Knyga: Aušra Kaziliūnaitė "Mėnulis yra tabletė"

Aušra Kaziliūnaitė. „Mėnulis yra tabletė“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Drąsiu ir kiek netikėtu Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai viršeliu pagaliau leidžiamų knygų sraute švystelėjo Aušra Kaziliūnaitė su trečiuoju poezijos rinkiniu Mėnulis yra tabletė. Kasparas Pocius atgalinėje knygos viršelio pusėje parašė anotaciją, o gal net davė šio rinkinio visraktį, kuriuo vadovaudamiesi lengvai atpažinsite įvardytus kertinius A. Kaziliūnaitės poezijos kūrybos pagrindus. Ir iš tikrųjų, poezijoje nemažai E. Munko paveikslo Klyksmo išraiškos ir būsenos tendencijų, kurios akcentuoja nūdienos vartotojiškos visuomenės (tiek jausmų, tiek daiktų aspektais) nesvarumo, nesaugumo ir neužtikrintumo jausmą, nors vėlgi, kai kurie rinkinio eilėraščiai pasiduoda išgryninimo tendencijai ir vis dažniau išvengiama aštresnio žodžio bei linksma į taikų susitaikymą su išraiška ir žodžiu, kitaip sakant, su pasauliu.

Maišto pozicija A. Kaziliūnaitei visada buvo labai svarbi, kaip viename filmuotame interviu ji teigė, jai nuolatos yra svarbu prieš ką nors maištauti, ypač prieš save pačią. Mėnulis yra tabletė tampa visuotiniu jos manifestu prieš esamą pasaulio tvarką ir baigiant savo asmeninėmis prieštaringomis būsenomis gatvėse ir „kruvinuose penkiaaukščiuose“. Nors K. Pocius akcentavo, kad šiame rinkinyje poetė kalba iš mūsų visų pozicijų ir vartoja įvardį „mes“, tačiau neišvengiama daugelyje eilėraščių vien tik asmeninės pozicijos (ragins šokti / nuo olos / į save / tą valandą / mes susitiksime / p. 87). Žinoma, šios asmeninės būsenos ir tapsmo transformacijos akimirkos, susidūrimas su savimi, kaip visuomenės dalelė su kita dalelyte, leidžia skaitytojui tapatintis ir prisiimti lyrinio subjekto asmeniškumus, kaip savo paties potyrius ir patirti bendrą hermetišką kultūros spąstų ir būsenų labirintą, iš kurio gali padėti ištrūkti nebent sapnas.

Sapno reikšmė A. Kaziliūnaitės poezijoje itin didelė, jos motyvas persipina pradedant rinkinio pavadinimu ir įsilieja kaip nuolatinė transformacijos, vyksmo būsena (giraitė / kurioje medį atstoja / sapnas / brandinantis savo / vaisius / p. 49; / mes kaip bebrai / medžių šakomis užtvenkėm sapną / ir sutvėrėm šį rytą / p. 76; / jei / tavo sapnas / šiąnakt / turės kišenes / tu rasi jose / tą kaštoną / kurį man dovanojai / p. 90). Sapnas tampa ne tik būsena, tikrovės opozicija, bet ir kūrybinės galios priemone, šaltiniu, o lyriniam subjektui kur kas saugesniu už realybę, nes sapnas patvirtina subjekto ryšius su numanomu mylimuoju ir visu likusiu pasauliu. Tas, kuris pereina į sapną, jis išlaiko sakralumo ir tikrumo išbandymą. Perėjimo, slinkties motyvas simboliškai užkoduotas pačioje tabletėje su grioveliu. Tabletė nereiškia narkotikų ar priklausomybės nuo antidepresantų, bet tarsi demonstruoja įtrūkį, antrąją numatomą negatyvią pozityvumo pusę (mylima moteris yra tabletė / su grioveliu / per vidurį / p. 42). Rodos, kas būtų tyla, vasara, mėnulis, dainavimas, visa tai turi įtrūkį, numatomą atoveiksmį (tada pagaliau / pamatysi – / dienos dantimis / rieda / kraujo lašai / p. 44). Apskritai poetės eilėraščių pabaigose esti akcentas įvardyti eilėraštyje tyvuliuojančią paslaptį. Vėlgi būtų galima sakyti, ar nebūtų didesnė poezijos galia nutylėjimas ir numatymas, nes „kraujo lašai“ sufleruoja viso eilėraščio Mėnulis yra tabletė esmę ir atidengia prieš tai dėliotas paslaptingas įtrūkio poetines Taro kortas.

„Kraujo lašai“ ir apskritai lašai, „lietaus titrai“ – dar vienas motyvas, smelkiantis eilėraščius. Lašo simbolika, ypač per kraują, suteikia keisto „raganiško“ kerėjimo, užkalbėjimo ar net šiaip ritualinio eilėraščio elemento įspūdį. Eilėraščiuose kraujo lašus iš esmės galima sieti ir su sakraliais biblijiniais motyvais, netgi Kristaus krauju, kuris maitina, įkvepia, atkelia vartus į Rojų (pagirdyti kraujo lašais riešutmedžių šalį p. 104). Lygiai taip pat ir „raukšlėtas“ veidrodis A. Kaziliūnaitės poezijoje įgyja ritualinių apeigų įspūdį, durų į sapno ar net savęs pačios simbolį, o juk žinoma, kad kraujas ir veidrodis naudojamas maginių ritualų apeigose. 

Poetė Aušra Kaziliūnaitė.

Jau minėjau, kad būtent daugelyje eilėraščių svarbiausias „įvykis“ tampa transformacijos momentas, jis gali būti metafizinis ir vaizdinis. Šiaip eilėraščiai įvykio neturi, tai labiau būdinga prozos kalbėjimui, tačiau įspūdis, kad A. Kaziliūnaitės eilėraščiai turi naratyvą ir vyksmą, yra toks stiprus, kad jo paminėti neįmanoma. Poetei svarbus magiško realizmo elementas, kuris eilėraštyje tampa poetine galia (jei raumenys / apeis kaulus / o kaulai / nustos buvę / p. 37). Daiktų transformacija nusako ne tik materijos menkavertiškumą, bet ir kloja pamatus sunkiai nusakomam troškimui susitikti su kažkuo stipriu, dvasiškai lygiaverčiu, galgi net su savimi. Eilėraštyje instinktai mirtis transformuojama į materiją ir jai suteikiamas augintinio kūnas, kuriuo tenka rūpintis žmonėms (stebėti / kaip mirtis uodžia pavasarį / kaip vizgina uodegą / p. 73), tai mirties kulto sumenkinimas, savotiškai paneigiama mirties svarba per kūniškumą, per tai, kas laikina, šitoks realybės transformacijos reversas išreiškia poetės maištą netgi prieš esamus gamtos surėdytus dėsnius, gali atrodyti netgi šiek tiek ciniška, bet kitą vertus, kiek pasaulyje poetų jau šaipėsi iš mirties ir kėsinosi į amžinybę? Noras įveikti numatomą ribą tarp realybės ir numanomos egzistencijos Anapus, onirinės erdvės, kuri slypi už materialaus pasaulio (jei pagaliau suplėšytum / savo atvaizdą veidrody / galbūt matytum jo vietoje / didelį dangų / p. 102), rodo ir lyrinio subjekto nepasitenkinimą esama padėtimi, todėl toji tiesa, geresnis egzistencinis lygmuo slypi už durų, veidrodžio, į kurį norisi patekti ir pažinti. Brutalūs žodžiai, kurie dreskia realybę, kaip antai „suplėšyti, suglamžyti, iškirpti“ nuolat kartojasi eilėraščiuose kaip burtų lazdelės mostelėjimas, judesys, kuris keičia realybės rakursą ir braunasi į onirines, nestabilias egzistencines gelmes.

A. Kaziliūnaitė yra miesto kultūros žmogus, urbanistika nepaprastai gaji ir vaizdinga. Dažnas atskaitos taškas eilėraštyje prasideda būtent kelione per miestą, kol galiausiai dėmesį atkreipia koks nors paukštis, įvairios detalės, susijusios su juslėmis, o vėliau kuriama simbolika, metaforos, kurios išplečia erdvę, suteikia metafizinių pojūčių laviną. Nepastovus miestas, kintantis lyrinio subjekto loginio mąstymo procese, čia miestas išyra ir transformuojasi pasąmonės sraute (šis miestas išsineria iš savo odos / kaip gyvatė / kaip uroboras ryjantis uodegą / p. 61), neretai miestas tampa kasdieniškas, artimas kūnui ir sielai, netgi vartotojiškas (iš šampūno buteliuko / ant plaukų / kasdien / teka miestas / p. 48). Lyrinis subjektas tampa tarsi naratoriumi, užimantis stebėtojo pozicijas, dažnas žvilgsnis sietinas su subjekto būvimu ant šaligatvio (regėjau juos abu / palengva slenkančius / šaligatviu / šnopuojančius į žiemos / indą / p. 36). Nieko nuostabaus, nes neretam poetui ar prozininkui tekstai arba tekstų nuotrupos „gimsta“ tiesiog vaikštant, grįžtant namo ar išėjus tik iki parduotuvės. Tokie „išvaikščioti tekstai“ byloja poetę esant refleksyvią stebėtoją, urbanistinės kultūros apsuptyje išryškėja ir filosofinių eilėraščių briaunos.

Vienas iš labiausiai filosofinių eilėraščių rinkinyje – kanceliarinės priemonės (tarp tušinuko ir poeto / galėtų būti kai kas bendra / p. 88), kuriame per poeto ir tušinuko sulyginimą atsiskleidžia poeto funkcija tiek meno šakose, tiek visuomeniniame gyvenime, poeto vertinimas ir įvertinimas per vartotojiškos visuomenės prizmę, jo savotiškas sumenkinimas, pasinaudojimas jo turima tušinuko širdimi-išmintimi kaip dar vienu produktu, kurį galima netrukus pakeisti. Bet ar tai nerodytų ne vien A. Kaziliūnaitės poezija, bet apskritai daugelio šiuolaikinių poetų sumenkinimo būseną, kai nesulaukęs atsako iš visuomenės, jautiesi niekam nebereikalingas ir šis nereikalingumo, menkumo būvis transformuojasi į eilėraščius ir patys poetai pagrindžia mitą apie nuvertintus poetus?

Tiesą sakant, maniau, kad šiame rinkinyje bus kur kas daugiau kūniškos erotikos, savotiško feministinio maišto, ryškiai ir brutaliai, su kažkokia nujaučiama naujos poetų kartos jėga, manifestu, laužančią moteriškos literatūros kanonus ir stereotipus, kaip antai (naktis tik ežeras / kuriame glamonėjas / dvi nuogos undinės / balto marmuro kūnais / liejas / naktis iš krantų / p. 31), bet nieko panašaus. Erotika išliko pakylėta į metafizinį lygmenį, ji tapo lyrinio subjekto laukiančio ryšio tarp haliucinuojančių ir besikeičiančių miestų, naktų, kelių. Lyčių meilės ir erotikos maištas kitoks, jis nekuriamas nei per kūną, nei per akivaizdų rodymą tai, kas šiandien žiniasklaidoje aktualizuojama – skirtingos lytinės tapatybės, besikeičiantys kūnai po chirurgų skalpeliais, seksualinės orientacijos. Viskas Mėnulis yra tabletė pasaulyje jau „yra savaime“, sakyčiau, A. Kaziliūnaitė nebeakcentuoja, o tiesiog kuria šiek tiek primiršdama savo kaip moters tapatybę ir labiau pasirenka belyčio lyrinio subjekto pozicijas, tokiu būdu nutrindama ribas tarp moteriškos ir vyriškos poezijos ir apskritai grožinės literatūros. Ką tai byloja? Ogi tai, ko galbūt senesnioji poetų karta taip bijojo, bet kartu jiems tai buvo kaip šuniui penkta koja – perdėtas „įsikabinimas“ į savo lytinės prigimties išpildymą kaip paklusimas gamtos ciklams: jei esi moteris, tai turi parodyti, kad esi moteris, kalbėti moteriškai, akcentuoti moteriškas problemas. A. Kaziliūnatei bent jau šiame rinkinyje svarbesni išlieka kiti dalykai ir būtent „kiti dalykai“ paverčia kitonišką jos poeziją.

Anksčiau A. Kaziliūnaitė iš senesnės poetų kartos yra gavusi pastabų, kad jos poezija pernelyg egocentrinė, su naująja poetų karta praradusi dialogą tarp poeto ir skaitytojų. Akivaizdu, kad rinkinys Mėnulis yra tabletė paneigia šį įsitikinimą ir paantrindamas K. Pociui, pakartosiu, kad šis rinkinys kur kas platesnis mostas ir toli gražu ne vien į save ir ne tik apie save. Tai nepastovių, nesaugių ir aukštesniųjų vertybių ieškanti visuomenė, kuri išgyvena ne tik besikeičiančių daiktų vertės kaitą, bet ir žodžių prasmių, dvasinių būsenų. Giliai po socialinių ir kultūrinių būsenų klodais vis dar juntamas lyrinio subjekto troškulys pažinti tiesą, patirti aukštąsias egzistencines akimirkas, užpildyti vienatvę, ir vis dar kalbama apie ryšį su kitu žmogumi, o tai ir yra svarbiausia. 

Jūsų Maištinga Siela