Sveiki,
Šiek tiek aktualijų
tikriausiai nepakenks, nors jomis lūžta visi žiniasklaidos kanalai ir portalai,
dabar tiesiog žinias pateikia dar net įvykiams nepasibaigus, nors per vieną LRT
laidą girdėjau, kaip vienas garbus ir išsilavinęs bei solidus žmogus pasakė,
kad iš tų naujienų 80 proc. yra tik sugalvoti pramanai, kad būtų apie ką nors
rašyti, o žmonės įsukti į melo ir propagandų mašiną. Nedaug kas ir belieka,
atmetus bulvarinę verstinę spaudą apie braziliškos sėdynės implantus, suradusius
dar vienos „žvaigždės“ tobulo užpakaliuko pusrutulius.
Ne ką sensacingiau
atrodo ir mūsų lietuviškos bėdos, tiesa, ne apie sėdmenų implantus, bet ir savų
„rimtų pramogų“ netrūksta. Kad ir prieš keletą savaičių nusiritusi per forumus
naujiena apie leptelėjusią Dalią Teišerskytę apie unitazo ir juodaodžio staiga
suvienodėjusį kvapą. Aišku, žmogaus teisių atstovai kone nuo tribūnų pašoko,
springdami „Birutėmis“ ir „Vytautais“, o internautai prikūrė tokių vadinamųjų memų, kad goglinaus ir kikenau, susiėmęs
į saują. Reakcija, žinoma neadekvati ir D. Teišerskytė smarkiai gailėjosi, bet
seniai garsėjanti šviesiomis ir sveikinimo koncerto repertuaro vertomis
kalbomis apie žmogaus dvasios gelmes, neiškenčia nemesteldama replikų ne tik
apie juodaodžius, bet ir savo homofobinių nuostatų. Bet D. Teišerskytė nurimti
neketina ir štai Alma littera
pristatė naują jos eilėraščių rinkinį iš karsto verčiančiu mirusiuosius
prisikelti pavadinimu „Atskrisk kalėdoms, Angelas baltasai“, rodos, neturinčiu
apskritai jokių sąlyčių nei su unitazu, nei su juodaodžiu, o tuo labiau su
Liberalų Sąjūdžio partija.
Kol teroristai šturmavo
Paryžių, Belgijos brigados varstė musulmonų butus, o į Švedija, kas 24 valandas
įplaukdavo ar kaip kitaip patekdavo po tūkstantį ir daugiau karo pabėgėlių –
netgi daugiau, nei mūsų Marijos šventa žemelė prašoma priimti apskritai, kyla
nepagrįsta diskusija, ar mes numelšime Europos Sąjungos spenius, o patys
atsikratysime atsakomybės. Kone pasiutau, kai viena pensininkė per žinias
užsiputojusi aiškino, kokie blogi musulmonai, kokie jie nešvarūs, juočkiai ir
apskritai niekadėjai ir netgi
bailiai, kodėl nestoja mirti už savo šalį. Tikriausiai sklerozė, pamaniau, nes
pati prieš 25 metus juk galėjo būti taikiniu gero rusiško tanko, kažin, ar savo
vaikus, jeigu tokių turi, irgi būtų pastačiusi pažaisti lėlytėmis po vikšriniais
ratais? Bet baugino jos apskritai rasistiniai gajūs nusiteikimai, kurie
tikriausiai nemažai senosios kartos širdžių apliejo medumi, pamalonindama, kad
tik Lietuva yra lietuviams ir mes nusipelnėme gyventi geriau, o ne koks
svetimšalis, neduok Dieve. Ir ką Jūs galvojate? Kol portalai nufotografavę
Vilniaus ir Kauno įžiebtas eglutes nori dėmesio, rengdami kraujo praliejimo
vertas apklausas ir kiršindama internautus: kuri neva eglė jiems gražesnė? Pasirink
tik vieną teisingą pusę, tokia kultūra pas mus jau susiformavusi. Aišku, kaip
diena, kad joks tikras kaunietis niekada apie Vilnių jokio gero žodžio
nepasakys, nors nemokamai ir į kokį šašlykų vakarą užlėktų. Tikras kaunietis
tik savo Kauną myli, nes jo gatvėse gali elgtis kaip ponas karalius, gali
apšnekėti, garsiai mesti komentarus, ar kaip kitaip parodyti savo kaunietišką
kultūrą.
Eglučių karai vėl man
parodė, kodėl nemėgstu kauniečių, nors pats Kaunas čia lyg ir nieko dėtas.
Kaunas niekada nieko blogo apie save nepasakys, o „Chorų karuose“ būtinai už
save prabalsuos, savo uodegą pakels, pagarbins eglę, „Žalgirį“, prisimins
intelektualesnis kokį nors Maironį netyčia... Vakar kaip tik viename chate kaunietis man pudravo, kokia baisi
Vilniaus eglė, o po to pradėjo akivaizdžiai primetinėti, kad Vilnius apskritai yra
blogas miestas, nes ten kasininkės rusiškai moka šnekėti ir apskritai miestas
lenkų, o ne lietuvių. Ir ką jūs manote? Išvadinau jį nacistu-nacionalistu (jis
nė kiek neįsižeidė, gal net įgijo drąsos ir solidarumo) ir papasakojau, kaip
viena garbi poetė iš Vilniaus (skaičiau ant Facebook‘o sienos jos tiesioginius
įspūdžius!) užsuko Kaune į vietinę užeigą kavos, o ją būrelis vyrioku ligone
išvadino, nes neatitiko fyfos
kaunietės standartų. Pasakykite, kokiame Vilniaus bare galite išgirsti tokias
pašaipas? Netgi labai gerai įkaušusiame bare? Ne, čia tik visų mylimame Kaune,
kur visi turi būti savo miesto patriotai, gyventi kaip žiurkėnai standartinėse granulių
dėžutėse.
Negana to, sakau, prieš
rašydamas savo vakarykščius chatinimosi įspūdžius,
atsidarysiu internete ką nors teigiamo apie Kauną paskaitysiu, gal jis bus
laimėjęs tuos nelemtus eglučių karus ar išgelbėjęs kačiuką iš medžio, bet kur
tau... Kaune šiandien peiliu padurtas juodaodis iš Nigerijos. Blemba, žmonės, kas Jums negerai,
norėjosi surikti? Juk Dalia Teišerskytė tik atsitiktinai leptelėjo, o Kaune
peilis smigo? Diagnozė aiški. Visai nenustebčiau, jei dūrė tas, kuris buvo
pasibaisėjęs teroro aktais Prancūzijoje, o savo Facebook‘o nuotrauką buvo
perdažęs tos valstybės vėliavos spalvomis. Bet sakykite, kuo jis skiriasi nuo
to teroristo? Kad bombos nesinešioja, nes per mažai svetimšalių? Bet ne, vakarykštis
kaunietis man aiškino, kad jo mieste daug saugiau, nei Vilniuje, čia tik mitas,
kad šaipomasi, kad kauniečiai nemėgsta kitų... Aišku, jeigu turi savo vadinamą chebrą, esi nutrynęs ir pritapęs prie
savo kiemo bachūrėlių. Apskritai
siutas suima, kai bandoma aiškinti, kad koks Kaunas yra nuostabus, o visi kiti
tik ganykloje besimėtantys raguočių tortai. Ups,
neįsižeiskite, kauniečiai, žinau, kad nesutiksite su manimi.
Tiesa, prie aktualijų
priskirčiau ir Beatos Tiškevič Hasanovos komentarą apie laikus, kai ji
studijavo aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), į kurį aš
kažkada taip pat svajojau įstoti ir mokytis. Tai nutiko po to, kai vienas
studentas, neatlaikęs mokslų rėžimo ir dėstytojų pašaipų, savo noru pasitraukė
iš gyvenimo. Apie tai, kokios mokykloje patyčios, jau daug kalbama, bet jos
nepasibaigia vien tik mokykloje. Seniai įtariau LMTA esant kažkokią
neproporcingai savavališka. Duok Dieve, nekalbu apie visus dėstytojus, tačiau,
nuostata, kad čia dėstytojas yra visagalis, jau man pasirodė per savo kailiu
patirtas atrankas. B. Tiškevič pasakojo apie tai, kai darbus baigdavo 2 valandą
nakties, o 6 ryto vėlei turėdavo būti paskaitose. Praktiškai gyveni, miegi ir šiki tarp studijų sienų, o tavo laikas,
energija ne tik, kad neįvertinami dalykai, bet dar viešai nužeminami ir
sumenkinami. Žinau, kaip kartais kurso vadovai žodžiu išrengia studentą, todėl
manęs nė kiek nestebina, kad kažkas tiesiog to neatlaikė. Sakau, įlįsiu į
internautų komentarus su ta nuostata, kad jau žinau, ką maždaug pasakys vox popoli. Ir neklydau.
Atmetus eilinius įžeidimus,
siųstus B. Tiškevič, ir vieną iš penkiolikos paantrinantį straipsnio turinio komentarą,
akivaizdu, kad liaudis užstoja tokią sistemą, lyg praskaitę pro šalį, jog
žmogus dėl šių priežasčių nusižudė, porino apie tai, kad kitur irgi studijuoti
nelengva, kad čia mažiau reikia zysti ir skųstis, kad „kam dabar lengva“ ir net
buvo tokių, kurie stačiai pritarė, jog studentas turi būti nuolat ujamas,
apsuptas stresinių situacijų, kad žinotų, kas yra gyvenimas ir atsakomybė. Net žagtelėjau,
ar tikrai tai liaudies balsas? Ar tikrai ta liaudis nori, kad jų palikuonys
pereitų tą ugnį, šoktų nuo tiltų, vardan to, kad kentėti yra garbinga? Garbinga
būti žeminamam? Atleiskite, netikiu, kad šitas nuomonių mazutas yra tyras ir
nuoširdžiai laiminantis LMTA mokymosi sistemą. Bet jis man sąmoningai siejasi
su terorizmu ir rasizmu, su eglučių kovomis ir išsakytomis nacionalistinėmis
kauniečio iš chato pozicijomis. Mes
siauri, suluošinti, pikti ir agresyvūs, manome, kad kiekvienas turi patirti
tai, ką patyrėme – neteisingumą, pažeminimą ir neįvertintas mūsų pastangas. Mes
bijome savęs, kitataučių, bijome pralaimėjimo, todėl balsuojame tik už savo eglutes,
bijome juodaodžių, todėl smeigiam į juos peilius, o kamuojami nemiegos ir
depresijų, ateiname tyliai į Delfi
komentuotinų straipsnių ir problemų virtinę, masiname problemas, sprogdami
neapykanta kaip tie patys mirtininkai teroristai, tik šiuo atveju mes
sprogdiname ne tik save, bet ir savo artimuosius, dar didaktiškai ir
manieringai pridėsiu, ypač vaikų ateitį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą