Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Ragana ir lietus"

Sveiki skaitytojai,

Per paskutinį pusmetį labai nutolau nuo knygų ir skaitymo, tai tikriausiai byloja man asmeninis pasikeitęs gyvenimas. Pastarąjį pusmetį skaičiau vieną ir tą pačią knygą – Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, kurią buvau skaitęs mokykliniais laikais. Tąkart romaną ryte surijau ir beveik nepagavau tikrojo skonio, taip ir nesupratau, kodėl būtent šis rašytojos kūrinys yra laikomas vienas iš geriausių kūrinių ne tik jos karjeroje, bet ir pirmajame dešimtmetyje po Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūros kontekste. Šįkart skaičiau labai lėtai, knyga su manimi keliavo ir autobusais, ir prie jūros, ir gulėjo po pagalve naktimis – skaitydavau po puslapį, pasinerdamas į pasakojimo gelmę, kuri po tiek laiko atsivėrė visai kitomis prasmėmis, nei kažkada mokykliniais laikais.

„Ragana ir Lietus“ pasirodė 1993 metais – šįkart skaičiau būtent senąjį „Vagos“ leidimą, tą, kurį buvo kelioms savaitėms uždraudę pardavinėti knygynuose ir galėjai įsigyti nebent intymių prekių krautuvėlėje – šis faktas labai sukrėtė pačią rašytoją, kuri pasijuto persekiojama cenzūros kaip tikra viduramžių ragana. Nepaisant to, šiam romanai šis faktas padėjo smarkiai išpopuliarėti. Dabar knyga yra išversta bene į daugiausiai, žvelgiant į lietuvių autorius, į kitas kalbas – estų, latvių, švedų, čekų, vokiečių, kroatų... „Ragana ir lietus“ anuomet sulaužė tabu, nes beveik niekas nerašė tokių erotinių scenų kaip J. Ivanauskaitė, o jei ir rašė pirmieji maištininkai – tai jie buvo vyrai ir jiems buvo tai atleista ir dovanota. Moteris visgi dar negalėjo taip ryškiai ir laisvai berti su smulkiausiomis detalėmis apie intymiausius dalykėlius, bet skaitant šiomis dienomis „Raganą ir lietų“ bei lyginant su verstine literatūra, kuri neretai prisodrinta netgi pornografinių aprašų, trūkčioji pečiais ir nesupranti, kodėl ši knyga iš pradžių sulaukė tokios atmetimo reakcijos.

„Raganą ir lietų“ laikyčiau vienu sakraliausiu Jurgos Ivanauskaitės kūriniu, kuris primena labiau pačios autorės savęs paieškas ir apsivalymą. Kai kurių šaltinių teigimu, knyga buvo rašyta Paberžėje, apsistojus pas Tėvą Stanislavą, kurio aplinka autorei buvo įvardijama kaip „nuskausminamoji“ – apie tai galite daugiau sužinoti biografiniame ir dokumentiniame filme „Šokis dykumoje“. Romanas tiesiog intensyviai pulsuoja giliais sielos skauduliais, išdavystėmis bei meilės realizacijos griūtimis. Romano struktūra taip pat nėra eilinė, čia iš skirtingų istorinių taškų žvelgiama į moterį, kuriai užginta mylėti dvasininką. Pasakojimas apima du tūkstančius mūsų paskutiniųjų civilizacijos metų. Tai pasakojimas apie Mariją iš Magdalos meilę Jėzui Kristui, viduramžių moters Marijos Viktorijos aistra šventajam Povilui Paukštiečiui bei šiuolaikinės moters Viktorijos meilė ir aistra kunigui. Trys istoriniai taškai, skirtingos moterys, nors jas saisto panašūs paradigmoje vardai, tačiau jų kančios transliacija romano eigoje atsikartoja kaip koks nesibaigiantis Ievos prakeiksmas, retsykiais netgi tais pačiais žodžiais.

Moteris ir seksualumas čia yra neatsiejami dalykai – tai įgimta, atsinešta nuo Ievos išvarymo iš Rojaus laikų, tačiau jokiu būdu nebanali. Intensyvi ir spalvinga kalbinė raiška tinka giliems moterų dvasinės destrukcijos bei yrimo nupasakojimams. Pasaulio atmetimo reakcija, meilės alkis, žlungančios viltys, netgi begalinis noras nusižudyti, persikąsti venas, bet vis tiek išgyventi, išgyventi be meilės, vilties, su neišmatuojamu liūdesiu byloja apie moters archetipinę stiprybę; ji nemiršta, ji išsisemia iki paskutinio kraujo lašo ir pasitraukia į dykumą, viena pasirinkdama asketišką gyvenimo kelią – kaip vienintelį apsivalymo sprendimą. 

Užgintas vaisiaus leitmotyvas pasikartoja nuolat Ivanauskaitės kūryboje ir vėlesniuose romanuose, ypatingai „Sapnų nublokšti“ vėl, kada moterys vėl atsiduria šalia dvasininko, kurio jos negalės turėti. Šiame romane Jurga Ivanauskaitė nesistengė tiksliai nutapyti istorinių laikotarpių – Viduramžių ir Kristaus laikų, veikiau tai atskleista per nereikšmingas detales. Moteris – čia visa ko dominantės, bet jų pasauliai permirkę vienatvės ir meilės troškulio – jos be vyro yra niekas, tačiau vis vien be jų išgyvena – tai irgi yra man paslaptis. Žinote, moterys pasirodė kaip Anakondos, kurios įsitveria į vyrą kaip į stabą, kaip į nemirštančią viltį, jį smaugia, pačios save dusindamos. Ir klausimas – kaip atsisakyti, kaip susitaikyti, kaip išgyventi, kaip pakilti virš chroniško kančių liūno? Moterys renkasi savęs žalojimą, kerpasi plaukus, nuolat galvoja apie savižudybę, grauždamos save be paliovos, eina į psichoanalitikų seansus...

Pačia plačiausia prasme, tai pasakojimas ne tiek apie moteris ir jų norą įsisiurbti ir išgyventi abejingumo pasaulyje, kiek apie galimybę nulaužti nusistovėjusias tabu normas. Romanas padarė nemenką perversmą lietuvių literatūroje, tačiau ir jame būtent ir kalbama, kiek moteris gali būti atskirta nuo sakralumo, nuo dvasios, nuo sudvasintos vyrijos – kunigų, šventųjų, paties Jėzaus, lyg jos būtų antrarūšės, lyg mylėti kūniškai ir dvasiškai užgintą vyrą būtų pražūtis. Pražūtis ir buvo visoms trejoms moterims, tačiau jos prisilietė, nepaisant stereotipų, prakeiksmų, pasmerkimo. Naujas žvilgsnis į nuodėmę, kuri neatsiejama nuo mūsų krikščioniškųjų šaknų, kurios daugelį žmonių gyvenimus suskaldo ir paverčia vienu nesibaigiančiu kentėjimu.

Manau, kad „Ragana ir lietus“ puikus apmąstymas, apsivalymas skaitant, ypač tiems žmonėms, kurie savo gyvenime patyrė išsiskyrimą, po kurio nešiojasi didelius randus ir skaudulius. Nesusitaikymas su išsiskyrimu, uždraustu ar atstumtu vaisiu gali sugriauti žmogaus protą ir dvasią – kokią kainą sumoka moterys, galite pasiskaityti būtent „Raganoje ir lietuje“, tačiau praradimo ir užgintumo jausmą patiria visi. Apie tai ir dar daugiau Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Ragana ir lietus“.

„Klūpau lyg ant stiklo šukių. Į mano kelius pjaute pjaunasi anksčiau čia kentėjusiųjų kaulai. Ir aštrūs Golgotos akmenys. Rausiu rankomis žemę. Nusilaužau nagus ligi gyvnagio. Sausvėjis plikiną veidą. Tarp dantų grinkši prakeiktosios Jeruzalės dulkės. Ausų būgneliai spengia. Iš skausmo. Rodos – tuoj sprogs. Apsipils krauju. Minia bliauna it skerdyklon genama kaimenė. Nepanarinti galvos. Neužmerkti akių. Žiūrėti. Matyti.“ (p. 231)  

Jūsų Maištinga Siela