Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“. Pagaliau skaitytojai lengviau atsipūtė, nes sulaukė lietuviško bestselerio „Silva Rerum“ tęsinio. Tik ar tikrai taip lengvai atsipūsti? Antroji knygos dalis buvo griebte išgraibstyta, kas kad išleista 3 tūkstančių tiražu. Pirmosios „Silva Rerum“ jau išleistos penkios laidos. Tai stulbinami pasiekimai per trejus nepilnus metus. Neseniai sėkmingai ši knyga debiutavo ir Latvijoje, kur taip pat susilaukė gerų atsiliepimų ir susidomėjimo, juolab, kad latviai mažai turi žinių beletristikoje ir ne tik joje apie Lietuvos istoriją.

Prieš knygos pasirodymą virė kalbos, jog antroji knyga turėtų būti silpnesnę už savo pirmtakę, bet turėjau intuiciją, jog taip nebus, bus tokia pat gera, tik kitokia. Mano intuicija pasitvirtino. Įsigijau „Silva Rerum II“ ir perskaičiau, vėl pasinėriau į subtilų senovinę Lietuvą ir Vilniaus užkambarius. Kokia ta antroji Sabaliauskaitės knyga? Sunku ją vienu žodžiu apibūdinti. Kas skaitė pirmąją dalį, tas susidurs su tolimesniu Norvaišų giminės likimu. Čia pasakojama 1707 – 1710 metų įvykiai, kada Vilniuje ir miesteliuose karaliauja viską šluojantis maras. Tai pagrindinė knygos ašis, iš maro toliau rutuliojasi Norvaišų giminės likimai, toliau kalbama apie Uršulę ir Kazimierą, apie jų palikuonis, apie turto ir skurdo sunkumus. Turėčiau šią knygą vertinti kaip juodesnę, smarkesnę, įtaigesnę ir įdomesnę, aišku, nes badmetis ir maro metas visada „glostė širdį“ skaitytojus. Tačiau man knyga nepasirodė tamsi, kažkaip tie maro ir bado vaizdai man praplaukė labai lengvai, gal dėl to, kad teko jau literatūroje susidurti apie šį laikotarpį, kada tiesiog nuo gatvės valgomi lavonai, konkurencija su žiurkėmis, nuolatinės laidotuvės, įvairūs prietarai, žudynės, grobimai ir t.t. ir t.t. Kas nors kiek skaitė ir domėjosi senaisiais lietuvių raštais, tai pamatys, jog šitie vaizdai iš tikrųjų yra buvę realybe. Sabaliauskaitė atskleidžia ir savo „Silva Rerum II“ šiuo maro vaizdus nieko nesmerkdama, nieko nepeikdama, viską stebėdama iš šalies, tarsi tam tikra laiko distancija. Tokie buvo laikai, tokia buvo mūsų istorija, bet ir objektyvus žvilgsnis visgi nenužudo tikroviškumo, įtaigumo ir artumo, tą atperka pasakotojas ir pasirinktas sagos pasakojimo stilistikos ypatumai.

Ant maro ašies rutuliojasi ir žydo Gordono likimas. Čia autorė labai nemažai vietos skyrė medicinai, pvz.: kraujo nuleidimas, balzamavimo apeigos, ligų požymių aiškinimas ir t.t. Šiuokart mūsų pažengusią mediciną šiurpintų tokie dalykai. Sabaliauskaitė parodo, kad medicina ir prietarai eidavo išvien ir surasti tikrai gerą ir atsakingą bei išsilavinusį daktarą, kuris žinotų, ką daro, tais metais, tikriausiai, galėjo tik didikai. Aiškinamos maro plitimo priežastys, vaizdžiai aprašomos žiurkės, kurios buvo užkrato skleidėjos, bažnytinė liturgija, šis centras taip pat buvo maro epicentras. Šalia medicinos dar rutuliojasi ir mūsų šalies politinė degradacija, silpstanti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, karas su Švedija, rusų stiprėjimas ir t.t. žymi naujo šimtmečio erą ir naujas politines tendencijas, kurios iš esmės visiškai suluošins LDK. Na, ir per visą šitą gražią mėsmalę toliau skleidžiasi Norvaišų giminė.

Apie giminę šįkart pasakojama šokinėjant tai į dabartį (maro metus) tai į praeitį. Primenama, kas nutiko Uršulei, jos broliui, tėvams, Birontui ir kitiems. Čia diskusijų tema su vienu pažįstamu tapo ir pats Kazimieras Norvaiša, kurį neva vienas tyrinėtojas išskyrė kaip pirmąjį homoseksualų veikėją lietuvių literatūroje, šįkart noriu pažymėti, kad taip nėra, nes Sabaliauskaitę aplenkė Jonė Balčiūnaitė „Salvijaus Nanio virusas“ ir Linas Jegelevičius „Nuogas prieš jus“. Galbūt esama ir dar senesnių kūrinių, neteko labai tuo domėtis, tačiau Kazimieras įdomus ir intriguojantis personažas kaip netipinis, o gal ir tipinis, juk tuomet tarp bajorų neretai pasitaikydavo homoseksualizmo atvejų. Kaip tada su tapatybe? Su šeimos gėda ir t.t.? Kažkaip norėjosi apie šį reiškinį, kad Sabaliauskaitė daugiau paplėtotų, tačiau yra kaip yra.

Na, ir ryškus kontrastas knygoje atsikleidžia tarp to beribio turto, kurį sau leidžia aristokratai, visos tos detalės, kaip antai prabangūs kvepalai, auksiniai papuošalai ir, tarp to, kas vyksta maro ir karo metu, kai net ponios priverstos badauti ir liesėti kaip antai Ona Kotryna Milkantuose. Žinokit, įdomu sulyginti tą prabangą ir tą siaubingą, mums dabar gal ir sunkiai įsivaizduojamą, skurdą ir badą. Netgi iki šiol Vilniuje yra namų, jų sienos, kurios matė ir prisimena šiuos klaikius laikus, dievaži, šiuose namuose dar ir gyvenama, ir nedaugelis galbūt susimąsto tarp kokių sienų jie gyvena savo kasdieninį gyvenimą. O, kad sienos prabiltų... Knygoje švysteli tokie Lietuvos magnatai kaip antai Sapiegos ir Pacai. Šįkart ryškiai akcentuota ir baroko šedevru laikoma Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fragmentas puošia ir knygos viršelį. Man labai patiko ta bauginanti scena, kai veikėjai tarsi toje bažnyčioje susiduria su savotišku „fantomu“, tos mistikos ir legendų knygoje norėjosi kuo daugiau, tačiau Sabaliauskaitė labai saikinga šiuo atveju ir knygą rašo racionaliai bei tvarkingai, nors ir vėl minimas mano mylimas Vilniaus basiliskas, kartuvės ir gėdos stulpai Vilniaus Rotušėje. Visi tie prieskoniai, kaip antai Arklių gatvės Birontienės namai, duoda saldų senovinio Vilniaus dvelksmo. Tai kone didžiausias „kabliukas“ dėl ko ir norisi skaityti „Silva Rerum II“.

Apie stilių nebėra ką ir kalbėti, jis nekito, išliko tokie patys ilgi sakiniai, kurie ne tik kad negąsdina, bet ir suteikia skaitymo malonumo. Čia vėl neturime tiesioginės kalbos, jos, dievaži, ir nereikia.

Knyga tikrai nenusivyliau, kadangi atradau kažką naujo, o ir patyriau skaitymo malonumą. Tikriausiai Kristina Sabaliauskaitė jau buvo užversta klausimais apie trečiąją knygos dalį. Mano intuicija kužda, kad visgi čia išeis labai gera ir kokybiška trilogija. Visada sakiau, kam tie „Da Vinčio Kodai“, jeigu lietuvių literatūroje turime daug kartų geresnį ir unikalesnį kūrinį – „Silva Rerum“ knygas, tad skubu pasakyti, kas dar nedrįso arba dėl kažko abejojo skaityti ar neskaityti, pirkti ar nepirkti, tai neabejokite, knyga tikrai kokybiška, įdomi, unikali. Dabar sunku pasakyti, ar vertėtų šią skaityti knygą, neskaičius pirmosios dalies? Manau, atrastumėte maro laikų ašį ir ja sektumėte, galbūt ne viskas būtų aiškų su Norvaišomis, tačiau greitai viską susigaudytumėte, bet rekomenduoju pradėti nuo pirmosios dalies. Tai tokie šįkart mano pastebėjimai.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Labai džiugu, jog pagaliau leidžiamos knygos storais, kietais ir originaliais viršeliais, kurie atitinka, mano galva, „Silva Rerum“ (šeimos silva) vizualinį įvaizdį.

Chorų karai 2011 - šeštosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Na, prabėgo dar viena savaitėlė ir aš skubu Jums pristatyti kiekvieną „Chorų karų“ chorą su jų dainomis. Šįkart chorai turėjo galimybės pasirinkti skirtingus stilius, tačiau šito nelabai matėsi, nes visi buvo kaip susitarę vienomis (balta ir juoda) spalvomis, o ir pasirinko lyriškesnius kūrinius. Laida buvo gana vykusi, tik gal Šapranauskui nereikėjo kalbinti Manto Petruškevičiaus, kadangi „profesionali“ stilisto kritika, leido pasijausti nesmagiai ne tik pačius chorus, bet ir pačią komisiją. Tikras, geras stilistas visada mokės taktiškai pasakyti, pasielgti ir patarti, o Mantui to kol kas niekaip nepavyksta padaryti. Gal dabar jam reiktų etiketo ir gero tono stilistų pastabų, nes elgesys pasako daug daugiau nei rūbas ant kūno.

Ugnies Tauragės Krašto Choras:

Man šįkart šis choras patiko, nesvarbu, kad jau trečiąkart dainuoja panašios stilistikos dainą, bet lietuviškas patriotizmas jiems tinka ir patiems patinka. Labai graži daina, žodžiai, muzika ir tikrai, gerai pasirinktas ir atliktas kūrinys. Turiu tik vieną pastabėlę, Diana, kuri taip nuostabiai laiko gitarą ir dainuoja, taip gražiai sodriu balsu moka išdainuoti, bet visada kamera ją parodo užsimerkusią. Neleiskit jai užsimerkti, o štai kokios gražios Mikalausko akys – du mėlyni ledukai. Šįkart man patiko, buvo tikrai gražu. 10

Oranžinis Alytaus Choras:

Na, šis choras išsiskyrė iš kitų, manau, tai buvo sąmoningai, jie labai stengėsi, nes buvo paskutiniai ir jų pastangos pasiteisino, nes šįkart jie buvo šios laidos lyderiai pagal rezultatus, tačiau ne mano lyderiai... Atlikimas puiku, maišytas stilius pasiteisino, graži pradžia ir tie dūmai, tačiau grimas, ypač vaikinų „žilės“ nu nelabai vykusios... Pats kūrinys man nesimpatingas, toks lietuviškai paprastas popsiukas. Šis choras vėl grįžo prie savo roko, jiems tai pasiteisino, tačiau manęs ši daina nesužavėjo. 8.5

Smaragdinis Telšių Choras:

Tai paskutinė šio choro daina. Kažkaip net nesitikėjo, jog žemaičių stiprus choras taip netikėtai ims ir iškris, tačiau tai lėmė suaktyvėjusios dzūkų pajėgos, nes tikrai maniau, jog kris Lapatinsko gvardija, tačiau nenuskilo žemaičiams. Gaila, jog šis choras iškrito, tačiau yra kaip yra. Šįkart jų kūrinys buvo tikrai stipresnis nei anos laidos, tačiau sutinku su komisija, jog neišvystyta, pasigedau kulminacijos, pabaigoje jau buvo monotonija ir norėjosi, kad kuo greičiau baigtųsi, tačiau kūrinys man patinka, jis gražus, išraiškingas, jiems tinka, bet pasirinkta taktika nelabai, švelniai tariant, „nefaina“. 9

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras:

Šįkart labai nenorėjau, kad šis choras iškristų, nes kai liko finale dėl vietos su žemaičiais, tai palaidojau jau viltį, bet visgi šis choras išliko, ir apskritai, tai pats simpatingiausias choras. Šįkart jų pasirinkta daina tikrai netikėta – japonų „Sakura“. Pirmąkart panaudoti dainoje vaizdai, kalbėjo apie Japoniją ištikusią nelaimę. Pats pasirodymas labai gražus, efektingas, graudus ir tikrai pataikantis į širdį. Net gaila pasidarė, kad po dainos kelios moterys net apsiverkė, matosi, jog dainuota iš širdies, iš idėjos, o ne dėl to, kad „Chorų karai“ ir ne dėl to, kad reikia. Daina nėra labai pritaikyta „Chorų karams“, jie galėjo pasirinkti kažką popsiškesnio, bet šis choras nežaidžia kičo ir renkasi dainas tenkindami ne žiūrovą, bet atsižvelgdami į aplinkybes ir savo chore glūdinčias nuotaikas. Pasirodymas ir idėja man patiko. Pati daina... kažin ar laisvalaikiu ją klausyčiausi. 9.5

Burgundiškasis Kauno Choras:

Stengiasi šis choras neprarasti savo lyderių pozicijų. Šįkart pasirinktas kūrinys toks įdomus, su juodaodžių vergų tematika. Tačiau vietomis man ten taip persistengta, taip norėta išspausti tos raudos ir dejonės, kad rodos, akmenį pravirkdyti nori, tai persistengta truputėlį. Aišku, Danguolė čia nuostabiausia, o ir solistas tikrai neblogai dainavo. Net nežinau kiek iš tikrųjų beduoti šiam chorui balų... Tebūnie 9.

Atsveikinam su Smaragdiniu Žemaičių choru ir laukiame kitos laidos.

Jūsų Maištinga Siela

Jeigu jau mylėti, tai...

Sveiki visi,

Jeigu mylėti, tai mylėti šiaip sau, nieko nesitikint ir nieko nereikalaujant. Jeigu mylėti, tai kvailai, neatsakingai, vėjavaikiškai, mylėti vienam, mylėti iš šalies, svajojant, viliantis, tikint, mylėti su atsaku ar be jo, o gal tik šiaip sau. Mylėti parbėgantį pavasarį medžių viršūnėmis, besilydančio kvepiančio sniego atodūsiais, mylėti keistai, nesuvokiant, be kančios, be žaizdų, tiesiog, mylėti mylint... Mylėti šiuos žmones, šį laiką, savo prigimtį, tokius, kokie mes esam, taip, mylėti keistai, paprastai ir nieko už tai nesitikėti.

Jūsų supavasarėjusi Maištinga Siela

Filmas: "Kambarys Romoje"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Kambarys Romoje“ (Room in Rome/ Habitacion en Roma) (2010 m.). Pagaliau pamačiau! Julio Medem drąsiai nuo šiol įrašau į vieną mėgstamiausių savo režisierių sąrašą! Tai antras matytas jo filmas. Pirmasis buvo „Maištingoji Ana“ dar kitaip „Sutrikusi Ana“, po kelerių metų Medem vėl grįžta į ekranus su naujausiu savo kūriniu „Kambarys Romoje“. Šį filmą, beje, dar galite išvysti šių metų „Kino Pavasaryje“, jeigu suspėsite įsigyti bilietus.

Ispaniška dvasia persmelktas filmas, o aš ispanų kiną dievinu! Džiaugiuosi, jog ir vėl galėjau pajusti tą paslaptingai egzotišką priskonį. „Kambarys Romoje“ pasakoja apie dvi moteris ispanę Albą ir rusę Natašą, kurios susitinka ir praleidžia intymią naktį Romoje. Filmas labai intymus, jaukus, homoerotiškas, tebūnie ir lesbietiškas, tačiau filmas puikus. Savo tematika jis man pasirodė labai žaismingas, gal ne toks gilus kaip „Maištingoji Ana“, tačiau Medem‘o braižas atpažįstamas ir savitas. Daugiau nei pusę filmo dvi moterys praleidžia besikalbėdamos ir besimylėdamos nuogos, erotinės scenos labai subtilios, nė iš tolo neprimena Tinto Braso, tai meninio kalibro erotika, per kurią atsiskleidžia abiejų moterų skaudžios gyvenimiškos patirtys, subtilus humoras, savotiška nepažįstamųjų žaismė, kada atsiveria ne tik žmogaus mylinti prigimtis, bet ir gili motyvuota psichologija.

Julio Medem ir vėl žaidžia aplinkos detalėmis, paveikslais, jiems suteikia didžiulės alegorinės ir simbolinės galios, kai kada moterų santykiai pasiekia tokią kulminacijos tašką, kad net įsijungia magiški, siurrealistiniai vaizdai, tačiau jų kur kas mažiau nei „Maištingoje Anaje“. Geros pasirinktos aktorės, įdomi ne tiek siužetinė linija, kiek pats vyksmas, vaidyba, meninė kompozicija, subtilumas, jautrumas, motyvacija. Tai filmas iš esmės „besiužteis“, veiksmo, išskyrus lytinius aktus, beveik nėra, tačiau visas filmas, kuris truko viename kambaryje, parodė beveik visą žmogaus santykių evoliucijos jaunystę, brandą ir senatvę.

Julio Medem – meistras, norėčiau pamatyti jo dar senesnius darbus, nes yra tikrai ko pamatyti, išgyventi ir patirti. Be jokios abejonės, filmas patiks kino gurmanams, ispaniško ir apskritai europietiško filmo mėgėjams, menininkams, laisvoms asmenybėms, patiks grožio ir estetikos filme ieškančioms personoms.

Įvertinimas: 9.9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Plačiai atmerktos akys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti pernykščio „Kino pavasario“ filmą „Plačiai atmerktos akys“ (Eyes wide open/ Einaym Pkuhot) (2009 m.). Tai izraeliečių, vokiečių ir prancūzų bendras darbas, kuris aštriai nagrinėja žmogaus tapatybės, identiteto ir prigimties santykį su kultūros, religijos ir visuomenės nustatytais stereotipais. Na, vakariečiai turi sukūrę labai neblogų filmų homoseksualų tematika, kai kurie iš jų nėra tokie jau ir geri filmai, neretai gali „nušokti“ prie banalių vien tik erotika apsiribojančių siužeto, o „Plačiai atmerktos akys“ žvelgia į kur kas subtilesnį lauką – į žydų, šventosios Jeruzalės žemę, kur gyventi pagal prigimtį yra dar labiau nuodėminga nei vakarų pasaulyje.

Siužetas gan paprastas – pas keturių vaikų tėvą mėsininką pradeda dirbti jaunas ortodoksas, tačiau laikui bėgant tarp abiejų vyrų ima megztis kažkas daugiau nei paprasta žydiškai vyriška draugystė. Na, situacija tampa kebli, kadangi mėsininkas turi šeimą, vaikus, tačiau tiek žmona, tiek aplinkiniai ima nebesuprasti, kodėl mėsininkas užsidaro vidury dienos su jaunuoliu mėsinėje ir tam tikrą laiką nieko nebeįsileidžia. Nepaisant to, kad aplinkiniai ima daužyti langus plytomis, ima persekioti, grasinti, vyrukas vis vien nenori palikti jaunojo ortodokso, nes jis ir vėl su juo jaučiasi gyvas ir laiminas. Filmas klausia, ar tikrai reikia žmogui taikytis prie religijos, taikytis prie visuomenės ir save pasmerkti vidiniai mirčiai ir stagnacijai, pasmerkti savo vaikus ir žmoną nelaimingam gyvenimui. Ar tokia homoseksualumo engimo kaina yra teisinga? Mane visada domino ši tema, filmai, kurie kalba apie žmogaus prigimtį ir žmonių sukurtas visuomenės taisykles. Žydų pasaulyje, ypač religingose šeimose, apie tai net nekalbama visai...

Filme dar sužinome daug faktų ir įdomybių apie žydų kultūros ir religinius reiškinius. Keistos maudynės, paprotys bučiuoti durų staktą, skaityti knygas iš kito galo ir t.t. ir t.t. Filmas aprėpia pačius dogmatiškiausius žydų kultūros kampus ir juos parodo ne iš smerkiančios pozicijos, bet kaip nelanksčią skardą, kuri netaiko žmogaus prigimčiai jokių išimtinų taisyklių. Patys žydai filme atrodo dorovingi, mylintis, tikintys, suprantantys, tačiau tik iki tam tikros ribos. Riba, štai apie ką kalba šis filmas. Kur yra riba ir kas jas nustatė meilei ir dorovingumui bei laimei nubrėžti. Apie tai ir dar daugiau sužinosite pamatę šį neblogą, meninės potencijos turinčiame filme.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidrodis"

Sveiki visi,

Visai neseniai pamačiau antrąjį Andrejaus Tarkovskio filmą „Veidrodis“ (1975 m.) su garsiąja Margarita Terechova... Po matyto „Stalkerio“ buvau atitrūkęs nuo realybės, o štai „Veidrodis“ ir vėl panardino į paslaptingą Tarkovskio pasaulį. Na, šis režisierius genijus, nieko čia ir nepridursi. Man asmeniškai, „Stalkeris“ buvo šiek tiek įdomesnis, tačiau ir „Veidrodis“ turi tikrai didelės dvasinės potencijos, visų pirma – gėla, personažų gėla, kasdienybės gėla. Personažai nuogi prieš kamerą, nuogi savo jausmu, jokio kičo, jokių blizgučių, tik paprasti rusiški laukai, sovietinės patalpos, knyga ant palangės, šuniukas ant komodos, vaikai cukrumi barstantys kačiuką ir patys valgantys duona su pienu. Viskas taip nekalta, taip gyva, tarsi vėl ir vėl sugrįžčiau pats į kaimą...

Šįkart siužetas labiau išvystytas, daugiasluoksnis, tačiau yra daug nuostabių alegorijų, nutylėjimų, nuostabių rusiškų eilių, istorinių kadrų intarpų, dokumentika taip pat įpinami į filmą. Ir visgi, apie ką filmas? Antrą kartą susiduriu su Tarkovskiu ir antrą kartą negaliu pasakyti apie ką filmas, jį reikia, tiesiog, pamatyti. Galėčiau sakyti, kad tai pasakojimas apie dvi kartas, dvi veidrodžio puses, kurios mistiškai ir psichologiškai persipina filme. Galėčiau pasakyti, jog tai filmas apie moters džiaugsmą ir skausmą, vienatvę ir šeimą, tačiau nei vienas, nei kitas apibūdinimas netiks. Tarkovskis yra magas, jis beprotiškai numatė šio filmo kombinaciją, raktą, tą jausmą, kitaip šio filmo nelabai ir suvoksi, tik savo jausmų receptoriais. Vaidyba nuostabi, kamera plaukia per epizodus tarsi lengvas vaiduoklis, fragmentai švelnūs, poetiški, meniškai angažuoti su mistikos atspalviu. Siurrealizmas kine, Tarkovskyje yra tarsi gyva upė, žiūrint amerikiečių mistinius filmus, aš nejaučiu tos dvasios, nejaučiu įtampos, nežinomybės...

Man labai patinka, o kartais ir baugina tai, jog Tarkovskis, šiuokart ir „Veidrodyje“, padaro taip, jog tu žiūri ir nieko nesupranti ir bijai, jog pažiūrėsi iki filmo pabaigos ir vis tiek nieko nesuprasi. Tai demoniški spąstai, kurių beveik niekur kitur nesu matęs. Niekada nežinai kuo viskas baigsis, kaip viskas susisies, kaip viskas pakryps. Nežinojimas ir troškimas suvokti veda ir veja veiksmą į priekį. Taip, tai stiprus filmas, vadinamas šedevru, man taip pat patiko, o ir apsiriboti vien tik „Veidrodžiu“ neketinu, dar laukia keli Tarkovskio filmai, juos žiūrėti, išjausti yra tikras iššūkis, malonus iššūkis, kurį supras, tikriausiai, tik tikri kino gurmanai.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Popiežė Joana"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Popiežė Joana“ (Pope Joan) (2009 m.). Tai nebloga, sakyčiau, net gera ekranizacija pagal kažkada mano paties skaitytos Woolfolk Cross knygos tuo pačiu pavadinimu. Filmą pamačiau visai neseniai, tad vėl ir vėl viskas atsigamino, kas kadaise buvo skaityta. Tai pasakojimas apie viduramžių mergaitę, kuri nukeliavo ilgą „moters –vaikino“ kelią, kol atsisėdo į popiežiaus sostą. Sunku apibūdinti vienareikšmiškai filmą, nes jo pastatymas ir pačios istorijos koncepcija labai skiriasi. Pati istorija irgi kontraversiška, kadangi statyta pagal faktų nuotrupas ir iki šiol nėra žinoma, ar iš tikrųjų realiai gyvavo tokia popiežė Joana, nes visi rašytiniai šaltiniai bandė ją ištrinti kaip baisingą nuodėmę, tačiau kaip buvo iš tikrųjų?

Pati ekranizacija gan tiksli ir įspūdinga, holivudinio stiliaus ir primena tokius pastatymus kaip antai „Agora“, „Elžbieta. Aukso amžius“, „Žana d‘Ark“ ir t.t. Ekranizacijų pagal knygas nėra labai daug gerų. Kaip antai „Kvėpalai“, kurie pritrenkė savo tikslumu, tai „Popiežė Joana“ tiktų į tą sąrašą, kuri yra gan tiksli ir pasisekusi, nors tai filmas skirtas populiariajai rinkai, tai rodo masinės scenos, kompiuteriu koreguotos spalvos, retušavimas ir t.t. ir t.t.

Pati istorija labai įdomi ir įkvėpianti, aprėpianti viso žmogaus gyvenimą nelyg „Aleksandro Makedoniečio“ ekranizacija. Tai filmas, kuris kalba apie moterį, kai tais laikais moteris neturėjo didelių socialinių ir visuomeninių statusų. Kokį kelią turi nueiti moteris, kad pasiektų aukščiausią to meto valdžios postą – popiežiaus krėslą. Moteris, kuri turi slėptis po vyru identitetu, meluoti ir kartu tyrai tikėti, padėti nelaimėliams ir t.t. Visa tai pamatysite gan žiaurioje, bet teisingoje ekranizacijoje. Manau, šis filmas patiks daugeliui, kuriems patinka istoriniai filmai, visokie „Da Vinčio kodai“, paslaptinga religinė propaganda, kurie domisi epiniais, gražiais filmais. Jeigu turite galimybę, tai pažiūrėkite šį filmą.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela