Sveiki, brangūs
skaitytojai,
Būna, lauki kokio
režisieriaus filmo ištisą dešimtmetį. Tarkim, Mel Gibson naujojo darbo „Pjūklo ketera“ (angl. Hacksaw Ridge) (2016), pastarasis tapo
vienu rimčiausiu pretendentu į šiųmečių apdovanojimų derlių. Kažkodėl
nestebina, nes amerikiečiai itin mėgsta galingus filmus, aukštinančius jųjų
tautos didvyrius, nelygu kaip pažiūrėsi, nes būtent Clint Eastwoodo filmas
„Laiškai iš Ivo Džimos“ bandė parodyti Antrojo pasaulinio karo ir japonų pusės
patriotiškumą ir, aišku, jam pavyko kur kas geriau nei M. Gibsonui. Žiaurus tas
karas ir bijau, kad tokie filmai kaip „Pjūklo ketera“, kurie lyg ir
memorialiniai, paremti realių žmonių autobiografinėmis istorijomis, tampa rimtu
stimulu ilgėtis karo, heroizmo ir apskritai senojo, labai blogo idiotiško
posakio „mirti už tėvynę“ realizavimo ilgesio – tą rodo ir neišprususių
lietuvių komentarai, kurie romantiškai ilgisi kraujo, lūžusių kaulų,
dvėselėnos, kas iš esmės simbolizuoja jųjų menkavertiškumą ir norą būti
didvyriais ten, kur nepamatuotos sąlygos...
Bet ne apie tai, o apie
patį filmą. Žinoma, kad tikėjausi iš M. Gibsono kur kas daugiau! Tiesą sakant,
net nesuprantu, kodėl šis filmas taip visiems patiko. Tiesą sakant, suprantu,
tačiau blaiviu protu nenoriu to pripažinti. Herojiniai kariniai epai apie
Antrąjį pasaulinį karą tokia išsemta tema, kad net koktu nuo tų karo didvyrių
(šiuo atveju, kas ypač reta – pacefistinį didvyrį!), nes neretai būna didingas
epas sukaltas įvairiems kankiniams arba vargšės tėvynės vardan skerdynių
„didvyriams“. Jeigu nežinočiau, kad tai M. Gibsonas, manyčiau, kad filmą
režisavo S. Spielbergas, nes jau toks panašus braižas į „Karo žirgą“, kad
neduok tu Dieve... Neseniai matėme Angelinos Jolie filmą „Nepalūžęs“, kuris
gana holivudiniu rakursu papasakojo daug kam amą atėmusią žmogaus istoriją.
Panaši ir šio filmo tema ir režisūrinis braižas, tarsi M. Gibsonas ant
holivudinių karinių epo klišių statytų atskirą Babiloną. Filmo pradžia
siaubingai primena prieš 10 metų ir seniai pasirodžiusias karines juostas,
netgi režisūra itin panaši, o scenarijaus šablonai... Kodėl niekas apie tai
nekalbėjo? Pagrindinio herojaus pacifistinės nuostatos tiesiog kai kuriose
situacijose tampa heroistinė poza – mane kambariokai sumušė, o aš: ups,
viršininke, atsitrenkiau į sieną! Arba toji romantizuota meilės istorija su
felčere – tų akių susitikimas, romantiniai saldūs žvilgsniai? Tiesiog eilinis
filmas su eiline energetika.
Iš esmės filmas
prabangiai nufilmuotas, yra dėmesio vertų karinių scenų, tačiau filmas pasirodė
tuščiaviduris ir išpūstas, nes menkai jaudino mane pagrindinio veikėjo
gyvenimas, išskyrus stipriausios scenos pasirodė tėvo ir sūnaus santykiai bei
Biblijiniai ir tikėjimo įvesti motyvai, o visa kita kažkur jau matyta ir
regėta, kad net ėmė erzinti tie aiškiai matomi šablonai, o ne ašarą turėjusi
išspausti istorija. Visumoje filmas gal ir neblogas, vidutinis, tačiau, mano
kuklia nuomone, gerokai pervertintas ir, pripažinkim, tai prasčiausias M. Gibsono
darbas originalumo atžvilgiu.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 8.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą