Knyga: Kaori Ekuni "Žvaigždės mirga"

Kaori Ekuni. „Žvaigždės mirga“ – Vilnius: Alma littera, 2004.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Šiuolaikinė japonų literatūra, kaip žinia, neprasideda ir nesibaigia vien Haruki Marukami kūryba. Turiu galvoje vertimus į lietuvių kalbą. Paskutiniu metu iš savo negausiai skaitomų japonų grožinės literatūros aruodo, kuri dažniausiai būna atsitiktinė, pastebiu dvi šios tekančios saulės šalies literatūrines tendencijas: 1) japonų literatūros konjunkcija su Vakarų literatūros tendencijomis; 2) grynoji japonų grožinė literatūra, atliepianti vien tik lokalią japonų kultūrą. Prie pirmosios literatūros nišos priskirčiau Ruth Ozeki romaną Knyga laiko būčiai, iš dalies kai kurie H. Marukami romanai. Prie grynosios priskirčiau Banana Jošimoto Virtuvė, Ežeras, Kobo Abe Moteris smėlynuose ar Yasunari Kawabata Tūkstančiai gervių, Sniegynų šalis ir kt. Prie pastarosios grynosios grožinės literatūros nišos priskirčiau Kaori Ekuni trumpą romaną Žvaigždės mirgą, lietuviškai išleistą daugiau nei prieš trylika metų.

Šios knygos nė nebūčiau skaitęs, jeigu ne ilgos kelionės, kurias norisi užkimšti kokiu nors lengvu ir neįpareigojančiu skaitymu. Apimties atžvilgiu šis japonų rašytojos romanas kuo puikiausiai tiko kelioniniam krepšiui, o lengvas pop arba euro romano primenantis knygos turinys žadėjo nenuobodžias, tačiau ir pernelyg nefilosofines intrigas. Galų galiausiai žadino smalsumą, kas populiaru ir šiuolaikiška japonų literatūroje.

Tiesą sakant, niekada neperprantu nei japonų pagarbios kultūros, nei humoro – niekada neskyriau, kur jie šiurkščiai juokauja, o kur jie vaizduoja, kad labai įsižeidę. Romanas Žvaigždės mirga irgi pilnas japoniškos kasdieniškos kultūros bendravimo subtilybių, puritoniško lietuvio akimis, gal net primenančio Adamsų šeimynėlės principą, įdėta tai, kas iš pirmo žvilgsnio išverčia sustabarėjusią nuo tradicijų ir etiketų seną kultūrinę japonų odą: žmona girtuoklė istorikė, vyras homoseksualus gydytojas, uošviai pamišę dėl anūkų. Kad Japonija persmelkta dviveidiškumo ir pilna keistų fetišistinių kultūrų ir seniai tradicijų neatliepianti šalis jau seniai vakariečiams aišku, tačiau knyga parodo, kad dar tebesama to susiskaldymo mito arba bent jau laikomasi to mito? 

 Japonų rašytoja Kaori Ekuni.

Autorė, bent jau vakariečių akimis, atrodo pernelyg dirbtinai sukonstruoja ydingą jaunų sutuoktinių gyvenimą, pripildydama tai, ką mėgsta šiaip išgrynintoji japoniška grožinės literatūros pusė: kasdienybės ceremoniškumą, darbą ir besaikį dykinėjimą. Vyro pomėgis žiūrėti į žvaigždes, kai žmona laka alkoholį atrodo kone egzistencialistiškai žavinga, tarsi ieškotų žvaigždėse prasmės, bet knygoje tai veriasi kaip nesusikalbėjimas tarp sutuoktinių, tylos „užkamšymas“ paikomis ceremonijomis. Autorė poetizuoja, vakariečiui tai gali pasirodyti reikšminga metafora ar simbolis, tačiau galiausiai paaiškėja, kad tai tėra rytietiški estetiniai literatūriniai „potėpiai“ – kitaip sakant, dėl grožio, bet žinoma, galima ir mistifikuoti, kuriant įvairias prasmes tarp vyro pomėgio ir knygos pavadinimo bei romano prasmių. 

Visgi autorei toje sterilioje ir atseit ydingoje santuokoje pavyko atskleisti ne absurdiškumą, ne norą pataikauti tėvų kartoms, bet tikriausiai tą gyvenimo žavesį, kad absurdas dera prie absurdo, kaip žmona alkoholikė prie vyro homoseksualisto, atviro šeimos dvilypio gyvenimo, kad galiausiai gyvenimo prasmės kūrimui neužtenka vien tėvų noro, vaikų ir santuokos antspaudo popieriuje, kad viskas kur kas sudėtingiau, netgi išlaisvėjusioje visuomenėje susikalbėjimui reikia pastangų, ne vien inercijos, įgytos iš noro atsispirti nuo tradicijos tramplyno.

Lengvas stilius itin japoniškas ir jau skaitau nebe pirmą grynosios japonų literatūros grožinę knygą ir ima ryškėti savitos tendencijos teksto stiliaus atžvilgiu: vaizduojama vidurinioji karta, tradicijų ir naujosios kartos sandūra, didmiesčio peizažas, atsidavimas darbui ir sunkiai perkandamas humoras, tam tikra bendravimo maniera, kuri, kad ir kaip banaliai benuskambėtų, būdinga ir japonų filmams, ir japonų animaciniams serialams. Panašiai rašė ir Banana Yoshimoto savo mini romanuose. Visgi tokia literatūra, nors ir leidžia nemažai sužinoti apie japonų kultūros ir literatūros tendencijas, jos daug nesuskaitysi, netgi po kelių knygų imi įžvelgti japonų sintetiką, atmosferą, kuri vienaip ar kitaip tampa kaip spąstai lokiams – tokios literatūros daug neperskaitysi, nes pasidarys prėska. Neteigiu, kad Žvaigždės mirga prastas kūrinys, anaiptol, tiesiog jis pernelyg mažai man papasakojo ir sukėlė jausmų, ko nebūčiau skaitęs iki tol. Spalvingi charakteriai iš anotacijos gali sukelti karnavališkų lūkesčių, tačiau knyga gana paprasta, tarsi žvaigždžių mirgėjimas, kuris su laiku nusineša emocijas ir, kažin, ar po daugelio skaitinių ši knyga išliks kaip vertinga nei vien tik kelionės kuprinėje įmestas laisvalaikio romanas.

Jūsų Maištinga Siela