Knyga: Elena Kurklietytė "Lyla"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną Elenos Kurklietytės romaną „Lylą“ (2004 m.) Perskaitęs jos naujausią romaną „Šešėlių verpėja“ nesugebėjau atsispirti pagudai perskaityti ir jos kitą išgirtą romaną „Lylą“. Tai rytų motyvais parašytas romanas, iš atsiliepimų galvojau, kad iš tikrųjų primins Jurgos Ivanauskaitės „Sapnų nublokštus“, bet nieko panašaus. Stilius ir polėkis ne tas. Jeigu Ivanauskaitės romanas buvo labiau intymus, nagrinėjantis žmonių santykius, linkęs į fatališkumą ir kraštutinumus, tai Kurklietytės „Lyla“ yra visai kitokio pobūdžio kūrinys, čia vyrauja asketizmas, žmogaus ir savasties ieškojimas pamirštant destruktyvią praeitį ir atrandant save šiandienoje.

Lyla – tai dieviškasis žaidimas gyvenimu, visos kuriozinės situacijos, viskas, kas nutinka mūsų gyvenimuose yra tik lyla, pokštas, žaidimas, tvirtina autorė. Knyga pilna induistinių dievybių, Krišna, Šyva, Indra ir t.t. Tai rodo be galo didelį autorės išsilavinimą, Rytų kultūra yra jos arkliukas, tačiau ji nėra sausa, ji sąmoningai sietina su mūsų tautos mitologija. Knygoje it vaiduoklis šmėkščioja sumitologinta pagrindinio herojaus Ramūno gyvenimo praeitis. Dabar jis gyvena Indijoje, yra skurdesnis už benamį, glaudžiasi šunyne – kvepia Indija. Netikėtai persekiojamas savo žmonos mirties įvykių ir sunkios vaikystės, jis bando atsikratyti savęs, kelionė į Indija ir buvo jo pabėgimas nuo savęs, bet kaip žinia, nuo savęs taip lengvai nepabėgsi. Ramūnas susidomi šunyno guru mokymu ir išeina į pasaulį persirengęs moterimi tam, kad išsivaduotų nuo savasties. Galiausiai Kurklietytė Ramūną įvelia į kuriozines situacijas, darosi juokinga, tačiau romanui persiritus į antrą pusę, matome, kad dingo visas humoras, Ramūnas įklimpsta į kalėjimą, yra kaltinamas terorizmu.

Didžioji dalis knygos būtent ir vyksta tame purviname kalėjime, kur Ramūnas vėl prisimena Lietuvoje turėtą gyvenimą. Diena iš dienos yra tardomas, tačiau Ramūnas tampa tarsi mankurtu, po truputį tampa abejingas aplinkiniams įvykiams, skendi savo praeityje. Laimei už grotų atsiduria šalia jogo Nagos, kuris imasi mokyti Ramūną dvasinių tiesų. Moko jį atrasti neribotos laisvės platybės būnant už grotų. Laisvė gimsta nelaisvėje, galiausiai Ramūnas nušvinta, jis suvokia savastį. Jau kaip meistriškai įpinta rytų doktrinų tiesos į grožinį tekstą, jis trykšte trykšta dialoguose, apmąstymuose ir paprastose situacijose.

Elena Kurklietytė Ramūno gyvenimą sieja netgi su lietuvių liaudies pasakojimais apie trečią kvailį brolį ir Eglių žalčių karalienę. Ramūno gyvenimas pilnas mistikos, simbolikos, perifrazių, metaforų. Bet tas patirtas nušvitimas Indijos kalėjime amžiams pakeis Ramūno gyvenimą. Autorė taip pat išmano sanskrito kalbą, ji tyčia renka žodžius, sakinius tokias siužetines linijas, kur galėtų susidurti lietuvių ir sanskrito kalbų panašumai. Regis, autorė nori pasakyti, kad su šia tolima egzotiška tauta turime labai daug ryšių. Lietuva ir Indija tarsi tolimos seserys. Tiesiogine to žodžio prasme vietomis „kaifuodavau“, kai tekdavo skaityti rytų išmintingus palyginimus su žmogaus gyvenimu, apie žmogaus tapatumą su tėvyne ir tuo kas jį identifikuoja, išskiria iš kitų. O jau tos vietos apie individualybės atsisakymą, apie gyvenimo ir būties laikinumą, tiesiog meistriškai sudėliota ir sukurpta istorija. Aišku, kartais ne viską tinkamai suvokdavau, kartais tekstas tiesiog praplaukdavo pro akis ir galvodavai, o Dieve, o ką aš dabar perskaičiau? Tai nėra lengvas ir pigus romaniūkštis, čia reikalaujama ir šiokių tokių teologinių žinių apie pasaulio religijas. Autorė gale romano pateikia trumpą žodynėlį, kuriame rasite induistinio leksikono santraukėlę.

Elena Kurklietytė tėra išleidusi vos du romanus, tačiau ir dabar jau džiaugiuosi, jog galėjau prisiliesti prie dar vienos įdomios lietuvių literatūros ekstazės. Mitas, realybė, tautosaka ir dabartis – tai kas niekada nesibaigia ir neužsimiršta. Ačiū autorei padovanojus šias knygas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Elžbieta. Aukso amžius"

Sveiki mielieji, 

šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Elžbieta. Aukso amžius“ (Elisabeth. The golden age) (2007m.) Visai nebloga kostiuminė - istorinė drama, sakyčiau, galbūt daugiau nei drama. Įdomi, didinga Elžbietos, anglijos karalienės karaliavimo pradžios istorija. Pagrindinį vaidmenį atlieka garsioji Cate Blanchett, kuri sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Paslaptinga Bendžamino Batoro istorija“, „Babelis“, „Skandalo užrašai“. Ji taip pat filmavosi ir pirmoje Elžbietos juostoje (1998m.). Puiki aktorinė meistrystė, o jau Elžbietos vaidmuo kaip jai tiko, kad net neįsivaizduoju, ką bepastatyčiau į jos vietą...

Filmas visiems patiks, kam nors kiek patiko „Žana d‘Ark“, iš tikrųjų tai panašaus pobūdžio filmas, prisodrintas tikėjimo tiesų, nepriklausomybės kovų. Elžbieta kaip žinoma išvaldė apie 50 metų, jos valdymo laikais, Anglija buvo taikos ir klestėjimo šviesoje, aukso amžiuje. Elžbieta gynė menus, valstiečius ir buvo tikra Anglijos motina. Gimusi valdyti. Nors pati, kaip pavaizduota filme, niekada savo vaikų neturėjo, buvo neištekėjusi, valdinga, paprasta, bet kartu emocionaliai pažeidžiama. Tokia moteris troško mylėti, jos pareigos jausmas atitolino jos intymius jausmus, ji buvo tarsi izoliuota nuo viso pasaulio, visame filme vaizduojamas ilgas jos susitaikymo kaip Anglijos motinos virsmas.

Nuostabiai puikūs kostiumai, perukai ir visai neblogai pavaizduotos rūmų intrigų klastos, pusseserės galvos nukirsdinimas, galinga Ispanijos grėsmė, jūrų laivynų mūšiai, konkistadorų užkariautojų dvasia. Žmogaus ir įstatymų kova, praradimas ir atradimas. „Elžbieta. Aukso amžius“ nėra paprasta eilinė kostiuminė istorinė drama, ji visgi man paliko neblogą įspūdį, nežinau, gal dėl įtikinamos Blanchett vaidybos, ar dėl režisūrinės meistrystės, bet pajutau įsikūnijusią tikrąją Elžbietos dvasią, jos norą būti laisvai ir nepriklausomai. Manau, tai neblogas filmas vakarui, kai norsi žvilgtelėti į mūsų žmonijos civilizacijos išnašas.

Jūsų maištinga Siela

Filmas: "Baraka"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti filmą „Baraka“ (1992m.) Tai senas filmas, bet nepaprastai įdomus. Sunku nusakyti žanrą. Dokumentiniu filmu juo nepavadinčiau. Galite drąsiai siųstis visomis pasaulio kalbomis, nes šiame filme nėra kalbos! Šis filmas – tai meditacija, bent jau taip pasijutau jį žiūrėdamas. „Baraka“ jau beveik dvidešimt metų, bet rodos, kad jis būtų sukurtas dar vakar. Filmo vaizdai nuostabiai švieži ir tik ištraukos iš civilizacijos rodo, kad žmonės ne šio dešimtmečio.

Tai filmas paremtas dokumentika. Filmas, kuriame pilna prisodrinta gražių vaizdų apie mūsų Žemę su gera ir skoninga meditacine muzika, kuri, sakyčiau, neblogai tinka šiam filmui. Filmas prasideda nuo užtemimo, juo ir baigiasi, jame rodomi nufilmuoti kalnai, pirmapradžiai gamtos resursai, palengva pereinama prie žmogaus: filme daug įdomių pasaulio genčių, jų papročiai pririšti prie gamtos. Filmas labiau orientuotas į rytų šalis, jame mažai Europos, protarpiais šmėžuoja amerikiečiai, bet visas dėmesys sutelktas į nuostabią rytų gamtą, gentis ir azijiečius. Filmas lyg ir darytas egzotikos sumetimais, tačiau mėgautis tai netrukdo. Manau, tai puikus filmas įvertinant tai ką turime – Žemę, jos namus, resursus, turtus ir grožį. Taip, tai estetinis filmas ir tikrai ne tik tiems, kurie negali laisvai keliauti po pasaulį. Galiausiai tai puiki galimybė daugiau sužinoti apie mus supantį pasaulį.

Filme taip pat vaizduojami civilizacijos padariniai, markuojami viščiukai, kurie kelia net baimę, ką civilizacija daro su mumis pačiais. Filmas niekuo negrasina, nieko nemoka, viskas vyksta giliai žmogaus pasąmonėje. Filmas tiesiog nieko nesmerkdamas sugretina gamtos pasaulį ir civilizaciją, lyg ir bando juos parodyti jungtyje, manau, tai visai neblogai pavyko. Siūlau ir jums pasigrožėti šio filmo privalumais.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2010 po visko

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai. Nors jau prabėjo nemažai laiko po „Eurovizijos“, bet aš kažkodėl tik dabar ryžausi prisėsti ir išsakyti savo nuomonę ir mintis. Nors įspūdžiai, jaučiu, jau susigulėjo po Užkuraičio triumfuojančio posakio: „Gal kitais metais pasiseks“. Kai tai išgirstu, visada suparalyžiuoja mano ironišką šypsenėlę. Gal ir pasiseks , o gal ir ne. Šiemet „Euroviziją“ stebėjau kaip niekad ramiai, atsipalaidavęs, nieko nesitikėdamas ir nieko neprognozuodamas, sakau, bus kaip bus, juk tai tik pramoginis konkursas, o ne kažkokia olimpiada, kaip jau čia mes bandome šį gan banalų konkursą sudievinti.

Taigi „Inculto“... Negi dabar dėsi skersą? Na, šauniai visai pasirodė, nors nebuvau optimistas, kai juos išrinko, manęs jie nebuvo sužavėję, bet žinote, kai jų daina per dieną grojama po keliasdešimt kartų, tai nori nenori įsimini melodiją, priedainį ir. Mano nuomone, nieko tikėtis ir nereikėjo, energijos scenoje pritrūko. Matėte kaip jie šoko? Šoko taip kaip ir Lietuvoje per nacionalinę atranką. Šoko lėtai, kojas atmetinėdama į užpakalį, suprantu, gi dainuoti reikia, bet įspūdingo šou neparodė, bet sakyčiau, prie visų serbų ir moldavų „chebrytės“ visai tiko. Kur kas įdomiau buvo stebėti „Inculto“ dienoraščių įrašus po Europą ir spaudos rengiamas konferencijas Osle. Aišku, tie dienoraščiai buvo išpūsti šiek tiek, kadangi atrodė arba jau bandė įpiršti, kad jie čia vos ne nugalėtojai, norintys ir galintys būti trejetuke geriausių. Rožinėse lietuvio svajonėse. Aišku, dėmesys buvo atkreiptas, pačių žurnalistų, tačiau ne „Eurovizijos“ klausytojų ir žiūrėtojų. Bet atsitiko kaip atsitiko, į finalą nepatekom ir paskutiniai nelikome. Gal taip ir reikia, kai mes taip sudieviname šį konkursą.

Aišku, žiūrint pusfinalius ir patį finalą kilo nekartą šypsenos. Buvo gaila Baltijos šalių atlikėjų. Estų daina net „per gera“ šiam konkursai, tą pasakė net pats šalies prezidentas, iš dalies sutinku su jo nuomone. Įdomi latvės daina taip pat „neužkabino“ Europos, nors man ji buvo viena gražiausių jos pusfinalyje, o gaila, jeigu tame pusfinalyje būtų buvusi ir Lietuva, manau, bendrom jėgom, diplomatiškai būtume pagelbėję vieni kitiems ir išsiritę į finalą. Tai ko nepadarėme, padarė Balkanų šalys. Gal ir nieko Serbijos daina, nors man asmeniškai ji nepatiko, kaip ir paties atlikėjo šukuosena, kuri priminė Laimą Vaikulę, bet matyt, Europai patiko (tiksliau kaimynams, kurie skyrė 12 taškų patiko). Iš esmės finale rungėsi ne tokios jau ir silpnos dainos, nors su pernykščiais gigantais nesulyginsi. Šiemet kaip niekad buvo atsisakyta kičo, tai yra pigaus šou elementų, lyrika liejosi laisvai. Ypač scenoje jėgas galėjo išmėginti jauni atlikėjai su gitaromis ir lyriškomis dainomis (UK, Kipras, Belgija), nemažai ir merginų (Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija, Portugalija ir t.t.). Scenoje sublizgėjo ir scenos grandai Islandija bei Albanija, tačiau aukštas vietas kaip visada paėmė ir kičas: Graikija, Moldova, kurių dainų nelabai išgirdau, nes negalėjau klausytis. Iš vis pribloškė, kad Turkija vos nelaimėjo Eurovizijos, ta mergina persirengusi metalu pjaustėsi venas – Europa kaip patyrusi ekspertė kaip mat įvertino ir prabalsavo už sadistinį pasirodymą. Gal galėjo ir už mūsų triusikus prabalsuoti?

Labiausiai mane „žavi“ „Eurovizijos“ konkurso nuspėjimas ir begalinė komercija. Paskutinį kartą mane nustebino Serbijos laimėjimas, jis buvo neprognozuotas, niekas nesitikėjo, o nuo jos laimėjimo viskas einama į komerciją, laimi nuspėjamos ir labiausiai išreklamuotos dainos. Jokio azarto žiūrint konkursą, viskas aišku, kaip ant delno. Dyma Bilanas? Pirma vieta. Aleksandras Rybakas. Pirma vieta. Tai buvo aišku ir prieš mėnesį. Šiemet tikėtai – netikėtai laimėjo Vokietija. Paskutinis jos laimėjimas buvo prieš 29 –erius metus, kai laimėjo Nicolė, atlikusi visiems žinomą dainą „Truputį laimės, truputį džiaugsmo“. Kad laimėjo Vokietija truputį stebino tai, kad iš didžiųjų, visada finale esančių šalių niekada niekas nelaimi, jos lieka gale, tačiau šiemet kaip netyčia Vokiečių daina buvo negyvai išreklamuota, vokietės dainų peržiūra „Youtube“ buvo rekordiška, net iki 9 milijonų, kai tuo tarpu kitų atstovų nesiekė nei milijono. Jos daina buvo leidžiama per radijas, buvo visose topuose ir kone per gerklę grūdama kaip įdomi ir originali daina. Na, dėl skonio nesiginčijama, kalba eina apie nuspėjamumą ir komerciją. Dainą laimi labiausiai išsireklamavusi. Juk pernai Vokietijoje nieko nebuvo girdėti apie Euroviziją, jos ten net nerodė, žmonės beveik net nežinojo apie šį konkursą, o šiemet stebuklingai Vokietija šį konkursą išreklamavo savo šalyje, nes turėjo jau vilčių, kad laimės dėl populiarumo, nors galiu drąsiai pasakyti, kad pažiūrėjus septynerius metus atgal, ši šalis buvo nusiuntusi daug geresnių, mano galva, dainų, tačiau jos visos likdavo gale. Komercijos galia yra įspūdinga, ką bepridursi.

Tiesiog norėjau pabrėžti, kad taip norėtųsi kažko iš „Eurovizijos“, kažko tokio, kas iš tikrųjų nustebintų savo pergale. Bet, matyt, neverta per daug dėti vilčių ir rūpintis, kaip ir atlikėjų siuntimais į šį „neprognozuojamą“ konkursą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalo užrašai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti visai neblogą filmą „Skandalo užrašai“. (Notes on a Scandal) (2006m.) Tai skandalingas knygas sukurtas pagal dar skandalingesnę knygą „Skandalo užrašai“, ši knyga išversta ir į lietuvių kalbą, neblogai įvertinta ir pačių skaitytojų. Nors knygos pačios neskaičiau, tačiau filmą nepraleidau progos pažiūrėti ir teko nenusivilti. Filmas pateisino mano lūkesčius; jis mane sudomino, suintrigavo ir sudirgino.

Tai pasakojimas apie seną mokytoją, į kurios mokyklą ateina dirbti nauja dailės mokytoja, jos vaidmenį atlieka nuostabioji Cate Blanchett. Iš pradžių filmas atrodo nekaltas, senyva moteris pasakoja su ironija ir pasipiktinimu apie naująją mokytoją. Pati vakarais rašo dienoraštį, o mokykloje jos biografija esti nepriekaištinga, visada griežta, pasitempusi ir geležinė. Naujoji dailės mokytoja – jos priešingybė, ji nesusitvarko su vaikais, chaotiška ir t.t. Staiga dingteli, kad senyvos moters požiūris į naująją mokytoją ima keistis, tarsi ji – lesbietė. Ir aš neklydau. Bet tai dar ne pabaiga. Vieną dieną senoji pamato santykiaujant naująją dailės mokytoją su penkiolikmečiu...

Filmas šiurpina ir kartu atveria naujas tiesas. Kraupu žiūrėti, kai ištekėjusią moterį, kuri turi vaikų, suvedžioja kažkoks penkiolikmetis, taip, ne mokytoja, bet penkiolikmetis suvedžioja mokytoją. Keista žiūrėti, kaip jaunuolis taip susižavi mokytoja ir perima „vadžias“ į savo rankas, bet gudrioji senyva moteris reikalaudama iš dailės mokytojos meilės imasi šantažo. Padėtis tampa komplikuota, kai nusikamavusi dailės mokytoja atsiduria tarp senos lesbietės, penkiolikmečio meilės ir savo šeimos. Ryški šeimyninė krizė, socialinis ir visuomeninės spaudimas. Žmogus yra įvelkamas į klaikius marškinius „o ką žmonės pasakys“. Kažkodėl aš visai pateisinu tą moterį, kuri atsidūrė šioje situacijoje, ji nusikamavusi, meilės ištroškusi, naujų vėjų ir veiklos, rutinos uždusinta trokštanti laisvės. Galbūt tai ir kriminalinis nusikaltimas, filmas neieško nusikaltusių, patys žiūrovai teisia arba pateisina filme vaizduojamus įvykius.

Filmą žiūrėjau su pasimėgavimu, negalėjau atsistebėti istorijos įdomumu, jos perteikiama interpretacija ir pačios istorijos daugiasluoksniškumu, begaliniu interpretavimu. Šis filmas, manau, būtų neblogas išmėginimas jūsų humaniškumo, mokėjimo pateisinti arba pasmerkti, kas yra gražūs santykiai, kas yra vertybės, ar jos nėra nepakeičiamos. Kas apskritai svarbiau šeimos vertybės ar žmogaus individuali laisvė? Šis filmas parodys ir atsakys į daugelį klausimų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elena Kurklietytė "Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija"

 

Elena Kurklietytė

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti naująjį Elenos Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“. Tai antrasis autorės romanas, kuris pasirodė ne taip ir seniai 2009 metų pabaigoje ir, galima sakyti, tebėra „ant bangos“. Nežinau kaip šią knygą pastebėjo ir įvertino patys skaitytojais, tačiau aš į ją žiūrėjau iš pradžių skeptiškai. Sakau, gražus viršelis, įdomus intriguojantis pavadinimas, tik bijojau, kad pats knygos turinys nebūtų tuščias. Tačiau mano baimė nepasitvirtino. Tiesiog vieną dieną užėjo ir vėl noras „kažką“ paskaityti iš lietuvių autorių ir taip jau nutiko, kad į mane nukrito „Šešėlių verpėja“. Visos mano skaitytos knygos turi savo „miniatiūrinį“ pasakojimą, kaip ateina iki manęs.

Sunku patikėti, kad tokią knygą kaip „Šešėlių verpėja“ galėjo parašyti garbaus amžiaus moteris Elena Kurklietytė. Ši knyga tikrai išmoninga. Nieko panašaus lietuvių literatūroje nesu skaitęs. Ir apskritai susidurti su magišku skoningu realizmu lietuvių literatūroje retas įvykis. „Šešėlių verpėja“ yra viena iš tų knygų, kurios tikrai nesinorėjo paleisti iš rankų, todėl jeigu ne sesija, tikriausiai būčiau skaitęs ją ištisai. Kurklietytė sugeba įdomiai apjungti dvi istorijas: viena vyksta šiais laikais, archeologas iškasa paleolito laikotarpio moters griaučius ir juos, galima sakyti, įsimyli, pradeda kurti magišką istoriją, kaip ji galėjo gyventi tais matriarchatiniais laikais, kai žmonės garbino Saulę, gentį valdydavo moterys – tai antroji šio romano siužetinė linija. Autorė išmoningai sugretina šias dvi nutolusias epochas. Knygos paantraštė „Laukinės Todės istorija“ būtent ir yra autorės meninė viršūnė, ji nuostabiai įsivaizduoja paleolito moterį, puikiai pavaizduoja atsigimusių vaikų problemą, juk tada broliai ir seserys susilaukdavo neretai vaikų, genčių klajoklės, meilės ir pagoniškosios šaknys tiesiog kvėpuote kvėpuoja romane apie Todę.

Kurklietytė pasitelkia mitologiją. Kas mane ir patraukė pirkti šią knygą, nes turiu silpnybę lietuvių mitologijai. Magiško realizmo apraiškos ryškiai sumitologintos, Benediktas (pagrindinis herojus) savo realųjį pasaulį tiek sumitologina, kad nebėra jokio atspirties taško, kur jinai baigiasi, kas yra tiesa, o kur yra pramanai. Galiausiai mitas užvaldo Benedikto pasaulį ir jis tampa jos auka, o gal tai jis mitą padaro auka? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Čia mes sutiksime mums lietuvių mitologijoje įprastą laumę, kuri vis dar grobia vaikus, verpia, audžia ir verda magiškus viralus. Kurklietytė nejučia atranda savąjį receptą tarp šiuolaikinio pasaulio ir mūsų tautos protėvių pamatų, sakyčiau, ši įstabi jungtis romaną daro nepaprastai įdomų. Įdomu žvelgti ir į tą pasaulį, kada tiesiogine to žodžio prasme, Pasaulį valdė moterys. Ir jis, anot autorės, buvo žymei geresnis, o atėjęs patriarchaliniam valdymas tapo žiauresnis.

Ką gi, tenka pripažinti, kad tikrai nesitikėjau tokio įtaigaus, įdomaus ir psichologiškai motyvuoto romano. Pats tekstas taip pat turtingas, nemažai mitologinės poetikos, sveikos poetikos, kuri neišsigimsta ir nevirsta patetika. Tekste įžvelgiau, jog autorei buvo svarbu rašyti šį romaną, jis jai patiko, gyvenimo bagažas, leksikonas taip pat švyti: daug archeologinės ir mitologinės terminologijos, kuri rodo, kad autorė rimtai ruošėsi šiam romanui, rašė ir kūrė ne šiaip sau „iš lempos“. Manau, „Šešėlių verpėja“ yra puikus romanas, kuris pagaliau nuskaidrina lietuvių literatūros padangę, pagaliau užmirškime postmodernizmą, žiaurųjį ir sekso prisodrintą pasaulį ir pasinerkime į „Šešėlių verpėją“. Labai norėčiau tikėti, kad ši knyga nebus šiaip sau užmiršta, norėčiau tikėti, kad žmonės, skaitytojai, kurie ieško kažko įdomaus, ypatingo atkreips dėmesį į Elenos Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prestižas"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Prestižas“ (The Prestige) (2006m.). Tai amerikiečių filmas apie negailestingą magijos pasaulį. Stop, čia nėra jokių specialiųjų efektų, šis filmas apie buvusių draugų konkurenciją, kurie rengė magijos triukų pasirodymus. Vieno draugo žmona miršta vandens kapsulėje per kito draugo klaidą, nuo tada išyra trupė, tačiau išsiskyrę draugai neatsisako savo pasirodymų, jie ima jas rengti atskirai. Galiausiai atsitinka taip, kad jie bando vienas kitą pranokti, susidaro prestižo reikalas, persirengti ir ateiti į priešininko pasirodymą ir jį sužlugdyti. Tačiau filmo vingiai netikėti, pagauna tokį pagreitį, kuriame greitai išnyksta žmogiškumas ir lieka tik žvėrys, draskantys vieną kitą.

Iš pradžių suabejojau filmo įdomumu, filmas kaip filmas, priminė matytą „Iliuzionistą“, tačiau laikui bėgant filmas pagauna kitokį pagreitį, atspalvį ir jis tampa netikėtas, painus ir tenkinantis mano kino aistras. Filme jūs taip pat išvysite nemažai magijos triukų subtilybių, matysite triukus, po to sužinosite kokia kaina ir kaip jie atliekami. Viskas realu ir jokios mistikos, filmas pagrįstas mokslu, tačiau pabaiga iš tikrųjų šokiruoja. Vis iki šiol mąstau ir mąstau, kaip žmogus gali aukoti save kaskart, kad jo kluonas pratęstų pradėtą „prestižinį karą“. Filmas nagrinėja žmogiškumo tematiką, nemokėjimą susitaikyti su netektimi, mylimų žmonių praradimais. Filmas prisodrintas netikėtų situacijų, kas ir daro šį filmą įdomų, kad visas filmas taip pat yra prestižinis karas, tarsi žiūrėjimas vieno didelio triuko, kurio finalas atsiskleidžia tik filmo pabaigoje.

Filme vaidina neblogas australų kilmės aktorius Hugh Jackman, jis puikiai jau žinomas iš tokių filmų kaip „Australija“, „Versmė“, „X-menai“, „Van Helsingas“ ir t.t. Taigi, sakyčiau, savas veidas ir vėl neblogame filme. Siūlau šį filmą visiems, kurie trokšta būti apgauti, kuriems patinka magijos subtilybės, kurie nori intrigos ir šiaip iš prigimties yra šiek tiek avantiūristai.

Jūsų Maištinga Siela