Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV"

Kristina Sabaliauskaitė. „Silva Rerum IV“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki,

Ką gi, dabar galima atsipūsti ir nebekvaršinti galvos, kada gi pasirodys dar viena Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva Rerum dalis. Nebepasirodys. Šioji – Silva Rerum IV – jau paskutinė. Keturios dalys per maždaug dešimtį metų, daugybė recenzijų, diskusijų, bandymų įvardyti kūrinį kaip geriausią, ką turime per Nepriklausomybės dešimtmečius ir netgi, sakyčiau, priešiškumo, bandymo kritikuoti, rasti spragų, komercinės sėkmės priekabių, bet visgi šios knygos, kaip ir visų kitų kūrinių, vertinimas susideda iš dvejopų dėmenų: emocinio ir blaivaus proto.

Pirmas klausimas, kurio sulaukiau perskaitęs ketvirtąją Silvą Rerum dalį buvo: na, ar geresnė už ankstesnes dalis? Pasimečiau. Tiesą sakant, manau, kad tai net neteisingas klausimas, klausiant apie sagos dalis, nors Silva Rerum išlieka vizualiai, kad ir keturiomis knygomis ir turiniu „suskaidyta“ į reikšmingas epochas, tačiau visumoje išliko ganėtinai stabilus ir, kažin, ar kuri nors dalis kokybiškai yra geresnė, jeigu skiriasi tik mostai? Vėlgi, vadovaudamasis labiau emocijos, o ne protu, galiu pasakyti, kad ketvirtoji dalis  išties puiki, nors labai simpatizavau ir trečiajai daliai, gal net antroji dalis patiko kiek mažiausiai iš visų, tačiau vėlgi priklauso nuo skaitymo aplinkos, emocinio fono ir dabar, jeigu reiktų vėl viską vertinti iš naujo, tikriausiai reikėtų nuodugniai leistis į Silva Rerum pasaulį nuo pirmosios dalies. Kadangi esu naujų horizontų literatūroje ieškotojas, kažin, ar greitu metu toks dalykas įmanomas. Nebent priartėjęs prie pensijos arba genamas ilgesio Silva Rerum paliktoms nostalgijoms. 

Silva Rerum IV, kaip jau ir įprasta tikėtis, toliau rašoma srauniu ir sodriu Kristinai Sabaliauskaitei būdingu stiliumi: ilgi lyg Nemunas sakiniai, dinamiški minčių šuoliais, todėl atrodo, kad tai net ne sakiniai, bet ir muzika. Kaip visada per šį puikų stilių, kuris sudarė tvirto ir stipraus epinio pasakojimo įspūdį, atsiveria dvejopi dalykai. Visų pirma kultūrinio pasaulio panoraminis aprašymas, kuris veriasi per epochos diktuojamus mąstymo pokyčius. Šioje dalyje dar labiau jaučiasi perduodama kartų išmintis ir pridėtinė patirties vertė, kurią ištransliuoja racionalusis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša. Pastarasis įkūnija Apšvietos epochos naująjį žmogų: kosmopolitinį, išsilavinusį, išsilaisvinusį iš klastingų ir griežtų regulos taisykles taikiusių jėzuitų. Būtent, atrodo, stipriausioji K. Sabaliauskaitės teksto raiškos ypatybė yra ištarti veikėjo sąmonėje ir pasąmonėje tyvuliuojančius žodžius ir šitaip sukurti ištisą gyvai pulsuojantį veikėjo mąstymo ir pasaulio vertinimo mechanizmą.

 Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Skaitant kilo natūralus klausimas: o kodėl tie Norvaišos iš kartos į kartą vis tokie įdomūs, ypatingi, kažkuo pranokstantis vietinius bajorus ir netgi Radvilas, kodėl jie tokie ypatingi, o ne kokie kvailiai ar vidutinių gabumų nubėdnėję nevykėliai? Tikriausiai toks pasirinkimas strategiškai apgalvotas ir pasirinktas neatsitiktinai, nes tik per ambicijų turinčias Norvaišas, kurie kaskart „daro“ savo pasirinkimuose epochų perversmo lūžius, ir gali atskleisti daugiasluoksnius kultūrinius to meto reiškinius. Pranciškus Ksaveras visoje Norvaišų dinastijoje atrodo kaip neatrastas matematikos genijus, tačiau, velniai griebtų, kaip įdomu skaityti apie kažką pagaliau ne menką, bet didingo, ne kažkokį socialinio dugno suluošintus vargdienius, bet apie mūsų tautos aristokratus, ką prancūzų literatūra apsčiai nuolat vaizdavo, akcentuodami aristokratų luomą kaip itin patrauklų literatūrai terpę. 

Viena ryškiausių paskutinės dalies naujovių yra plačios mėnesiais ir net metais trunkančios kelionės po Europą. Pranciškus Ksaveras valęs nelemtus Nemuno vagos akmenis, dėstęs Vilniuje, yra išsiunčiamas į Londoną. Šios kelionės aprašomos neįtikėtinai sodriai: užsimezgusi vyriška sielų meilė, atrasta intelektuali meilužė, Kazimiero įrašai Nyderlanduose ir, žinoma, žinios ir kultūrinė patirtis, kuri išplečia pagrindinio veikėjo pasaulį iki europietiško masto, kai tuo tarpu jo brolis kamuojasi Lietuvos kunigaikštystės dvaro dideliame kultūriniame ir intelektualiniame skurde. Bene įdomiausias dalykas – Pranciškų Ksavero konstruojamas vidinis pasaulis iš gana akivaizdžių priešybių: čia jis išmuštruotas jėzuitas, tačiau viduje išsaugojo kažin kokį nedavatkišką tikėjimą; čia jis augęs ir matęs griežtą visuomenės modelį, bet elgiasi ir mąsto kaip liberalas; čia jis pasišventęs kunigas, bet geidžia moteris ir... vyrų. Negana to, kad jis smarkiai dėl to kamuotųsi, kaip neretai vaizduojama tamsiuose Viduramžių sadistiniuose romanuose apie vienuolynus, jis priima save tokį kaip gyvenimo dalį. Prigimtiniai ir kultūros diktuojami dalykai sukuria kažin kokią sausą katę vandens statinėje, o tai simbolizuoja, sakyčiau, proto amžiaus pradžią, kada ne religija ir tradicijos formuoja žmogaus laisvę, bet jo mąstysena ir požiūris. Tai, kad P. Ksaveru galima žavėtis (nepaisant, kad jis kunigas), mes matome jį kur kas liberalesnį ir laisvesnį, praktiškai netgi kai kada užsimiršdavau, kad jis kunigas, o ne koks pasaulietis mokslininkas, tai tikriausiai dėl to gerai sukurto autorės mąstymo mechanizmo.

Žinote, tą jausmą, kada perskaitote gerą knygą ir ji pasibaigia? Užverčiame, laikome knygą, po to pirštais perverčiame lapus, žiūrime į viršelį ir dar kurį laiką mąstome, mėgaujamės mus ištikusiu katarsiu, gyvename su paskutinio puslapio, paskutinio sakinio emocijomis ir netikime ir kartu džiaugėmės, kad tas sukurtas knyginis pasaulis leido visa tai patirti. Tokį jausmą sukelia paskutinioji Silva Rerum IV dalis, tokį velniškai gerą, kad norėjosi trumpam nusišlapinti kur nors prie Barbakano su Pranciškumi Ksaveru po neįtikėtinai giedru ir žvaigždėtu dangumi. Manau, šioji knyga ir apskritai visa saga yra tikra dovana mūsų literatūrai, nes joje praktiškai sutelpa ištisas juslių, mąstymų, patirčių, nusivylimų ir džiaugsmų pasaulis. Kartų pasaulis ir kažkur tarp jų, kažkur tarp visų tų giminių, kurių net vardų nebeprisimena seneliai ir nebeprisimins mūsų ainiai, esame ir mes. 

Silva Rerum IV ne literatūra, tai lietuvių literatūros žodžių alchemija. 

Jūsų Maištinga Siela