Filmas: "Mirtis Venecijoje" / "Morte a Venezia" / "Death in Venice"

Sveiki visi,

Visai netikėtai trumpam užbėgau į klasiką tapusį kiną ir šįkart tai kultinio italų režisieriaus Luchino Visconti juosta „Mirtis Venecijoje“ (Morte a Venizia / Death in Venice“ (1971 m.), pagal to paties pavadinimo Thomas Mann romaną „Mirtis Venecijoje“. Na, tiesą sakant, iki tol apie L. Visconti nieko nežinojau ir nieko neregėjau, tik pavardę buvau kažkur kontekstuose girdėjęs ir štai pasitaikė pažiūrėti garsaus rašytojo ekranizaciją, kuri manyje sukėlė įvairiausių prieštaravimų...

Iš tiesų šį filmą man nebuvo lengva žiūrėti, nors ir bandžiau jį priimti kaip kūrinį ir retsykiais iš tikrųjų žavėdavausi Viskončio teikiamais vaizdai, kurie pakerėdavo kaip impresionistiniai dailės kūriniai. Filmas labai subtilus, savotiška tyli kančios drama senam apkaršusiam dėdukui, kuris karštligiškai persekioja į Veneciją atkeliavusį paauglį lenką Tadžį. Filmas tylus, kvepiantis prabanga ir atkurta praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių dvasia – moterys su skrybėlėmis ir tinkleliais nuo moskitų, rūbai, išpuoštos salės – viskas nepaprastai estetiška ir skoninga. Šiame filme kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas judesys sutampa su bauginančiu garso takeliu ir kažką mums perduoda. Puiki vaidyba, puikus pastatymas, nors retsykiais tas susižvalgymas, tos perdėtos žvilgsnių šachmatų partijos virsdavo, mano akimis, perdėtu teatrališkumu ir nenatūralumu, tačiau žvelgiant į tai, kad pagrindinis personažas serga ir karščiuoja, realybę panašėjančią į sapną galima labai lengvai paaiškinti.

Jūra, rūkas, Venecijos kultūra, kuri nepanaši į nūdienos kultūrą, valtys, viešbučiai, muzika – viskas dvelkia magišku laikotarpiu. Žinoma, kančios buvo daug pagrindiniame personaže, jis kankinosi ir tai buvo galima jausti visame kame – be žodžių perteiktas nerimas, baimė, panikos priepuoliai, svaigulys, susirūpinimas, atotrūkis nuo realybės. Erzino kai kurios scenos, kurių tiesiog nepriėmė protas – ilgos scenos, kuriomis turėjau lyg ir mėgautis kaip paveikslais, tapo kančiomis, todėl buvau retsykiais slegiamas monotonijos, tačiau būdavo ir taip, kad atsiplėšti negalėdavau. Taigi filmas vienas iš tokių keistesnių, kuris šiek tiek priminė neseniai matytą „Kontroliuojamos ribos“ (2009), tačiau pastarasis mane netgi sužavėjo, o „Mirtis Venecijoje“ liko pusiau denyje, pusiau už borto. Rimtesnio ir klasikinio filmo gerbėjai turėtų susidomėti šia juosta, manau, daugeliui iš gurmanų turėtų visgi patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela