš tikrųjų tokias istorijas, kurių finalas aiškus, labai patogu pasakoti iš šeimos pozicijos, reprezentatyvi pozicija gana patogi, kadangi daugelis skaitytojų žino klasikinės šeimos modelį ir to rato problemas, tad tapatintis ir „pastatyti“ kaip šachmatų figūrą savo vaiką į kurio nors romano veikėjo poziciją nėra sudėtinga, kadangi veikia tie patys asociacijos principai, paveikiai emociškai manipuliuojant skaitytoju. Nepamirškime, kad dažnas skaitytojas to ir tikisi!

Staiga pagalvojau, ką panašaus skaičiau paskutiniu metu lietuvių literatūroje? Tai būtų tikriausiai Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas Šulinys, kuriame pasakojama istorija irgi iš įvairių laiko ir veikėjų perspektyvų apie šulinin įmestą vaikelį – tema atliepianti lietuviškas nūdienos realijas, manau, E. Hirvonen taip pat pasinaudoja suomiškomis realijomis. Tikriausiai pavojus slypi ambicingam ir emocijų iš skaitytojų norinčiam išspausti rašytojui nukrypti į žurnalistinius šiurpą keliančius tyrinėjimus, statistinius duomenis, kas iš esmės romaną padarytų dokumentiškai žurnalistišką – tokios knygos pirkėjų šluojamos iš lentynų, bet suomių rašytoja tiriamojo rašymo nesivaiko ir kuria fiktyvią šeimos istoriją, pasiremdama tik bendrosiomis tendencijos.

Elina Hirvonen

Knyga išties gera ir tam yra keletas svarių priežasčių. Pirmoji tikriausiai ta, kad skaitymas neapsunkęs, kadangi stilius nėra puošnus ar koks nors įmantrus – skandinavai apskritai atsargiai kuria metafizinį ir metaforinį tekstą, jie nuosaikiai laikosi kitų meniškumo principų. Jiems svarbiau istorijos vyksmo gylis, personažo raida ir retai kada stabteli momentalumui pabrėžti (turiu galvoje romano žanrą). Taigi kalba išgryninta, nedaugžodžiaujama sinonimais, tačiau ji išlieka juslinga, atskleidžianti vidinius veikėjų charakterių subtilumus, nors dera paminėti, kad kai kada tekste sužvilga itin paveikūs ir gražūs palyginimai, pavyzdžiui, kaip antai mažojo Aslako širdelės tuksėjimo ritmas su greitai skuodžiančiu kirstuku.

Kita skaitymo malonumo priežastis yra emocinis pasakojimo lygmuo. Nors pasakojimo centro subjektas yra užsisklendęs berniukas Aslakas, tačiau kur kas svarbiau yra sesers Avos ir motinos Lauros pasakojimo tonas, kuris atskleidžia Aslako gyvenimą. Motina, kuri, kaip ir daugelis motinų, abejojo savo motiniškumo instinktais, neretai kalba tarsi naršydama po savo praeitį ir ieškodama pateisinimo bei priežasties, ką ji kaip motina padarė ne taip, kad Aslakas tapo tokiu. Užčiuopiami tamsūs šeimos santykiai – komplikuoti Lauros praeities santykiai su motina, dėmesio stoka dukrai Avai bei neištikimybė Ėrikui. Visa tai lengva kalbos maniera perteikiama kaip sudėtingas šeimos modelis, kurio kontekste veriasi nuojauta, formuojanti Aslako sprendimo priežastis.

Tačiau moralinis klausimas lieka paties skaitytojo paraštėse: ar galima apskritai ką nors smerkti dėl tokio įvykio, netgi jeigu tai nutinka kasmet kur nors Skandinavijoje ar JAV? Tai amžinas tėvų kaltės jausmas pasilikęs yrančioje šeimoje, tų, kurie praranda tokiose situacijose artimuosius ir tų, kurie ieško kaltųjų, nematydami rąsto savo akyse... Kaip gyventi likusį gyvenimą? Autorė sako, kad tai neištrinama tol, kol gyvas žmogus, tad labai tiksliai logiškai parinkta pasakojimo struktūra: Laura ir Ava tarsi gyvena dabartyje, tačiau viena koja visada yra tame praeities ruože, bandančios atsakyti, ką jos padarė arba galėjo padaryti kitaip. Tai savotiška nuolatinė mea culpa, kaltės atpirkimo programa, kuri skaitytojui atveria sudėtingą šeimos atsakomybės ir rūpesčio saitais grįstą ląstelės branduolį, tokį skaudų ir tokį nesusaistytą jokiais dokumentais ir racionaliu protu, bet taip aiškiai atsakant į klausimą, kas visus mus daro žmonėmis. Ir kas nutinka, kai likimo bomba šituos saitus pažeidžia?

Kad pasakojimas būtų dar aktualesnis ir įtaigesnis, autorė pasitelkia keletą šalutinių pasakojimų temų. Viena iš jų vis labiau braunantis į grožinę literatūrą yra klimato kaita bei pasaulį apjuosiančios įvairios teroristinės organizacijos. Tai kartu istorija, kaip lengva paveikti jaunuolius įvairiomis idėjomis, pavergti ir paversti savo asmenine armija. Tai panašu į sektantišką veiklą, kur po gerosios vilties ir ketinimo šydu slepiasi didžiulės prarajos.

Autorė šiuo kūriniu siunčia dar vieną globalią žinutę, kaip pasaulio įvykių sąranga gali paveikti tik iš pažiūros lokalią, bet šiandien informacijos karų kontekste trapią šeimos pusiausvyrą. Po Kai baigiasi laikas romano, galimas daiktas, daugelis padarys išvadas, kad toks kaip Aslakas gali rastis bet kur ir bet kada, netgi už jūsų daugiabučio sienos, kur paslaptingai šypsosi patenkintas pernakt prie interneto palinkusio kaimyno veidas, kuris žino ir tiki, kad gali savais būdais padaryti pasaulį geresnį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Šulinys"

Laura Sintija Černiauskaitė. „Šulinys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. –192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas didžiausių privalumų, skaitant Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybą, yra „aukštųjų dažnių literatūra“, kuri nepolitizuoja, „nenueina“ į socialines laikmečio problemas, net nedvelkia fantastiniais motyvais, o laikosi svarbiausių pamatinių žmogaus troškimų – laikytis vienas už kito ir mylėti. Dar nuo Kvėpavimo į marmurą bei Artumo jausmas kūrinių tokia Laura Sintija Černiauskaitė pasireiškė kaip rašytoja, tokia ji išlieka ir naujausiame savo romane Šulinys, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nors atgaliniame viršelyje pasakojama apie šulinio metaforą, kuris visais laikais buvo itin svarbus žmonėms dalykas, visgi patį pasakojimo probleminį branduolį sudaro kriminalinis įvykis – įmesta mergaitė į šulinį, kuris iš esmės atliepia prieš kelerius metus per visą šalį nuaidėjusius įvykius apie į šulinį sumestus vaikus. Pati autorė viename interviu paliudijo, kad šis įvykis ją sukrėtė ir tai nulėmė šios knygos atsiradimą.

Knyga įvardijama kaip „mažasis romanas“, kad ir ką leidėjai turėjo galvoje (veikiausiai knygos apimtį), toli gražu romanas neatrodo mažas. Priešingai – keturi lakoniški skyriai nusidriekia per daugiau nei šešiasdešimt metų ir aprėpia tris-keturias žmonių kartas, kurioms lemta būti paveiktoms 1956-ųjų metų įvykių, nutikusių Šilalės rajone, išgalvotame kaime. Laikmečio smulkios detalės vis švysteli pasakojime, tačiau autorė jų nedetalizuoja ir nebando rekonstruoti sovietinio laiko, savo romano laikmetį ji regi ir kuria kaip savaime suprantamą egzistavimo terpę savo veikėjams. Interviu metu L. S. Černiauskaitė sakė, kad šįkart jai sudėtingiausia buvo sunarstyti knygos struktūrą, teko nemažai perrašinėti ir t. t. Struktūra nėra novatoriška, laiko ciklais pavaizduoti įvykiai yra apjungti esminių praeities įvykių, kurie lemia tolimesnių kartų veiksmus ir net gyvenimo kokybę.

Šulinio knygos stilius – lakoniškas, paremtas juslėmis. Gal kiek mažiau nei įprasta įvairių poetinių palyginimų, kurių galima kur kas dažniau aptikti ankstesniuose autorės kūriniuose, tačiau šeiminis jaukumo branduolys, žmogaus santykių psichologinis ir psichofizinis motyvavimas knygoje kaip visada veriasi autorės gebėjimu instinktyviai justi, kad rodos nė nereikia pastangų analitiškai galvoti apie galimas logines klaidas. Tiesa, vienoje scenoje, kada Arnas užmiega su Amelyte mašinoje ir prabunda su erekcija, o jis dar ir būsimas vaikų daktaras, visgi kirbėjo mintis: ar autorė čia nekuria kokio nors amoralaus pedofilinio personažo (kas autorei būtų iš ties nebūdinga), tačiau greitai abejones ji išsklaido, pagrįsdama Arno psichologija.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

Pagrindinis visų veikėjų akumuliatorius, varantis veikėjus veikti ir daryti esmines gyvenimo klaidas, yra meilė. Taip, toji pati, kuri pavydi, žudo, aptemdo protą. Paradoksalu, bet Šulinyje toji pati meilė yra ir gydančioji jėga. Toji jėga įstumia mergytę į šulinį, toji pati jėga leidžia užauginti penkis svetimus vaikus.

Šulinio pasakojime svarbi besikeičiančių pasakotojų balsų tonacija ir požiūris į kriminalinį aktą, kuriame tik viena veikėja šiek tiek kritiškiau ir šiurkščiau vertina atsivertėlės sugrįžimą į kaimą. Nejučia prisiminiau virtines pačių šlykščiausių komentarų po tais straipsniais, kada pasirodė internete apie realius panašius įvykius ir koks veikėjų mąstymo atotrūkis visgi yra L. S. Černiauskaitės romane. Tarsi pašalintas purvas, tas socialinis bereikšmis smerkimo paviršutiniškumas, kuriam autorė nepasiduoda, net kartais atrodo, kad tekstas tuoj kirba prie meditatyvaus moralinio pamokymo, tačiau ir čia L. S. Černiauskaitė daro lankstą, išvengdama moralizavimo, kaip reikia taisyklingai gyventi.

Sakiau, kad fantastinių motyvų Šulinyje nėra, tačiau tam tikros mąstymo ir pasaulio pirmapradžio mistifikavimo visgi esama, sąmonės būvimo tarp gyvenimo ir mirties irgi yra. Pasakotojo kalboje išryškėja Bembio kaip tam tikro dvasinio vedlio metafora. Vėlgi prisiminiau Ray Bradbery Pienių vyną, kuriame berniukas leidžiasi su tėvu ir broliuku į gamtą ir jis pirmą kartą pajunta dvasią, gyvenimo trapumą ir tas vaizdavimo būdamas simboliškai metaforiškas – tokio pasakojimo elemento esama ir Šulinyje. Tai susiję su tuo, ką mes jaučiame juslėmis ir intuicija, tačiau negebame išreikšti žodžiu, nes paprasčiausiai tam nėra tinkamai nusistovėjusios terminologijos, tad autorė sukuria savą dvasios vedlį, kurį galima įvardyti kaip „sąžinės balsą“, „angelą sargą“ ar net pačią sielą.

Paskutiniu metu buvau atitolęs nuo lietuvių literatūros, tačiau Laura Sintija Černiauskaitė su Šuliniu (akt, tas simbolis!) vėl mane įtraukė į šį lauką, leido sugrįžti, permąstyti šiuolaikinę, pačią naujausią lietuvių literatūrą. Mano stereotipinis mąstymas visgi priskiria šią autorę ir kartu šį romaną prie tų autorių, kuriems svarbus ne egocentrinis terapinis rašymo procesas, o paskleisti tam tikrą žinią apie mūsų visų gyvenimus. Tokių autorių, kurie siekia ne individualumo literatūroje, ne novatoriškumo, formos ar ekspresijos, bet priešingų dalykų – bendrystės, atvirų santykių ir santarvės yra tiek nedaug, kad belieka sveikinti autorę su gebėjimu išlikti atvirai be perdėto egoistinio patoso ir tokiu būdu išlikti savita.

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2018!

Sveiki,

Ar įmanoma apsakyti šių metų Knygų mugės įspūdžius? Žinoma, tik sunku tai padaryti keliais sakiniais. Kitą vertus, ar yra prasmė kažką komentuoti? Tie, kurie nebuvo – nesivargins nė skaityti. Tie, kurie buvo – kam skaityti, jeigu jau asmeninė nuomonė susidaryta?

Žodžiu – daug šurmulio, lakiojimo, pažįstamų veidų (intelektualų ir šou verslo pasaulio). Tiesą sakant, Knygų mugė nenustebino – žinojau, kas laukia ir ko tikėtis, tačiau labiausiai visgi nustebino tik vienas dalykas, kurio nesitikėjau. Didelė ir įvairi pačių įdomiausių renginių Muzikos salė ir kurioje dar buvo „normaliai judėti“. Tarp knygų pasitaršai, praeini ir jau nebenori brautis, nes žinai, kaip lėtai slenka eilės su šimtais ir net tūkstančiais žmonių, apsikabinusių knygas. Daugelis iš jų gerą pusmetį nebeužeis į jokį knygyną, kad ir kaip mėgsta skaityti, nes paprasčiausiai tam nebelieka laiko ir daugelis perka knygas pusmečiui ar net visiems metams. Dalis jų netgi jas išdalija neperskaitę ar perskaitę keliolika puslapių ir pagalvoję, kad apsiriko ir ta knyga – ne jiems. Taip, tokių irgi būna...

Tikriausiai didžiausia trauka visgi Knygų mugėje dar ne vien galimybė susitikti su autoriais bei įsigyti karščiausių naujienų, bet tų renginių gausa, kai per valandą vienu metu vyksta 8-12 renginių įvairiuose sektoriuose – nors persiplėšk į gabalus. Kitą vertus, ar būna jau taip kruopščiai viską pamatyti? Geriausia prieš einant išsianalizuoti programą, džiaugtis tuo, ką pamatei ir mažiau stresuoti dėl to, ko nepavyko pamatyti.

Šiemet parsivežiau nemažai knygų – daugiausia naujausių išleistų. Ir nė velnio mugėje nepigiau! Nebent knyga išleista prieš penkerius metus ir seniau – tada taip, ją galima įsigyti pigiau, tačiau karščiausios naujienos praktiškai parduodamos įprastine kaina ir strategiškai mąstant, netgi pasitelkus kantrybę, galima Maximoje išlaukus tinkamų nuolaidų įsigyti pačias naujausias ir populiariausias knygas dar pigiau nei Knygų mugėje. Tačiau prekybininkai nesiskundžia ir džiaugiasi, kaip knygos tirpo iš rezervo kaip sniegas. Štai Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ – vieną dieną paklausi, dar neturi iš spaustuvės, o kitą – jau tiražas išparduotas. Štai tau! Visgi Knygų mugė yra daugiau nei knygų pirkimas, tai vienas iš metų įvykių, kad ir kaip keistai tai beskambėtų visai neskaitančiam žmogui.

Jūsų Maištinga Siela

Laura Sintija Černiauskaitė "Išoperuota meilė" (apsakymas)

Laura Sintija Černiauskaitė

„Išoperuota meilė“

(Apsakymas publikuotas vaikų žurnale „Genys“ 1999 m.)

Meilė atsėlina tyliai kaip vagis ir susirango kurioje nors vietoje. Suaugusiųjų knygose rašoma, kad ji mėgsta šmurkštelėti krūtinėn ir ten dilgčioti. Arba įsigauna į galvą ir priverčia ją svaigti. Tuomet įsimylėjėlis gyvena lyg laive per audrą – žemė taip siūbuoja po kojomis, kad jis niekaip negali įkišti rankos į marškinių rankovę, amžinai išlieja arbatą, o nusitaikęs pabučiuoti mylimąją į lūpas, pakšteli kažkur pro šalį... Žinodamas šiuos meilės simptomus, kantriai laukiau savo eilės. Ir mano eilė atėjo. Kaip tik tą dieną, kai man sukako dešimt metų. Atėjo ir įsitaisė... pilve.

Ankstyvą pirmadienio rytą lyg kamštis iššoviau laukan su sumuštiniu dantyse, aplink koją apsivyniojusia striuke ir iš prasegtos kuprinės byrančiais pieštukais. (Nepagalvokite, kad esu koks pankas ar apsileidėlis! Toks netvarkingas atrodau tik tuomet, kai kur nors vėluoju. Tiesa, vėluoju kiekvieną rytą... Bet tie, kurie lanko mokyklą, patys supras, kad iki tos įstaigos sunku nusigauti laiku: tai žadintuvas nuskamba per vėlai, tai nejučia užsnūsti šveisdamas dantis, kad tai pakeliui įsiveli į kokį nuotykį.) Taigi išmoviau iš namų nei šioks, nei toks, o ant laiptelių – sėdi Ji... Tokia sustirusi liūdna čigoniukė karamelės rudumo akimis, o ant jos kelių miauksi toks pat liūdnas kačiukas. Sustojau kaip įbestas. Negalėjau toliau nė žingsnio žengti – visai kaip tas sprangus sumuštinis dantyse. O čigoniukė žvelgia į mane alkanom akim ir sako:

– Pirksi kačiuką?

– Kiek?

– Dešimt litų.

Įtartinai dilgtelėjo dešinį šoną. Išverčiau visas kišenes, nors ramų rudens rytą beveik galėjai išgirsti, kaip jose vėjai švilpauja. Juk paskutinius centus išleidau vakar prie žaidimų automatų! Čigoniukė godžiai sekė kiekvieną mano judesį. Ak, kaip tą akimirką troškau tapti iliuzionistu, kuriam dešimties litų kupiūros iš ausų byra!

– Tai ką, nesukrapštai? Galiu nusileisti iki penkių. Bet nusipirkčiau kioske du karštus sumuštinius, – sumurmėjo čigoniūkštė.

– Tu alkana?

– Ahm…

Žaibiškai išstūmiau iš burnos apkramtytą sumuštinį ir ištiesiau jai. Kaip sakoma, dalinkis su kitais tuo, ką turi. Čigoniukė gražiai mirksėdama suleido savo aštrius dantukus į duoną su sūriu. Tada skausmas šone mane taip surietė, kad jau nekilo jokių abejonių – tai Meilė. Ir kokia stipri! Be analgino neapsieisi. Tik kodėl ji sumanė įsimesti į pilvą? Nejučia ėmiau trauktis atatupstas, galų gale apsigręžiau ir kad dėjau į kojas... Pats nesuprantu, kodėl.

– Ei, kur tu! O kačiukas? – šūktelėjo mergaičiukė.

Kačiukas? Koks kačiukas?.. A, kačiukas! Bet nematė. Nors lėkiau kaip vėjas, Meilė neatsiliko nė per žingsnį. Ir vis smūgiavo į dešinįjį šoną, tarsi erzintų: kavalieriau, nuo manęs nepabėgsi! Ilgai negalėjau sau atleisti, kad taip kvailai pasielgiau. O per pamoką rašydamas diktantą, vis klausiausi savo pilvo. Tikrai tikrai, dešiniajame mano šone krebždėjo Meilė. Jos tylūs žingsneliai užgožė net mokytojos balsą.

Taigi tą dieną Meilė apsigyveno mano dešiniajame šone. Ji kuždėjo: „Neleisk centų pramogai, verčiau pataupyk. Gal rytoj vėl sutiksi čigoniukę?“ Arba ,,Netingėk atsikelti anksčiau, kad spėtum padaryti ne vieną sumuštinį, o du! Ką gali žinoti, kas laukia ant laiptelių?“ Kiekvieną rytą užtepdavau didelę šviežio pyrago riekę šokoladiniu sviestu. Tokiu saldžiu ir rudu kaip čigoniūkštės akys. Tačiau pravėręs duris, rasdavau ant laiptų tik pageltusių lapų krūvelę...

Nepaisant to, Meilė nesiliovė dursčiusi dešiniojo šono. Priešingai – jos kaupėsi vis daugiau ir daugiau. O vieną vakarą ji taip įsišėlo, kad mama puolė į paniką ir iškvietė greitąją. Gydytoja pasibalnojo nosį akiniais (tarsi Meilę būtų galima įžvelgti per padidinamąjį stiklą), pamaigė mano nelaimingą pilvą ir rimtai, labai rimtai pasakė:

– Apendicitas.

Su gydytojais susišnekėti sunku, ta žino net mano močiutė. Viską jie iškraipo, vadinasi kitais vardais. Apendicitas, tai apendicitas... Nesiginčysiu. Jeigu net mokytojai pravardžiuojami, tai argi apsaugosi Meilę?

Teko gultis į ligoninę. Nelabai malonu, kai tavo pilvą krapšto lyg automobilio variklį. Tačiau kur kas liūdniau, kai atsikėlęs rytą užtepi šokolado ant kvapnios riekės, o paskui supranti, kad neturi ką tuo sumuštiniu pavaišinti...

Trupiau šnekant, Meilę išoperavo. Skausmais nesiskundžiu. Kol kas guliu baltoje ligoninės palatoje ir žiūriu, kaip lubomis vaikšto musės. Rytoj mane žada išleisti namo. O šiandien į gretimą palatą paguldė naujokę. Jos kaselė plona lyg pelės uodegėlė, o skruostai net švyti nuo strazdanų. Tik kodėl, kai į ją žiūriu, taip dilgčioja paširdžius?

Jūsų Maištinga Siela