Sveiki mielieji, pastaruoju metu kažkaip apleidau savo blogą. Bet visi turime savų rūpesčių, nuotaikų ir kitų dalykų, kurie tiesiog vagia iš mūsų gyvenimo laiką. Per pastarąją savaitę pagaliau atšventėme „Baltijos kelio“ dvidešimtmetį. Vėl užplūdo patriotinė jausmų banga ir nepaliestas bei nesugadintas fundamentalus vienybės jausmas. Negana to, dar priedu sulaukiau grasinančių laiškų susidoroti su manimi, nes neva esu išsigimėlis ir bravo, gavau dabar naują titulą, pedofilas, kadangi mano www.one.lt skin‘e pavaizduoti du maži vaikai. Iš tikrųjų tokie dalykai turėtų nerūpėti, bet tik ne man. Vėl suaudrino senesnio nesaugaus gyvenimo refleksus. O kai dar tie žmonės iš to paties būrio, dabar suprantu už kokį pasaulį ir kodėl kovoju. Kiekvienas toks „išpuolis“ duoda vis didesnio ryžto, žiebti vis didesnius smūgius atgal ir suvokti tikrąsias žmogaus vertybes, kodėl gyvenu, kodėl kovoju, kodėl nenoriu, kad šimtai tokių, kurie taip pat kenčia įvairias psichologines prievartas, būtų kitoniškai laisvi pagal savo norus, prigimtį ir įsitikinimus. Bet šiandien ne apie tai noriu kalbėti, noriu kalbėti apie? Net pats nežinau. Apie laiką. Taip taip, apie laiką. Vasara jau eina į pabaigą ir sunku patikėti, kad kitą savaitę, jau antradienį, prasideda kalendorinis ruduo. Vasara ištirpo tiesiog ant mūsų galvų net nepaliesdama kojų pirštų galiukų. Laiko sąvoka labai plati ir kiekvienam ji vis kitokia. Vis didėjantis technologijų pasaulis tiesiog taip įtraukia į darbų sūkurius, kad tiesiog pamirštame, kad gyvename. Arba gyvename tik savaitgaliais ir atostogų metu, o visa kita tėra tik egzistavimas, laukimas tikrojo gyvenimo. Iš tikrųjų sunku kovoti su laiku. Klausimas, ar iš vis su juo reikia kovoti ar draugauti? Kažkur teko skaityti, kad žemės ašis šiek tiek pasislinko ir dabar para praranda vieną sekundę, todėl diena susitraukia. Viena vienintelė sekundė ir laikas pagreitėja, žmonės tiesiog įpranta gyventi tokioje aplinkoje, kad laiko nepastebi. Atrodo dar vakar žaidžiau su viena mergaite smėlio duobėje, o šiandien jau ji septyniolikos ir greitai gimdys. Kažkaip neįtikėtinai viskas greitai keičiasi. Kartais makabriškai juokauju, kad gimsti ir belieka atsisėdus laukti tik mirties, nes ji dažniausiai ateina neregėtai greitai. Gimimas, kūdikystė, vaikystė, mokykla, universitetas ar kolegija, darbas, žmona ar vyras, vaikai, anūkai, pirmoji pensija ir galiausiai visa ko gale vainikuoja lakuotas ir visas tviskantis pušinis karstas su raudonu aksomu, bet be čiužinio. O visa kas vyksta šioje distancijoje tėra tik desperatiškas noras išgyventi laiką ir kuo labiau jį pratęsti. Kam? Dėl ko? Jei dalį gyvenimo, mes net nejaučiame, kad gyvename iš tikrųjų. Aišku, yra tokių žmonių, kurie įtaigos pagalba save įtikina, kad laikas praleistas darbuose yra prasmingas, netgi labai. Mano manymu, geriausias laikas yra skirtas gyvenimui čia ir dabar. Tai be galo sunku. Galbūt net neįmanoma viso laiko skirti vien savo gyvenimui, nes tai jau tampa prabanga. Tai visą laiką ir buvo prabanga. O jūs paklauskite savęs, ar norite tokio laiko? Mes vis laukiame naujų išbandymų, naujų naujovių, pavasarių, kažko, ko ne patys kartais nežinome, o kai dažniausiai tai ateina, mes net patys nesuprasdami kaip automatiniai matuokliai pradedame laukti kažko kito. Laikas pilnas stebuklų, ne tik nostalgiško laukimo kokių nors permainų ar įvykių. Laikas gydo žaizdas, prislopina nuoskaudas, laikas gelbsti mus nuo užsiciklinimo. Iš tikrųjų, kas gi pasakys, kam geriausia skirti vieną iš brangiausių savo gyvenimo sąjungininkų – laiką? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Laiką mes suvokiame kaip atkarpą. Nuo to momento iki to momento pabaigos. Visai kaip linijinį gyvenimo distanciją, kaip augimą ir veiksmų, situacijų kitimą, galbūt net chaoso, bet jeigu tai – netiesa? Jeigu laikas yra kitoks? Laikas, kuris egzistuoja mūsų makaulėse visiškai nesiderina su tikruoju Laiku. Nesileisiu į fantazijas, koks visgi tikrasis tas mūsų ir viso Pasaulio Laikas, tai turi gimti jumyse pačiuose. Tiesiog noriu, kad susimąstytumėt, kam skiriate savo laiką? Galbūt parūkimas už kampo penkias minutes, tuo tarpo skirtos pasivaikščiojimui, gali visiškai pakeisti jūsų gyvenimą. Juk nežinai, ką gali sutikti gatvėje, ką galime sutikti stotyje, pavėlavę į autobusų ar traukinį. Niekada nežinai, kas gali nutikti rytoj. Tai sakydamas, vis prisimenu nuostabų filmą „Paslaptinga Benežemino Batoro istorija“. Kaip tame filme puikiai pavaizduotas mūsų gyvenimo laikas atvirkštine ar įprastine tvarka. Gyvenimas yra tarsi distancija, niekada nežinai, kada gali finišuoti. Ir aš nenoriu tikėti, kad finišas yra mirtis. Tai būtų per daug paprasta ir banalu, mūsų racionalių protų atžvilgiu. Bet kaip tame filme sakė, žmonės savo gyvenime kažką daro: vieni gyvenime laukia traukinio, kiti taiso laikrodžius, kažkas būna mama ir tėvu, o dar kiti visą gyvenimą šoka.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą