Knyga: Donaldas Kajokas "Apie vandenis, medžius ir vėjus"

Donaldas Kajokas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai, 

Visada naują eilėraščio rinkinio pirkimą esu linkęs lyginti su retos vinilinės plokštelės pirkimu. Skirtumas tik tas, kad vinilinė plokštelė išgros ne tik žodžius, bet ir melodiją, o geram poezijos rinkiniui, jo surašytiems žodžiams, melodiją turės susikurti pats skaitytojas. Kaip ir jo prasmes, žinoma. Paskutiniu metu vis dažniau susiduriu su Donaldo Kajoko kūryba: esė rinkinys Lapės gaudymas, romanas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys iš esmės ir pavieniai eilėraščiai iš rinkinio Kurčiam asiliukui. Štai Kajokas ir vėl sugrįžo į mano skaitomos literatūros aktyvųjį lauką su naujausiu eilėraščių rinkiniu, sakytume, taip paprastai, melodingai ir agrariškai skambančiu Apie vandenis, medžius ir vėjus.

Knyga iškart tapo skaitoma ir pastebėta, tai liudija ir patekimas į Metų knygos rinkimų sąrašą poezijos penketuke. Nieko nuostabaus, nes D. Kajoko poezija savita ir kaskart, anot Viktorijos Daujotytės, tęsianti ankstesniojo rinkinio temas ir „prisiauginanti“ kažko naujo. Pats poetas, sako, kad poetu tapo pradėjęs skaityti verstinę rytų poeziją ir pats pradėjęs užsiiminėti vertimais, netrukus šalia vertimų ėmė kauptis parašyti autentiški jo paties eilėraščiai. Tiesą sakant, nemažai mūsų poetų perima rytų poezijos elementus, bet kartu nesistengia atkartoti tų prasmių ir kultūros aidų, kuriuos jaučia rytų poetai. Priešingai, dažniausiai paimama tik eilėraščio forma, o dar dažniau – net ne formą, o minimalistiniu būdu dzenbudizmo persunktą eilėraščio prasmės vibraciją, kuri nuskamba eilėraščiui pasibaigus, lyg iki tol girdėtume vieną didelį smūgį į gongą, o po to tik jo pasklidusią vibraciją. Tokių lietuvių poetų, kurių kai kuriuos eilėraščius galėtume įvardyti kaip artimus rytų poezijai, yra ne vienas: Sigitas Parulskis, Justinas Marcinkevičius, Aidas Marčėnas, Sigitas Geda, Jurga Ivanauskaitė, Vidmantė Jasukaitytė, o prie jų priskirti galime be jokios abejonės ir Donaldą Kajoką.

Apie vandenis, medžius ir vėjus rinkinys persisunkęs rytų poezijos vibracijomis, tačiau žodžiai, vaizdiniai, prasmės absoliučiai absorbuoja lietuvišką, netgi paantrindamas V. Daujotytės recenzijai, pažemę, agrarinę lietuvišką kultūrą. Šiuose eilėraščiuose daug šviesios nostalgijos poeto praeičiai, sovietmečio patirtiems jaunystės nuotykiams, meilės ir grožio išgyvenimams, tiek poetui svarbioms geografinėms vietoms, neretai eilėraščio lyrinis subjektas leidžia kalbėtis su numatomu palydovu (mylimąja, draugu...), toks prozinis kalbėjimas sutrupa, išvirsta į nujaučiamo pokalbio fragmentus ir įgyja neužpildyto prozinio kalbėjimo įspūdį.

Paskaičius rinkinį iki vidurio, jau tampa aiškus D. Kajoko eilėraščio receptas, jo struktūra vienaip ar kitaip pasikartoja: miniatiūrinis peizažo ir laiko nusakymas (naktis, rūkas, spalis, lapkritis, sniegas...) ir toliau konstruojamas per veiksmažodžius esminis eilėraščio įvykis. Ir išties, eilėraščiai sukelia įspūdį, jog jie pasakoja kažin kokias jaukias istorijas, gal net ne istorijas, o istorijas apie kitas istorijas. Deminutyvų gausa taip pat sušvelnina lyrinio subjekto toną, suteikia eilėraščiams šviesumos, giedrumos, atsargumo, lyg bijota žodžiais įvardinti tamsiąsias subjekto pajautos puses.

Galite rasti puikų profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnį "Pasakyta apie pasakyta" savaitraštyje "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3542), kur kalbama apie šią D. Kajoko knygą.

Žodžių žaismas itin svarbus D. Kajoko bruožas, kuris dažniausiai išryškėja eilėraščių pabaigose ir yra vienas iš pagrindinių rytų  poezijai būdingos vibracijos sustiprinimo elementų. Žodžių žaismas dažniausiai pasireiškia dviem būdais t. y. aliteracijos ir asonanso sąskambiais, o žodžių prasmes sudaro kartais antonimų poros, todėl paradoksas, priešpriešų, prasmių „apsivertimas“ tarsi sukuria trūkį eilėraščio prasmių sferoje, lyg lyrinis subjektas lėtai ir mąsliai ėjęs keliu ir galvojęs ilgą laiką apie kelią kaip apie vienintelę tiesą, staiga ima ir išsuka iš kelio. Gera žinia, kad D. Kajokas tai daro nehiperbolizuodamas, nedaugžodžiaudamas, o suteikdamas grakštų judesį eilėraštyje, kartais užtenka vieno žodžio, pakeisti eilėraščio turinį – tai tikra dzenbudistinė tyla, minimalizmo grakštumo galia sustiprinti prasmei esančiai už ištarto žodžio tylos.

Kalbant apie rinkinį, neįmanoma paminėti ir kultūrinio konteksto, aliuzijų per dedikacijas, eilėraščių pavadinimus ar net tiksliai tikriniais daiktavardžiais įvardytus asmenis, miestus, pvz., prienai-pirėnai,  aliuzijos į tokius asmenis kaip Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mackus ir t. t. Šis kultūrinis kontekstas gana lengvai atpažįstamas, bet svarbiausia, kad jis natūraliai įsilieja kaip prieskonis, o ne sukapotas gabalais į rinkinio visumą. Kur kas daugiau dėmesio poetas skiria gamtos detalėms, iš pirmo žvilgsnio, gana nuvalkiotoms, bet lyrinio subjekto potyriai absorbuoja medžius, vandenis, žemę, smilgas, bites, sodus ir t. t. autentiškai, savitai, juos apglobdamas mažybinėmis formomis kaip savus. Kaip ir daugeliui užsigrūdinusių poetų, eilėraščiuose prasprūsta ir tie eilėraščiai, kurie kalba apie paties poeto santykį su poezija, su darbu. Nevengia D. Kajokas filosofiškai ir ironiškai pažvelgti į jį supančius žmones, kaip jie vertina poeziją, jo paties darbą prie tekstų – toks eilėraštis rinkinyje ne vienas ir jis suprantamas.

Poetas mėgsta kasdienybėje ir akimirkoje „įstatyti“ amžinybės ir mirties priešpriešas. Tai jam akimirka yra amžinybė, tai amžinybė tėra akimirka, o viskas žmogaus atmintyje. Kas mes be savo atminties, nė neatsimintume, kur gyvename, neprisimintume dangaus, 1980-ųjų, dumblėtų Neries krantų. Visgi eilėraščio šviesoje, kuri gaubia rinkinį, aiškėja tarp tų vandenų, medžių ir kitų gamtos objektų, sukauptos informacijos apie gyvenimą, tai daiktai reliktai, kaip ir lyrinis subjektas, sugėręs atmintin nugyventas dienas, kurios sugrįžusios tampa amžinos, apie jas kuriamos istorijos ir... eilėraščiai. Apie vandenis, medžius ir vėjus kaip ir apie meilę, kuri, rodos, keitėsi, bet kartu ir liko tokia pati, o mus pakeitė tik mūsų nauji patyrimai, laikas. Jauki filosofijos aura dengia šį vėjuotą ir vandeningą rinkinį, kuriame properšomis atsidengia ta tiesa, kad žmogus lieka vienišas ir, kaip bebūtų paradoksalu, prisirišęs prie gyvenimo, prie tų pačių medžių ir vandenų, vakarų, su kuriais kalbama, bet kartu yra ir slenkstis, kuris skiria vakarą nuo žmogaus ir tas slenkstis, rodos, yra vienatvė, bet ji tokia šviesi ir atsargi, kad D. Kajoko rinkinyje ji jau tampa beveik prijaukinta. Beveik.

P. S. Puikus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos parengtas knygos dizainas. Tiesiog poligrafija verta retos vinilinės plokštelės.

Jūsų Maištinga Siela