Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti J.V. Getės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. Taip, tai tas pats Getė, kuris parašė garsųjį „Faustą“. Ši knyga jau kitokia, tai prozos romanas parašytas Getės kaip romantiko ranka. Teko skaityti visai neblogą 1984 metų leidimą, storomis riebiomis raidėmis ir iliustruoto vieno garsiausio 20 amžiaus pradžios lietuvių dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (g. 1907) iliustracijomis. Tai panašios iliustracijos į Donelaičio „Metus“. Aišku, „Jaunojo Verterio kančių“ raižiniai yra kur kas didingesni ir puošnesni. Bet dabar apie knygą.
Knyga jau tapusi klasika, sakoma, kad pats Bonapartas ją skaitė aštuonis kartus. Galbūt tai ir tiesa. Knyga pulsuoja pavasariu. Tai tikra pavasario knyga, daug gamtos, askezės nuo civilizacijos. Tik žmogus ir gamta. Bent jau taip prasideda knyga, norisi ją skaityti pavasarį. Tai knyga apie žmogų ir gamtą, kol galiausiai prieinama prie to, kad vienas žmogus ir gamta negali egzistuoti harmoningai, kadangi tai draudžia žmogaus prigimtis mylėti kitą žmogų. Būtent tuo ir „suserga“ jaunasis Verteris. Jo meilė ir bus tą kilpa, kuri jį pražudys.
Knyga gražiai parašyta, nuoširdūs, gražūs žodžiai. Galiu pasakyti, kad kartais to viso grožio buvo net per daug, kartais per saldu, norėjosi didesnio kontrasto arba greitesnio siužeto. Pvz.: jau Verterio mirties ištęsimas, mano akimis, tikrai per ilgas. Liko trečdalis knygos, mintys apie savižudybę jau ir taip užplūdo pagrindinį herojų, knyga tapo nuspėjama, tačiau tas begalinis atsisveikinimas, tas begalinis paskutinis laiškas, paskutinis sakinys atrodo jau nuskamba, bet tuoj už puslapio ir vėl prasideda. Per ilgas atsisveikinimas su pasauliu, tai, aišku, parodo autoriaus ypač jautrų požiūrį į mirtį ir gyvybės vertinimą.
Knygoje esti nemažai gražių ir protingų minčių, kurios jau virtusios sentencijomis, gyvenimo credo. Knyga yra nuosekli, sisteminga. Pagrindinio herojaus vidinio pasaulio degradacija sisteminga, palaipsniui auganti ir įgyjanti savo kulminacijos tašką, todėl knygą drįsčiau vadinti emocijų dramos spektakliu. Tai knyga apie tai, kad protas nepajėgus kovoti su jausmais, nors ir bandoma išplėšti, pamiršti meilę „užimtai“ moteriai, tačiau jausmų alkis, besaikis nutukęs noras mylėti visgi nugali viską ir meilė čia tampa ne idealizuota, bet negailestingas automatas, kuris sušaudo pagrindinį herojų, tiksliau jis pats nusišauna tiesiogine ir netiesiogine prasme.
Sunku pasakyti dėl knygos stiliaus. Tai lyg ir romantinis kūrinys, kuriame grįžtama į praeitį, į gamtą, į naktį, į tai, kas toliau nuo civilizacijos. Tačiau knygoje esti ir atvirkštinis mechanizmas, pats Verteris knygos pirmojoje pusėje sako, kad reikia gyventi šia diena, nesidairyti į praeitį. Sakyčiau šioje knygoje yra daugiau nei vien tik romantinių idėjų, čia egzistuoja gilaus sentimentalizmo užuomazgų, preromantinių vėjų, rokoko dvelksmo. „Jaunoje Verterio kančiose“ pamatysite, kad verkia net ir vyrai, jie čia būna neretai tokie pat sentimentalūs, „nuogi“ jausmų plotmėje kaip ir moterys. Begalinis etiketų ir ceremonijų laikotarpis. Knygos žanras irgi diskutuotinas, tai laiškų forma parašytas romanas, laiškai iš vis buvo labai „šventas“ dalykas 18 amžiuje, bet „Verteryje“ laiškai atlieka dienoraščio – išpažinties funkciją, kadangi abejoju ar tokie atviri laiškai buvo rašomi realiai, juk tie laiškai vis tiek būdavo skaitomi viešai, garsiai, o tai per daug intymios išpažintys, ne kiekvienam prieinamos.
Taigi knyga patiks visiems tiems, kurie jau „persisotinę“ postmoderniųjų tekstų, pavargo nuo naujų šiuolaikinių meno formų, nuo gebėjimo užpildyti tuščią erdvę, nuo tuštumų, nuo gebėjimo suprasti, atrasti save, visiems, kurie pavargo nuo intelektualumo, grubumo, sekso propagavimo, tai manau, kad „Jaunojo Verterio kančios“ bus tas „irisas“, kuris patekins jūsų sielos ir jausmų poreikius.
Jūsų Maištinga Siela
P.S. Nuotrauka daryta ir komponuota Maištingos Sielos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą