Aussie produkcijos linija: šampūnas, plaukų kaukė, kondicionierius, aliejus / Aussie hair products for aussome hair shampoo and conditioner

 Sveiki,

 

Tai mano asmeninė nuomonė, už kurią man niekas nemokėjo ir niekas neprašė pasidalyti nuomone. Retai ką nors parašau apie kosmetikos produkciją, tačiau šįkart perkratęs savo vonios spintelę pastebėjau, kad paprastai mėgstu naudoti vienos linijos produkciją plaukams. Pastaruoju metu, jau keleri metai mūsų šalies lentynose galima rasti AUSSIE produkcijos linijos šampūnų, kondicionierių, plaukų kaukių ir aliejaus. Štai ką pavyko atkapstyti (matote nuotraukoje), ne viskas man tinka iš šios linijos, ne viską ir perku, tačiau kad neatsirastų kokia manija, kaip su knygų pirkimais, reikia prisilaikyti saiko...

 

Visgi kuo man patinka AUSSIE (šis terminas, kaip supratau, kilo iš Australijos šalies pavadinimo, tai savotiškas slengas, žargonas apibrėžti tai, kas yra Australija), o būtent šios produkcijos sudėtyje yra australiškų vaisių ir riešutų ekstraktai. Kvepia kitaip nei įprastos linijos produktai, gal kai kam pasirodys per egzotiškai saldžiai ir ne visiems patiks, bet man patinka, primena kažką iš vaikystės. Labiausiai patinka ta produkcija, kuriose yra makadamijos riešutų aliejus. Tiesa, nežinau, koks tas poveikis, galiausiai visi šampūnai ir kondicionieriai daugiau ar mažiau yra panašūs, iš tų pačių fabrikų, bet kol kas remiuosi dėl produktų kvapų ir tekstūros, o ir dizainas man toks žaismingai priimtinas. Gal kas bandėte, kokie atsiliepimai?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV"

Kristina Sabaliauskaitė. „Silva Rerum IV“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki,

Ką gi, dabar galima atsipūsti ir nebekvaršinti galvos, kada gi pasirodys dar viena Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva Rerum dalis. Nebepasirodys. Šioji – Silva Rerum IV – jau paskutinė. Keturios dalys per maždaug dešimtį metų, daugybė recenzijų, diskusijų, bandymų įvardyti kūrinį kaip geriausią, ką turime per Nepriklausomybės dešimtmečius ir netgi, sakyčiau, priešiškumo, bandymo kritikuoti, rasti spragų, komercinės sėkmės priekabių, bet visgi šios knygos, kaip ir visų kitų kūrinių, vertinimas susideda iš dvejopų dėmenų: emocinio ir blaivaus proto.

Pirmas klausimas, kurio sulaukiau perskaitęs ketvirtąją Silvą Rerum dalį buvo: na, ar geresnė už ankstesnes dalis? Pasimečiau. Tiesą sakant, manau, kad tai net neteisingas klausimas, klausiant apie sagos dalis, nors Silva Rerum išlieka vizualiai, kad ir keturiomis knygomis ir turiniu „suskaidyta“ į reikšmingas epochas, tačiau visumoje išliko ganėtinai stabilus ir, kažin, ar kuri nors dalis kokybiškai yra geresnė, jeigu skiriasi tik mostai? Vėlgi, vadovaudamasis labiau emocijos, o ne protu, galiu pasakyti, kad ketvirtoji dalis  išties puiki, nors labai simpatizavau ir trečiajai daliai, gal net antroji dalis patiko kiek mažiausiai iš visų, tačiau vėlgi priklauso nuo skaitymo aplinkos, emocinio fono ir dabar, jeigu reiktų vėl viską vertinti iš naujo, tikriausiai reikėtų nuodugniai leistis į Silva Rerum pasaulį nuo pirmosios dalies. Kadangi esu naujų horizontų literatūroje ieškotojas, kažin, ar greitu metu toks dalykas įmanomas. Nebent priartėjęs prie pensijos arba genamas ilgesio Silva Rerum paliktoms nostalgijoms. 

Silva Rerum IV, kaip jau ir įprasta tikėtis, toliau rašoma srauniu ir sodriu Kristinai Sabaliauskaitei būdingu stiliumi: ilgi lyg Nemunas sakiniai, dinamiški minčių šuoliais, todėl atrodo, kad tai net ne sakiniai, bet ir muzika. Kaip visada per šį puikų stilių, kuris sudarė tvirto ir stipraus epinio pasakojimo įspūdį, atsiveria dvejopi dalykai. Visų pirma kultūrinio pasaulio panoraminis aprašymas, kuris veriasi per epochos diktuojamus mąstymo pokyčius. Šioje dalyje dar labiau jaučiasi perduodama kartų išmintis ir pridėtinė patirties vertė, kurią ištransliuoja racionalusis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša. Pastarasis įkūnija Apšvietos epochos naująjį žmogų: kosmopolitinį, išsilavinusį, išsilaisvinusį iš klastingų ir griežtų regulos taisykles taikiusių jėzuitų. Būtent, atrodo, stipriausioji K. Sabaliauskaitės teksto raiškos ypatybė yra ištarti veikėjo sąmonėje ir pasąmonėje tyvuliuojančius žodžius ir šitaip sukurti ištisą gyvai pulsuojantį veikėjo mąstymo ir pasaulio vertinimo mechanizmą.

 Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Skaitant kilo natūralus klausimas: o kodėl tie Norvaišos iš kartos į kartą vis tokie įdomūs, ypatingi, kažkuo pranokstantis vietinius bajorus ir netgi Radvilas, kodėl jie tokie ypatingi, o ne kokie kvailiai ar vidutinių gabumų nubėdnėję nevykėliai? Tikriausiai toks pasirinkimas strategiškai apgalvotas ir pasirinktas neatsitiktinai, nes tik per ambicijų turinčias Norvaišas, kurie kaskart „daro“ savo pasirinkimuose epochų perversmo lūžius, ir gali atskleisti daugiasluoksnius kultūrinius to meto reiškinius. Pranciškus Ksaveras visoje Norvaišų dinastijoje atrodo kaip neatrastas matematikos genijus, tačiau, velniai griebtų, kaip įdomu skaityti apie kažką pagaliau ne menką, bet didingo, ne kažkokį socialinio dugno suluošintus vargdienius, bet apie mūsų tautos aristokratus, ką prancūzų literatūra apsčiai nuolat vaizdavo, akcentuodami aristokratų luomą kaip itin patrauklų literatūrai terpę. 

Viena ryškiausių paskutinės dalies naujovių yra plačios mėnesiais ir net metais trunkančios kelionės po Europą. Pranciškus Ksaveras valęs nelemtus Nemuno vagos akmenis, dėstęs Vilniuje, yra išsiunčiamas į Londoną. Šios kelionės aprašomos neįtikėtinai sodriai: užsimezgusi vyriška sielų meilė, atrasta intelektuali meilužė, Kazimiero įrašai Nyderlanduose ir, žinoma, žinios ir kultūrinė patirtis, kuri išplečia pagrindinio veikėjo pasaulį iki europietiško masto, kai tuo tarpu jo brolis kamuojasi Lietuvos kunigaikštystės dvaro dideliame kultūriniame ir intelektualiniame skurde. Bene įdomiausias dalykas – Pranciškų Ksavero konstruojamas vidinis pasaulis iš gana akivaizdžių priešybių: čia jis išmuštruotas jėzuitas, tačiau viduje išsaugojo kažin kokį nedavatkišką tikėjimą; čia jis augęs ir matęs griežtą visuomenės modelį, bet elgiasi ir mąsto kaip liberalas; čia jis pasišventęs kunigas, bet geidžia moteris ir... vyrų. Negana to, kad jis smarkiai dėl to kamuotųsi, kaip neretai vaizduojama tamsiuose Viduramžių sadistiniuose romanuose apie vienuolynus, jis priima save tokį kaip gyvenimo dalį. Prigimtiniai ir kultūros diktuojami dalykai sukuria kažin kokią sausą katę vandens statinėje, o tai simbolizuoja, sakyčiau, proto amžiaus pradžią, kada ne religija ir tradicijos formuoja žmogaus laisvę, bet jo mąstysena ir požiūris. Tai, kad P. Ksaveru galima žavėtis (nepaisant, kad jis kunigas), mes matome jį kur kas liberalesnį ir laisvesnį, praktiškai netgi kai kada užsimiršdavau, kad jis kunigas, o ne koks pasaulietis mokslininkas, tai tikriausiai dėl to gerai sukurto autorės mąstymo mechanizmo.

Žinote, tą jausmą, kada perskaitote gerą knygą ir ji pasibaigia? Užverčiame, laikome knygą, po to pirštais perverčiame lapus, žiūrime į viršelį ir dar kurį laiką mąstome, mėgaujamės mus ištikusiu katarsiu, gyvename su paskutinio puslapio, paskutinio sakinio emocijomis ir netikime ir kartu džiaugėmės, kad tas sukurtas knyginis pasaulis leido visa tai patirti. Tokį jausmą sukelia paskutinioji Silva Rerum IV dalis, tokį velniškai gerą, kad norėjosi trumpam nusišlapinti kur nors prie Barbakano su Pranciškumi Ksaveru po neįtikėtinai giedru ir žvaigždėtu dangumi. Manau, šioji knyga ir apskritai visa saga yra tikra dovana mūsų literatūrai, nes joje praktiškai sutelpa ištisas juslių, mąstymų, patirčių, nusivylimų ir džiaugsmų pasaulis. Kartų pasaulis ir kažkur tarp jų, kažkur tarp visų tų giminių, kurių net vardų nebeprisimena seneliai ir nebeprisimins mūsų ainiai, esame ir mes. 

Silva Rerum IV ne literatūra, tai lietuvių literatūros žodžių alchemija. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Stepnova "Italų pamokos"

Marina Stepnova. „Italų pamokos“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Grynas skaitymo malonumas atsiranda tada, kai jauti, kaip gerai ir sodriai tirpsta tekstas tarp akių, o istorijos pasakojimas smelkiasi per vaizduotę į visas kūno ląsteles. Gal kiek poetiškai pradėjau kalbėti apie naują lietuvių kalba rusų rašytojos Marinos Stepnovos knygą Italų pamokos, tačiau kitam neturiu žodžių, kaip tik tam geram jausmui, kai skaitai ir nesigrauži nė dėl vienos laisvos minutės praleistos veltui, nes Tavo rankoje gera knyga. Gal ne tiek gera knyga, kaip norėtųsi pasakyti, teisinga knyga ir teisinga literatūra, kur popsas nunykęs kaip piktžolė, kur sakinio skambumas ir stilius persismelkia netgi per vertimą ir pasiekia gurmaniško teksto ištroškusį skaitytoją.

Tiesą sakant, tarp lentynų nereikia knygynuose paklysti. Yra tokia Marina Stepnova, yra tokia knyga kaip Lazario moterys (pirmiau išleistas romanas) ir yra Italų pamokos. Daugiau nieko lyg ir nereikia žinoti intelektualiam skaitytojui, tiesiog tik tai, kad reikia įsigyti ir perskaityti šį romaną. Man asmeniškai nepatiko lietuviškas knygos pavadinimo variantas – Italų pamokos, kuris skamba pernelyg banaliai, lyg koks nesusipratimas, genialumas po šiurkščiai apgaulingo ir nedovanotino pavadinimo, kurį galima supainioti su apskritai italų kalbos pradžiamoksliais vadovėliais. Ir kurių galų pavadinti Italų pamokos, jeigu vertimas kuo puikiausiai tiktų Bedieviškas skersgatvis, kone Bulgakovo demoniškumas? Pati autorė, kuri buvo išskirtinė Vilniaus knygų mugės viešnia, tik gyrė, kad visgi Italų pamokos teisingas pavadinimas. Tebūnie. Gerai knygai pavadinimas gal ne tiek ir svarbus, juolab kad pagal turinio sąsajas Italų pamokos irgi turi nemenko simbolinio ryšio. 

Tikriausiai neišvengsiu lyginimo su ankstesniu autorės romano Lazario moterys, kuris sulaukė itin puikių tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų įvertinimų. Na, M. Stepnova nenusileidžia Italų pamokomis savo pirmtakui. Tiesą sakant, buvo galima tikėtis prastesnės knygos, juolab, kad Lazario moterys buvo storesnė knyga, apimanti trijų kartų pasakojimo sagą, o Italų pamokos priešingai – tarsi turėjo būti susitraukęs išbadėjęs kurmis. Bet nieko panašaus. Įspūdis stiprus ir sodrus nuo pat pirmųjų romano puslapių, pasakojimo talento kibirkštys – gaminama baklava ir verdama vyšnių uogienė, o šalia įtaigiomis sąsajomis tarp virtuvės veriasi „verdamas žmogaus likimas“. Vėliau pasakojimas apleidžia virtuvę ir tokiu pat sodriu stiliumi ir maniera pasakojamas Ogariovo likimas nuo mažumės iki pirmųjų senatvės spindulių. Tiesą sakant, autorė, kaip ir Lazario moterys, mėgsta savo personažus „užauginti“, brėžti tikslias ir subtiliai skaudžias veikėjų biografines linijas, kurios vėliau atliepia veikėjų charakterius suaugus. Autorė suteikia veikėjams ypatingų kažin kokių sunkiai įvardijamų galių. Jos veikėjai kažkaip demoniškai talentingi, sutverti turėti paskirtį pasaulyje – Ogariovas talentingas gydytojas, Ania – geba prasiskverbti į pamišėlių sąmonę ir juos atskirti, Malia – apskritai laisvo pasaulio siekiamybė, beprotybė.

 Rašytoja Marina Stepnova.

Italų pamokos turi ko pasiūlyti. Visų pirma istorinį kontekstą. Autorė neabejotinai myli Rusiją su visais politiniais brokais, pralietu krauju ir džiaugsmu. Sovietinis slenkstis, perėjimas prie Putino polinio klimato yra ir Ogariovo gyvenimo kartos žmonių lūžis (autorės irgi). Suvokimas, kaip ideali visuomenė griūva, prasideda atšilimas, tačiau gilioje sovietinėje stagnacijoje glūdinti Ogariovo sąmonė nė nesuvokia atsivėrusios laisvės. Jo dvasinis sąstingis užsikonservavęs toje politinėje sistemoje, kažkada tėvo užverstoje knygoje apie Italiją, uždraustas laisvės pažinimas. Apskritai Italų pamokos pavadinimą galima sieti su pamokomis atsikratyti sovietinių rudimentų, grandinių, kai pamažu mokomasi mėgautis gyvenimu, pramušant nusistovėjusias normas, todėl Ogariovas kone pakvaišta dėl dvigubai jaunesnės Malios, ryžtasi kardinalioms permainoms – pakeičia darbą, palieką bevaikę žmoną... Tos sąmonės virsmo ir savotiško „tikrojo ruso“ tapatybės praradimas tampa lyg siūlo kaišiojimas pro adatos skylutę – skausmingas, kol veikėjas galiausiai išsivaduoja nuo dvasinio sąstingio. Visų pirma nuo vaikystės traumų, ypač savo ir tėvo destruktyvių santykių, armijos laikų, pasirinkimo dėl nepatinkančios profesijos kaip kaltės jausmo atpirkimo ir dar daug kitų subtilių dalykų, kurie rodos, tokie savaime suprantami, tačiau M. Stepnova tai taip perteikia tekstu, lyg veikėjai turėtų savo atskirą karmą, savo matricos programą. Veikėjų gelmės, jų psichologiniai poelgiai, biografijos tokias įtikinamos, kad kartais atrodo, jog rašytoja jų nevaldo, tai jie patys prašosi užrašomi autorės.

Romane yra puiki pasakojimo turinio ir stiliaus dermė. Nors autorė viename interviu prisipažino, kad be gero stiliaus, geras turinys nieko nereiškia, tačiau pačiai pavyksta per stilių perteikti gerą pasakojimą, paremtą ne tiek įvykiais, kas apskritai vakarų literatūrai būdinga, o veikėjų biografijomis. Nesunku į knygą įsijausti, ypač dabarties viduriniosios kartos skaitytojams, kadangi iš esmės aprašomas politinis ir žmonių kartos dvasinis virsmas gana laisvai tapatinamas su mūsų tautos ir kartos permainomis. Išsivadavimas iš sovietinių mazuto teršalų ir ideologinio melo puikiai atpažįstamas ir mūsų tautai – slavų ir baltų kultūros nuolat buvo šalia viena kitos, patirtys labai panašios išsivadėjus iš sovietinio bloko.

Perskaičius Italų pamokas, bemaž noriu pasakyti, kad ji patiko labiau nei Lazario moterys. Gal ir ne. Man šie romanai lygiaverčiai, tiesiog skaitymo tempas buvęs nevienodas. Italų pamokas prarijau, o Lazario moteris „minkiau“ mėnesį dėl laiko stokos, todėl skaitymas su pertrūkiais nulemia ir kitokį santykį su knyga. Nepaisant skaitymo ypatumų, Marina Stepnova yra ryški ir puiki rašytoja, turinti ne tik puikios pasakotojos talentą, bet ir, sakyčiau, absoliučią kalbos klausą. Daug kas gyrė Lazario moterų Sigito Parulskio vertimą ir kažkaip šįkart pagailėjo gerų žodžių Lolijai Spurgienei. Lolija Spurgienė išvertė taip pat labai gerai tekstą, net buvo galima dovanoti tokias pasitaikančias kalbos kultūros klaidas kaip antai „pačio“ vartojimas, kai kur šiaip teksto rikto klaidų, tačiau jų labai nedaug, svarbiausia pajutau ne ką prastesnį nei S. Parulskio vertimo kalbos skambesį, kuris galutinai užtepė ant romano baklavos rimtos ir gurmaniškos literatūros glaistą. Reikia manyti, kad leidykla vers ir kitas autorės knygas. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marguerite Yourcenar "Rytietiškos novelės"

Marguerite Yourcenar. „Rytietiškos novelės“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų rašytojos Marguerite Yourcenar (1903–1987) knyga Rytietiškos novelės buvo netikėtas atradimo džiaugsmas. Stilingas ir minimalistinis knygos viršelis, kuris itin man patiko, kad net vien dėl jo norisi šią knygelę turėti savo namų bibliotekos lentynoje. Iš tikrųjų M. Yourcenar tikriausiai taip niekada nebūtų atėjusi iki mano skaitytinų knygų, jeigu ne viename interviu Kristinos Sabaliauskaitės prasitarimas apie naujus literatūrinius atradimus.

Rytietiškos noveles autorė parašė gana jauna, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau jos redaguotos ne kartą ir pasirodė kaip rinkinys tik devintajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, kiek keistoka, kad prancūzė rašytų apie Rytus, nebent ji pati būtų gyvenusi Rytuose. Pasirodo, M. Yourcenar buvo tikra keliautoja, intelektuali keliautoja. Turėjusi gerą išsilavinimą, iš knygų pažinusi Antikos kultūrą ir platųjį pasaulį, daugelį įvairių šalių mitus ir legendas, ji perrėmė istorijų pagrindus ir su dideliu kūrybiškumo užtaisu pertransformavo savaip. Autorė neslėpė savo homoseksualumo ir ilgą gyvenimą nugyveno su savo partnere, todėl ir jos kūryboje svarbi prigimties tema, tik Rytietiškose novelėse jos perteiktos potekstėmis, būdingomis apskritai rytų pasakojamajai tautosakai. 

Kalbant apie Rytus, mes dažniausiai įsivaizduojame maždaug tai, kas prasideda už Kaukazo t. y. arabiškos šalys ir tyrai bei kalnai iki pat Japonijos. Novelėse daug europietiškos kultūros, nes rinkinyje daug perfrazuota Balkanų bei apskritai slavų folklorinės kultūros kūrinių. Viena iš tokių novelių Mirties pienas, kuri pasakoja apie tris brolius ir vieno iš jų užmūrytą žmoną, kurios krūtis paliko išorėje, kad galėtų maitinti savo kūdikį. Apie besąlygiškai paklūstančią moterį patriarchalinėje visuomenėje, kur vyras paaukoja žmoną kaip vištos galvą ant kaladės. Kartu tai yra pasakojimas ir apie motinos bei vaiko ryšį, kai vieni įsipareigojimai yra gyvybei, o kiti įstatymams: „Paskui ir vyzdžiai skydo, virto tuščiomis akiduobėmis, kurių dugne šmėkščiojo Mirtis, tačiau jauna krūtinė liko tokia pat kaip anksčiau ir dvejus metus ryto aušroj, vidurdienį ir vakaro žaroj iš spenelių tekėjo stebuklingas pienas, kol galiausiai nujunkęs kūdikis nusisuko nuo krūtinės“ (p. 39).

Štai pirmoji novelė Kaip išsigelbėjo Vangas Fo apskritai būdingas kiniškas ir japoniškas atsidavimas, kur mokytoju pasikliaujama taip besąlygiškai, kad veikėjai tampa kone budistiškai preciziškai disciplinuoti, nepaisantys jokių kitų aplinkybių. Ši novelė – viena įspūdingiausių, ji turi nepaprastai gražių ir neįtikėtinų pasakojimo prasmių, susijusių meno ir tikrovės santykiais – tapytojo paveikslas su vandeniu leidžia herojams išsigelbėti ir išplaukti nuo tuoj įvyksiančios egzekucijos. Magiška, paprasta, bet genialu.

 Rašytoja Marguerite Yourcenar.

Ten kur rytai, ten ir daug pralieto kraujo, kažin kokios estetiškos ritualinės kančios, tai Rytietiškose novelėse taip pat esama: „Staiga Markas atsisėdo, dešine ranka išsitraukė iš kairiosios rankos vinį, stvėrė našlę už rudų plaukų ir pervėrė jai gerklę; paskui, kaire ranka išlupęs vinį iš dešiniosios, perdūrė jai kaktą, o abu akmeninius smaigalius, ištrauktus iš pėdų, suvarė į akis“ (p. 27). Kadangi ir mūsų tautosakoje esama smurto, taip ir Rytų kultūros pasakojimuose. Apskritai novelių veikėjai dažnai ujami, jie kovoja su prigimtimi, skirtingais įsitikinimais, suformuotais nerašytais įstatymais, todėl neretai atrodo, kad veikėjai būtinai turi kažką įrodyti, nes be to, jie pasidarytų paprasčiausiai nebeįdomūs ir nykūs.

Kita šio rinkinio stipri pusė – meninis teksto klodas. Nepaprastai tapybiška kalba, kur šitiek daug nuostabių ir lyg jau šiuolaikinei literatūrai nykstančių būdvardžių vartojimas. Čia tikriausiai reiktų padėkoti ir vertėjui Linui Rybeliui. Atrodytų, tokia kalba preciziškai manieringa, tačiau Rytietiškose novelėse to nėra, nėra net nuobodu, priešingai – žodžiai kaip stikliniai kalėdinės eglutės papuošalai, tokie gražūs ir trapūs, kad galima nusistebėti, kokia „skani“ ir graži gali būti pati kalba. Gausybė palyginimų, simbolių, spalvų ir metaforų – ištisa poetinės kalbos puokštė, būdinga visoms dešimt knygos novelių: „Anglys žioravo, paskui užgeso ir pajuodo kaip nuvytusios raudonos rožės. Ugnis išdegino ant Marko krūtinės platų apanglėjusį žiedą, panašų į šokančių laumių ištryptus ratus žolėje, bet vaikinas nesudejavo ir nė viena jo blakstiena nesuvirpėjo“ (p. 25). 

Magiško realizmo vaizdiniai, ateinantys iš įvairių tautų tautosakos savaime didina rinkinio meninę vertę. Jeigu pasiilgote geros literatūros, kur būtų pasiekta meninė harmonija, kur gražūs žodžiai, stiprus naratyvas, kur meninis vaizdinys pateikia daugiareikšmes prasmes, tada prašom – M. Yourcenar yra nuostabi rašytoja, kad jau pradėjau nekantrauti, kada vėl galėsiu ką nors paskaityti iš šios autorės knygų.

Jūsų Maištinga Siela