Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pragaro sodai"

Sveiki mielieji, ateityje tikrai pakomentuosiu savo nuomonę apie paskutinę naujai perleistą Jurgos Ivanauskaitės knygą, na, o kol kas tiesiog pridedu anotaciją:

„Tyto alba“ perleido Jurgos Ivanauskaitės knygą „Pragaro sodai“. Metai iki „Raganos ir lietaus“ išleistas antrasis Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“ (1992) – tai prarastosios kartos, sovietmečiu gimusių ir augusių maištininkų, to meto undergroundo, grupinis portretas, nutapytas sodriu rašytojos dailininkės teptuku.

Knygoje atsispindi Sąjūdžio metais pirmuosiuose Roko maršuose dalyvavusios autorės patirtis, ne vienas iš pagrindinių personažų turi nesunkiai atpažįstamus prototipus. Tarp roko muzikantų ir jų gerbėjų, pankų ir gatvės filosofų pasirodo ir „Raganos ir lietaus“ herojaus pirmtakas – charizmatas kunigas, gamtos prieglobstyje įsikūrusioje buveinėje globojantis besiblaškančias sielas.

Dabartiniam skaitytojui fatališkai atrodo detaliai aprašyta vienos iš centrinių romano figūrų Robertos patirtis gydantis onkologijos ligoninėje. Būtent jos žodžiais rašytoja taikliai diagnozuoja daugumos savo romano veikėjų būseną: „Baimė būti ir baimė išnykti. Baimė gyventi ir baimė numirti.“

Mistiniai sutapimai, XX amžiaus dvasinių guru, roko hitų citatos, visa persmelkiančio blogio, artėjančios Antikristo karalystės nuojauta sudaro „Pragaro sodų“ audinį, kuris primena įvairiaspalvėmis lemputėmis blykčiojantį lėktuvų taką, vedantį romano veikėjus galbūt į laisvę ir nepriklausomybę, galbūt į išsvajotus Vakarus, o galbūt – į niekur.

Ar daug pasikeitėme nuo "Rolando giesmės" laikų?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie prancūzų epą „Rolando giesmę“. Tikriausiai daugelis iš jūsų esate su šiuo epu susidūrę mokykloje, todėl galbūt tai nebe naujiena, o štai šį kūrinį man teko atrasti iš naujo. Kažkada jį vertinau kaip nuobodų ir nieko vertą kūrinį, bet dabar, mano akimis, „Rolando giesmė“ yra puikus dviejų pasaulių (krikščioniškojo ir kitatikių) sankirta. Kūrinys mane erzino savo nepakantumu, bet nieko negalėjai padaryti, nes ir šiandienos žmonės, nors jau, rodos, prabėgus tūkstančiui metų, visgi tebėra vis dar tokie patys nepakantūs, netolerantiški, nuožmūs ir žvėriški. „Rolando giesmė“ yra būtent toks kūrinys, kuriame susikerta pagonys ir krikščionys, bet pasirodo, pagonys čia vadinami musulmonai, bet tai ne bėda, nes krikščioniai tada galvojo, kad bet kokia kita religija yra blogis, nešlovė ir juos būtinai reikia atversti į tikrąjį tikėjimą. „Rolando giesmė“ man leido pasimėgauti krikščioniškuoju pasaulio neteisingumu, žiaurumu, na, aišku, kūrinyje krikščionys yra neva gerieji, bet nė velnio. Mano nuomonė išlieka vis ta pati, joks pasaulio individas negali kitam individui uždrausti tikėjimo, primesti savo ideologijos, o tuo labiau per prievartą grūsti savo religinių įsitikinimų. Tiesa, kalbant apie ankstyvuosius viduramžius, sugretinus mūsų laiką ir viduramžius, matome, kad pasaulis nelabai pakito, galbūt tik kryptys, bet mąstymas toks pat primityvus, jei anuomet fanatiškai tikėjome Dievu, tai dabar tikime pornografiniais filmais, ekonomika ir geresniu rytojumi. Iš tikrųjų „Rolando giesmė“ yra tas veidrodis, kuris parodo, kaip mūsų gyvenime integravosi krikščionybė, aš nieko neturiu prieš šią religiją, yra kaip yra, bet jų būdai ir priemonės atskleidžiami būtent šiame kūrinyje yra pavaizduoti kaip teigiama reformacija, bet deja, žvelgiant iš šiandienos taško, taip jau neatrodo, bet ką padarysi, „kakulio“ delnu nepatapšnosi ir istorijos neperrašysi. Kuo šis kūrinys dar yra naudingas ir įdomus? Nepaisant, kad jis senas, jame, kaip sakiau, yra tikrai nemažai nūdienos pasaulio realijų. Skaitosi greitai, nesulyginsi su sunkiasvoriais antikos kūriniais. Stebina dar vienas dalykas – hiperbolizuota garbė! Nežinia ar iš tikrųjų visada tokie žmonės buvo ar tai tik dėl perdėtos didaktikos atsiskleista autorių nuomonių vertybės. Jau tokia perdėta garbės vertybė, kad atrodo, kad be Karolio Didžiojo ir Dievo, pasaulyje daugiau neegzistuoja jokia vertybė. Manau, tai per daug sudievinta ir žvelgiant iš šiandienos pozicijos, matome, kad garbė dabar teikia net keisto humoro prieskonio, kada Rolandas turėdamas išsigelbėti mūšio lauke, geriau save atiduoda mirčiai, nes, pasak jo, garbė yra viskas. Mūsų nesąžiningais biurokratiškais laikais garbė yra lygi nuliui, o štai kaip garbingai žiūrim į pažįstamą, kuris gudriai ir nesąžiningai sugebėjo prasimušti visuomenėje. Tokia jau tiesa, yra ir skirtybių, bet ir šiandien visgi iš kažkur žinom, kad būti garbingam yra gerai, bet kažkodėl tokiai nebūnam, turiu ypač galvoje politinę grietinėlę. Taip, matyt, dabar jau gavosi, kad teks vis dažniau ir dažniau čia rašyti apie viduramžių literatūrą, kadangi dėl studijų kaltės, o gal labiau malonės, turiu įveikti nemažai literatūros, todėl manau, kad ir jums ne prošal susipažinti su ja, kad ir kaip bepasirodytu nuobodi. Grįžtant prie „Rolando giesmės“, čia galima aprėpti ne tik literatūros, paralelių su mūsų pasauliu, bet ir istorinių įdomybių, faktų iškraipymų krikščionių naudai ir to meto kultūrinių bei pasaulėžiūros klodų. Juk įdomu paskaityti lietuviškai išverstą kūrinį, dar iš tų laikų, kad žmonės manė, kad jie gyvena Visatos centre, toliau nuo jų ir Dievo gyvena graikai, dar toliau musulmonai – pagonys, o už jų – pasaulio galas su visomis pabaisomis. Laikai, kai žmogus siaubingai bijojo ne mirties ar vorų, bet mirti be paskutinio patepimo arba padaryti nuodėmę. „Rolando giesmėje“ glūdi visi šie raktai į mūsų literatūros raidą, istoriją ir kultūrą. Kaip pasitapšnojome, taip ir išsimiegojome, mano mielieji!

Jūsų Sirguliuojanti Maištinga Siela

Apie nieką ir kitus demonus

Sveiki mielieji! Būna dienų lyg tyčia, kada atrodo, kad gyvenimas teka kaip pieno upė, monotoniškai ir nieko ypatingo nenutinka. Taip galėčiau apibūdinti savo savaitę, jau nekalbant apie tai, kad reikia nustoti skųstis oru ir pasibaisėtinais keliais. Prisėdi prie kompiuterio ir nežinai ką parašyti, kuo galėtum pasidalyti ir papasakoti. Kadangi šiandien nėra temos, todėl kalbėsiu apie nieką! Apie nieką kalbėti galima visada, ką dažniausiai ir daro žmonės, kalbėdami apie nieką, klausosi nieko ir neretai gyvena su nieko, mes apsupti, okupuoti tuo nuožmiojo NIEKO – kasdieninės gyvenimo ceremonijos būtų iš tikrųjų nieko vertas, jei ne dvasinis žmogaus pasaulis, į kurį įeina jo vaizduotė, išmonė, svajonės, mintys ir samprotavimai. Kiekvienoje makaulėje glūdi niekas ir kartu nepakinkoma, galbūt ribų neturinti fantazija. Bet būna dienų, o net ir ilgiausių tarpsnių, kada, atrodo, niekas nevyksta arba nieko negali nutikti, nes nėra tam galimybių, o dievai, net nėra laiko, kad kažkas nutiktų. Kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, tai – absurdas! Nes kasdien visada kas nors nutinka, netgi tada, kai lovoje gulime pusplikiai apsidrabstę maistų ir žagsim kaip paskutinės kiaulės, diena kai reikia poilsio ir yra prasminga, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad niekas nevyksta. Juk šiaip ar taip nieko neveikimas arba kalbos apie nieką dar niekam neatėmė gyvybės, atvirkščiai, ji būtina sąlyga, norit išgyventi PILNAME IR VISKO UŽPILDYTAME PASAULTYJE! Būdami ekologiški, mes jaučiame nuolatinį naujų permainų alkį permainoms, nors nepastebime, kad esame aptekę veikla, neskaitant tinginystės, kad norime vis dar daugiau galimybių, dar daugiau nuotykių, kad pagaliau nunuodytume tą NIEKO jausmą. Jau pradėjau tauzyti filosofiškai, o iš tikrųjų juk tauziju apie vieną ir tą patį – apie NIEKĄ! Keista, staiga viskas ima ir nuščiūva, viskas tampa abstraktu ir neapčiuopiama. Jeigu mes tiek apsipylę NIEKUOM, ir jeigu bet koks tauzijimas nejaučia tampa NIEKU, tada leiskit paklausti, gerbiamieji agrarinės valstybės piliečiai, tai kame yra PRASMĖ?

Jūsų Išprotėjusi Maištinga Siela

Mergina nubausta 101 kirčiu, nes per išprievartavimą pastojo

Nežinau kaip jums tos žmogaus teisės, bet pasaulyje vyksta tikros nesąmonės. Nieko beveik nekomentuodamas, tiesiog pridedu pranešimą:

16 metų mergina iš Bangladešo nuteista išplakti už tai, kad per išprievartavimą pastojo. Merginai skirta iškęsti 101 kirtį. Merginos tėvas buvo nubaustas pinigine bauda ir šeimą grasinama išvyti iš kaimo, jei bauda nebus sumokėta. Žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad mergina netrukus po išprievartavimo buvo ištekinta, tačiau vėliau santuoka buvo anuliuota, nes auka per išprievartavimą pastojo. Merginą praėjusį balandį išprievartavo 20 metų kaimietis iš Brachmanbarijos regiono. Mergina buvo taip susigėdusi po pažeminimo, kad net nedrįso kreiptis į policiją. Vėliau kaimo vyresnieji prievartautojui atleido, o merginą nuteisė išplakti.

Knyga: Alessandro Baricco "Aistrų pilys"

Sveiki mielieji! Su paskutiniuoju žiemos mėnesiu, tikiuosi pavasario nereikės laukti iki kovo pabaigos ir nuo šiol bus vis šilčiau ir šilčiau. Man prasidėjo dar vienas semestras, nauja literatūra, todėl vis mažiau laiko skirsiu savo malonumui skaitymams savo prioritetines knygas, todėl skubu pristatyti dar vieną knygą, šįkart italų rašytojas Alesandras Barikas „Aistrų pilys“ (Alessandro Baricco „Castelli di Rabbia“). Ką aš galiu pasakyti apie šią knygą? Mažytis šedevriukas. Tai viena iš tų knygų, kurią galimą priskirti prie pačių pačiausių. Nedaug tokių knygų patenka į mano rankas. Šita knyga yra magiškai kaip ir „Šimtas metų vienatvės“, apie kurią jau rašiau, ši Baricco knyga taip pat buvo mažytis atradimas. Prisipažinsiu, tai antroji knyga, kurią man tenka skaityti šio garsaus ir jau klasiku laikomu autoriumi. Pirmoji knyga buvo „Novečentas“, teatrinis monologas, kurią turėjau garbės ir vaidinti dar mokykliniais laikais. „Aistrų pilys“ knyga yra stebuklinga tuo, kad autorius magiją daro iš paprastų, elementarių, kasdieniškų dalykų, iš pirmo žvilgsnio, čia nėra jokios magijos, bet... Berniukas, kuriam nuo mažumės našlė davė didžiulį švarką, jį privalo nešioti, kol galutinai išaugs ir tai bus jo subrendimo ženklas. Įsivaizduojate vaiką, kurio tikslas pagaliau išaugti nuolatos didelį švarką? Jis jį pradeda net sapnuoti, gyventi juo. Tai jo troškimas. Ponas Reilis stato pirmąjį geležinkelį, visi į tai žiūri kaip į stebuklą, bet niekas net nežino, kad tam traukiniui taip ir neverta pajudėti iš vietos; sūnus mulatas įsimyli savo netikrą motiną, netikra motina savo netikrą sūnų. Vienas architektas sumano pastatyti stiklinius rūmus. Sąsiuvinis, kuriame sunumeruotos sąvokos. Kasdien po vieną, kad labiau pažintų pasaulį. Tai ir yra magija, kai šių žmonių likimai persipina ir gaunasi nuostabi, užburianti istorija. Tikiu, kad tokios istorijos buvo pasakojamos labai seniai, istorijos, kurios virsta legendomis. Ir tai yra nuostabu! O jau rašymo stilius – pilnas muzikos, bet tikrai ne monotonijos. Skaitai ir galvoji, kad tokia istorija yra taip papasakojama, lyg ji būtų vienintelė istorija visame pasaulyje, o svarbiausia – ji apima žmonių aistras, toriškumus. Baricco klausia, kas yra tie žmonės, kurie neturi savo jausmų, troškimų, svajonių, aistrų? Niekas. Jie – tušti, o štai jų aistros, priešingai, veda juos į priekį, į gyvenimą ir tai knyga yra būtent apie tai. Tai knyga su prieskoniais, su tokia dvasia, kuri tvyro tarp eilučių, veikėjuose, jų poelgiuose ir meistriškai sulipdytuose sakiniuose. Teko girdėti, kad vertimas gan prastas ir dalis to autentiškumo nuplaukia, gaila, nes ir su vertimu man pasirodė knyga labai sodri ir atskleista. Ką aš dar galiu pasakyti? Džiaugiuosi šį mažytį stebuklą įsigijęs į savo biblioteką. Kas žino, gal vieną dieną ir vėl sugrįšiu prie Alessandro Baricco. Beje, šiam teko garbės svečiuotis vienais metais ir Lietuvoje, knygų mugėje, tada jis labiau pristatė savo knygą „Be kraujo“, šis rašytojas nėra labai produktyvus, bet kiekvienas jo kūrinys yra originalus ir savitas. 1991 metais Italijoje debiutavo su „Aistrų pilimis“ ir nuo šiol yra laikomas šiuolaikiniu klasiku, vienas žymiausiu italų autorių. Pietiečių literatūra kaip jau žinote yra labai aistringa, ši knyga yra kitokios aistros, gal dėl to, kad tai aistra ne apie žmonių meilę, bet aistra gyvenimui, todėl stebiesi skaitydamas, kad visgi gyvenimas yra gražus savo smulkmenose, pradedi žvelgti į vaikystę, gal ir aš kažkada turėjau panašų švarką, kurį iš visų jėgų stengiausi išaugti, taip stengiausi, kad tą švarką išmainiau gyvenimo pakelėje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namai" / "Home"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu pristatyti jums filmą, kurį net neturite, bet PRIVALOTE pamatyti! Aš vis šneku apie homoseksualų teises, apie tai, kad nebūtume abejingi, kad būtų mažiau smurto, kad kovotume už Tibetą, bet beveik nepaliečiu pačios svarbiausios temos – ekologijos. Filmas „Namai“ yra nepaprasto grožio, akis atveriantis dokumentinis filmas, kuris apimą ciklą nuo Žemės atsiradimo istorijos iki šių dienų globalinių problemų ir net nagrinėja išgelbėjimo perspektyvas. Tai filmas, kuris susitelkia ties Žemės egzistavimo istoriją ir žmogaus kaip civilizacijos nešėjo pasakojimą. Filmas kitiems tik įdomus, kitiems kyla įvairių pamastymų, o mane tai sukrėtė. Žiūrint tą filmą tiesiog atsistebėti negaliu, kaip mes, žmonės galime tiek gręžti, tiek naikinti, tiek teršti žemę, kad iš jos turėtume tik tiek, ką turime dabar. O mes turime jau pusę prarastų mūsų Motinos Žemės išteklių. Neverta pasakoti apie šio filmo naudą, ji ir taip akivaizdi, bet baisiausia, kad ir kaip tu asmeniškai norėtum viską pataisyti, kad ir kaip norėtum prisidėti prie gyvūnų, vandens ir medžių išsaugojimą, tai vienam padaryti ir visko atitaisyti neįmanoma. Filme taip pat kalbama apie ledynų tirpimą, dumblių nykimą, kurie išvalo vandenynus, nusekusių upių pavyzdžiai ir nepraleidžiamas pro ausis uždelsto veikimo bomba – Sibiro metano laukai, kur nutirpus amžinam įšalui, atsidengs milijonai hektarų dumblių masyvų, kurie išskiria dvidešimt kartų daugiau šilumos nei pats anglies dioksidas. Taigi žemė netolimoje ateityje gali pavirsti tikru šiltnamiu, arba kitaip sakant, keptuve. Šis filmas, kurį mačiau pirmą kartą 2009 birželį, buvo parodytas vienu metu tą pačią dieną ir tą pačią valandą per beveik visų šalių televizijas, kartu ir Lietuvoje, kad žmonės susipažintų su artėjančiomis nelaimėmis ir pradėtų rūpintis ne tik savo šikna ar nauja mikrobangų krosnele, bet ir visu likusiu pasauliu, kurį išmelžėme kaip gerą pieningą karvę. Taigi šis filmas buvo sukurtas tam, kad pagaliau žmonija pabustų, nustotų gręžti žemę, o kibtų į ateitį ir padėtų išsaugoti, kas dar liko. Kiek vandens, kiek dirvų, laukų, gyvūnų mes įkinkėme į savo gyvenimą, pasižiūri šį filmą ir matai, kad visa gyvybė tiesiog dabar vergauja vien tik žmonijos gerovei. Galvijai sėdi ganyklose, rupšnoja žolę ir net nenutuokia, kad jie iš tikrųjų yra aptvare, kurį drąsiai galima pavadinti koncentracijos stovykla, kol žmonės jų nenuvedė į skerdyklą. Net nupurtė, kad šitiek puikios mūsų žydrosios planetos jau nuniokota, filme pateikti faktai ir skaičiai šokiruoja, rodyti gražūs planetos vaizdai ima keistis į nualintuosius ir net darosi nebeaišku, kaip ištemsime dar 50 metų kai per pastaruosius pakeitėme Motinos Žemės veidą nepataisomai. Apie visą tai ir dar daugiau filme „Namai“. Pakvieskime Žemę į pasimatymą. Dėkui http://www.torrentai.lt/ kurie įdėjo šį filmą, jis be galo reikalingas mums visiems, o labiausiai Žemei, mūsų visų namams.

Jūsų Maištinga Siela

Mano paveikslas: "Reinkarnacija"

Sveiki mielieji! Šiandien trumpai noriu tiesiog pristatyti naują savo darbelį, kuriam iš tikrųjų net nesugalvojau pavadinimo, bet dabar impulsyviai duosiu – „Reinkarnacija“. Tiesiog paveikslas, kuris galbūt papuoš miegamąjį. Teptuko į rankas neėmiau nuo paskutinio paveikslo tapymo, tai yra prieš pusmetį, kai savo idėją išreiškiau per susidvejinusią moterį. Šis darbas kaip matote yra kitos, jame daugiau niūresnių spalvų, nežinau kodėl taip gavosi. Iš pradžių net išsigandau pamatęs, kiek paveiksle matosi juodos spalvos, ne dėl to, kad ši spalva būtų negraži, bet ji kartu neša ir tokį niūrumą, bet jau teko išklausyti vieno draugo nuomonės, todėl visai apsidžiaugiau, jog jam patiko, jog ryškios tendencingos spalvos, anot jo, atsimuša iš pirmo žvilgsnio jaudai pilkame fone. Aišku, nuotraukoje nepamatysite nei technikos, nei storesnių paveikslo potepių, todėl galima tik iš bendro konteksto spręsti apie paveikslo prasmę, kuri iš dalies ir man pačiam tebėra paslaptis. Neklauskite, kas čia pavaizduota, negaliu jums atsakyti, nes, manau, kad ir taip puikiai matote, kadangi turite akis ir sėdite prie monitoriaus. Tema kaip visada mano pasaulio saviraiška – siurrealizmo prizmė, tikrovė sumišusi su magiškuoju pasauliu, iš kurio, mano galva, ir gaunasi nebloga dvasinės būsenos, kartu ir idėjos saviraiška.

Jūsų Maištinga Siela